Žmogus iš Sipjero

 

Prancūzų rašytojo, eseisto, diplomato, beveik penkių dešimčių knygų autoriaus Jacques’o de Bourbono Busset (1912–2001) apsakymas L’homme de Cipières – iš rinkinio „Miško dvasia: pasakos Loransai“ (L’esprit de la forêt: Contes pour Laurence, 1993).

 

Sipjere, Vilko slėnyje, laikas teka lėčiau negu kitur.  Jis sakytum suspaustas tarp Šeirono masyvo, virš kurio stiepiasi Jeruzalės kalnas, ir Kosolio plokštikalnio, kurio mėnuliškas pavidalas vilioja astronomus. Toje lėtoje švytinčioje erdvėje laikas susigaužia pats savyje, sunkdamasis šykščiais lašais.

Traukdamas iš Gurdono Kastelano link*, tą giedrią žiemos dieną stabtelėjau papietauti. Plepėjome su smuklininku, besiskundžiančiu sausra, ir čia keliu už poros metrų nuo manęs – buvau paprašęs patiekti pietus lauke – praėjo keistas personažas. Aukštas, tvirtas, regis, kokių šešių dešimčių vyras. Vilkėjo jis žalią peleriną ir buvo užsivožęs languotą kepurę su snapeliu, vertą paties Šerloko Holmso. Jo veidas buvo apvalus, apgaubtas ilgų garbanotų plaukų, o akiniai menkai slėpė šelmišką žvilgsnį. Dėl tos kepurės ir žvilgsnio išklausinėjau apie jį šeimininką.

– Tai ponas Martenas, – atsakė šeimininkas. – Jis nevietinis. Atvyko čia vienas prieš ketvertą ar penketą metų ir nebeišvyko. Nieko apie jį nežinome. Jis keistuolis.

Nežinau, kokia musė man įgėlė, bet aš pašokau, prisivijau tą žmogų, prisistačiau ir pakviečiau be ceremonijų su manimi papietauti. Jis, atrodo, nustebo, padvejojo, sutiko.

Pietūs neužtruko. Mudu su svečiu tyliai sutarėme kuo greičiau pasprukti nuo plepaus smuklininko. Vis dėlto valgant man pavyko sužinoti, kad ponas Martenas – viengungis ir kadaise dėstęs filosofiją vienoje privačioje mokykloje.

Nusprendėme pratęsti pokalbį žingsniuodami.

– Eikim keliu, vedančiu į Kosolį aukščiau kaimo. Įkalnė nėra stati.

Aš sutikau. Šlaitas buvo kiek statesnis, nei tikėjausi, bet lengva įkalnė stimuliuoja dvasią. Netrukus jau diskutavome net uždusę. Iš teisybės, aš kalbėjau mažai, daugiau klausiausi, ir mano bendrakeleivio kalba sužadino man visą spiečių klausimų, vilčių ir abejonių.

– Tikriausiai sukate galvą, kodėl atvykau ir čia įsikūriau, – pradėjo jis. – Kaimą pasirinkau grynai atsitiktinai. Kiek prisimenu, tyrinėjau smulkų šių vietovių žemėlapį, ir mane suviliojo tas nedidelis slėnis. Patiko jo pavadinimas – Sipjeras. Tarsi būtų susidūrusios „ciborija“ ir „rapyra“ – tai skamba taip viduramžiškai. Bet kodėl aš palikau Paryžių? Juk būčiau galėjęs ten mėgautis maloniu, smagiu pensininko gyvenimu. Ką gi, aš norėjau gyvent arčiau medžių. Senas įgeidis. Dar vaikystėje per atostogas būdavau laimingas tik miškuose. Manau, kiekvienas mūsų gimdamas ar net anksčiau įgyja ypatingą polinkį, leidžiantį gyventi darnoje su tokiu ar tokiu klimatu, tokiu ar tokiu gyvenimo būdu, peizažu. Aš visada jaučiausi esąs girininkas. Įkalintas Paryžiuje, svajojau apie ąžuolus, tariausi matąs juos gatvių gale. Jūros vėjas, kylantis Sena, atrodė man bedvasis. Įmaišydavau ten girių kvapo. Šaltas, aitrus Alpių proskynų kvapas apgaubdavo mane Santarvės aikštėje, kur stebėdavausi automobiliais ir sustingusiomis moterimis. Kartais naktį atsikeldavau iš lovos ir pro siaurą savo šešto aukšto langą tarytum įžvelgdavau išryškėjusį tarp žvaigždžių liekną pušies siluetą. Diena iš dienos, mėnuo po mėnesio šitas nerimas vis augo. Gyvenau dviem registrais – miesto ir miško, neturinčiais nieko bendra. Taip nebegalėjo tęstis. Aš išvykau.

– Bet ką jūs čia veikiate ištisom dienom?

Jis nustebęs pažvelgė į mane ir nusiėmė kepurę.

– Štai tikra miestiečio šneka. Ištisom dienom aš neveikiu nieko. Tai dienos mane veikia. Aš tapau keistai jautrus visiems atmosferos slėgio svyravimams, temperatūrai, vėjo stiprumui, šviesos kokybei. Atmintinai žinau visus atspalvius priešais mus, bet kiekviena diena man atneša dar naujų. Prieš šiuos turtus nelieku vangus kaip šykštuolis, spitrijantis į savo auksą. Apdoroju juos, kruopščiai dailinu, gretinu. Aš – auksakalys, kurio medžiaga neapčiuopiama, oro skulptorius.

Tas žmogelis pradėjo mane erzinti.

– Aiškiai matyti, brangus pone, kad dėstėte filosofiją. Dailios frazės ir dailūs vaizdai jūsų nebaugina. Nuoširdžiai gėriuosi jūsų poetiniu talentu.

– Matau, laikote mane gražbyliautoju. Gražbyliautojas aš buvau iš profesinės būtinybės, iš profesinės būtinybės užsidirbti duonos kąsnį. Toks nebesu. Taip, aš entuziastas. Negaliu patikėti savo laime gyventi kaip medis, sąlytyje su žeme ir oru. Tad darausi lyriškas, bet kas dėl to kaltas? Tas debesis ten aukštai, kuris pradeda rausti ir pradings už Jeruzalės kalno, tas pušų ir čiobrelių aromatas, kylantis iš slėnio, tas šviesos klanelis ant bažnyčios apsidės – viskas ir nieko.

– Bet galų gale jūs kalbate taip, lyg būtumėt įšventintas ar padaręs kažkokį atradimą.

– Sakote, atradimą. Taip, jei norite, aš radau kažką maža ar – tiksliau – tai mane atrado. Tik ne čia, šiame gairėmis nužymėtame kelyje, apie tai kalbėti. Reikia paėjėti truputį toliau.

Kurį laiką žingsniavome tylėdami. Kaimas pradingo. Mes artėjome prie Kosolio plokštikalnio. Kalnai didėjo, lyguma dubo žemyn. Prekybos agento profesija retai kada suteikia progą pakeliauti po kalnus. Aš pradėjau justi nuovargį. Šlaunyse ir blauzdose atgijo prisiminimai ilgo etapo išsekinto pėstininko, trokštančio tik glėbelio šiaudų, ant kurių galėtų sukniubti.

Mano bendrakeleivis tai pastebėjo.

– Laikykitės. Mes beveik atėjome.

Jis pasuko į dešinę ir leidosi akmenuotu taku, kuriuo negalėjome žingsniuoti šalimais. Aplink laukinis gamtovaizdis. Bevaisėje žemėje stirksojo kelios uolos. Tolumoje buvo matyti avys, ieškančios skurdaus mitalo. Aš tariausi išvydęs šešėlį, kuris vienu šuoliu pasiekė kelią. Avis, piemuo ar šuo? Pažeme sklandė du varnai. Ne kovai dideliais rausėjų snapais, o tikri niūriai kranksintys varnai galingais sparnais. Oras buvo nebe toks grynas. Jaučiausi permirkęs. Klimatas netikėtai pasikeitė. Stabtelėjau ir nusišluosčiau kaktą.

– Atleiskite. Truputį pavargau. Nesu pratęs. Tik važinėju automobiliu ir vedu derybas.

– Patikėkite, puikiai žinau. Išsitieskime žolėje.

Žole jis vadino brūzgynų, dygių augalų, aštrių šakelių kilimą, draskantį man nugarą. Tačiau geriau šitie nepatogumai nei žygis slogioje, drėgnoje aplinkoje, kuri dabar mus supo.

Buvęs filosofas nepratarė nė žodžio. Savo kaustytos lazdos galu (ar sakiau, kad jis turėjo pjaustinėtą lazdą, kurios rankena vaizdavo liūtą?) jis kedeno rozmarinų kuokštą.

Nepaisydamas nepatogumų, galop aš užsnūdau.

Buvau gūdžioje girioje. Medžių kamienai – ne, ne medžiai, o kažkas balto, pulsuojančio. Artindamasis prie vieno jų, pastebėjau, kad tai neįprasto aukščio žmogaus kūnas. Jo viršuje danguje pleveno ne lapų kuokštai, o galvos – tikros galvos su akimis, nosimi, burna, ausimis ir plaukais. Įsisukęs į tą girią, vėjas iš jos išgaudavo keistus ir labai kontrastingus garsus – tai melodingas dejones, tai slogius prakeiksmus. Tarp kamienų sklaistėsi karčiųjų migdolų ir bazilikų kvapai. Sėdėdamas ant kelmo, Sipjero išminčius stebėjo mane nedraugišku žvilgsniu.

– Na, drauguži, ar pagaliau supratote, kur aš taikiau?

Papurčiau galvą. Išminčius sukikeno.

– Štai kas padės jums suprasti.

Jis išrovė kadagį ir suvarė jį man į krūtinę.

Nuo skausmo pabudau. Itin aštrus akmenėlis gręžė man šoną.

Išminčius ramiai sėdėjo čia. Visas apvalus jo veidas švytėjo šypsena.

– Kai būsite pailsėjęs, eisime toliau.

Vėl leidomės į kelią. Miegojau aš ilgai. Saulė palinko vakarop. Blausi skraistė leidosi ant kraštovaizdžio. Man atrodė, kad vakarėja sparčiau negu paprastai. Girdėjau už savęs aidint žingsnius. Nuo pat ankstyviausios vaikystės dienai blėstant mane persekioja tas dvilypis antrininkas. Manau, jis pasirodo, leisdamas man suprasti, kad ši valanda yra apsunkusi slapta būtimi, kuri stebi, tykodama menkiausio neteisingo žingsnio, pasirengusi įsikišti į gera ar į bloga. Ėjau, sykiu budrus ir svajingas, susikaupęs ir atsipalaidavęs, atviras nuotykiui ir puikiai žinodamas, kad nuostabiausias nuotykis niekuomet nebus vertas šviesos vaidmens – ji šią akimirką nutvieskė Sniegynų Greoljerų lynų keltuvų kalną.

Įžengėme į lazdynų giraitę.

– Girdite? – tarstelėjo man filosofas; jo akys švytėjo, lyg jis būtų atradęs savo sistemos esmę.

– Ką?

– Šaltinį.

– Taip, silpnai. Nujaučiu tyliai čiurlenant vandenį, srūvantį tarp žolių ir akmenėlių.

– Tai ji. Mes visai arti. Stabtelėkime.

Jis stovėjo pastiręs kaip mietas. Vėjelis kedeno baltus plaukus – nešiojo juos ilgokus. Jis pridėjo pirštą prie lūpų.

– Reikia patylėti.

Jo išraiška buvo tokia rimta ir naivi, kad aš vos nenusikvatojau. Jis tai pastebėjo ir suraukė antakius. Paskui jo veide šmėstelėjo skausmo šešėlis, ir man ūmai jo pagailo.

Taip stovėjome kurį laiką – sustingę, nebylūs lyg tykantys medžiotojai. Prisiminiau šerno guitynes žiemą Ardėnų girioje, kur kelias valandas praleidau šitaip sustingęs. Šerkšnas lašas po lašo krito nuo šakų. Pastebėję mane per proskyną nuliuoksėjo triušiai. Aš nejudėjau – sniego senis, kuriam į rankas įspraudė šautuvą.

Po dešimties minučių mano bendrakeleivis papurtė galvą.

– Mes ją išgąsdinome. Ji nebeateis.

– Bet kas gi?

– Nenoriu jums apie tai kalbėti čia. Nusileiskime kiek žemėliau, gerai?

Aš paklusau. Mes vėl nupėdinome keliu, kuriuo buvome atėję. Pamiškėje jis paėmė mane už rankos.

– Prisėskim ant šitos atšlaitės.

Kurį laiką žvelgėme į Šeirono masyvą, įstabiai tamsuojantį oranžiniame ūke.

Paskui pasigirdo to žmogaus balsas – labai silpnas, labai švelnus, kiek prikimęs:

– Turbūt man nereikėjo jūsų atsivesti. Tai ją išbaidė. Bet aš taip norėjau su kuo nors tuo pasidalinti. Nepažįstamasis, praeivis – geriau negali nė svajoti. Suklydau. Buvau savanaudis. Kad tik ji sugrįžtų! Pasakykite, kad ji sugrįš.

Regis, jis visiškai nebesivaldė. Panėšėjo į sutrikusį ir apyverksmį seną vaiką. Man buvo dėl jo šiek tiek gėda, bet sykiu jaučiau švelnumą. Jis man priminė mano tėvą paskutinės jo ligos metu ir maldaujamą, nerišlią jo manierą kabintis manęs, viliantis, kad aš atitolinsiu neišvengiamą viešnią.

– Apie ką jūs šnekate?

Jis palingavo galvą, liūdnai nusišypsojo.

– Teisybė, aš jums nieko nepasakiau. Norėjau padaryti staigmeną. Nepavyko.

Lazda jis stumčiojo pušies spyglius, kurdamas smėlyje mažas kalveles.

– Žinote, – prabilo vėl, – aš esu blaivaus proto. Visi tie prietarai man kelia siaubą. Aš – racionalistas, taip, racionalistas.

Jis gailiai nusišypsojo.

– Kodėl man tai sakote?

– Nes istorija, kurią noriu jums papasakoti, visiškai beprotiška. Jūs mane palaikysite senu pakvaišėliu, bet kas man darbo! Džiaugiuosi, kad kažkas kitas, be manęs, tai žinos.

Mano smalsumas buvo sužadintas, bet aš nenorėjau raginti savo vienadienio bendro. Reikėjo leist jam kalbėti savu laiku ir savu ritmu. Kokią neįtikėtiną pasakaitę jis man suregs? Veikiausiai kokią nors seną legendą su vilkolakiu arba vampyru.

Jis ilgai žiūrėjo į mane, atsikrenkštė ir prakalbo:

– Na ką gi, štai – praėjusiais metais buvau įpratęs lankytis čia kas dieną. Pasivaikščiojimas malonus, kaip galėjote įsitikinti, ir tinkamo ilgio. Vieną vakarą lazdynų giraitės pakrašty sutikau kokių dvylikos metų mergaičiukę, ožkų piemenę. Mes įsikalbėjome. Ji gyveno toje žemoje pilkoje sodyboje, kurią matote ten, už pušyno. Buvo vaikas iš socialinės prieglaudos. Sakėsi nesanti laiminga, tačiau, laimė, turinti ožkeles, kad ją paguostų. Susitikdavome kasdien ar beveik. Iš pradžių tikra laukinukė, ji po truputį prijunko. Vieną dieną buvo apsiašarojusi. Išklausinėjau ją. Ji nenorėjo nieko sakyti. Jos atkaklus užsisklendęs veidelis buvo panašus į vieną tų baltų akmenėlių. Ūmai ji pašoko ir paspruko. Kitą kartą dėjosi linksma; įsitraukiau į jos žaidimą. O paskui ji nebesirodė. Iš kepėjo sužinojau, kad ji mirė nuo vapsvos gylio į kaklą. Ūkininkai nepakvietė gydytojo. Ji mirė uždususi. Nuo to laiko aš ir toliau lankausi čia kas dieną ir laukiu jos.

Stojo tyla, paskui vėl pasigirdo jo balsas:

– Paprastai laukiu neilgai. Iš pradžių išgirstu tylų trepenimą, paskui sumišusią su šaltiniu jos balso muziką. Ji su manimi kalba, kaip kalbėdavomės, – apie viską ir apie nieką: apie medžius, apie gyvūnus ir vėją, ypač apie vėją, kuris tapo jos bendrininku ir patikėtiniu. Aš klausausi ir stengiuosi jos nepertraukti. Nežymus šakų šnarėjimas paskelbia ją tolstant. Šiandien jūs ją išgąsdinote. Jūs čia niekuo dėtas. Tai mano kaltė. Prašau, pasakykite man, kad ji sugrįš.

– Taip, taip, galite tuo neabejoti.

Tylomis nusileidome žemyn. Išsiskyrėme priešais bažnyčią. Žiūrėjau, kaip jis tolsta, ir tariausi regįs trepenantį šalia jo trapų siluetą, kuris pamažu ištirpo vakaro rūke.

 

Vertė Jonė Ramunytė