Jedvabno šokas

 

Adamas Michnikas (g. 1946) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politinis publicistas, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, vienas iš demokratinės opozicijos įkūrėjų. A. Michnikas dar pasirašinėjo slapyvardžiais Andrzej Zagozda ar Andrzej Jagodziński. Lietuvos istorijos institutas išleis dviejų tomų A. Michniko politinių esė rinkinį, pirmasis pasirodys kitais metais.

 

Ar lenkai kartu su vokiečiais žudė žydus? Didesnį absurdą ir labiau falsifikuotą stereotipą rasti sunku. Nebuvo lenkų šeimos, kurios nebūtų sužalojęs hitlerininkų nacizmas ir sovietų komunizmas. Tos dvi totalitarinės diktatūros pareikalavo 3 milijonų lenkų ir 3 milijonų Lenkijos piliečių, hitlerininkų laikytų žydais, aukų. Lenkija pirmoji ištarė kategorišką „ne“ hitlerininkų reikalavimams ir pirmoji ginklu pasipriešino hitlerininkų agresijai. Lenkai buvo tauta, kuri niekada neturėjo Quislingo ir kurios nė viena karinė formuotė su Lenkijos vėliava nesikovė Trečiojo reicho pusėje. Lenkai, kuriuos remdamiesi Molotovo–Ribbentropo paktu užpuolė du totalitarizmai, nuo pirmos iki paskutinės dienos kovėsi antihitlerinės koalicijos armijose. Lenkijoje kilo platus pasipriešinimo, ginkluotos konspiracijos ir antihitlerinių diversijų judėjimas. Tai tada Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pagerbė lenkus už jų dalyvavimą kovoje už Angliją, o Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas lenkus pavadino pasaulio įkvėpimu. Bet nei vienam, nei kitam tai nesutrukdė per Jaltos konferenciją susitarti su Stalinu, o to susitarimo auka tapo Lenkija. Lenkija pateko į Stalino rankas. Pasipriešinimo judėjimo didvyriai kaip Stalino komunizmo priešai atsidūrė sovietiniame Gulage ir lenkų komunistiniuose kalėjimuose. Visi tie veiksniai padarė įtaką lenkų požiūriui į savo istoriją – Lenkija buvo priešiškų galių ir svetimų intrigų nekalta ir garbinga auka.

 

I

 

Po karo, kai laisvuose kraštuose atėjo laikas apmąstyti nacizmo patirtis ir Holokaustą, Lenkijoje prasidėjo Stalino teroras, kuris ilgiems metams sėkmingai užblokavo debatus apie praeitį, apie Holokaustą ir antisemitizmą. O antisemitinės tradicijos Lenkijoje buvo giliai suleidusios šaknis. XIX a., kai Lenkijos valstybė neegzistavo, lenkų tauta formavosi etniniu ir religiniu pagrindu, būdama kaimyninių tautų opozicijoje, tautų, kurioms nerūpėjo lenkų svajonės apie nepriklausomybę ar kurios net buvo jai priešiškos. Antisemitizmas – kaip ir visuose to regiono kraštuose, kuriuose gyveno žydai, – buvo didelės politinės stovyklos, tautinės demokratijos, ideologinė jungtis. Tą antisemitizmą kurstė rusų administracija, taikydama principą divide et impera. Tarpukariu antisemitizmas jau buvo nuolatinė ir natūrali nacionalistinių dešiniųjų radikalios ideologijos sudėtinė dalis. Stiprius antisemitinius akcentus buvo galima užtikti ir Katalikų Bažnyčios dignitorių pasisakymuose. Lenkija, įsprausta tarp hitlerinės Vokietijos ir stalinistinės Rusijos, negebėjo išsiugdyti teisingo požiūrio į tautines mažumas, tarp jų ir žydų bendruomenes. Nors palyginti su totalitariniais kaimynais Lenkija tebebuvo sąlyginis žydų prieglobstis, vis dėlto ketvirtajame dešimtmetyje antisemitinių muštynių šurmulyje žydai jautėsi ir iš tikrųjų buvo vis labiau diskriminuojami aukštosiose mokyklose, suolų geto klimate, raginimų rengti pogromus atmosferoje.

 

II

 

Tačiau hitlerinės okupacijos metais lenkų nacionalistiniai ir antisemitiniai dešinieji – kitaip nei daugelyje Europos šalių – ne kolaboravo su naciais, o aktyviai veikė antihitleriniame pogrindyje. Lenkijos antisemitai kovėsi su Hitleriu, o kai kurie jų apskritai dalyvavo žydų gelbėjimo akcijose, nors už tai grėsė mirtis. Štai toks specifinis lenkų paradoksas – okupuotoje lenkų žemėje buvo galima vienu kartu būti antisemitu, antihitlerinio pasipriešinimo judėjimo didvyriu ir žydų gelbėjimo akcijos dalyviu.

Prieš keletą metų Janas Błońskis, vienas garsiausių lenkų intelektualų, savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ išspausdino esė būtent apie tą paradoksą. Priminė garsų katalikiško Lenkijos atgimimo fronto kreipimąsi, išspausdintą 1942 m. rugpjūtį. Jį parašė garsi katalikiška rašytoja Zofia Kossak-Szczucka. Ten galima perskaityti:

„Varšuvos gete, už sienos, atskiriančios nuo pasaulio, keli šimtai tūkstančių pasmerktųjų laukia mirties. Jie neturi vilties išsigelbėti, iš niekur neateina pagalba. Nužudytų žydų skaičius jau perkopė milijoną, ir kiekvieną dieną tas skaičius auga. Žūsta visi. Turtuoliai ir vargetos, seniai, moterys ir vyrai, jaunimas, kūdikiai, katalikai, mirštantys Jėzaus ir Marijos vardan, lygiai kaip ir stačiatikiai. Visi kalti, kad gimė žydų tautybės, kurią Hitleris pasmerkė išnykti.

Pasaulis žiūri į tą nusikaltimą, baisesnį už viską, ką yra mačiusi istorija, – ir tyli. Milijonų beginklių žmonių žudynės vyksta tvyrant visuotinei, pikta lemiančiai tylai. Budeliai tyli, nesigiria tuo, ką daro. Neprabyla nei Anglija, nei Amerika, tyli netgi įtakinga tarptautinė žydija, anksčiau perdėtai jautriai reagavusi į menkiausią savųjų skriaudą. Tyli ir lenkai. Lenkų politiniai žydų draugai apsiriboja pranešimais spaudoje, lenkų žydų priešininkai lieka abejingi jiems svetimam reikalui. Žūstančius žydus supa vien tik rankas nusiplaunantys Pilotai.

Ilgiau tos tylos toleruoti negalima. Kad ir kokios būtų priežastys – ji niekšiška. Kas tyli, kai žudoma, tampa žudiko bendrininku. Kas nepasmerkia – tas pritaria.

Tad prabylame mes, lenkai katalikai. Mūsų požiūris į žydus nepasikeitė. Tebelaikome juos politiniais, ekonominiais ir idėjiniais Lenkijos priešais. Maža to, puikiai suvokiame, kad jie mūsų nekenčia dar labiau nei vokiečių, kad laiko mus atsakingais už savo nelaimę. Kodėl, kokiu pagrindu – lieka žydų dvasios paslaptimi, tačiau tai nuolatos patvirtinamas faktas. Tačiau tie jausmai neatleidžia mūsų nuo pareigos pasmerkti nusikaltimą.

Nenorime būti Pilotais. Neturime galimybės veiksmu pasipriešinti vokiečių žudynėms, nieko negalime padaryti, nieko išgelbėti – bet protestuojame visa širdimi, apimta gailesčio, pasipiktinimo ir pykčio. Šito protesto iš mūsų reikalauja Dievas, Dievas, kuris draudžia žudyti.

Protestuojame ir kaip lenkai. Netikime, kad Lenkija gali turėti naudos iš vokiečių žiaurumų. Atvirkščiai. Atkakliame tarptautinės žydijos tylėjime, vokiečių propagandos pastangose, propagandos, kuri jau šiandien kaltę už žydų žudynes stengiasi suversti lietuviams ir… lenkams, jaučiame planuojamą mums priešišką akciją. Taip pat žinome, kokia nuodinga būna nusikaltimo sėja. Priverstinis lenkų tautos dalyvavimas kruviname spektaklyje, vykstančiame lenkų žemėse, gali lengvai išugdyti abejingumą skriaudai, sadizmui ir, be viso kito, grėsmingą įsitikinimą, kad galima artimuosius žudyti nebaudžiamai.“

Tas nepaprastas kreipimasis, persmelktas kilnumo ir drąsos, bet kartu aiškiai užterštas antisemitiniu stereotipu, gerai iliustruoja lenkų požiūrio į žūstančius žydus paradoksą. Pagal antisemitinę tradiciją jis liepia žydus laikyti priešais, bet pagal lenkų heroizmo tradiciją kartu kviečia juos gelbėti.

Toji pati Kossak-Szczucka jau po karo tą paradoksą aprašė laiške savo pažįstamai: „Kartą ant Kerbedžio tilto* vokietis pamatė lenką, duodantį išmaldos žydų vargetai, vaikui. Prišoko ir liepė lenkui tučtuojau įmesti vaiką vandenin, antraip jis nušausiąs ir žyduką, ir išmaldos davėją.

– Niekuo jam nepadėsi, – šaipėsi vokietis, – ar taip, ar taip aš jį nušausiu. Jis neturi teisės čia stovėti. Tu gali arba eiti savo keliais, jeigu jį nuskandinsi, arba tave nušausiu. Skaičiuoju iki trijų. Vienas… Du…

Lenkas palūžo ir per turėklus metė vaiką į upę. Vokietis paplekšnojo jam per petį. Braver Kerl. Ir išsiskyrė. Po dviejų dienų lenkas pasikorė.“

 

III

 

Tolesnį lenkų gyvenimą, pažymėtą bejėgiško liudininko patirtimi, turėjo lydėti ypatinga trauma, kuri grįžta visuomet, kai kyla debatai apie antisemitizmą, lenkų ir žydų santykius. Holokaustą. Juk kažkur pasąmonėje Lenkijos žmonės prisimena, kad tai jie įsikraustė į žydų paliktus namus, žydų, kuriuos vokiečiai suvarė į getus, o paskui nužudė.

Lenkų viešoji nuomonė įvairavo, tačiau beveik visi lenkai labai aštriai reaguoja į pasigirstančius žydų kaltinimus, esą „antisemitizmą jie įsiurbė su motinos pienu“, o ypač dėl kaltinimų dalyvavus žudynėse. Antisemitams, kurių netrūksta lenkų politinio gyvenimo paraštėse, tie užsipuolimai puikiai pagrindžia tezę, kad egzistuoja tarptautinis žydų sąmokslas prieš Lenkiją. Paprastiems žmonėms, augusiems tiesos klastojimo ar tylėjimo apie Holokaustą laikais, tie kaltinimai skamba kaip aiškiai neteisingi. Kaip tik tiems žmonėms baisus šokas buvo Jano Tomaszo Grosso knyga „Sąsiedzi“ („Kaimynai“), papasakojusi tiesą apie 1 600 žydų nužudymą Jedvabne, nužudymą lenkų rankomis.

Sunku aprašyti to šoko didumą. Grosso knyga sukėlė reakciją, kurios temperatūra prilygsta žydų reakcijai išspausdinus Hannah’os Arendt knygą „Eichmannas Jeruzalėje“. Arendt rašė apie kai kurių žydų sferų bendradarbiavimą su naciais: „Žydų vyresniųjų tarybas Eichmannas arba jo pavaldiniai informuodavo, kiek žydų turi užpildyti kiekvieną traukinį, ir parengdavo deportuojamųjų sąrašus. Žydai registruodavosi, užpildydavo daugybę formuliarų ir dideliausius klausimynus apie jų turimą turtą, o tai leisdavo lengviau jį užgrobti, paskui rinkdavosi nurodytose vietose ir sulipdavo į traukinius. Tuos nedaugelį, kurie bandė pasislėpti arba pabėgti, išgaudydavo speciali žydų policija.

Žinome, kaip jautėsi žydų funkcionieriai, virtę žudymo įrankiais, – jautėsi kaip kapitonai, „kurių laivams kilo grėsmė nuskęsti, bet jie įstengė nuplaukti iki uosto, išmetę už borto geroką vertingo krovinio dalį“, arba kaip gelbėtojai, kurie „už šimto aukų kainą išgelbėjo tūkstančius, už tūkstančio kainą – dešimtis tūkstančių“.“

Netrukus po to žydų kritikai tvirtino, kad, pasak Hannah’os Arendt, tai patys žydai vykdė Holokaustą.

Kai kurios lenkų reakcijos į Grosso knygą buvo tiek pat emocionalios. Eilinis lenkų skaitytojas neįstengė patikėti, kad galėjo nutikti kas nors panašaus. Turiu prisipažinti, kad ir aš neįstengiau tuo patikėti ir maniau, jog mano bičiulis Janas Tomaszas Grossas tapo mistifikacijos auka. Vis dėlto žudynės Jedvabne, ėjusios po žvėriško žydų pogromo, įvyko ir turi slėgti kolektyvinę lenkų sąžinę. Taip pat mano individualią sąmonę. Lenkų debatai Jedvabno tema tęsiasi kelis mėnesius. Ji kupina rimties, įžvalgumo, liūdesio, o kartais ir siaubo, tarytum staiga visai visuomenei būtų liepta nešti baisaus nusikaltimo, įvykusio prieš 60 metų, naštą. Tarytum visiems lenkams būtų liepta kolektyviai išpažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo.

 

IV

 

Netikiu kolektyvine kalte ir kolektyvine atsakomybe, kitokia nei moralinė atsakomybė. Todėl svarstau, kokia yra mano individuali atsakomybė ir kokia mano paties kaltė. Tikrai negaliu prisiimti atsakomybės už tą nusikaltėlių minią, kuri Jedvabne padegė kluoną. Kaip ir šiandieninius Jedvabno gyventojus neišeina kaltinti dėl ano nusikaltimo. Kai girdžiu raginimą išpažinti savo, lenko, kaltę, jaučiuosi įžeistas taip pat kaip šiandieniniai Jedvabno gyventojai, kuriuos tardo viso pasaulio žurnalistai. Tačiau išgirdus, kad Grosso knyga, atskleidusi tiesą apie nusikaltimą, yra melas, kurį išgalvojo tarptautinis žydų sąmokslas prieš lenkus, manyje ima augti kaltės jausmas. Juk tie šiandieniniai melagingi išsisukinėjimai – faktinis ano nusikaltimo pateisinimas.

Rašau šį tekstą atsargiai, sveriu žodžius, kartoju Montesquieu frazę: „Esu žmogus iš prigimties; esu prancūzas iš atsitiktinumo.“ Taip ir aš – iš atsitiktinumo – esu lenkas, turintis žydiškų šaknų. Beveik visą mano šeimą sunaikino Holokaustas, mano artimieji galėjo žūti Jedvabne. Kai kurie jų buvo komunistai ar komunistų artimieji, kai kurie amatininkai, prekeiviai, gal rabinai. Bet visi buvo žydai – pagal Trečiojo reicho Niurnbergo kodeksą. Visi jie galėjo būti suvaryti į tą klojimą, kurį padegė lenkų nusikaltėlio ranka. Prieš nužudytuosius nesijaučiu kaltas, bet jaučiuosi atsakingas. Ne už tai, kad jie buvo nužudyti – tam negalėjau užkirsti kelio. Bet jaučiuosi atsakingas už tai, kad po mirties juos nužudė dar kartą – nebuvo žmoniškai palaidoti, apverkti, nebuvo paviešinta tiesa apie tą baisų nusikaltimą, bet buvo leista ištisus dešimtmečius skleisti melą. O tai jau mano kaltė. Dėl vaizduotės trūkumo, dėl laiko trūkumo, dėl oportunizmo ir dvasinės tinginystės neuždaviau sau tam tikrų klausimų ir neieškojau atsakymų. Kodėl? Juk esu iš tų, kurie aktyviai siekė, kad būtų paviešinta tiesa apie Katynės nusikaltimą, siekė, kad būtų paviešinta tiesa apie Stalino procesus, apie komunistinio aparato represijų aukas. Tad kodėl neieškojau tiesos apie Jedvabne nužudytus žydus? Gal nesąmoningai bijojau išgirsti baisią tiesą apie tų laikų žydų likimus?

O juk sulaukėjusi Jedvabno minia nebuvo išimtis. Visose šalyse, kurias po 1939 m. užėmė Sovietų Sąjunga, 1941 m. vasarą ir rudenį vyko siaubingi nusikaltimai žydams. Žydai žūdavo nuo kaimynų lietuvių ir latvių, estų ir ukrainiečių, rusų ir baltarusių rankos. Manau, atėjo laikas, kad visa tiesa apie tuos košmariškus įvykius galiausiai būtų paviešinta. Pasistengsiu prie to prisidėti ir aš. Rašydamas šiuos žodžius jaučiuosi keistai susidvejinęs: esu lenkas ir mano gėda dėl Jedvabno žudynių yra lenkų gėda, ir kartu žinau, kad jei anuo metu būčiau atsidūręs Jedvabne, būčiau nužudytas kaip žydas.

Tad kas aš esu, rašydamas šiuos žodžius? Taigi, iš prigimties esu žmogus ir prieš kitus žmones atsakau už tai, ką padariau, ir už tai, ko nepadariau; pagal savo pasirinkimą esu lenkas ir prieš pasaulį atsakau už tą piktą, kurį padarė mano kraštiečiai. Darau tai niekieno neverčiamas, savo noru ir griežtai paliepus sąžinei. Bet rašydamas šiuos žodžius kartu esu ir žydas, kuris jaučia gilų broliškumą su tais, kurie buvo žudomi kaip žydai. Ir iš pastarosios perspektyvos turiu pasakyti, kad tas, kuris bando ištraukti nusikaltimą Jedvabne iš epochos konteksto, kuris remdamasis tomis žudynėmis stengiasi apibendrinti ir tvirtina, kad būtent šitaip elgėsi tik lenkai ir visi lenkai, skleidžia melą lygiai bjaurų kaip ilgametis melas apie nusikaltimą Jedvabne.

Juk galėjo nutikti ir taip, kad tai lenkas kaimynas ką nors iš mano artimųjų ištraukė iš vykdytojų rankų, vykdytojų, kurie grūdo jį į klojimą. Tokių lenkų kaimynų buvo daug – Jeruzalės Jad Vašeme, Pasaulio teisuolių alėjoje, lenkų medelių miškas tankus. Jaučiuosi atsakingas ir už tuos žmones, kurie atidavė savo gyvybę gelbėdami žydus, taip pat jaučiuosi kaltas jų atžvilgiu, kai lenkiškoje ir svetimoje spaudoje skaitau daugybę medžiagos apie nusikaltėlius, kurie žudė žydus, o tą medžiagą lydi visiška tyla apie tuos, kurie žydus gelbėjo. Ar tikrai nusikaltėliai nusipelnė didesnės garbės nei teisuoliai? Lenkijos arkivyskupas ir Lenkijos prezidentas, Lenkijos ministras pirmininkas ir Varšuvos rabinas beveik vienu balsu pasakė, kad pagarba nusikaltimo Jedvabne aukoms turi padėti lenkams ir žydams susitaikyti tiesoje. Labiau nieko netrokštu. Jei nutiks kitaip, tai irgi bus mano kaltė. Ir būsiu už tai atsakingas.

 

[2001]

 

Iš: Adam Michnik. Wściekłość i wstyd. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2005

Vertė Irena Aleksaitė