Robotai šunys, kiborgai ir rūšys kompanionės

Šių metų rugpjūčio 17–20 d. Pekine vyko aštuntoji Pasaulio robotų konferencija, kurioje technologijų entuziastams buvo pristatyti naujausi pasiekimai komercinių robotų srityje. Konferencijos pristatymai varijavo nuo pramoninių ir specializuotų robotų inovacijų iki labiau eiliniam vartotojui prieinamų robotų pavyzdžių. Būtent pastaraisiais, dažnai vadinamais asmeniniais robotais, jau keletą metų bandoma aktyviai užpildyti labiau įperkamų ir mielus gyvūnus primenančių asmeninių asistentų nišą. Šiuo atveju įdomiausia ir labiausiai polemizuoti skatinanti pasirodė gan paklausi ir inovatyvi asmeninių robotų šaka – robotai šunys. Nors robotai šunys neretai gali atlikti tokias pat funkcijas kaip stalinė „Amazon“ „Alexa“ ar skaitmeninė asistentė „Siri“ išmaniajame telefone – kalendoriuje pažymėti susitikimą, įjungti laikmatį ar paleisti muziką, – kartu jie įgauna ir šeimos augintinio funkcijas. Reklamose šie robotai vaizduojami kaip puiki draugija vaikams, senjorams ar bet kam, trokštančiam namuose šiek tiek daugiau džiaugsmo. Visgi šis robotų augintinių išpopuliarėjimas signalizuoja ne tiek nuolatinį technologinį progresą, kiek vis problemiškesnį žmonių bendravimą su kitomis gyvybės formomis ir visų mūsų vaidmenį antropoceno krizėje.

Robotai šunys ar apskritai robotai augintiniai tikrai nėra naujiena. Išpopuliarėję prieš kiek daugiau nei du dešimtmečius, pirmieji komerciniai robotai šunys labiau priminė žaislines figūrėles nei šunis. Pigesnės robotų šunų variacijos kaip „iDog“ ar „Poo-Chi“ turėjo tik minimalias funkcijas – judino galvą, lojo, galėjo įjungti muziką, – tad buvo naudojamos labiau kaip pertekliniai elektroniniai prietaisai nei augintiniai. Nors šie galėjo būti augintinių pakaitalais, kaip ir paprasti pliušiniai žaislai, vienas pirmųjų robotų, ryškiausiai bandančių imituoti šuns elgseną, buvo „Sony“ AIBO. Pradėti leisti į prekybą 1999 m., šie robotai šunys naudojo minimalius dirbtinio intelekto modelius, kurie leido reaguoti į aplinką ir mokytis. AIBO modelis ERS-110 reagavo į prisilietimus ir buvo užprogramuotas imituoti realaus gyvūno elgseną (atsitūpti, pasilikti, ateiti) bei atlikti tam tikras perteklines užduotis, pvz., priminti apie susitikimą ir informuoti apie gautus elektroninius laiškus.

Praėjus dviem dešimtmečiams, naujausias AIBO modelis ERS-1000 geba išreikšti natūralius kūno judesius, ne tik reaguoti, bet ir mokytis iš aplinkos, kurią stebi per vaizdo kameras, atpažinti iki 100 veidų bei reaguoti į daugiau kaip 50 balso komandų. Visai kaip realų šunį, AIBO taip pat galima išmokyti įvairių triukų ir komandų. Kita vertus, „Xiaomi“ roboto šuns „CyberDog 2“ kūrėjai nebuvo tokie optimistiški, nes šis modelis apsiriboja triukų ir įvairių techninių užduočių atlikimu. Steriliai ir antipatiškai atrodantis robotas galėtų tapti puikiu kompanionu nebent distopinio filmo blogiukui nei šeimos draugu. Panašus yra naujasis kompanijos „Unitree Robotics“ robotas šuo GO2. Šis kiek atgrasesnės išvaizdos kompanionas geba atlikti komandas „šok“, „apsisuk“, „griūk“ ir panašiai ir dėl jutiklių efektyviai sekti šeimininką ar nešioti daiktus. Šiek tiek nutolęs nuo AIBO būdingo šuns imitavimo, GO2 veikia labiau kaip įrankis, pasižymintis šuns funkcijomis, padedantis sportuojant ar einant apsipirkti. Šie modeliai, kartu su daugeliu kitų, buvo pristatyti Pekine vykusioje Pasaulio robotų konferencijoje.

Minėti robotai šunys, kaip ir daugybė kitų robotų augintinių pavyzdžių, pirmiausia apibrėžiami per funkcionalumą – gebėjimą atlikti užduotis – ir technologinę pažangą (dirbtinį intelektą, galybę jutiklių, kameras ir t. t.), o tik paskui per šuniškumą – tai, ką šie ir turėtų imituoti. Tai šunys, kurie atlikdami funkcijas yra produktyvesni nei realūs šunys, todėl gali sau leisti nusimesti perteklinį ir nereikalingą šuniškumą. Šuniškumas, gyvumo imitacija, kuri yra suvokiama kaip laisva valia, atsikalbinėjimas ir kiti efektyvumui priešingi aspektai yra veikiau papildoma funkcija (bent AIBO atveju, nes šis robotas šuniukas taip pat geba atsikalbinėti ir atsisakyti vykdyti duotą užduotį, taip siekiama sustiprinti jo šuniškumą), kurios galima atsisakyti, o ne duotybė ir natūrali buvimo racionalia būtybe dalis.

Painius gyvūnų ir žmonių santykius ir šių pasekmes knygose „The Companion Species Manifesto“, „When Species Meet“ ir „Staying with the Trouble“ nagrinėja žymi amerikiečių filosofė Donna Haraway, savo teorijas plėtojanti feminizmo ir ekologijos srityse. Autorės teorijos susisieja su asmeniniais išgyvenimais, patirtais su kitoniškomis, nežmogiškomis gyvybės formomis. Atskaitos tašką suteikdama savo kalei Cayenne, knygoje „The Companion Species Manifesto“ Haraway plėtoja rūšių kompanionių sąvoką – šia siekiama apibūdinti žmonijos ir gyvūnijos tarpusavio priklausomybę, kuri „peržengia vienas kito evoliucinius, asmeninius ir istorinius laiko mastelius“¹. Šiame santykyje autorė įžvelgia daugiau nei naudos siekimą, o veikiau visapusį užpildymą ar tobulėjimą – kitais žodžiais, „dalinimąsi“ vieni kitų kūnais kaip gyvybiniais resursais². Rūšių tarpusavio bendravime nuolat vyrauja tapimas-su (becoming-with) – perduodant ir priimant, kuriant ir atkuriant, o kartu išsklaidant aiškias rūšių ribas³. Žaisdami ar būdami tarpusavyje, skirtingų rūšių atstovai tampa-su vieni kitais, dalinasi savo kitoniškumu (otherness) ir buvimu pasaulyje. Tai tam tikras tarprūšinis artumas, kuris gali vystytis tik per artimą ir ilgalaikį kontaktą.

Rūšis kompanionė egzistuoja sudedamajame, daugialypiame ir istoriniame santykyje su žmonėmis, painiame tarpusavio santykių modelyje, kuriame dalyviai nėra nei visumos, nei dalys, o daliniais ryšiais susipynę ir šį santykį įkūnijantys organizmai⁴. Pasitelkdama šią sąvoką, Haraway bando sugriauti gamtos ir kultūros perskyrą, parodydama šių sričių susipynimą ir bendrumą istorijos vingiuose – rūšys kompanionės tiek yra veikiamos kultūros, tiek pačios ją veikia⁵. Haraway, atpasakodama šunų veislių istorijas, iliustruoja susipynusius žmonių ir šunų santykius ir pabrėžia juos lemiančius kultūrinius, istorinius ir socialinius veiksnius. Tai diegia tam tikrą istorijoje besisteigiančią sąveiką ir patirtis, kaip teigia autorė, ne visada malonias ir teigiamas, per kurias išryškėja rūšių tapimas-su ir bičiulystė.

Grįžtant prie robotų šunų klausimo, iškart kyla konfliktas tarp Haraway aptariamo tarprūšinio veikimo ir robotų šunų, kaip masiškai pagamintų produktų, suteikiamos kompanijos. Tapimo-su sąvoka yra kertinė, norint suprasti robotų augintinių problematiką per rūšių sąveikos prizmę. Rūšių kompanionių sąveika, kaip teigia Haraway, privalo būti grįsta pagarba, užpildymu ir kitoniškumu, kuriais yra kuriamas kolektyvinis veiksmas. Kitaip nei biologinis šuo, kurį auklėjant susiduriama su iššūkiais ir kitoniškumu, robotas šuo veikiau imituoja ne šuns būtį, bet jo teigiamas funkcijas. Taip reikalingi (funkcionalūs) šuns aspektai išlieka, o bet kokie neigiami eksternalitetai, kurie kyla iš buvimo gyva, racionalia būtybe, yra pašalinami. Įprastos šuns funkcijos roboto šuns yra atliekamos efektyviau – robotas šuo pašoka, atsako, saugo namus kas kartą be nukrypimų, o kartu atlieka naujas funkcijas – neša pirkinius, veikia kaip asmeninis kalendorius ar groja dainas. Robotai augintiniai geba atlikti daugumą savo funkcijų vos išimti iš dėžės. Prižiūrint šiuos šunis nebereikia vargti su skanėstais, užsibrėžtumu, kito poreikių patenkinimu ar abipusiu tobulėjimu tarprūšiniuose santykiuose. Neturėdami realių gyvūnų charakterio ir gyvumo, šie bus visada paklusnūs, tylūs, kai reikia, ir nepridergs namuose. Tad robotai šunys iš tiesų atlieka šuns funkciją, kuri, antropocentrišku žvilgsniu žiūrint, tėra būti pagalbininku ir šeimos draugu ar pramoga.

Be abejo, tai turi tam tikrų pasekmių bendram mūsų požiūriui į gyvūnus ir iš dalies persiduoda ir biologiniams šunims. Šunys vis dažniau yra robotizuojami, jiems primetant funkcinį komandų atlikėjo ar aksesuaro vaidmenį. Geras šuo yra paklusnus, ramus ir atsidavęs. Pačiu robotų šunų egzistavimu yra diegiamas antropocentriškas įsitikinimas, kad augintinis / kompanionas privalo būti susikoncentravęs į žmogų ir veikti kaip pagalbinė ar pramoginė priemonė. Šiomis technologijomis plėtojamas santykis yra absoliučiai vienpusis – šuo egzistuoja tik tam, kad atliktų veiksmus savo šeimininkui.

Tapimo-su santykis tarp roboto kompaniono ir šeimininko žmogaus taip pat išryškėja ontologiniame lygmenyje. Haraway apibrėžia galimybę tapti-su kaip grynai gyvūnišką gyvų organizmų veikimą kartu⁶. Turint tai omenyje, tampa savaime suprantama, kad pati robotų šunų prigimtis neleidžia šiems tokiomis pačiomis sąlygomis tapti-su kitomis gyvybės formomis. Reklaminiuose filmukuose rodomas roboto šuns kaip besimokančio, tobulėjančio ir kintančio augintinio įvaizdis iš tiesų užgožia faktą, jog šis tėra tik komercinis produktas, kuris pasitelkdamas dirbtinį intelektą vykdo nustatytas užklausas. Net su laiku tobulėjantis robotas augintinis negeba dalintis savo ar pasisemti kažkieno kito kitoniškumo ar buvimo pasaulyje, nes tiesiog atlieka funkcijas. Negyvenantis objektas negeba išsiugdyti charakterio, kurio sąlyga yra gyventi.

Pasak Haraway, norėdami spręsti pamatines antropoceno krizės priežastis, turime pakeisti savo santykį su gamta, pasilikti su bėdomis čia ir dabar⁷, o ne atidėti veikimą ateičiai ar pasinerti į eskapizmą. Pasilikimas su bėdomis, tapimas-su yra pagrindinės sąvokos, kuriomis turėtų būti grindžiama mūsų būtis su kitomis rūšimis. Robotai šunys atrodo kaip bandymas atsiriboti nuo bėdų ir mūsų sužeistos planetos, vietoj to pasineriant į technologinę pažangą ir perteklinius malonumus. Tapę gyvūnų pakaitalais, robotai augintiniai atitolina mus nuo simpoetinio (paprastai tariant, kolektyvinio, susipinančio, linkusio į pokytį) bendradarbiavimo su kitomis gyvybės formomis, kurios šioje situacijoje yra įklimpusios ne mažiau nei mes. Kaip teigia Haraway, išskirdama Van Dooreno pasiūlytą gedėjimo kaip atsakingo ir įtraukaus veiksmo fenomeną: „Gedėjimas yra būdas suvokti savo pačių įsipainiojimą į bendrą gyvybės ir mirties problemą; žmonės turi gedėti kartu su kitomis rūšimis, nes mes esame šio ardomo audinio dalis, esame iš jo. Be tvarios atminties negalime išmokti gyventi kartu su dvasiomis, taigi, negalime mąstyti.“⁸ Visa tai reikalauja pažvelgti į susiklosčiusią situaciją iš neantropocentriškos perspektyvos, kol robotai šunys savo antropocentriška prigimtimi šią perspektyvą atitolina. Pakeisdami tiek kultūros suformuotas, tiek ją formuojančias rūšis kompaniones robotais, mes atsiribosime nuo problemos ir bendro patyrimo apie mūsų sužeistą planetą. Tolesnis žmogiškojo ego kurstymas technologine pažanga gilins duobę, kurioje atsidūrėme dėl to paties mūsų ego.

Kita vertus, negalima apsiriboti vien technoskeptišku naratyvu. Robotų šunų fenomene galima įžvelgti ir optimistiškesnių detalių, kurios bent iš dalies prisideda prie Haraway naratyvo. Kaip minėta, Haraway bando įrodyti gamtos ir kultūros perskyros nereikalingumą, kuris pasireiškia įprastame antropocentriškame mąstyme apie aplinką. Robotų augintinių fenomenas pačia savo prigimtimi peržengia šią perskyrą, nes robotai yra kultūros produktai, bandantys imituoti ir kai kuriais atvejais papildyti gamtą. Robotai šunys neseka binariniu modeliu (gamta ir kultūra, organinis ir techninis), o veikiau susipina ir siūlo tarpinį variantą. „A Cyborg Manifesto“ Haraway teigia: „XX a. pabaigos mašinos visiškai sujaukė skirtumus tarp natūralaus ir dirbtinio, proto ir kūno, savaiminio vystymosi ir išorinio dizaino ir daugelio kitų skiriamųjų bruožų, kurie anksčiau buvo taikomi organizmams ir mašinoms. Mūsų mašinos yra nerimą keliančiai gyvos, o mes patys – bauginančiai inertiški; mes visi esame chimeros, teoriškai pagrįsti ir sukurti mašinos ir organizmo hibridai – trumpai tariant, kiborgai.“⁹ Tiek mes, tiek mūsų biologiniai ar robotai kompanionai esame kiborgai, todėl turime tai akcentuoti ir tuo naudotis. Kaip knygoje „When Species Meet“ teigia filosofė: „Jei žmogus mano, kad kiborgai yra daug žadančios pabaisos, tai jis yra nepatikimas sąjungininkas kovoje su visko, kas organiška, naikinimu.“¹⁰ Technologijos yra per daug susipynusios su mūsų organišku gyvenimu Žemėje, kad absoliučiai demonizuotume jas kovoje už išgyvenimą antropoceno epochoje. Atsakingas technologijų priėmimas gali paskatinti mūsų tarpusavio tapimą-su ar kolektyvinio žinojimo vystymąsi.

Gyvenant sužeistoje planetoje, pripildytoje nerimo, nelygybės ir nežinomybės, robotai augintiniai kartu gali suteikti taip trūkstamo komforto ir ramybės situacijose, kai realiems gyvūnams tai padaryti nėra galimybės. Apie tai byloja su robotais kompanionais ir žmonėmis atlikti moksliniai tyrimai. Pasak 2013 m. atlikto tyrimo, robotai kompanionai kuria panašų poveikį socialinei aplinkai kaip ir gyvas gyvūnas, tad gali praversti mažinant vienišumo jausmą. Nustatyta, kad tyrime naudotas robotas ruonis Paro gali pagerinti pagyvenusių žmonių vienatvę senelių globos įstaigose, suteikdamas šiems taip reikiamo artumo¹¹. Panaši praktika su prekių ženklo „Joy for All“ robotais kompanionais taip pat pateikė teigiamų rezultatų ir suteikė pilnatvės vienišiems senjorams¹². Robotų kompanionų panašumas į realius gyvūnus yra viena pagrindinių sudedamųjų kuriant santykį su žmonėmis.

2020 m. atliktame tyrime buvo nustatyta, kad robotų šunų panašumas į realius šunis (AIBO atveju) tiek išvaizda, tiek elgsena didino vartotojų pasitenkinimą ir teigiamą recepciją¹³. Robotų augintinių kuriama gyvūnų imitacija, nors ir ne visavertė, tapo išeitimi žmonėms, kuriems alternatyvos nėra lengvai pasiekiamos. Būtent toks artumas ar prisirišimas prie robotų kompanionų, kurį gali jausti juos prižiūrintys šeimininkai, technoskeptikų naratyve yra neretai ignoruojamas ar ištrinamas. Ryšys, kuris nepaisant prigimtinių skirtumų užsimezga tarp robotų ir žmonių, pateikiamas trumpame „The New York Times“ dokumentiniame filme „The Family Dog“, kuriame pasakojama apie senjorų porą, auginančią AIBO robotus šunis ir laikui bėgant priverstą susitaikyti su savo kompanionų laikinumu dėl atsarginių dalių trūkumo. AIBO filmo veikėjams tapo daugiau nei pertekliniu žaislu – jis tapo šeimos nariu, dėl kurio likimo jaučiamas nerimas ir liūdesys. Nors daugumoje atvejų realūs šunys yra pranašesni už robotus, tam tikrose situacijose žmonės gali neturėti galimybės prižiūrėti kitą gyvą būtybę. Robotai kompanionai gali būti naudingi žmonėms, kamuojamiems alergijų, demencijos ar Alzheimerio ligos, ar paprasčiausiai suteikti taip reikiamos draugystės ir kontakto.

Mums visiems reikia kompanionų. Kompanionų, kurie peržengia anachronistines binarines skirtis. Kompanionų, kurie suteiktų pilnatvę ir padėtų mums suprasti vienam kitą. Tiek gyvūnai kompanionai, tiek robotai kompanionai geba tai padaryti, nors galbūt ir skirtingai. Haraway rūšių kompanionių teorija pateikia tarpusavio bendravimo alternatyvas, kuriomis vadovaudamiesi galėtume kurti artimą visapusį santykį tarp gyvybės formų, gyvenančių su mumis toje pačioje sužeistoje planetoje. Šis santykis turi būti paremtas pagarba vienas kito kitoniškumui ir aistra juo dalintis. Ir nors pasaulinės katastrofos akivaizdoje robotai kompanionai jokiu būdu negali būti biologinių gyvūnų pakaitalai, jie gali tapti prasminga išeitimi žmonėms, kurie neturi kitų alternatyvų. Svarbu akcentuoti jautrias, asmenines prasmes, kurias kuria bet kokių rūšių ar modelių kompanionai. Ir nereikia rinktis technoskeptikų ar technofilų naratyvą, mes, kaip ir mūsų kompanionai, privalome peržengti kultūrines ribas ir tapti kiborgais dėl išgyvenimo. Artėjančios pasaulio pabaigos akivaizdoje verta prisiminti Marshallo McLuhano žodžius: „Kosminiame laive „Žemė“ nėra keleivių. Mes visi esame įgula.“