Josephas Frankas Vilniuje: profesorius ir visuomenės veikėjas

 

Władysławas Zahorskis (1858–1927) – gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas ir Vilniaus istorijos tyrinėtojas, fotografas mėgėjas. Jo tėvas Bronisławas Zahorskis buvo medicinos daktaras, 1863 m. sukilimo dalyvis, ištremtas į Uralą, kur su šeima gyveno ir dirbo. W. Zahorskis Rusijoje praleido 25 metus, Maskvos universitete 1883 m. baigė medicinos studijas, dirbo pavieto gydytoju Jekaterinburge, vėliau – Čeliabinske. Nuo 1892 m. gyveno Vilniuje. Dirbo kaip gydytojas Kėdainiuose, Birštone ir Vilniuje, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus veikloje, kartu su grafu Vladislovu Tiškevičiumi Vilniuje įsteigė Greitosios medicinos pagalbos draugiją. Pirmojo pasaulinio karo metais įkūrė 250 lovų užkrečiamųjų ligų ligoninę. Be gydytojo darbo, aktyvaus bendradarbiavimo spaudoje, studijavo Vilniaus miesto istoriją, prisidėjo prie Mokslo bičiulių draugijos organizavimo (1906), nuo 1916 m. buvo jos pirmininkas, dalyvavo ir steigiant Stepono Batoro universitetą, pelnė jo doctor honoris causa titulą. Daug dėmesio skyrė Vilniaus medicinos istorijai (vadovavo Vilniaus medicinos draugijai ir išleido nepaprastai vertingą jos istoriją). Vien ko vertos garsiosios Vilniaus legendos, sulaukusios ne vieno leidimo ir lietuvių kalba. Į lenkų kalbą išvertė garsiuosius Josepho Franko memuarus (Pamiętniki d-ra Józefa Franka, Wilno: Druk Józefa Zawadzkiego, 1913).

Čia skelbiamas 1899 m. lapkričio 12 d. 1000-ajame Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos posėdyje apie Josephą Franką W. Zahorskio skaitytos ir 1900 m. Vilniuje rusų kalba atskira knygele išleistos paskaitos vertimas.

 

Šiandien mūsų Draugija susirinko į tūkstantąjį posėdį nuo savo įkūrimo dienos. Šiame tūkstantajame posėdyje, manau, neprošal bus prisiminti profesorių Josephą Franką¹, kuriam Vilniaus medicinos draugija privalo būti dėkinga už savo atsiradimą ir kuris kartu su genialiuoju Andriumi Sniadeckiu² ją [Draugiją] nušvietė savo pasaulinės šlovės spindesiu ir nukreipė į tą tikrąjį mokslo kelią, kuriuo ji visada tolygiai ėjo, tarnaudama mokslui ir gimtajam kraštui.

Neketinu čia pateikti išsamios Franko biografijos ir lygiai taip pat negaliu nagrinėti jo mokslo darbų ir jo sukurtų teorijų, nes visa tai jau ne kartą buvo padaryta. Tik norėčiau apibūdinti jį kaip žmogų ir profesorių, pasinaudodamas tik pačiais būtiniausiais biografiniais duomenimis. Turiu iš anksto pasakyti, kad kalbėdamas apie tai, kaip Frankas vertino Universiteto tvarką ir kai kuriuos savo amžininkus, ne visada atsižvelgiu į tuos vertinimus, nes jie neretai būna šališki.

Garsaus profesoriaus ir mokslininko Johanno Peterio Franko sūnus Josephas gimė Raštate 1771 m. Jo tėvas negailėjo nieko, kad suteiktų sūnui puikų išsilavinimą ir išugdytų norą rimtam protiniam darbui. Dėl to, be bendrojo lavinimo dalykų ir prancūzų, anglų bei italų kalbų, Josephas mokėsi piešimo ir muzikos pas žymiausius to laiko profesorius. Ne mažiau dėmesio buvo kreipiama į išorines manieras, tad Josephas Frankas buvo puikus šokėjas, sąmojingas pašnekovas, mėgstantis kompaniją ir malonumus. Ir tuo pat metu tėvo pavyzdys išugdė sūnaus meilę rimtam darbui, o tai kartu su išskirtiniais gabumais negalėjo iš jo nepadaryti mokslininko.

Frankas, būdamas geras, aistringas, jautrus svetimam skausmui ir netgi pats pasirengęs aukotis, mylintis visa, kas gražu ir elegantiška, tuo pat metu pasižymėjo ir kai kuriais neigiamais charakterio bruožais, kurie jam susiformavo dėl namų aplinkos poveikio. Josepho motina – gera, tačiau liguista moteris, baigusi gyvenimą dvasine liga, – pati negalėjo pasirūpinti vaikų auklėjimu. Tėvas įsitaisė sau kitą šeimą, apie ką žinojo jo vaikai. To meto visuomenės papročiai apskritai pasižymėjo laisvumu.

Nenuostabu, kad jaunas ir aistringas Josephas, matydamas tokius pavyzdžius, visada lengvabūdiškai elgėsi su moterimis, greitai susižavėdavo, ir jo gyvenimas buvo kupinas meilės intrigų ir lengvabūdiškų ryšių; be to, jam neatrodė nederama suvilioti net ir savo draugų žmonas ar sužadėtines, kaip antai atsitiko su profesoriaus Bojanaus nuotaka³. Vis dėlto didesnį pasitenkinimą jis rasdavo dainininkių ir aktorių draugijoje, tarp jų visada turėjo daug artimų draugužių. Jis netgi vedė panelę Christine Gerhardi, bankrutavusio prekybininko dukterį, – labiausiai dėl to, kad ji, turėdama puikų balsą ir gerą techniką, visus pakerėdavo savo dainavimu, tarp kitų ir imperatorių Aleksandrą I bei jo sutuoktinę, kuri atsiuntė poniai Frank prabangų briliantinį vėrinį*.

Kitas neigiamas Franko būdo bruožas buvo pernelyg didelės ambicijos. Jo tėvas, būdamas žinomas mokslininkas ir garsus gydytojas praktikas, palaikė ryšius su daugybe garsių mokslininkų, aukšto rango asmenų, netgi su karališkaisiais asmenimis, kurie rodė jam pagarbą, apdovanodavo dėmesiu ir draugiškumu, susirašinėdavo ir apipildavo dovanomis. To veikiamas, jaunasis Frankas ėmė teikti pernelyg didelę reikšmę pažintims su šio pasaulio didžiaisiais, išoriniams išskirtinumo ženklams ir apskritai stengėsi būti priekyje kentėdamas, kai jam tekdavo visuomenėje vaidinti antraeilį vaidmenį. Dėl to jis netgi prieidavo iki nemalonių susidūrimų su žmonėmis, kurių savimeilę užgaudavo.

Pabaigęs vidurinį mokslą, Frankas, atsiliepdamas į pašaukimą, įstojo į medicinos fakultetą Getingene, o iš ten perėjo į Paviją, kur ir baigė universitetą medicinos daktaro laipsniu. Paskui jis tėvo pageidavimu atliko mokslinę kelionę į Angliją, Prancūziją ir Vokietiją ir čia su užsidegimu ir įsitraukimu tęsė mokslus, klausė geriausių profesorių paskaitų, dirbo klinikose bei ligoninėse. Šios kelionės metu jis užmezgė daugybę pažinčių su iškiliais mokslininkais, tarp jų ir su Jenneriu⁴. Sugrįžęs jis nedelsiant buvo paskirtas terapijos klinikos profesoriumi Pavijoje ir jai vadovavo, naudodamasis tėvo patarimais ir nurodymais. Vis dėlto 1796 m. karas⁵ privertė jį išvažiuoti į Vieną, kur gavo gydytojo pareigas miesto ligoninėje. Čia jis turėjo galimybę pritaikyti savo žinias ir greitai atkreipė į save dėmesį tiek spausdintais mokslo darbais, kurie buvo verčiami į prancūzų, anglų ir italų kalbas, tiek administraciniais gabumais.

1804 m. kartu su tėvu jis buvo pakviestas į Vilnių, į patologijos katedrą. O kai tėvas, įsteigęs ir suorganizavęs Vilniuje terapijos kliniką, praėjus 10 mėnesių, išvyko į Peterburgą, į Aleksandro I leibmediko [Rusijos imperatoriaus rūmų gydytojo] postą, Josephas Frankas buvo paskirtas Terapijos klinikos direktoriumi ir jai vadovavo iki savo išvykimo į Italiją, t. y. 20 metų.

Mūsų miestui jis paskyrė 20 geriausių savo gyvenimo metų, nes čionai jis atvyko, būdamas vos 33 metų, ir prisiminimai apie jį iki šiol išliko ne tik tarp Vilniaus gyventojų inteligentų sluoksnių, bet ir žemiausiose [miestiečių] klasėse, kurios namą, kuriame gyveno Josephas Frankas, vadina jo vardu⁶.

Frankas į Vilnių atvyko kaip tik tuo laiku, kai Universitetas, laimėjęs kovą su jėzuitais, rektoriaus vyskupo Hieronimo Stroynowskio⁷ dėka pradėjo atgimti, atsinaujinti, ir Josephas Frankas tame atsinaujinime dalyvavo su išskirtiniu užsidegimu. 1809 m. jis netgi pasiūlė kuratoriui kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui⁸ radikalios Universiteto pertvarkos projektą. Frankas buvo itin nepatenkintas tvarka Vilniaus universitete, pamiršdamas, kad tai tebuvo pirmieji žingsniai naujame kelyje, ir nesėkmių ar trūkumų tiesiog negalėjo nebūti; jis nesivaržydamas peikė šią tvarką kiekviena pasitaikiusia proga ir žodžiu bei raštu reikalavo iš rektorių – Stroynowskio, o vėliau ir Jono Sniadeckio⁹ – šiuos trūkumus pašalinti ir su tais pačiais [reikalavimais] netgi kreipėsi į vidaus reikalų ministrą. Visa tai buvo daugkartinių nesusipratimų tarp jo ir kitų profesorių, kurie jautėsi užgauti, priežastimi.

Franko laiškas kunigaikščiui Čartoriskiui labai įdomus, nes atspindi tuometinę Vilniaus universiteto tvarką. Šiame laiške Frankas nepagailėjo tiek rektoriaus Jono Sniadeckio, tiek kolegų profesorių: Bekiu¹⁰, Jundzilo¹¹, Groddecko¹² ir kitų. Galiausiai jis siūlo save į rektoriaus postą, žadėdamas Vilniaus universitetą pakelti į deramą aukštį.

Nors nekyla abejonių, kad šis laiškas didžiąja dalimi buvo padiktuotas noro matyti klestintį Vilniaus universitetą, tačiau sunku paneigti, kad ir asmeninės Franko ambicijos čia nevaidino reikšmingo vaidmens. Jo netenkino profesoriavimas, o rektoriaus postas būtų suteikęs platų veiklos lauką, susijusį su garbe ir šlove. Kai jo pasiūlymas nebuvo priimtas, jis rado kaip išlieti kunkuliuojančią energiją į kitas sritis, kaip pamatysime toliau. Profesorius jis buvo pavyzdingas, o Vilniaus kliniką pakėlė taip aukštai, kad ji buvo laikoma geriausia Europoje.

Iš pradžių jis savo paskaitas skaitė Gailestingųjų seserų (dabar Savičiaus) ligoninėje¹³, o tai buvo susiję su dideliais nepatogumais. Įvadinė paskaita „de meliori pathologiam tradendi modo“ [apie geresnį patologijos dėstymo būdą] buvo tikras triumfas. Susirinkdavo ne tik visi studentai ir profesoriai, bet ir daugelis garbingų miesto asmenų. Frankas patraukė auditoriją iškalba, logika ir sąmoju. Po paskaitos pas jį į namus atvyko delegacija iš Universiteto su dekanu priešakyje ir atnešė pasveikinimą. Kai klinika buvo įrengta, Frankas nedelsiant čionai perkėlė savo paskaitas. Pradžioje buvo jaučiamas didelis ligonių trūkumas, nes mieste buvo paskleistas gandas, kad klinikose studentams apmokyti daromos vivisekcijos [bandomosios operacijos gyvai] ir ligoniai visaip kankinami. Tad kiekvienas susirgęs bijojo klinikos labiau negu ugnies. Teko jėga imti ligonius iš kitų ligoninių. Vis dėlto pamažu publika įsitikino tokių gandų absurdiškumu, nes pasveikusieji ligoniai iki debesų aukštino ir klinikas, ir ligonių priežiūrą, ir ypač Franko gerumą. Nuo tol klinikinės medžiagos trūkumo jau nebuvo jaučiama.

Klinikos buvo atidarytos Didžiojoje gatvėje, name¹⁴, pirktame iš kunigaikščio Radvilos už 10 tūkst. olandiškų dukatų. Jai buvo skirta 16 lovų, patalpintų penkiuose aukštuosè ir šviesiuose kambariuose. Sienos, baldai, lovos ir t. t. buvo nudažyta baltais dažais, kad nebūtų galima paslėpti nė mažiausios dėmės. O kadangi Frankas dar nemokėjo kalbėti lenkiškai, Universiteto sutikimu jis sau iš Vienos pasikvietė adjunktu dr. Blaščikevičių su 500 rublių metiniu atlyginimu. Pradžioje į klinikines paskaitas iš viso užsirašė 16 studentų, tačiau šeši iš jų buvo visai nepasirengę klausyti paskaitų, nes Universitetas, baimindamasis studentų trūkumo, priėmė keletą barzdaskučių, beveik nemokančių skaityti. Frankas ėmėsi darbo su jam būdingu užsidegimu. Keldamasis su saulės patekėjimu, jis jau 7 valandą ryto būdavo klinikoje, apeidavo su studentais ligonius, kreipdamas dėmesį į viską – pradedant nuo švaros, tvarkos, maisto, baigiant slauga. Jo paskaitos traukė klausytojus, – taip gerai ir įdomiai jis mokėjo kalbėti, kad neretai paskaita baigdavosi triukšmingomis studentų ovacijomis. Prie klinikos jis įsteigė ambulatoriją, kurioje pats su studentais apžiūrėdavo ir duodavo patarimų ateinantiems ligoniams. Be to, vargšams jis už pinigus, surinktus iš koncertų, įrengė clinices ambulatoriae: ligoniai būdavo apžiūrimi ir gaudavo receptą, pagal kurį iš Universiteto vaistinės vaistus gaudavo nemokamai. Įdomesnius arba sunkesnius ligonius Frankas pavesdavo parinktiems studentams, įpareigodamas juos lankyti ligonius namuose, rašyti ligos istoriją ir kasdien pranešti profesoriui apie ligos eigą. Esant reikalui, jis pats su studentu važiuodavo pas ligonį ir vadovaudavo gydymui. Kiekvienas naujai atvykęs ligonis burtų būdu gaudavo kuratorių – paskutinio kurso studentą, kuris juo rūpindavosi, pildydavo ligonlapį bei parengdavo ligos istoriją. Pastaroji būdavo perskaitoma kurso akivaizdoje ir paskui rūpestingai saugoma¹⁵. Šiomis istorijomis Frankas vėliau naudojosi, rengdamas savo kapitalinį veikalą Praxeos medicae praecepta¹⁶.

Studentai paeiliui nepaliaujamai budėjo klinikoje. 6 valandą vakaro Frankas pakartotinai atvykdavo į kliniką ir vėl su studentais apeidavo ligonius. Bet neretai vidury nakties, grįždamas iš pokylio ar koncerto, jis netikėtai pasirodydavo klinikoje, ir vargas užsnūdusiai budinčiajai seselei ar pasišalinusiam studentui! Tokiais atvejais Frankas buvo negailestingas ir rūsčiai bausdavo kaltuosius. Jis turėjo teisę būti reiklus, nes griežčiau už viską to reikalavo iš savęs paties, į pirmą vietą iškeldamas tikslą, savęs negailėdamas. Jis visiškai atsidėjo profesoriavimui, gilindamasis į menkiausias smulkmenas. Užtenka pasakyti, kad jam tiesiogiai vadovaujant buvo parašyta daugiau kaip 100 daktarinių disertacijų.

Puikiai pažinodamas savo mokinius, Frankas išskirdavo gabesniuosius, jiems padėdamas, pats su jais dirbo, rengdamas juos profesūrai. Franko svajonė buvo, kad visas katedras Vilniaus universitete, iki tol beveik išskirtinai užpildytas užsieniečiais, būtų galima perduoti vietiniams mokslininkams. Šią svajonę jis įgyvendino, davęs Vilniui tokių iškilių profesorių, kaip Herberskis¹⁷, Belkevičius¹⁸, Niškovskis¹⁹, Abichtas²⁰, Homolickis²¹, Rimkevičius²² ir daug kitų. Frankas sukūrė Vilniaus medicinos mokyklą, išauginęs keletą gydytojų kartų. Jis ypač reikalavo iš studentų ir gydytojų ligonio tikslaus ištyrimo, dėmesingų ligos eigos, jos komplikacijų stebėjimų ir t. t., o visas išankstines teorijas griežtai smerkdavo.

„Atidus stebėjimas, – rašo Frankas, – tas ištikimasis kelrodis medicinos moksle, buvo įteisintas, nors, deja, gluminti protų dar nesiliovė įvairios teorijos, polinkis į nepagrįstus svarstymus ir spėliones; deja, bet Browno²³ teorija, Broussais sistema²⁴ ir gamtos filosofija bei vokiečių misticizmas turi dar daug šalininkų. Tačiau pamažu gydytojai, laikinai apakinti jų [teorijų] spindesio, pradeda blaiviai matyti dalykus ir grįžta į tikrąjį Hipokrato mokslo kelią, ir patys stebisi, kaip jie galėjo taip ilgai likti suklaidinti. Veikiai ateis laikas, kada išnyks mokslo skirstymas į prancūzišką, vokišką ir t. t. mediciną ir triumfuos vienas bendras – tikslaus ligų stebėjimo ir aprašymo, jų priežasčių ir pasekmių ištyrimo ne įsivaizduojamai, o ant skrodimo stalo, – mokslas.“²⁵

Frankas didelę reikšmę teikė patologinei anatomijai ir jos išmanymo reikalavo iš savo mokinių. Todėl kiekvienam mirusiam jo klinikoje, dalyvaujant profesoriui ir studentams, privalėjo būti atlikta autopsija, kurios išsamus protokolas būdavo diskusijų objektas. Be to, Frankas vienoje iš klinikos salių įrengė patologijos-anatomijos kabinetą, netrukus jis tapo labai gausus, tačiau 1812 m. nukentėjo nuo prancūzų ligonių, kurie iš bado suvalgė kelis šimtus spirite laikomų preparatų.

Savo paskaitose Frankas ypatingą dėmesį kreipė į semiotiką** ir diagnostiką, pratindamas studentus prie gebėjimo atskirti panašias ligas ir prie kiekvienos jų eigos ypatumų. Kita vertus, jis ne itin palankiai vertino naujoves ir, pvz., buvo stetoskopo priešininkas, tikindamas, kad per jį nieko negirdi, nors ir pasižymi gera klausa.

Šio darbo struktūra neleidžia man apsistoti prie Franko pažiūrų įvairiais medicininiais klausimais. Šiaip ar taip, jo pažiūros atskleidžia visą jo neeilinio proto gelmę, lygiai ir gebėjimą stebėti ir įvertinti tai, kas matoma. Antai dar 1803 m. jis išsakė nuomonę, priimtiną ir jo garsiajam tėvui, kad plaučių gumbeliai (tuberkuliozė) susiję su paprasta akimi nematomais kirminėliais (mūsų bakterijomis). Prieš 90 metų jis išsakė ir kitą nuomonę, kuri mūsų laikais vis labiau įteisinama. Jis tvirtina, kad su kai kuriomis karštinės formomis nereikia kovoti, nes jos atstovauja prigimties siekiui išsivaduoti iš ligos ir, vadinasi, yra naudingos.

Žinoma, daugelis Franko teorijų turėjo žlugti sulig mokslo pažanga, tyrimų metodų tobulėjimu ir ypač bakteriologijos gimimu; pavyzdžiui, taip neišlaikė vėlesnių laikų kritikos jo požiūris į karščiavimą sukeliančias ligas ir mokymą apie kaltūną. Vis dėlto Franko autoritetas ir įtaka buvo tokie stiprūs, kad kaltūno teorija galutinai buvo palaidota tik aštuntajame dešimtmetyje; vis tiek ir iki pastarojo laiko Vilniuje būta gydytojų, kurie vis dar tikėjo šios quasi ligos egzistavimu.

Apskritai Franko pažiūros neretai stulbina mus savo gilumu, taip toli jis aplenkė savo laiką.

Jis niekada nesiliovė mokytis ir nors tvirtai laikėsi vyraujančių įsitikinimų, niekada nebuvo užsispyręs, pirmas jų ir atsisakydavo, kai tik įsitikindavo jų klaidingumu. Tam pavyzdžių Franko gyvenime rasime nemažai: antai Vienoje jis buvo karštas Browno teorijos gerbėjas, ją skelbė ir žodžiu, ir raštu, tačiau tai nesutrukdė jam viešai Vilniaus medicinos draugijos posėdyje, o vėliau ir spaudoje išpažinti savo paklydimą.

Frankas neapsiribojo klinikos dėstytojo vaidmeniu, to buvo mãža jo veikliai ir iniciatyviai prigimčiai. Jis karštai propagavo skiepus nuo raupų ir įsteigė Vilniuje Vakcinacijos institutą, pirmąjį Europoje. Kartu su savo mokiniais jis ėmėsi tirti kraštą ir miestą klimatiniu, topografiniu ir sanitariniu, kartu ir jiems būdingų ligų, aspektais. Jis padėjo pagrindus statistinių duomenų apie gyventojų sergamumą ir mirtingumą rinkimui. Galiausiai tai jis įsteigė Vilniuje Motinystės institutą. Tuo tikslu jis kreipėsi į Vilniaus damas, prašydamas jų būti šios įstaigos patikėtinėmis. Pastarosios [damos] atsisakė ir netgi įsižeidė, laikydamos šį pasiūlymą nepadoriu, tačiau kai sužinojo, kad prancūzų aristokratės užsirašė į panašios įstaigos, įsteigtos Napoleono I, nares, skubėjo siūlyti savo paslaugas. Franko patartas, vyskupas Kosakovskis²⁶ atnaujino Vilniuje Labdarybės draugiją, Frankas joje suorganizavo 3 skyrius; medicinos [skyrius] egzistuoja ir dabar. Nereikėtų pamiršti, kad Frankas pirmas pradėjo Vilniuje kovą su skurdu, kuris buvo tiesiog miesto opa. Jo reikalavimu buvo sulaikyti visi miesto skurdžiai; ligoniai ir invalidai įkurdinti ligoninėse ir prieglaudose, o sveiki išsiųsti iš miesto.

Frankas kaip profesorius savo studentams turėjo didžiulę įtaką ir būtent dėl tos įtakos jis visuomenės akyse pakėlė gydytojo vardą į deramą aukštį. Jis skelbė gydytojams apie humaniškumą kenčiančiųjų atžvilgiu, griežtą požiūrį į save, sąžiningą prisiimtų pareigų vykdymą ir pagarbą kolegoms.

Be gailesčio jis gėdijo gydytojus, nusidedančius gydytojo etikai, ir ypač nepakentė savimi pasitikinčių nemokšų, reikalaudamas, kad gydytojas nesitenkintų iš universiteto išsineštomis žiniomis, o nesiliaudamas mokytųsi ir tobulėtų. Būtent tai ir privertė jį įsteigti Medicinos draugiją, kurios sekretorius, o iš tikrųjų ir jos dvasinis vadovas buvo ilgus metus. Pirmas naujai gimusios Draugijos posėdis įvyko būtent jo bute (namo Didžiosios gatvės ir Švarco skersgatvio kampe, antrame aukšte, dab. Mokyklų apygardos namas). Nenuostabu, kad jauni gydytojai, išėję iš Franko mokyklos, įsisavino jo mokymus ir pažiūras, įdiegė juos į savo gyvenimą ir aukštai laikė gydytojų etikos vėliavą. Užtenka prisiminti nepaperkamąjį Abichtą, vargšų geradarį Rimkevičių, garbingą ir kilnų Porcijanką²⁷, kurių atminimas iki šiol gyvas tarp žemiausių Vilniaus gyventojų klasių ir kurie, savo ruožtu, tais pačiais idealais išugdė šimtus gydytojų, iš kurių ne taip seniai apraudojome J. A. Ticijų²⁸, tipišką to laiko gydytoją, sujungusį savyje esmines žinias su kuklumu, sąžiningumu, humaniškumu ir nepriekaištingu požiūriu į kolegas, palikusį mums kaip testamentą „garbingą požiūrį į mokslą, visuomenę ir kolegas“.

Frankas buvo studentams ne tik profesorius, bet ir vyresnysis draugas. Kiekvieną jų jis stengėsi pažinti, o pastebėjęs gabumus, skatino, stiprino ir po paskaitų pagelbėdavo patarimais ir nurodymais. Savo namuose jis rengė jaunimo susirinkimus. Šie susirinkimai buvo tarsi paskaitų tąsa. Čia vyko gyvos diskusijos ir ginčai, buvo skaitomi ir pristatomi nauji medicininiai rašiniai ir straipsniai, be to, studentams buvo suteikiama visa laisvė išsakyti savas nuomones. Šiuos vakarus paįvairindavo dainavimas, muzika ir kartais šokiai. Frankas rūpinosi savo mokiniais, užsukdavo pas juos į butus, neturtingesniems surasdavo pamokų arba kitų užsiėmimų arba tiesiog įvairiais pretekstais pagelbėdavo iš savo kišenės. Todėl nenuostabu, kad studentai jį garbino ir savo mylimam profesoriui surengdavo ovacijas, o kai Frankas vyko iš Vilniaus, neįstengdamas susitaikyti su nauja tvarka, kuri pradėjo veikti Universitete, tada visi studentai norėjo palydėti jį toli už miesto, nuo ko jis vis dėlto juos sulaikė, baimindamasis, kad Universiteto vadovybė ir valdžia neįžvlegtų ko nors smerktino.

Užtat su kolegomis profesoriais jo santykiai nebuvo tokie rožiniai. Franko atvykimo į Vilnių laiku Universitete tarpusavyje kariavo dvi partijos: lenkų ir vokiečių. Vokiečiai dėjo visas pastangas, kad patrauktų Franką į savo stovyklą, tikėdamiesi jį turėti kaip stiprų ginklą dėl jo tėvo aukšto posto Peterburge ir imperatoriaus palankaus požiūrio į Josephą Franką. Tačiau Frankas į pirmąjį vokiečių pasiūlymą su jam būdingu tiesumu atsakė, kad jis nesirengia priklausyti kokiai nors partijai, o kad jis nori mylėti ir tarnauti tai tautai, tarp kurios jam lemta gyventi. Tai iš karto atšaldė profesorius vokiečius jo atžvilgiu.

Tačiau ir tarp profesorių lenkų jis ne tik neįsigijo draugų, bet dargi užgyveno nemažai priešų, prie ko prisidėjo tai, kad Frankas pernelyg atvirai išsakydavo savo nemalonią nuomonę apie profesorius, kaltino juos tingumu ir neišmanymu, atvirai smerkė Universiteto tvarką. Istorija su laišku Čartoriskiui, kurį šis priėmė labai šaltai ir persiuntė rektoriui Jonui Sniadeckiui, galutinai atšaldė santykius tarp Franko ir visų kitų profesorių, kurie nepraleisdavo progos padaryti jam nemalonumą. Pavyzdžiui, Bekiu, fiziologijos profesorius (poeto Słowackio patėvis), įtikino rektorių neprileisti kažkokio Kolinjono prie disertacijos, parašytos vadovaujant Frankui ir jo paties peržiūrėtos ir pataisytos, gynimo dėl to, kad šioje disertacijoje buvo vietų, nesutampančių su Bekiu pažiūromis. Frankas suprato, kad tai buvo strėlė, paleista į jį, ir parašė rektoriui aštrų laišką, prašydamas neleisti profesoriams kištis ne į savo reikalą. Atėjo subtiliai mandagus atsakymas iš Sniadeckio, kuris aiškino neleidimą gintis disertacijos tuo, kad joje būta aštrių pasisakymų, o viena iš lenkų tautos ligų, Sniadeckio nuomone, yra būtent per didelis pasitikėjimas ir arogancija, neleistini disertacijoje jaunuolio, kuriam derėtų kuklumas ir netgi drovumas. „Aš privalėjau, – tulžingai pažymėjo Frankas, – supasuoti prieš nacionalinę ligą, nuo kurios ir pats rektorius nebuvo nei apdraustas, nei išgydytas!“

Profesoriai kolegos nesibodėjo ir rašyti skundų. Antai pranešdami kuratoriui, kad Frankas, turėdamas plačią praktiką užmiestyje, išvykdavęs iš Vilniaus be rektoriaus žinios ir po keletą dienų palikdavęs studentus be paskaitų ir pan.

Tačiau po truputį katedros viena po kitos pradėjo pildytis vietiniais mokiniais, Franko mokiniais, tarp kurių jis rado nuoširdžių draugų, kas atlygino jam už patirtas nuoskaudas. Tokie buvo Herberskis, Homolickis ir ypač Niškovskis, netrukus miręs nuo plyšusios aortos aneurizmos ant savo mylimo profesoriaus rankų, kuris karčiomis ašaromis verkė, prarasdamas ištikimą ir atsidavusį draugą.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Vertė Irena Katilienė

 

¹ Josephas Frankas (1771–1842) – vokiečių kilmės Vilniaus universiteto profesorius, Terapijos klinikos vadovas (ją 1804 m. įsteigė kartu su tėvu Johannu Peteriu Franku, kuris netrukus išvyko į Sankt Peterburgą), Vakcinacijos instituto ir kitų šiame pranešime įvardytų svarbių institucijų steigėjas (su kitais); 1805 m. gruodžio 12 d. J. Franko namuose buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija (skaitmenimis pažymėtos pastabos – vertėjos).
² Andrius Sniadeckis (1768–1838) – chemikas, biologas, filosofas, gydytojas, Vilniaus universiteto profesorius.
³ Ludwigas Heinrichas Bojanus (1776–1827) – vokiečių ir prancūzų kilmės gydytojas, anatomas ir zoologas, Vilniaus universiteto profesorius. Čia minima jo nuotaka, kurią vedė 1804 m., – Wilhelmine Roose von Bojanus (1777–1826).
* Ponia Frank dainavo Peterburge siaurame imperatoriaus šeimos rate; beje, tarp jos ir Aleksandro I užsimezgė ginčas, kokia kalba dainavimui gražiausia. Ponia Frank atsakė, kad po italų melodingiausia lenkų, su kuo valdovas ilgai nesutiko ir galiausiai užbaigė ginčą: nepaisant nieko, jūsų lūpose bet kokia kalba žavinga.
⁴ Edwardas Jenneris (1749–1823) – anglų mokslininkas, išradęs raupų vakciną.
⁵ Dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos kilo vadinamieji Napoleono karai (1796–1797 m. Italijoje vyko karo veiksmai).
⁶ Franko namas (Didžioji g. 1), kur dabar įsikūręs Prancūzų institutas.
¹7 Hieronimas Stroynowskis (1752–1815) – pijorų auklėtinis ir šio ordino narys, ekonomistas, teisininkas, Vilniaus vyskupas, po Martyno Počobuto 1799–1806 m. Vilniaus universiteto rektorius (kai iš Vyriausiosios mokyklos 1803 m. tapo Imperatoriškuoju universitetu).
⁸ Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861) – kunigaikštis, Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras. 1803 m. caras Aleksandras I jį paskyrė Vilniaus švietimo apygardos ir reorganizuoto Vilniaus universiteto kuratoriumi.
⁹ Jonas Sniadeckis (1756–1830) – LDK astronomas, matematikas, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius 1807–1815 m., vyresnysis A. Sniadeckio brolis.
¹⁰ Augustas Liudvikas Bekiu (1771–1824) – prancūzų kilmės Vilniaus universiteto profesorius, kartu su Josephu Franku vakcinacijos Lietuvoje pradininkas, poeto Juliuszo Słowackio patėvis. Būtent į jo rankas per Rusijos imperatorienę buvo atsiųsta pirmoji raupų vakcina. Jis mirė nutrenktas žaibo, miegodamas popietės miego savo kambaryje (Pilies g. 22, kur buvo Collegium medicum ir profesorių butai).
¹¹ Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847) – pijoras, Lietuvos gamtininkas, botanikas, Vilniaus universiteto profesorius. Be kitų nuopelnų, išplėtė ir reorganizavo universiteto botanikos sodą, iš Pilies gatvės perkėlęs į Sereikiškes.
¹² Gottfriedas Ernestas Groddeckas (1762–1825) – Vilniaus universiteto profesorius, klasikinės filologijos Lietuvoje kūrėjas, ilgametis universiteto bibliotekos direktorius. Jo iniciatyva buvo sudaryti abėcėlinis ir sisteminis bibliotekos katalogai.
¹³ Nuo 1744 m. – Šaričių špitolė. Nuo tarpukario iki pat 2003 m. čia veikė Odos ir veneros ligų dispanseris (Bokšto g. 6).
¹⁴ Didžioji g. 10.
¹⁵ Vilniaus universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų rankraštynuose tebesaugoma šimtai ligos istorijų.
¹⁶ Praxeos medicae universae praecepta / auctore Iosepho Frank (Praktiški bendrosios medicinos patarimai). I tomas išėjo 1811 m. Leipcige, iš viso išleista 14 tomų. Taip pat veikalas buvo išleistas pakartotinai.
¹⁷ Vincas Herberskis (1784–1826) – akių gydytojas, medicinos daktaras, pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti stetoskopą.
¹⁸ Adomas Belkevičius (1798–1840) – anatomas, botanikas, medicinos daktaras.
¹⁹ Janas Frydrichas Niškovskis (1774–1816) – Vilniaus universiteto teorinės chirurgijos profesorius, geriausias chirurgo Jokūbo Briotės mokinys; pirmasis Lietuvoje ir Lenkijoje ėmęs šalinti šlapimtakių akmenis.
²⁰ Adolfas Abichtas (1793–1860) – Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos (nuo 1832 m.) Bendrosios terapijos katedros vedėjas. 1851 m. dalyvavo komisijoje, tyrusioje Birštono mineralinių šaltinių tinkamumą kurortui ir gydykloms steigti.
²¹ Michałas Homolickis (1791–1861) – medicinos daktaras, fiziologas, atsidėjęs istorijai.
²² Feliksas Rimkevičius (1800–1851) – Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos gydytojas terapeutas. Jo vadovaujami, apie 30 gydytojų apgynė medicinos daktaro disertacijas. Vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti auskultaciją ir perkusiją. Buvo geras diagnostas. Be daugelio kitų darbų, 1840–1841 m. parengė lenkų–lotynų kalbų žodyno medicinos dalį.
²³ Škotų gydytojas Johnas Brownas (1735–1788) savo publikacijoje Elementa medicinae (1780) išplėtojo medicininę teoriją, kuri atsižvelgia į ligas, sukeltas nevisavertiško arba perteklinio sužadinimo (iritacijos). Brownas pasisakė už bendrą modelį, kuriame visos ligos susijusios su stimuliacija. Tam ypač buvo naudojamas opijus, alkoholis ir pan. Jaunasis Frankas ir Andrius Sniadeckis iš pradžių buvo dideli šios teorijos entuziastai.
²⁴ François-Josephas-Victoras Broussais (1772–1838) – prancūzų gydytojas. Jo teorija, žinoma kaip medicininė fiziologija, teigė, kad kai kurios ligos tėra tik sužadinimo ar stimuliacijos, sukeltų iritacijos, rezultatas. Buvo tikima, kad iritacija tuomet sukelia uždegimą, kuris pirmiausia kyla virškinamajame trakte. Tad Broussais buvo įsitikinęs, kad lengvas kraujo nuleidimas gali išgydyti visas ligas. Vienam pacientui jis išrašė uždėti ant kūno apie devyniasdešimt dėlių. Be to, jis manė, kad ligoniai yra steniški [aktyvūs] ir jiems reikia skirti raminamųjų.
²⁵ Zahorskis cituoja tiksliai nenurodytą Franko atsiminimų sakinį.
** Semiotika nuo graikų laikų – ligos simptomus aprašanti medicinos dalis.
²⁶ Jonas Nepomukas Kosakovskis (1755–1808) – Livonijos ir Vilniaus vyskupas. Jo pastangomis ir lėšomis baigta Vilniaus katedros rekonstrukcija (pašventinta 1801 m.), jis pertvarkė Vilniaus kunigų seminariją ir perkėlė ją į erdvesnius rūmus prie Šv. Jurgio bažnyčios, 1799 m. prisidėjo prie ligoninės atidarymo prie Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Rūpinosi leidyba, spauda, 1805 m. iš Gardino į Vilnių perkėlė jėzuitų spaustuvę ir t. t. Jo pastangomis 1807 m. Vilniuje atidaryta Labdarybės draugija, kurios pirmas pirmininkas šis vyskupas ir buvo.
²⁷ Konstantinas Porcijanka (1793–1841) – medicinos daktaras, profesorius. 1826 m. Vilniaus universitete pirmas ėmė dėstyti medicinos istoriją. Buvo labai populiarus ir sėkmingas tiek kaip chirurgas teoretikas, tiek kaip chirurgas praktikas. Jo disertacija apie lūpų vėžį – viena pirmųjų onkologijos disertacijų Lietuvoje. Daug jo mokslo darbų liko neišleisti.
²⁸ Julijonas Ticijus (1820–1898) – nuostabus gydytojas, sėkmingas praktikas, tarp kolegų garsėjo kaip tobulas diagnostas, noriai buvo kviečiamas į konsiliumus; filantropas, vargšų ir našlaičių globėjas. 1847 m. išrinktas Vilniaus labdarybės draugijos nariu, 50 metų su užsidegimu vykdė šias pareigas. Visapusiškai išsilavinęs, mėgo ir išmanė meną, tačiau užvis labiau mylėjo archeologiją. Vilniaus senienų muziejus jam buvo ypač dėkingas už retus ir vertingus eksponatus.