EGLĖ ELENA MURAUSKAITĖ

Neraudojimai ir vienatvė prie langų

 

Skuja Braden (Ingūna Skuja, Melissa D. Braden). Upės vandens pardavinėjimas. 2022. Venecijos bienalės kūrinys

Skuja Braden (Ingūna Skuja, Melissa D. Braden). Upės vandens pardavinėjimas. 2022. Venecijos bienalės kūrinys

Latvijos nacionalinio meno muziejaus betoniniuose pusrūsiuose Elitos Ansonės kuruojama paroda „Tik neverk! Feministinės perspektyvos Latvijos mene: 1965–2023“ (veikia iki spalio 15 d.) pasitinka taikliu sovietinės lyčių lygybės iliuzijos problematikos ir konteksto aprašymu. (Moterų įkinkymas į darbo rinką ir namų ūkį traktuotas kaip pasiekimas.) Tekste atpažįstami elgesio modeliai įvardijami kaip trauminiai: emocijų tvardymas ir (auto)ironija sunkumų akivaizdoje, lyg bičiulių butuose aptinkami tie patys sovietiniai baldų komplektai – aaa, jūs irgi turite tą patį krėslą, spintelę ir nevisavertiškumo kompleksą… Šios mintys taip pat rezonuoja su Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (2008): kolektyvinės trauminės patirtys dar tik pradedamos įsisąmoninti, ieškoma alternatyvių elgesio modelių.

Skirtingas temas atskleidžiančiose parodos salėse daug dėmesio skiriama įvairiems motinystės aspektams, naujam su ja susijusių stigmų aktualizavimui, tipinių naratyvų peržiūrai. Trumpas dokumentinis filmas kviečia iš naujo pažvelgti į moteris, sovietinėje ligoninėje pagal griežtą grafiką žindančias vaikus. Filmuota, matyt, norint pasigirti pavyzdine tvarka. Tačiau nuo vyrų ir šeimos atskirtos, sterilioje aplinkoje laikomos jaunos motinos tarsi atskyla nuo savo staiga pasikeitusių skaudulingų kūnų, į kurių funkcijas čia susitelkta. Bene labiausiai mane paveikė nedidelė instaliacija su interviu tekstais, kur kalbinamos jaunos kūrėjos (aktorė, grafikos dizainerė ir kt.), pasirinkusios gimdyti vaikus. Kiekviena tai apibūdino kaip kūrybinę pauzę, aktyvias naujo santykio su savo ego ir naujomis būties aplinkybėmis paieškas. Nepaisant atvirai aptariamų sunkumų, visos jaučiasi darančios teisingą vertybinį pasirinkimą.  Medicinos ir motinystės tematika tęsiama Maijos Tabakos darbuose („Dr. Brake ir seselė Laima“, 1974), koloritu ir koncepcija primenančiuose Lietuvoje panašiu metu tapiusios Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą.

Parodoje taip pat įvairiapusiškai nagrinėjama LGBTIQ+ tematika. Vienas akcentų – Venecijos bienalėje 2022-aisiais rodyta didžiulė menininkių dueto Ingūnos Skujos ir Melissos D. Braden porceliano instaliacija „Selling Water by the River“ („Upės vandens pardavinėjimas“), iliustruojanti moterų poros bendrabūvį. Čia ir jautriai išlietos antklodės klostės, tarp plunksnų kyšančios susivijusios galūnės ir visa stebinčios ore sklandančios sparnuotos akys. Sodo žarna tampa gyvate gundytoja, tik iš nukarusio galo, it varpos, sunkiasi baltas klampus lašas. Įdomu, kad keletu aukštų aukščiau esančioje nuolatinėje ekspozicijoje latvių klasikas Janis Rozentalis biblinėje scenoje gyvatei suteikia moters veidą („Gundymas“, 1913). Lytiškumo ir transformacijų temą tęsia dviejų nuogų menininkių portretai: bičiulės susitikdavo kasmet nuo 2008 iki 2021 metų ir fiksavo savo skirtingai senstančius kūnus, kurių vienas pamažu pereina į kitą socialinę lytį hormonų terapijos būdu. Kaip meno mylėtoja ne ekspertė tik vėliau susizgribau neužsirašiusi menininkių pavardžių, o populiarios parodos katalogai, deja, išgraibstyti…

Kontekstiniai parodoje eksponuojamų darbų aprašymai dažnai referuoja į Virginios Woolf esė „Savas kambarys“. Vienoje iš salių Katrina Neiburga („Daiktų atmintis“, 2012) ir kuria tokią erdvę, kviečia lankytoją permąstyti savo santykį su amžiumi ir grožiu. Tamsoje išdėlioti atpažįstami močiučių svetainių baldai, buduaro elementai su įkomponuotomis videoprojekcijomis. Monologuose perteikiamas gan tipiškai neigiamas fizinio grožio praradimo išgyvenimas vyresnės sovietmečio moters ir jos aplinkos akimis („nė vienas kaimynas nepasakytų dabar, kad aš graži“). Ir vis dėlto pokalbis vyksta elegantiškai rūkant ar lakuojant nagus – galbūt iš įpročio, galbūt metant iššūkį tai vidinei ir išorinei kritikai. Galiausiai – gretimoje salėje ratu sukabinta fotoinstaliacija „Mis“, man priminusi neseniai Danijoje matytas islandų menininko Ragnaro Kjartanssono ratu rodomas muzikines videoprojekcijas, – čia menininkė kviečia reflektuoti grožį kaip pasiekimą („Mis aklumas“), emocinį pažeidžiamumą („Miss u“).

Dar viena mane sujaudinusi kertinė parodos tema – gaivališkas moters santykis su gamta. Ypač paveiki pasirodė Ievos Balodės videoinstaliacija („Flesh to flesh“, 2018), projektuojama ant grubaus audinio atraižos ir šalia suvertų kaulų: nuoga šiuolaikinė moteris atlieka ritualą prie laužo. Prasminių virsmo elementų atkartojimas, dokumentavimas ir performanso menas – bet kas gi brėžia gyvenimo, kaip kasdienybės meno, kontūrus ir ribas, kas tai paverčia eksponatu? Kažkas lieka prie laužo, kažkas atsiduria parodoje, kažkas tai patiria, kažkas vaidina, kažkas lieka stebėti. Zentos Dzividzinskos fotografijos jautriai perteikia pažeidžiamos moters vaizdinį – vienoje jų virš nuogos figūros sklendžia grėsmingas paukščio šešėlis. Nors šioje parodoje Dzividzinskos fotografijų tik kelios, nuolatinėje ekspozicijoje jai skirta visa salė atskleidžia šios menininkės žiūros gebą ir jėgą.

Galiausiai įdomu tai, kad parodoje eksponuojamuose menininkių darbuose neaptinkama moterų bendrystės vaizdinių, išskyrus siautulingąją Antonijos Luterės „Raudoną kriaušę“ (1998). Parodos moterys menininkės, rodos, nemato savęs kaip draugiško, palaikančio būrelio ar bendruomenės. Tai kontrastuoja su klasikinėmis kompozicijomis, dažniausiai tapytomis vyrų, kur moterų grupės vaizduojamos kaip smagi draugija (pvz., Paulio Cézanne’o „Maudynės“ (1900–1906), Eugène’o Delacroix „Alžyro moterys“ (1834) ar Janio Rozentalio „Merginos gulbės“ (1910). Net kelių moterų kūrėjų darbuose rodoma giminės linija veikiau dvelkia nejauka nei stiprybės šaltiniu. Rėkiančios, koketiškai besistaipančios ar melancholiškai prie langų rymančios pavienės figūros, tikėtina, lankytojams žadina bendrumo jausmą (pvz., Lilijos Dinerės „Prie lango“, 1979) – per rezonuojančias vienatvėje išgyvenamas patirtis. O pačios subjektės taip ir lieka atskirtyje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.