Mašinisto memuarai

Atmintis yra siaubas: nekviestas svečias, neleidžiantis tau jaustis kaip namie. Atmintis ir yra tavo, ir tau nepriklauso – ji gyvena savo atskirą gyvenimą. Atmintis vienu metu ir intymi, ir nutolusi. Atmintis viską ir sudėlioja į vietas, ir neatstatomai sujaukia. Atsiminimai veikia kaip sapnas: užrašyti arba papasakoti jie tampa kažkuo kitu, svetimu.
Miegas tau irgi nepriklauso: tai mūsų naktinė pamaina, kurios metu organizmas nesiliauja intensyviai dirbęs. Freudas akcentavo, kad sapnavimas yra darbas. O darbas, kurį dirbame, kad išgyventume, nuolat kolonizuoja atmintį ir persekioja tave sapnuose. Dieną dirbi – naktį sapnuoji, kad dirbi. Vìsos paros valandos yra vienaip ar kitaip įdarbintos. Košmaras 24/7.
Prisiminimai apie darbą parazituoja mano atmintyje. Ypač kai darbo metu rašiau dienoraštį: kas yra dienoraštis, jei ne protezuota atmintis? Pėdindamas gatve užuodžiu ant šaligatvio išlieto alaus kvapą, kuris akimirksniu prustiškai aktyvuoja kadaise dirbto darbo reminiscencijas. Šie prisiminimai yra ir šaltai atitolę laike, ir svilinančiai artimi, tarsi vakarykščiai. Atmintis, kaip ir darbas kapitalizmo sąlygomis, yra susvetimėjimo forma.
Vieną vasarą įsidarbinau parduotuvės kroviku. Turėjau ne tik krauti prekes į lentynas ir naviguoti padėklus sandėlyje, bet ir prižiūrėti taromatą. Ši pareigybė „ant popieriaus“ skambėjo solidžiai: Taromato Operatorius.
Žadintuvas užgrodavo 5:45, į darbą reikėdavo ateiti gerokai iki parduotuvės atsidarymo. Dar prieš atrakinant taromatą, prie šio jau nekantriai būriuodavosi vietiniai lunatikai. Taromato klientai paprastai labai skuba ir dažniausiai ne itin nutuokia, kas slypi kitoje taromato pusėje, anapus ekrano. Pastarasis mistifikuoja realų – žmogaus – darbą. Tai lyg ledkalnis, kurio matai tik vos virš vandens kyšančią kepurėlę.
Lygiai taip pat vartotojai nesusigriebia, kad girdžiu jų dialogus su savimi. Kai kurie garsiai komentuoja kiekvieną savo veiksmą, susijusį su taros grūdimu į skylę. Pavyzdžiui, kaip brūkštelėjau dienoraštyje: „Vakar dar dėjau tokią pačią bonkę, kodėl dabar nebepriima, jibitvaimat.“ Žmonių sutikdavau ir kitoje – darbuotojo – pusėje. Sykį priskreto nuo kažko apsvaigusi moteriškė, nerišliai besiguodžianti, jog kažkas jos prieš du mėnesius vos nenužudė. Darbo sutartyje nebuvo nurodyta, kad Taromato Operatoriui teks būti ir gatvės terapeutu.
Iš tiesų visos darbo sutarties aš neskaičiau. Kad įsidarbinčiau, turėjau ištisą valandą pasirašinėti šūsnį dokumentų. Šešiasdešimties lapų segtuvas – sistema, perdozavusi biurokratijos. „Galėsi pietų pertraukos metu pasiskaitinėti, jei bus įdomu“, – akivaizdžiai pasišaipė parduotuvės direktorė. Nemaža dalis informacijos buvo apie darbą su cheminėmis medžiagomis, nors visą vasarą man teko pasitelkti vieną vienintelę: kvapnų valiklį, skirtą taromato žarnyne šluostyti priskretusias alaus ir vaisvandenių dėmes.
Iš pirmo žvilgsnio darbo esmė atrodo paprastai: reikia laiku pasirūpinti, kad mašinoje prisipildę maišai būtų laiku pakeisti. Atėjęs to atlikti jausdavausi lyg užsukęs į vištidę susirinkti kiaušinių. Taip pat turėjau rūšiuoti stiklinę tarą (formos ir spalvų žaidimas – taromatininko „Tetris“) ir užtikrinti bendrą Taromato Operatoriaus kambarėlio (būdelės arba konteinerio) tvarką. Šis mašinisto darbas primena atminties veikimą: rūšiavimas, selekcija, perdirbimas.
Kaip nurodo pareigos, viską reikėdavo daryti operatyviai, kad mašina suktųsi kuo sklandžiau. Klaidos kainuodavo vartotojų laiką ir kantrybę. Prireikė visos darbo dienos, kad būčiau išmokytas, kaip įvaldyti šią mašiną, o tiksliau – kad mašina įvaldytų mane. Šį aparatą sudaro analoginė mechanika ir skaitmeninis „kompiuteris“. Darbas reikalauja sinchronizuoti kelis procesus ir dar psichologiškai atlaikyti įpykusių klientų priekaištus. Tavo smegenys funkcionuoja nelinijine dinamika.
Todėl „nekvalifikuotas“ darbas yra apgaulė, leidžianti mokėti minimalų atlyginimą, kokį ir gaudavau. Darbas reikalavo šiek tiek kūrybos ir išradingumo. Pavyzdžiui, tekdavo išsisukinėti nuo kontrolės mechanizmo – taromatų valdymo centro, reikalavusio mašinos „kompiuteriu“ siųsti ataskaitas apie išvalytą įrenginį. Tačiau aš tik pažymėdavau, kad valau taromatą, o iš tikrųjų toliau užsiimdavau kitais darbais. Iš pradžių sudėdavau varneles, o realiai valydavau tik besibaigiant darbo dienai. Susvetimėjęs individas prieš biurokratinę mašiną – labai modernistinis konfliktas.
Iš kitos pusės, darbas su šia taromašina menkai tesiskyrė nuo darbo su konvejeriu ar staklėmis. Darbo metu pats virsti mašinos instrumentu, jos kūno dalimi, dar vienu organu. Dirbdamas pats esi dirbamas. Darbo ritmika monotoniška ir robotiška: transformuojiesi į atbukusį automatoną. Iš kūno lieka anoniminė mėsa, inertiškai kartojanti tuos pačius judesius. Esu lankstomas ir glamžomas taip pat kaip ir tara mašinos nasruose ir viduriuose. Kaip ir dažna mašina, ši irgi skleidžia triukšmą – taros žiaumojimo. Plastiko ir skardos traškesys kaip geležinių dantų grikšėjimas. Šis garsas neišdildomai įregistruotas mano garsinėje atmintyje. Kaip ir daugelis mašinų, taromatas vienu metu ir gamina, ir naikina. Mašinisto misija yra vadovauti šiai ekosistemai. Iš pradžių manai, kad esi dirigentas, bet galiausiai suvoki, jog nerangiai šoki tuo pačiu mašininiu ritmu. Tavo organai įdarbinti mašinos organizme. Tampi mašinos pašaru. Tapsmas plastiku.
Mašina mane apsėda ir užvaldo lyg, kaip „Kapitale“ gotiškai poetizavo Marxas, „demoniška jėga“. Kaip anuomet apibūdinau dienoraštyje: „Šis darbas užšaldo mąstyseną, smarkiai ją sulėtina, bet nesustabdo – kažkur juda poledinės srovės.“ Mašina ir fotografija panašios: abi jos pavagia sielą.
Marxą skaičiau laisvu nuo darbo laiku. Dėl nuovargio ir išsilydžiusio proto nebūdavo lengva susikaupti, todėl geri kąsniai teksto praplaukdavo pro akis. Darbo metu mėginau teoriškai aktualizuoti tai, ką perskaičiau, ir susieti su konkrečia darbo veikla. Pavyzdžiui, bandžiau pasverti, kuri darbo laiko dalis yra tas pridėtinę vertę sukraunantis išnaudojimas. Vis dėlto greitai pasidaviau – mano tikslas tebuvo užsidirbti pinigų. Kėliau ne darbuotojų klasinę sąmonę, o dėžes. Nors darbovietės kolektyvas buvo gana solidarus, darbo pobūdis lėmė intelektualinę apatiją, neurologinę dezintegraciją ir dar smarkiau paūmėjusią mizantropiją. Darbas stimuliavo smurtines fantazijas. Ėmiau pasyviai neapkęsti bet kokio žmogaus aplinkui, geidžiau palikti visuomenę, išrauti save iš sociumo.
Jei Marxas ko nors išmokė, tai to, kad laisvalaikis tėra darbo jėgos reprodukcija. Laisvalaikis neturi nieko kilnaus ir didingo, jis skirtas tik atkurti tavo pajėgumą produkuoti vertę. Mano laisvalaikis dirbant Taromato Operatoriumi apėmė ne tik skaitymą, bet ir muzikos klausymąsi, rašymą ir alkoholio vartojimą. Laisvalaikiu siurbdavau alų, kad jo kvapą vėl užuosčiau grįžęs į darbą.
Svaigi intoksikacija primena, kad šiame darbe sukosi daug skysčių. Kaip jau galima įtarti, įsimintiniausias buvo alus, o tiksliau – jo likučiai, iš nenugertų skardinių ir butelių tykštantys ant pirštinių, drabužių, batų, grindų. Mašinisto „kajutėje“ nuolatos tvyrodavo įdienojęs alaus tvaikas, kurį padvigubindavo vasaros kaitros įšvirkštas prakaitas. Batai lipdavo prie grindų, ant kurių alus prikepdavo keliais sluoksniais (darbo dienos pabaigoje viską tekdavo šveisti keliais sluoksniais chemijos). Avalynės padai imdavo skleisti traškesio garsą, panašų į mašinos apdorojamos taros. Skysčiai darbovietėje sudarė ištisą ekonomiką: ne tik alus, prakaitas, valikliai, bet ir vanduo, kava, energiniai gėrimai, šlapimas ir sperma. Masturbacija tualete – bebūtum Taromato Operatorius ar kokainą šniurkščiojantis Volstryto vilkas – padeda išlaikyti atitinkamą žvalumo laipsnį, reikalingą darbui ištverti. O energinius gėrimus (didelę – beveik puslitrio – skardinę) maukdavau po darbo. Sintetinė energija, kad palaikytų mašinisto ūpą, reikalingą rašymui. Cirkuliuojanti skysčių materija susijungė į savitą gyvybės ir mirties metabolizmą.
Kas nebūdavo išmetama, būdavo suvalgoma. Darbuotojai daugiausiai misdavo atliekomis. Perdžiūvusios ir sukietėjusios bandelės, pajuodę bananai, išskydę tortai, bet pasitaikydavo ir maistingesnio ėdalo. Dienoraštyje citavau vieną kolegą: „Oj, pyzda, žinok, kiek čia visokių karbonadų būna, zajabys, namie nebereikia valgyt.“ Savaime suprantama, virtuvėje vykdavo pietų pertraukos ir socializacija. Visgi čia pokalbiai labiau slėgdavo, nei gyvindavo. Vėl pora ištraukų iš dienoraščio: „O kodėl tu snikerius į rekomenduojamą prekę padėjai, taigi dabar ten marsas su tviksu turi eiti.“ Ir: „Auditas blogas, produktyvumas nekyla, apyvartos nėra. Žmonių dachuja, o mes dviese dirbam.“ Darbas ar poilsis, visuomet kalbama bemaž vien tik apie darbą. Nieko keisto, nes virtuvėje kabėdavo kasininkių reitingas-topas, žymintis jų prekių skenavimo greitį. Geimifikuota konkurencija prasismelkia visur.
Mašinistas pietų pertraukos metu turėdavo išlaikyti budrumą, nes sandėlyje buvo įtaisytas taromato skambutis: įkyrus gedimo signalas, kviečiantis taisyti mašiną. Tai reiškia arba mašinos užsipildymą (blogai), arba jos užstrigimą (blogiau), arba vartotojų nekompetenciją (blogiausia). Pirmuoju atveju pilną taros maišą pakeiti nauju, antruoju atveju mašinos skrandyje ieškai spazmų priežasties, o trečiuoju – aiškini žmonėms, kad jie negeba ekrane perskaityti elementariausių instrukcijų. Dažniausiai jie tarą į vamzdį stumdavo pernelyg skubiai, o mašina nespėdavo virškinti. Ši mašina nemėgsta greičio. Kitais atvejais liaudis neatlyžtančiai kišdavo netinkamą tarą. Automatinė sistema į tai sureaguodavo kaip į bandymą ją apgauti.
Kadangi buvau ne tik Taromato Operatorius, bet ir krovikas, laiką leisdavau ir prekybos salėje. Ryškiausiai įsiminė muzikos neįsimintinumas: pats standartiškiausias radijinis popsas. Vis dėlto ilgainiui pasireiškia prievartinis atminties charakteris ir tos dainos įsigeria į odą. Ėmiau nejučia įsiminti dainų tvarką. Per dieną grojaraščio ciklas prasisukdavo kelis kartus – tai buvo mano saulė, pagal kurią orientuodavausi laike.
Nors oficialiai prekybos salėje telefonu naudotis nebuvo galima, visi darbuotojai, tarp jų ir aš, juo naudodavosi. Tereikėdavo įsitikinti, kad esi vienoje tų aklųjų zonų, kurių nepasiekia kameros. Mano būdelėje-konteineryje kamerų nebuvo, todėl dažnai ten sėdėdavau ant „Carlsberg“ dėžės ir skrolindavau. Nuo taromato prie telefono: atsijungęs nuo vienos mašinos, prisijungdavau prie kitos, kaip koks kiborgas. Kadangi nerūkiau, neturėjau pateisinamos priežasties pasėdėti kieme prie sandėlio. Neretai darbo dienos metu tiesiog nebūdavo ką veikti, todėl tekdavo imituoti, kad esu kažkuo užsiėmęs. Darbo simuliacija irgi yra darbo laiko dalis. Nesvarbu, ar dirbsi išsijuosęs, ar ne – alga bus tokia pati. Tai – socioekonominis įrodymas, kad visi galėtume dirbti trumpiau nei dabar.
Nelegalaus laisvalaikio utopiją darbe taikliausiai įerdvindavo tualetas. Šūdai ir sperma. Vulgaru, bet darbas niekad nebuvo delikati tema. Tuštinimasis ir masturbacija yra neproduktyvus (darbo požiūriu) laikas, pavogtas laikas, tavo laikas. Ši iškrova veikia kaip darbo laiko ekscesas: nenaudingo švaistūniškumo triumfas. Labiau romantiniu požiūriu tai yra harmonija su gamta, akimirkai išplėšianti iš industrinės modernybės mašinizmo. Tualetas kaip Henry Davido Thoreau arba Theodore’o Kaczynskio trobelė. Kol nepasigirsta taromato skambutis.
Signalas įsibrauna į tavo nervų tinklą: tavo dėmesys, sąmonė ir mąstymas pajungiami mašinai. Vakar mąstymas, šiandien atmintis. Lakstydamas į taromato būstinę prisimindavau serialą „Dingę“, kuriame reikėdavo laiku suvesti kodą ir paspausti mygtuką, kad neįvyktų apokaliptinė katastrofa. Dienoraštis informuoja apie buitiškesnį skambučio fenomeno aspektą: „Diena buvo ramesnė, teko nemažai dykinėti, valgiau gal penkis kartus, išgėriau tris arbatos ir porą kavos, bet kelissyk geriant tuos puodelius suskambėjo taromatas ir tekdavo grįžti aniems gerokai atvėsus.“
Paaukota daug laiko ir energijos. Darbas kaip vienas didelis aukojimo ritualas, reikalavęs gausybės sąnaudų. Daug eikvojama, išmetama, atsikratoma. „Nurašytą“ (nebetinkamą prekybai, bet tinkamą vartoti) alų liepdavo išpilti į kanalizaciją, bet sykį nugvelbiau vieną butelį ir išgėriau savo Taromato Operatoriaus bakūžėje. Alus buvo „Corona“ – pavadinimas kitados siejosi nebent su eurodance stiliaus grupės hitais. Tai buvo paskutinė mano, kaip mašinisto, darbo diena.