Penkios knygos apie karą

 

Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai, rašytojai, mokslininkai pateikia penkių aktualių knygų rekomendacijas. Kalbinama britų filosofo ir filosofijos populiarintojo Nigelio Warburtono, geriausias knygas apie karą išskyrė ir daugiausia etinių dilemų aspektu aptarė Oksfordo universiteto politinės filosofijos profesorė CÉCILE FABRE (g. 1971), besispecializuojanti teisingo karo doktrinos, užsienio politikos etikos, paskirstomojo teisingumo teorijų ir kt. srityse. Be kitų, Fabre yra ir tokių veikalų kaip „Kosmopolitinis karas“ (Cosmopolitan War, 2012), „Kosmopolitinė taika“ (Cosmopolitan Peace, 2016) ar „Šnipinėjimas pro tamsius akinius: slaptųjų agentų ir kontržvalgybos etika“ (Spying Through a Glass Darkly: The Ethics of Espionage and Counter-Intelligence, 2022) autorė. Pokalbis publikuotas 2018 m. rugsėjį.

 

– Kaip susidomėjote rašymu apie karą?

– Pirmą kartą karu susidomėjau mokydamasi istorijos vidurinėje mokykloje, Prancūzijoje. Karo apskritai, o ypač dviejų pasaulinių karų, studijos užėmė svarbiausią vietą mano mokymo programoje. Pradėjusi studijuoti filosofiją iš pradžių apie karą nerašiau, bet metams bėgant suvokiau, kad mane vis labiau domina karo etika. Taip pat supratau, kad rašydama apie karą galėčiau suderinti istorinį ir filosofinį interesus. Štai tokia buvo pradžia.

[...]

– Koks ryšys tarp karo ir kosmopolitizmo?

– Mane domina toks klausimas: tarkim, būdamas kosmopolitas, tu tiki, jog politinės ir nacionalinės perskyros moralės atžvilgiu iš esmės yra nesvarbios. Kitaip tariant, jos nereikšmingos fundamentalių mūsų teisių ir mūsų pareigos tas teises įgyvendinti aspektu. Jei tuo tiki, kaip tada karo moralė? Tai intriguojantis klausimas, nes karą mes iš esmės linkę įsivaizduoti kaip „mūsų“, pvz., prancūzų, britų, ir „jų“, vokiečių, sovietų, priešpriešą; bet kosmopolitui šitoks dichotominis karo apibrėžimas, žinoma, kelia nerimą. Štai kodėl mane sudomino šitas klausimas.

– Ar šis kosmopolitizmas į humanizmą panašus tuo, kad daugiausia dėmesio skiria žmoniškumui kaip tokiam?

– Taip, labai panašus. Vadovaujamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus, kad ir kur gyventų, kad ir kokiai politinei bendrijai priklausytų, yra svarbus, ir vienodai svarbus. Tai pagrindinis kosmopolitizmo principas, ir, šitaip suvoktas, jis labai artimas, o gal net tapatus humanizmui.

– Pirma jūsų pasirinkta knyga – Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ (1869), be abejo, nuostabi knyga. Kodėl pasirinkote būtent ją, kalbant apie sąsajas su karu?

– Pirmiausia pasirinkau ją ne vien dėl karo. Šis romanas – iš mano mėgstamiausiųjų trejeto, todėl nenorėjau praleisti progos apie jį pakalbėti. Be to, karo atžvilgiu jis mane domina dėl daugelio priežasčių, ir kai kurios iš jų susijusios su tuo, kad esu prancūzė.

Visų pirma, Tolstojų prancūzai skaito itin gausiai, gal net, kiek teko patirti, labiau nei britai. Tolstojus, žinoma, labai gerai mokėjo prancūzų kalbą, o jei dar tiksliau, prancūzų kalba jam buvo gimtoji. Įdomu tai, kad pirma „Karo ir taikos“ pastraipa parašyta prancūziškai. Čia kurią dieną perskaičiau, kad du procentai romano iš tiesų parašyti prancūziškai. Rusų aristokratija kalbėjo prancūziškai, o Tolstojus rusų kalbą išmoko tik todėl, kad auklė su juo šnekėjo rusiškai: tėvai su juo bendraudavo prancūziškai. Labai įdomu tai, kad romano pradžioje gana daug prancūzų kalbos, bet romano eigoje, kai prancūzai aiškiai ir vis labiau tapatinami su priešu ir kai romanas tarsi persiorientuoja ir susitelkia į tam tikrą rusiškumo idealą, prancūzų kalbos mažėja, o aristokratai vis dažniau, net tarpusavyje, kalba rusiškai. Taigi 1812, 1813, 1815 m. jie šneka rusiškai, nebent nenori, kad juos suprastų vaikai. Nors romano pradžioje, 1805 m., jie bendrauja tik prancūziškai. Veikėjų kalbos parinkimas rodo, kaip Napoleono karai, Tolstojaus teigimu, pakeitę rusų visuomenę, arba – veikiau – rusų aristokratiją, nes apie nekilminguosius jis nelabai ir rašo.

Be kalbos, Tolstojus romane nagrinėja tai, kaip Napoleono karai paveikė, kaip pakreipė penkių aristokratų šeimų gyvenimą ir likimą. Romano pradžioje šios aristokratų šeimos pasižymi ypatinga kultūra, ypatingu jautrumu, kurį daug kas pagrįstai ar nepagrįstai sieja su prancūzų kultūra. Kai labai labai seniai pirmą kartą skaičiau šią knygą, į tai kreipiau ypatingą dėmesį.

Kaip prancūzei, man ypač įdomu skaityti apie Napoleono karų poveikį ne prancūzų visuomenei. Mokykloje aš mokiausi ir rusų kalbos, ir „Karas ir taika“, tiesą sakant, buvo pirmas rusų romanas, kurį perskaičiau, iš pradžių vertimą, o paskui rusų kalba. Dėl to jis man bylojo ir tebebyloja. Mokėdama kalbą aš girdžiu sakinių ritmą ir pan.

Žinoma, kai pradėjau mąstyti ir rašyti apie karą kaip mokslininkė, ėmiau geriau suvokti kitus knygoje aprašytus su karu susijusius dalykus, anksčiau nepastebėtus. Pateiksiu keletą pavyzdžių: mes linkę daug kalbėti apie „karo miglą“, dėl kurios kariams tiesiog neįmanoma priimti strateginio ar etinio pobūdžio sprendimų, kuriuos jiems būtina priimti. Romane yra nemažai tokių scenų, viena iš jų – 1805 m. Austerlico mūšyje.

Vienas iš pagrindinių knygos veikėjų Nikolajus Rostovas pasimeta mūšio lauke per karo miglą. Tolstojus nepaprastai įtaigiai ir akivaizdžiai parodo, kaip visa kas neaišku. Rostovas nesusigaudo, kur jis atsidūrė, nežino, ar matomi judantys šešėliai – rusų ar prancūzų karių, ketinančių jį nužudyti. Tai vienas iš ryškiausių literatūrinių karo epizodų, kokius man yra tekę skaityti. Čia aprašyta, kokiomis sąlygomis dažniausiai tenka veikti kareiviams, – kai jie paprasčiausiai nežino, ką daro. Tai vienas iš literatūrinių pavyzdžių, iliustruojančių požiūrį, kurį bando formuluoti filosofai: jeigu karys priverstas veikti štai tokiomis sąlygomis, kokius gi moralinius lūkesčius galime pagrįstai kelti tam konkrečiam kareiviui?

Knygoje taip pat kalbama apie karo nuostolius, prarastas gyvybes. Vienas iš pagrindinių veikėjų vyrų, Andrejus Bolkonskis, žūva kare 1812 m. Paskutinėse romano dalyse matome, kokią įtaką jo mirtis daro artimiesiems. Žūsta ir kiti, ne tokie svarbūs veikėjai, ir Tolstojus labai gerai atskleidžia, kokį poveikį jų mirtis daro tiems, kurie išgyvena. Išryškinamas išgyvenusiųjų kaltės jausmas, kaip ir motinos, netekusios vieno iš dviejų sūnų, sielvartas – ne tik sielvartas, bet ir šio sukelta depresija, galinti prislėgti bet kurį vaiko netekusį žmogų. Tolstojus, kaip žinome, tai aprašo su gilia užuojauta, žmoniškumu ir netgi švelnumu savo personažams ir žmonėms, patyrusiems visa tai realiame gyvenime.

Paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti apie „Karą ir taiką“, yra tai, kad jis turi priedą [epilogą], kurį Tolstojus parašė, kai romanas buvo galutinai baigtas ir 1869 m. išleistas visas. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos Tolstojus kelia epiloge, yra pagrindinis „Karo ir taikos“ klausimas: kaip paaiškinti, kodėl milijonai žmonių, gavę įsakymą, eina ir žudo vieni kitus, nors žino, kad žudyti kitą žmogų yra moraliai neteisinga? Tolstojaus atsakymas į šį klausimą toks: turėtume atsisakyti požiūrio, esą jie taip elgiasi dėl vieno žmogaus genijaus – tarkim, Napoleono ar kokio aštriapročio rusų generolo Kutuzovo.

Pasak Tolstojaus, šio fenomeno nepaaiškinsime, jei nesuvoksime, kad karas yra milijonų individualių sprendimų, besikertančių tarpusavyje, padarinys, gryniausio atsitiktinumo ir sėkmės rezultatas. Tolstojus daro išvadą, jog saviapgauliška manyti, kad kareiviai laisvi apsispręsti: taip nėra. Vienoje situacijoje, Tolstojaus teigimu, laisvos valios mes neturime: situacijoje, kai turime priimti sprendimą – eiti ar neiti kovoti. Jis sako, kad visi mes neišvengiamai seksime paskui savo pulkus: tokiais atvejais laisvos valios neturime. Tai klausimas, kurį nepaliauja kėlę visi karo filosofai: ar tikrai kareiviai šiais atvejais yra laisvi pasirinkti?

– Antra jūsų pasirinkta knyga?

– Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929). Tai reikšmingas romanas apie karą apskritai, o ypač apie Pirmąjį pasaulinį karą. Remarque’as buvo vokiečių rašytojas, vėliau iš nacistinės Vokietijos ne savo noru išvykęs į Jungtines Valstijas. Jo gyvenimas ne iš eilinių. Remarque’as kovojo Pirmajame pasauliniame kare, tad knyga, parašyta pirmuoju asmeniu, iš esmės yra autobiografinė. Tai išskirtinis romanas, kurį pasirinkau dėl dviejų priežasčių. Pirma, jame geriau nei bet kuriame kitame mano skaitytame romane ar tiesioginiame pasakojime apie karą parodoma, kas kare yra gyvuliška. Antra, nepaisant aprašomų apkasuose patiriamų baisybių, romane vis tiek visąlaik rusena vilties kibirkštėlė, gyvybės kibirkštėlė, be kurios neįmanoma gyventi toliau.

Pradėsiu nuo gyvūniškumo, gyvuliškumo aspekto kare. Knygoje labai daug gyvūnų. Pavyzdžiui, ta scena, kurioje kareiviai vos gali ištverti sužalotų, agonijos blaškomų arklių kriokimą, kol galiausiai vienas jų – civiliniame gyvenime ūkininkas – nebeapsikentęs palieka apkasus ir, rizikuodamas gyvybe, skuba pribaigti arklių, kad užbaigtų šių kančias. Scena įdomi tuo, kad į bendražygių žūtis kariai žvelgia jei ne abejingai, tai bent kaip į jiems jau įprastą dalyką, bet štai gyvūnų kančios jiems kažkodėl sunkiai pakeliamos, tarsi kančių sukėlimas gyvūnams, nekaltiems par excellence, iš tiesų būtų didžiausio nežmoniškumo požymis.

Kitose scenose pasakojama, kaip kariai nužmogėja dėl sąlygų, kuriomis tenka veikti. Vienas iš išraiškingiausių epizodų – aprašymas bemiegės nakties, praleistos blindaže, bemiegės ne tik dėl šalčio ir purvo, bet ir dėl žiurkių, kurios pasirodo užuodusios maisto likučius. Kariai visą naktį ginasi nuo žiurkių. Scenos aprašymas baigiamas teiginiu: „nedaug tereikia, kad šoktume ant kits kito“*. Įniršę, iki nuprotėjimo įniršę, kad turi kovoti su žiurkėmis, kariai beveik supanašėja su pačiomis žiurkėmis, įnirtingai besipjaunančiomis tarpusavyje dėl paskutinių duonos trupinių. Vėlgi labai iliustratyvus aprašymas, kuo kova tokiomis varžančiomis, klaustrofobiškomis sąlygomis gali paversti žmones.

Kita vertus, kaip jau minėjau, tarp šioje knygoje aprašomų siaubų visada esama ir vilties kibirkštėlės bei grožio elementų, nors ir kiek kitokių. Pradėsiu nuo minties, kad net ir siaubinguose dalykuose galima aptikti grožio. Tiksliau, grožio ten, kur normaliomis aplinkybėmis jo neįžvelgtum. Vienoje iš scenų pasakotojas gyvai aprašo džiaugsmą ir laimę, kurią su draugais patiria lauke pavykus susirasti tinkamas išvietes. Taigi jie visi sėdi ir tuštinasi, galima sakyti, vieni kitų akivaizdoje. Pasakotojas sako, kad šis paprasčiausias veiksmas – ramus sėdėjimas ir tuštinimasis drauge po atviru dangumi, klausantis paukščių, atokiau nuo fronto – kareiviams teikia begalinį džiaugsmą ir nusiraminimą. Paprastai šio akto nelaikome gražiu, bet nuostabu tai, kad būtent dėl karo šis labai gyvuliškas veiksmas tampa kažin kuo brangintinu.

Vis dėlto svarbiausia knygos ištarmė, mano manymu, – tai vilties kibirkštis siaubo apsuptyje. Ja, galima sakyti, knyga ir baigiasi. Perskaitysiu nuostabią pastraipą. Taigi, 1918 m. spalis, sklando gandai, kad paliaubos neišvengiamos. Veikėjas jaučia gilų liūdesį ir melancholiją, nes supranta, kad karui netrukus pasibaigus jie visi grįš į ankstesnį gyvenimą, tik kad tas ankstesnis gyvenimas pražuvęs visiems laikams, ir niekas, jo teigimu, jų nesupras. Bet daro tokią išvadą: „Bet galbūt visa tai, apie ką aš galvoju, sukelia tik liūdesys ir sumišimas, kurie išsisklaidys kaip dulkės, kai aš vėl atsistosiu po topoliais ir imsiu klausytis, kaip šlama jų lapai. Negali būti, kad visa tai jau praėjo ir niekad nebegrįš, – tas švelnus gyvenimo alsavimas, kuris jaudino mūsų kraują, toji nežinia, tai, kas stulbina ir neišvengiamai artėja, tie tūkstančiai ateities veidų, tos melodijos iš sapnų ir knygų, ta svaiginanti suartėjimo su moterimi nuojauta. Negali gi būti, kad visa tai žuvo uraganinėje ugnyje, nevilties kančiose ir kareivių bordeliuose.“

Tai ne paskutinė knygos pastraipa. Paskutinėje iš trečiojo asmens perspektyvos aprašomas kareivis, pasakotojas, rastas žuvęs 1918 m. spalį: „Jis krito kniūpsčias ir gulėjo ant žemės lyg užmigęs. Atvertus buvo matyti, kad jis negalėjo ilgai kankintis, – jo veidas buvo toks ramus, tarsi jis būtų buvęs beveik patenkintas, kad taip įvyko.“ Taigi prieš pat mirtį kareivis, su kuriuo gyvenome kelis šimtus knygos puslapių, yra suvokęs, kad vis dar turi vilties, kurios gali kabintis, kad negali visa kas būti galutinai išnykę. Jis žūva, štai kur tragedija, bet aš įsitikinusi, kad Remarque’as bando mums įteigti, jog net ir tokiose baisybėse kaip tranšėjinis karas kai kam iki pat galo pavyksta išsaugoti žmoniškumo kibirkštėlę.

– Bet ar čia nesama tam tikros ironijos, tame naiviame pagrindinio veikėjo galvojime, jog viskas grįš į įprastas vėžes? Juk, jei atvirai, iš psichologinės patirties žinome, kad karo baisybes išgyvenę žmonės niekada nesugrįžta į įprastas vėžes?

– Nemanau, kad veikėjas pasakotojas įsivaizduoja, jog gyvenimas grįš į įprastines vėžes. Manau, jis puikiai suvokia, kad jo įsivaizdavimas apie moteris nebus toks, koks būtų buvęs, jei nebūtų dalyvavęs kare. Jis žino, kad gražaus kraštovaizdžio, gero maisto kvapo teikiamą malonumą visada persmelks iš apkasų matyti vaizdai ir maisto davinių kvapas. Manau, pasakotojas ir pats Remarque’as jo lūpomis nori pasakyti, kad net jei karo patirtis tave pakeis visiems laikams, net pačiu baisiausiu karo metu gali viltis, jog netapsi bejausmis, jog nenužmogėsi tiek, kad žmoniškumas tau nieko nebereikš, jog pajėgsi grožėtis kraštovaizdžiu, geisti moters ir t. t., ir pan. Mano galva, būtent šitai bandoma pasakyti baigiamuosiuose romano puslapiuose.

– Galbūt tai nesąžiningas klausimas, bet man įdomu. Kalbėjomės apie du vaizduotės kūrinius, kurie, be visa ko kito, atlieka labai naudingą funkciją žmonėms, nepatyrusiems karo. Ar jūs pati kada esate buvusi karo zonoje?

– Ne, nesu. Manau, kad tai labai geras klausimas, jį gana dažnai keliu turėdama galimybę kartkartėmis pabendrauti su kariais. Visada jaučiu, kad aš, kaip filosofė, kažkodėl neturiu teisės moralizuoti apie karą, nes ne tik neturiu žalio supratimo, kas tai yra, bet ir nuoširdžiai viliuosi niekada ir neturėsianti supratimo, kas yra karas. Taigi, tie kariai man kiekvienąkart sako, – tikiuosi, ne vien iš mandagumo, – kad jei nesi savo kailiu patyręs karo, tai nebūtinai reiškia, jog neturi teisės apie jį kalbėti. Viliuosi, kad jie teisūs. Viena iš priežasčių, kodėl skaitau grožinę literatūrą, kūrinius apie karą, yra ta, kad ši lektūra iš dalies man atstoja tiesioginę karo patirtį. Net geriausios filosofinės knygos apie karą, kurias esu skaičiusi (dvi iš jų dar aptarsime), nėra tiek vaizdingos ir įtaigios, kad pajustum, ką reiškia, kai į tave nukreipia ginklą ir liepia lįsti į tranšėją, ir jei nepaklusi, vyresnysis karininkas tave nušaus, koks jausmas, kai vykdant tą įsakymą tau paleidžia vidurius. Kad įgyčiau bent šiokią tokią nuovoką, aš turiu skaityti. Man visada patiko skaityti grožinę literatūrą, bet iš dalies, manau, skaitau ir iš profesinės pareigos. Aš negaliu eiti kariauti, nenoriu eiti kariauti, todėl mažų mažiausia, ką galiu, tai skaityti literatūrą apie karą, kuri vis dėlto daro įtaką mano rašomiems tekstams, net jei tai ir nėra akivaizdu.

– Taigi, trečia jūsų pasirinkta knyga – taip pat romanas.

– Tai knyga pavadinimu „Jūros tyla“ (Le Silence de la mer, 1942). Ją Vercors’o pseudonimu parašė prancūzų žurnalistas, eseistas, iliustratorius Jeanas Brulleris, Antrojo pasaulinio karo metais prisijungęs prie Pasipriešinimo judėjimo, vienas iš leidyklos „Les Éditions de Minuit“ įkūrėjų. Ši leidykla slapta veikė per visą Pasipriešinimo laikotarpį. „Jūros tyla“ buvo pirmas jos leidinys. „Les Éditions de Minuit“ tebeveikia iki šiol, ji – tarp žinomiausių ir prestižiškiausių Prancūzijoje.

Knygoje aprašoma, kaip pasakotoją – pagyvenusį vyrą – ir jo dukterėčią paveikia pusę metų jų namuose gyvenęs vokiečių karininkas.

Apie romaną papasakosiu kiek plačiau, bet dabar atkreipsiu dėmesį į vieną įdomų faktą. „Jūros tyla“ buvo išversta į anglų kalbą ir televizijoje ekranizuota; šią ekranizaciją BBC parodė 1946 m. birželio 7 d., t. y. pačią pirmąją dieną, kai BBC televizija po Antrojo pasaulinio karo atnaujino savo transliacijas, nutrauktas dar 1939 m. [...]

Knyga itin garsi Prancūzijoje, bet nelabai žinoma Britanijoje. Nepopuliarumo priežastis akivaizdi: Britanija, neskaitant Normandijos salų, nebuvo okupuota daugybę šimtmečių, nuo normanų laikų, o Prancūziją vokiečiai buvo užėmę tris kartus: 1870 m., Šiaurės Prancūziją – per Pirmąjį pasaulinį karą ir didžiąją šalies dalį – per Antrąjį pasaulinį karą (pietryčius užgrobė Italijos pajėgos). Okupacijos patirtis nepaprastai svarbi šiuolaikinei prancūzų kultūrai. Be to, kaip Britanijoje gyvenanti prancūzė, – o didžiąją suaugėlio gyvenimo dalį aš pragyvenau Britanijoje, – manau, kad esama labai reikšmingų skirtumų tarp to, kaip Antrąjį pasaulinį karą suvokia prancūzai ir kaip – britai. Mano nuomone, svarbiausias veiksnys, paaiškinantis šiuos skirtumus, yra okupacija.

Kaip matote, knygos pasirinkimą plačiąja prasme lėmė pusiau autobiografinės priežastys – dėl to, kad esu prancūzė, gyvenanti Britanijoje. Bet yra ir intymesnis, autobiografiškai lokalesnis motyvas – mano močiutė iš motinos pusės su savo šeima ketverius metus – nuo 1940 iki 1944 m. – turėjo savo namais dalytis su penkiais vokiečių kareiviais, ir du iš jų pas juos išgyveno apie pustrečių metų. Tame name, mano šeimos name, buvo tik viena virtuvė, vieni laiptai ir vienos įėjimo durys. Kareiviai, apgyvendinti viršutiniame aukšte, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik eiti į savo kambarius pro pagrindines duris. Taigi, kai pirmąkart skaičiau šią knygą, ji iškart man pasirodė artima.

Vis dėlto, be šių ne itin įdomių autobiografinių detalių, ši knyga, manau, turėtų labai sudominti kiekvieną, kuris mąsto apie karą, – apie karą kaip apie teatrą, kuriame karo veikėjai nuolat susiduria su moralinėmis dilemomis. Tik okupacija, o ypač tokia okupacija, kai priešas gyvena taip arti okupuotųjų, yra viena iš sudėtingiausių vykstančio karo dilemų. Romane tai puikiai atskleidžiama. Dilemos pačių paprasčiausių, bet labai konkrečių kasdienių sprendimų lygmeniu.

Taigi, minėtasis pasakotojas, gyvenantis su dukterėčia (kodėl jiedu gyvena kartu, neaišku, bet iš tikrųjų tai nesvarbu). Vieną dieną į duris pabeldžia ir prisistato labai išvaizdus, nepaprastai mandagus, prancūziškai kalbantis, be galo kultūringas vokiečių karininkas. Jam paskirta apsigyventi šiame name.

Pirmas sprendimas, kurį namo šeimininkai turi priimti, – ar leisti tam vokiečių karininkui eiti į namą pro pagrindinį įėjimą, ar paprašyti, kad naudotųsi laukujėmis virtuvės durimis. Tiesą sakant, vokietis, suvokdamas situacijos keblumą, pasisiūlo pats vaikščioti pro virtuvę. Pasakotojas nusprendžia, aiškiai to nepasakydamas, kad jis nerakins pagrindinio įėjimo. Štai čia darosi įdomu. Jo apsisprendimą lemia dvi priežastys: pirma, jis teigia nenorįs, kad to kariškio buvimas apskritai kaip nors pakeistų jų kasdienybę ir buitį. Tačiau jis taip pat atvirai sako, kad negalėtų įžeisti kito žmogaus, net jei tas kitas žmogus – priešas. Priimdami tokį sprendimą, jiedu žino, kad leidimas karininkui eiti pro pagrindines duris, kuriomis patys naudojasi, jo ir kaimynų gali būti palaikyti draugiškumu okupantui. Tai gali prišaukti bėdą.

Antras sprendimas, kurį reikia priimti, – ar kalbėtis su karininku. Jiedu nepasako jam nė žodžio – ligi pat pabaigos. Tik pačioje pabaigoje jiedu pasikalba su juo, ir tai labai trumpai. Šešis mėnesius beveik kas vakarą tas karininkas užsuka į svetainę, šildosi prie židinio, pasakoja apie savo gyvenimą, dalijasi svajonėmis apie nacistinės Vokietijos ir kultūringosios Prancūzijos sąjungą. Jiedu niekada jam neatsako, nė karto. Jiedu nežiūri į jį ir niekaip nereaguoja į jo buvimą. Tai irgi labai įdomu. Jiedu turėjo apsispręsti, kaip ir mano šeima, ar sakyti „labas“, „užeik“ ar „sudie“, ar įsitraukti į pokalbį. Romano veikėjai nusprendžia to nedaryti. Mane tai visada stulbino. Štai kodėl knyga pavadinta „Jūros tyla“: tu tyli, bet po paviršiumi, gilumoje, jūra kunkuliuoja gniaužiamo pykčio, užuojautos, gailesčio, meilės jausmais. Sužinome, kad dukterėčia prieš savo valią įsimyli vokiečių karininką, o jis – ją. Tas niekada atvirai nepripažįstama.

Man šis romanas visada atrodė nepaprastai stiprus, nes atskleidžia, kokie moraliniu požiūriu svarbūs ir sudėtingi būtini priimti sprendimai tokiomis aplinkybėmis: ar priešą, – o šiuo atveju priešą, kuris gyvena kartu su tavimi, – turėtume traktuoti labiau kaip priešą ar kaip žmogų, ar kaip dvilypę samplaiką, kurioje neįmanoma atskirti vieno nuo kito. Štai kodėl pasirinkau šią knygą.

[…]

Pabaiga kitame numeryje

 

Fivebooks.com

Vertė A. P.