Namų samprata migracijoje: ukrainiečių ir baltarusių moterų gyvenimo Lietuvoje patirtys
Namų kūrimas svetur yra nuo migracijos neatsiejamas procesas. Būdamas toli nuo namų, šalyje, kur viskas svetima, žmogus intuityviai ieško vietos, kurioje jaustųsi saugus. Nors migracijos tyrimų lauke namų kūrimo tema yra gana dažna, paprastai migrantų patirtys analizuojamos neišskiriant lyties. O tyrimų apie moterų vaidmenį namų kūrimo procese ir jų patirtis atlikta nebuvo. Emigravus dažnai tenka viską pradėti nuo nulio ir moters vaidmuo siekiant sklandžios visos šeimos adaptacijos svečioje šalyje yra vienas svarbiausių, todėl reikėtų daugiau dėmesio skirti moterų patirtims migracijoje: nuo namų kūrimo aspektų iki kylančių iššūkių.
Šis straipsnis parengtas remiantis 2021 metų pavasarį mano atliktu kokybiniu tyrimu „Vadinti namais: ukrainiečių ir baltarusių moterų patirtys gyvenant Lietuvoje“. Duomenims surinkti naudota mokslinės literatūros analizė ir atlikti pusiau struktūruoti interviu (t. y. laisvesnės formos interviu, kai nėra laikomasi griežtai formalizuoto klausimų sąrašo ir užduodama daugiau atvirų klausimų, tai leidžia diskutuoti su pašnekovu).
Literatūra apie namų sampratą migracijoje
Visų pirma labai svarbu apsibrėžti, kas yra namai. Kitaip nei namas (angl. house), kuris yra tiesiog pastatas, konkreti fizinė vieta, namai (angl. home) susiję su patirtiniais aspektais, tai vieta, kurioje atsiranda prasmingi emociniai santykiai tarp namo gyventojų ir jų aplinkos. Labai dažnai namai įgyja ypatingą prasmę tuomet, kai esame toli nuo jų (Alana Smith, „Interpreting Home in the Transnational Discourse: The Case of Post-EU Enlargement Poles in Dublin“, Home Cultures, 2014, 11 (1), p. 103–122). Migrantologės Violettos Parutis atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lenkų ir lietuvių migrantai, rezultatai parodė, kad migrantų namų samprata kinta priklausomai nuo lyties ir išsilavinimo: vyrai buvo linkę namus sieti su namo nuosavybe (angl. homeownership) ir gaunamais finansais, o moterys pabrėžė šeimos ir emocinio prisirišimo svarbą (Violetta Parutis, „At Home“ in Migration: Construction of Home by Polish and Lithuanian Migrants in the UK“, Oikos, 2006, Nr. 2, p. 25).
Aukštąjį išsilavinimą įgiję migrantai namų jausmą asocijavo su atitinkamu socialiniu statusu visuomenėje, kuris gali būti įgyjamas per susijusį su turima profesija darbą. Šią tendenciją galima paaiškinti tuo, kad aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės po studijų dažnai renkasi emigruoti į turtingesnes šalis. Deja, troškimas būti labiau įvertintiems kartais baigiasi tuo, kad gimtojoje šalyje turėtas socialinis statusas svetur gerokai nukrinta. Tokiu atveju atsiranda nepasitenkinimas priimančiąja šalimi. Ir atvirkščiai – esant panašiam ar net aukštesniam socialiniam statusui svetur, migrantai labiau linkę sieti namus su tikslo šalimi (Parutis, p. 16). Turintys žemesnį išsilavinimą didesnę svarbą teikė ne tiek socialiniam statusui, kiek finansinei emigracijos naudai. Be socioekonominės gerovės, migrantai namams teikė ir simbolinę reikšmę: namai kaip privati erdvė, susiję su kultūrinėmis vertybėmis, kalba, šaknimis. Ir galiausiai itin svarbi reikšmė suteikiama buvimui Europos Sąjungos piliečiu – nesant sienų atsiradusi galimybė nebrangiai ir kada panorėjus aplankyti gimtinę. Ši laisvė suteikė tiek saugumo jausmą (kad išvykus iš šalies bus leidžiama grįžti), tiek aukštesnį socialinį statusą ir galimybę gauti geresnį darbą (Parutis, p. 23).
Skiriasi ne tik migrantų namų sampratos, bet ir jų kategorijos. Smith savo darbe skiria tris pagrindines: centruoti namai, sentimentalūs namai ir transportuojami namai (Smith, p. 111). Pirmos kategorijos namai siejami su konkrečia geografine vieta, jiems neteikiama jokia emocinė reikšmė. Antra kategorija – sentimentalūs namai. Jie susiję su džiaugsmingais praeities prisiminimais gyvenant gimtojoje šalyje. Priešingai nei centruoti namai, šios kategorijos namai apibrėžiami kaip emocinė būsena, o ne konkreti fizinė vieta. Vaikystės namai idealizuojami, siejami tik su pozityviais prisiminimais, negatyvius sąmoningai pamirštant. Kartais praeities prisiminimais naudojamasi kaip stimulu kuriant norimą gyvenimą svečioje šalyje. Ir trečia kategorija – transportuojami namai. Jie pasižymi nuolatiniu judėjimu, ribų nebuvimu ir įvairove – namai tampa neapibrėžta, abstrakčia sąvoka, kuri vis kinta. Toks požiūris būdingas vadinamiesiems pasaulio piliečiams (žmonėms, kurie identifikuoja save kaip globalaus pasaulio piliečius, nepriklausančius konkrečiai vietai).
Apibendrinant migrantų namų sampratas, išryškėjusias anksčiau minėtuose tyrimuose, galima teigti, jog namai migracijoje turi daug reikšmių: nuo geografinės vietos iki emocinio prisirišimo. Ar svečioje šalyje migrantas jausis „kaip namie“, priklauso ir nuo aplinkybių. Kai aplinkybės palankios (išsipildę lūkesčiai, atitinkamas socialinis statusas, palaikanti bendruomenė), žmonės yra linkę priimančiąją šalį vertinti pozityviai, o tai turi tiesioginę įtaką sklandesnei integracijai ir laikui bėgant nauja vieta iš svetimos tampa sava.
Imigrančių moterų iš Ukrainos ir Baltarusijos namų kūrimo patirtys gyvenant Lietuvoje
Šio tyrimo tikslinė populiacija buvo imigrantės moterys iš Ukrainos ir Baltarusijos, kurios Lietuvoje gyvena nuo 1 iki 13 metų. Pasirinktas būtent šis laikotarpis, nes buvo siekiama apklausti tas moteris, kurios jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, bet vis dar dalyvauja integracijos procese ir neturi Lietuvos pilietybės. Kitas svarbus kriterijus buvo tas, kad tyrime dalyvaujančios moterys būtų ne laikinai į Lietuvą atvykusios studentės, bet šalyje po studijų pasilikusios dirbti ar atvykusios šeimos susijungimo tikslais. Studijų tikslais atvykusioms ir grįžti į gimtinę ar keliauti toliau ketinančioms moterims Lietuva yra tik tarpinė stotelė nesistengiant šalies paversti namais. Iš viso atlikta 14 pusiau struktūruotų interviu. Moterų amžius – nuo 26 iki 45 metų. Pasiskirstymas pagal emigracijos priežastį: 9 informantės atvyko šeimos susijungimo tikslais, 4 – studijų ir 1 – dėl karo gimtinėje (dėl dabartinio karo Ukrainoje šis skaičius būtų daug didesnis, tačiau šis tyrimas buvo atliktas dar prieš dabartinį karą, o moteris, su šeima atvykusi į Lietuvą, kaip emigracijos priežastį nurodė 2014 metais prasidėjusį karinį konfliktą Donbase). Pasiskirstymas pagal pilietybę tolygus – baltarusių ir ukrainiečių dalyvavo po lygiai.
Dalyvėms uždavus klausimą „Kokie žodžiai jums siejasi su namais?“ buvo nustatytos dvi pagrindinės kategorijos: namų samprata ir sąsajos su gimtine. Pirma kategorija atskleidžia informančių suvokimą, kas joms yra namai. Šis klausimas buvo užduotas nepatikslinant, apie kurią šalį kalbama, nes norėta sužinoti, ką apskritai informantėms reiškia namai, kokių asociacijų kyla pagalvojus apie namus. Ar namai ten, kur mes gimėme ir užaugome, ar jais gali tapti ir svečia šalis, kurioje gyvename dabar? Dažniausiai su namais siejami žodžiai buvo šeima, meilė, šiluma ir jaukumas. Ir tai niekaip nesusiję su namais kaip konkrečia geografine vieta. Priešingai – namai ten, kur mylimi žmonės. Namai nėra apčiuopiami, materialūs. Tai daugiau jausmas. Viena informantė teigė: „Meilė, nes kur ji, ten ir tu. Tikriausiai nesvarbu, kur gyvensiu, noriu gyventi su mylimu žmogumi. Ten, kur jis, ten ir aš. Mano šeima – mano komanda. Namai Ukrainoje, kur gimiau, tai tiesiog namas. O tai, kas sušildo mus iš vidaus, ten yra tie, kuriuos mylime ir kurių jau nebėra su mumis, jie visada išlieka mūsų širdyje. Mano šiluma kol kas su manimi“ (Alina, 31 m., Ukraina). Moteris yra laimingai ištekėjusi, augina du vaikus, kurie jai ir yra šilumos šaltinis. Pabrėžiama namų ir namo priešprieša. Namas – konkreti vieta, pastatas, likęs gimtinėje Ukrainoje, o namai – tai meilė, šiluma, kurią suteikia mylimi žmonės (vyras, vaikai). Kaip sakoma: „Nesvarbu kur, svarbu su kuo.“
Kalbant apie sąsajas su gimtine, dalis informančių namus siejo tik su gimtinėje likusia šeima, artimais žmonėmis. Kelios moterys užsiminė, kad, be turimų socialinių ryšių, kilmės šalyje joms daugiau nieko neliko. Tik dėl jų grįžtama į gimtinę. Namų ilgesys yra palaikomas ir vaikystės prisiminimais. Gimtinėje likę artimieji, brangios vietos ir daiktai sukelia tam tikro praeities laikotarpio, kuris jau nebegrįš, ilgesį. Tokie namai neretai idealizuojami, juos supriešinant su dabartine vieta, kurioje gyvenama. Kartu suvokiama, kad tų namų, kurie buvo vaikystėje, jau nebėra: „Aš tiksliai žinau, kad namuose jaučiuosi kaip namuose, nes ten yra mano klasiokai, su kuriais turiu bendrą istoriją. Todėl, kad turiu teigiamus ir neigiamus prisiminimus, susijusius su tam tikromis vietomis, žmonėmis, daiktais, kurie man artimi“ (Lena, 35 m., Baltarusija).
Duomenų analizė atskleidė, kad moterims namai siejasi su šeima, artimais žmonėmis, meile, šiluma ir jaukumu. Neatsiejamas nuo namų yra ir saugumo aspektas – namai kaip saugus prieglobstis, vieta, į kurią norisi sugrįžti po kelionių. Esant toli namų ilgimasi. O su gimtinėje likusiais namais siejami tik vaikystės prisiminimai ir likę artimieji – vien dėl jų važiuojama į kilmės šalį. Paklaustos, ar Lietuvoje jaučiasi kaip namie, moterys pabrėžė vietinės kalbos mokėjimo svarbą. Esant kalbos barjerui ir nesuprantant aplinkinių, sunku jaustis visaverte valstybės gyventoja. Svarbų vaidmenį atlieka ir migrantų bendruomenė, diaspora, kuri svečioje šalyje tarsi atstoja trūkstamą šeimą. Buvimas bendruomenės dalimi ypač svarbus toms moterims, kurios į Lietuvą atvyko vienos ir dar nėra sukūrusios šeimos.
Teorinėje dalyje išsakyta mintis, kad moterims namų samprata yra susijusi su šeima ir emociniu prisirišimu (Parutis, p. 25), šiame tyrime taip pat pasitvirtino. Ta vieta, kur šeima, paprastai ir yra laikoma namais. Žinoma, esama ir išimčių. Tais atvejais, kai aplinkybės emigracijoje palankios, adaptuotis daug lengviau, dėl to žmogus yra labiau linkęs svečią šalį vadinti namais. Kalbant apie tyrimo dalyvių gyvenimo Lietuvoje vertinimus, dauguma jų – teigiami. Moterys džiaugėsi pagerėjusia gyvenimo kokybe, atsivėrusiomis naujomis tobulėjimo galimybėmis, didesniu savarankiškumu, Lietuvoje atrasta ramybe ir saugumu. Tačiau dėl šalyje plačiai vartojamos rusų kalbos susiduriama ir su sunkumais, nes nėra su kuo praktikuotis lietuvių kalbą. Didžiausi iššūkiai kuriant namus svetur susiję su biurokratija tik atvykus į Lietuvą ir buvusia pandemijos situacija. Daugybė iš migrantų reikalaujamų pateikti dokumentų norint gauti leidimą gyventi šalyje galbūt yra viena priežasčių, kodėl dažnai imigrantai Lietuvoje nepasilieka ir keliauja kitur. Prasidėjus karantinui, kai kurios moterys nebegalėjo dirbti, nes jų profesijos susijusios su tiesioginiu kontaktu, atsirado finansinių sunkumų. Nemažai informančių paminėjo socialinio kontakto trūkumą, vienišumo jausmą, sunkumus susirasti draugų. Todėl labai svarbų vaidmenį atlieka bendruomenė, kuri palaiko, suteikia socialinio saugumo jausmą, o kartais net atstoja gimtinėje likusią šeimą.
Moters vaidmuo kuriant namus ir kylantys iššūkiai
Apibendrinant informančių atsakymus apie moters vaidmenį, dauguma pabrėžė ryškius skirtumus tarp moters vaidmens suvokimo Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Lietuvoje daugiau vyrauja lyčių lygybė: labiau išvystytos moterų teisės, moterys aktyviau dalyvauja visuomeninėje veikloje ir neretai pirmenybę teikia karjerai, o tik vėliau – šeimai. Ukrainoje ir Baltarusijoje – atvirkščiai. Šiose šalyse vis dar vyrauja patriarchatas: moterys jaučia visuomenės spaudimą greičiau ištekėti ir susilaukti vaikų, vyrui visada teikiama pirmenybė, rūpinimasis šeima yra pagrindinė moters pareiga. Moterys imigrantės neretai susiduria su sunkumais ieškodamos darbo, nes didžioji dalis darbų, kuriuose įdarbinami užsieniečiai iš besivystančių šalių, yra apdirbamosios pramonės, statybų ir transporto srityse – fiziniai darbai, juose dominuoja vyrai. Ribota darbų pasiūla yra dar ir dėl to, kad darbdaviai paprastai ieško darbuotojų visu etatu, o mažų vaikų turinčios moterys neturi kam jų palikti.
Atliktas kokybinis tyrimas patvirtino teiginį, kad moterys yra labiau linkusios namus sieti su šeima ir emociniu prisirišimu (Parutis, p. 25). Tik viena informantė, apibrėždama namus, išskyrė namo kaip nuosavybės / turto svarbą. Tačiau net ir šiuo atveju moteris vertino ne patį nekilnojamąjį turtą, bet saugumą ir laisvę, kuriuos jis suteikia. Turint nuosavą būstą jaučiamas užtikrintumas, kad niekas negalės atimti to, kas tavo (priešingai nei nuomojantis būstą) (Smith, p. 113).
Svarbų vaidmenį kuriant namus svetur atlieka ir bendruomenės bei mezgami nauji socialiniai ryšiai. Vietinėms bendruomenėms priklausančios ir įvairioje visuomeninėje veikloje aktyviai dalyvaujančios moterys daug greičiau integruojasi Lietuvoje ir jaučia didesnį artumą šaliai. Tyrimo rezultatai rodo, kad aktyvus bendravimas ir naujų ryšių užmezgimas už namų ribų prisideda prie moterų imigrančių savirealizacijos ir geros savijautos emigracijoje. Tyrime dalyvavusios moterys, kurios gyvena uždaresnį gyvenimą, apsiribojantį šeima, esančia imigracijos šalyje, dažniau jaučiasi vienišos ir negalinčios iki galo savęs realizuoti. Bendravimo su kitais žmonėmis (neskaitant šeimos) trūkumas neigiamai veikia psichologinę imigrančių būseną. Taip pat dėl buvusios pandemijos situacijos dalis į Lietuvą atvykusių ukrainiečių ir baltarusių moterų nebegalėjo dirbti. Ypač dirbusioms paslaugų sferoje, kurioje dominuoja kontaktinis darbas, dirbti iš namų tiesiog nebuvo galimybės. Jei emigravo visa šeima, tuomet vyras liko vienintelis šeimos maitintojas. Moteris namuose prižiūrėjo vaikus, o jos sutuoktinis dirbo apmokamą darbą už namų ribų. Tokia atskirtis tarp viešo ir privataus prisideda prie lyčių nelygybės. Moterys tampa finansiškai priklausomos nuo savo partnerių, kurie pasižymi didesniais ekonominiais resursais (Jurga Bučaitė-Vilkė, „Labor Division at Home and Procreational Intentions: The Case of Lithuanian Families“, Kultūra ir visuomenė, 2012, 3 (1), p. 69–85).
Apibendrinant tiriamosios moterų grupės namų sampratą ir namų kūrimo aspektus, galima teigti, kad informantėms namai yra ten, kur šeima, kur vyrauja meilė, šiluma ir jaukumas. Namų jausmą sukuria ir palankios aplinkybės emigracijoje: lietuvių kalbos mokėjimas, savirealizacija profesinėje srityje, draugai ir palaikanti imigrantų bendruomenė. Dalis moterų pilnatvę atrado savanoriaudamos, dalyvaudamos vietinių organizacijų veikloje. Bendraudamos su kitais žmonėmis jos palengvina integraciją ne tik sau, bet ir visai savo šeimai. Plečiami socialiniai ryšiai padeda gauti reikalingos informacijos ieškant būsto, darbo, o kartu ir pagerina moterų psichologinę savijautą. Visos informantės vieningai teigė, kad moters vaidmuo kuriant namus yra itin reikšmingas. Būtent nuo moters priklauso visos šeimos gerovė.
