Rožinė – galios spalva?
Ar įsivaizduojate Prancūzijos prezidentą dėvintį rožinį kostiumą per vizitą Lietuvoje? Matyt, tokia mintis šauna pažiūrėjus filmą „Barbė“, tačiau ji nėra tokia beprotiška. 2018 m. Niujorko mados technologijų instituto muziejus buvo surengęs parodą pavadinimu „Rožinė: pankiškos, gražios, galingos spalvos istorija“, kurioje atskleista, kaip rožinė tapo viso to, kas nerimta, sinonimu. Prancūzų istorikas Michelis Pastoureau teigia, kad spalva yra kultūrinis konstruktas, kuriam reikšmę suteikia pati visuomenė, todėl skirtingose visuomenėse spalvos turi skirtingas reikšmes.
Galime neabejoti, kad Emmanuelio Macrono su rožiniu kostiumu nepamatysime, tačiau XIV a. antrosios pusės prancūzų didikas galėjo oriai vilkėti rožinį apsiaustą, pavyzdžiui, kunigaikštis Jeanas de Berry viename viduramžių metraščių pavaizduotas besiruošiantis į kelionę su rožinės spalvos apsiaustu. Rožinė spalva atsiranda rankraščių iliustracijose po juodojo maro laikotarpio Europoje kaip galios ir vyriškumo simbolis. Įdomiausia, kad nuo XII a. mėlyna spalva buvo priskiriama moterims, nes asocijavosi su Mergele Marija, taip pat simbolizavo grynumą, tyrumą – tai, kas šiuo laikotarpiu buvo susiję su moteriškumu. Balta, kuri taip pat laikyta tyrumo spalva, buvo ne tokia „tyra“ kaip mėlyna.
Spalvų kodai pradėjo keistis viduramžiams einant į pabaigą, kai mėlyna spalva atsirado politikoje. Prancūzijos karalius Liudvikas IX Šventasis (1214–1270) siekė Mergelės Marijos globos, todėl karalystės simboliu pasirinko lelijas mėlyname fone. Aristokratai savo ruožtu „prisijaukino“ mėlyną spalvą, sekdami karaliaus pavyzdžiu, tačiau rožinė niekur nedingo: norėdami išreikšti galią ir vyriškumą, didikai rinkdavosi rožinę spalvą. Puikus to pavyzdys – Prancūzijos karalius Henrikas IV (1553–1610), Jacobo Bunelio nutapytame portrete pavaizduotas romėnų karo dievo Marso kostiumu – rožinės spalvos karine apranga.
Rožinė spalva tapo madinga XVIII a., kai karaliaus Liudviko XV meilužė ir patikėtinė madam de Pompadour (1721–1764), dariusi įtaką to meto kultūriniam gyvenimui, pamėgo rožinius audinius, o jos pavyzdžiu pasekė ir visa Versalio rūmų svita – tiek vyrai, tiek moterys. Tendenciją galime matyti rokoko stiliaus paveiksluose, kur dominuoja pastelinės spalvos, o Sevro porceliano manufaktūra netgi sukūrė specialų rožinės atspalvį, dedikuotą madam de Pompadour. Būtent šiuo laikotarpiu spalvai suteikiamas vardas – iki tol dažnai vadinta kūno, ji tampa rožės – rose – spalva.
Šiek tiek vėliau, XIX a., romantizmo dailininkai rožinę spalvą pavertė švelnumo ir meilės inkarnacija, o tai reiškė, kad spalva ėmė prarasti savo „vyriškumą“. Tuo pat metu mėlyna spalva įgijo naują reikšmę: industrializacijos procesas palengvino jos gamybą ir ji pradėjo asocijuotis su darbininkų uniforma. Šiandien visų dėvimas patvarus džinsinis audinys buvo dažna darbininkų ir žemdirbių apranga.
Po Antrojo pasaulinio karo rožinė galiausiai įsitvirtino kaip moteriškumo simbolis: JAV prezidentų žmonos pamėgo šią spalvą ir įtraukė į savo garderobą, pavyzdžiui, Mamie Eisenhower ar Jackie Kennedy, kurios dėvėtas „Chanel“ mados namų rožinis kostiumėlis tapo klasika. Ši spalva taip pat tiko Marilyn Monroe filme „Vyrai mėgsta blondines“, jos suknelę vėliau nukopijavo Madonna vaizdo klipe „Materiali mergina“: blondinė rožine suknele džiaugiasi deimantais, dovanojamais už gražią išvaizdą.
Rožinė spalva tapo „tuščios“ moters sinonimu, tačiau, nepaisant neigiamos konotacijos, 2017 m. sugrįžo ant podiumų. Millennial pink arba skandinaviška rožinė – blyškus abrikosų ar lašišų atspalvis, kuris dar apibūdinamas kaip „ne rožinė“ arba „nepakankamai rožinė“. Šis atspalvis užkariavo podiumus, mėginant įkūnyti rožinę spalvą, kuri nebūtų karikatūrinis moteriškumo archetipas, apie kurį sukurta begalė stereotipų. Millennial pink dar vadinama kartos spalva: ji išreiškia šiuolaikinio moteriškumo idealų estetišką distiliaciją, kurios tikslas – iš naujo apibrėžti ir pripažinti moteriškumą. Keista, kaip vienai spalvai suteikiama tiek reikšmių, ar ne?
