Neik į teatrą – gausi valgyt
Nacionaliniame dramos teatre įvyko premjera pagal Davido Fosterio Wallace’o esė „Apmąstant omarą“ (rež. Yana Ross, vertė Ignas Beitsas). Prie pat įėjimo davė sumuštinių su krabų mišraine. Žmonės kultūringai kramtė sustoję, į salę nesinešė – dar pritrupins. Neik į teatrą – gausi valgyt.
Omarus jaunimas kažkodėl vadina lobsteriais – anglicizmų tvano mada, o „lobsteriai“ rimuojasi su „hipsteriais“. Suprantama, spektaklis prasidėjo interakcijomis su publika – kantriai kenčiau, šita tendencija turbūt truks dar kokį dešimtmetį. Į viktoriną imituojančius klausimus atsakinėjo veikiausiai kiti aktoriai (trečioje eilėje sėdėjo panašūs į LMTA studentus). Nieko čia blogo, režisierė juk yra ir pedagogė: jai rūpi tai amžiaus grupei aktualios temos. Faktas, kad jos gausiausiai ir vartojamos, turint omenyje bilietų pardavimus. Grožio konkurso delegatai spektaklyje – paaugliai, niolikmečiai, beveik ir priartėję prie studento statuso. Paaugliška Gretos Thunberg retorika (akt. Elzė Gudavičiūtė) skamba naiviai (nors ji kelia rimtas problemas) – mus tai erzina kažkokiu kaprizingumu, netikroviškumu ir paradoksaliu egoizmu. Arba išsidirbinėjimas iš įvardžių („Save suvokiu kaip mes arba jie“) – nesupranti, ar čia režisierės ironija, ar pozicija. Atrodytų, kad jai juokinga, bet juk visko mačiusi ir dirba su jaunimu, net ir Berlyne.
Martyno Norvaišo nuotrauka
Patiko neerotiški tautiniai sijonai, būdingi cepelininėms, pripučiamas omaro kostiumas ir vos užgriebta, labai paviršutiniška motinystės tema. Bene stipriausias epizodas – sūnus (akt. Martynas Nedzinskas) slaugo neįgalią motiną, perteikdamas jai tokią meilę, kokios pats negavo. Bet kaip ir spektaklyje pagal Kafkos kūrybą (rež. Oliver Frljić) – gan padrikų minčių mišinys, publicistika scenoje. Pacituojama net Judith Butler, bet greta Wallace’o gyvūno kančios ir nežinia iš kur išnirusios motinystės temos – trys grybai į barščius. Patiko plastikiniai raudoni omarai, graibstomi mėlynomis pirštinėmis (spalvų kontrastas sveika žiūrovo sveikatai). Mes vis dar bjaurimės traumų (tikrų ir šiek tiek išpūstų) ekspozė žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose, bet žmonių, kurie gyvena statistinį normaliųjų gyvenimą, traumos dar labiau šokiruoja – jos net nereflektuojamos. Galima sakyti, jie gyvena veltui – jiems nieko neatsitiko.
Gudavičiūtė surakintomis rankomis lenda į 40 laipsnių karščio vandens baseiną, tikrina verdamo omaro savijautą. Na taip, vaikiška – labai naivu. Skamba bene Wallace’o žodžiai, kad su gyvūnais mes elgiamės kaip naciai. Spektaklio intro aktorė skundžiasi, kažkoks kritikas parašė, esą jos santykis su vaidmeniu seksualinis. Bet juk čia nieko blogo – tikrai ne kiekviena (-as) gali tokį scenoje sukurti. Jūratė Vilūnaitė, priešingai, niekuomet scenoje nebūna vaikiška, net jeigu šoka pagal country muziką su tuo neerotišku tautiniu sijonu. Nekorektiška sakyti, bet man country šiek tiek primena kiaulių žviegimą. Arba kai velka per grindis blizgančios suknios, primenančios Undinėlės uodegą, šleifą. Karnavalas dera prie bendros stilistikos, prie vaikų kambario, užgriozdinto smulkiomis ryškiomis plastikinėmis detalėmis. Juk ir hipsteriai vis dar truputį vaikai. Paskutinė scena – stalas su keturiais apaštalais, paskutinė vakarienė, nuo sienos žvelgia naivusis flash Jėzus. Taip, neblogai būtų peržiūrėti katekizmo skirsnį, kuriame kalbama, esą gyvūnai neturi sielos. Jeigu Bažnyčiai dar nors kiek rūpi išlikti, žinoma.
Ross dar nuo „Bembilendo“ laikų mėgsta kempą, kičą ir blizgučius. Ji yra viena ryškiausių šiuo metu teatre dirbančių režisierių (dar yra Kamilė Gudmonaitė, Uršulė Bartoševičiūtė, bet jos jaunesnės). Ir vis dėlto trūksta kažkokios visumos, koncepcijos, aiškesnės postmodernaus balagano ašies. Greitojo maisto stilistika jau pabodusi. Žmonėms, kurie visą savo sąmoningą gyvenimą mėgino išgyventi iš kirvio, omarų skausmas nelabai aktualus – jie jų šiaip ar taip nevalgo, kaip ir šlamštmaisčio. Ką spektaklis gali pasakyti jiems? Nieko, nebent suerzinti, bet ne veganizmo naudai.
