Zaelum animarum

Įrodymas, kad Pirmoji Komunija būna ne tik žydint bijūnams. Kitoje nuotraukos pusėje parašyta: „30.XI.56 m.“ Taigi gilus rudenėlis. Vaikinas, kuris ten stovi, priėmęs į širdį gyvąjį Kristų, tą datą užrašė savo ranka. Vadinamieji atšilimo laikai, atėję po Stalino mirties. Vengrijos sukilimas, studentų demonstracijos Vilniuje per Vėlines. Bet ir toliau, žinoma, viešpatauja pavergtas protas. Tais pačiais metais išėjo poema „Dvidešimtas pavasaris“. Mokykloje reikėjo skaityti ir mokytis atmintinai. Vienas parapijietis, kiek vyresnis, anądien padeklamavo posmelį. Taigi ilgam įstrigę.

Šitam vaikinukui vardu Valentinas kiek mažiau nei dvidešimt. Gal šešiolika ar septyniolika. Čia Sibiras – tas žodis irgi jo gražiai išraitytas šalia datos. Tremties žemė ir tremties žmonės. Nuotrauką Valentinas siuntė į Lietuvą savo krikšto tėvams. Podžiam, kaip jis sako. Atidus, draugiškas vaikas. Pagal metus galėtų būti dar gyvas. Podžiai, aišku, būna vyresni. Kai pasimirė, nuotrauka iš jų albumo paleista keliauti ir uždirbti kelis eurus. Taip susipažinome.

Man smagu, kad dabar prisiminiau to vaikino dėvimą palaidinę ar bliuzoną. Iš priekio dvi nemažos kišenės su užtrauktukais. Užtrauktukas ir po kaklu, iki pusės krūtinės. Pasiūtas paprastai iš tamsiai mėlyno velveto. Daug metų vienodas fasonas. Tarybinės pokario mados keitėsi lėtai. Ir, aišku, viskas lygiai taip pat po plačiąją tėvynę. Studentai, jauni vairuotojai ir traktorininkai, mechanizatoriai, komjaunimo sekretoriai – visiems buvo lyg naujo gyvenimo uniforma. Kaip pavydėjau tų kišenių ir blizgančių užtrauktukų! Apsivilksi – ir tu jau vyras. Beje, minėtos poemos herojus nuolat stresuoja, kad sostinėje turi nešioti paprastą kaimišką švarkelį. Žodžiu, Valentinui pasisekė ne tik dėl Kristaus. Šypsosi jis ne veltui.

Bet rašyti ėmiau dėl kitos priežasties. Dėl kunigo, sėdinčio šalia. Irgi sėkmės istorija. Tai Vincas Pranckietis. Vėliau garbingas monsinjoras, bažnyčios inteligentas, meno mylėtojas, Sąjūdžio veikėjas, daug metų klebonavęs Jonavoje. Čia jis – vienas iš lietuvių tremtinių. Šiek tiek pažinojau. Kunigų seminarijoje Kaune su kitais vyresnio amžiaus nuodėmklausiais jis kas penktadienį atvykdavo klausyti klierikų išpažinčių. Kažkodėl dažniausiai ir rinkdavausi jo klausyklą. Gal kad neatrodė rūstus asketas kaip kiti.

Niekas tada nesakė, kad kunigas dešimt metų išbuvęs Sibire. Turbūt ir taip užteko kalbų apie sovietmečio kankinius. Tik paskui, jau pritilus trimitams, kunigas Pranckietis išleido prisiminimų knygą „Baikalo žvejys“. Ir pavadinimas, ir turinys, knygos nuotaika ir baltutėlis viršelis labai skyrėsi nuo to, ką tuomet norėjo skelbti buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai. Net leidykla neįprasta – Vilniaus dailės akademija. Puikios Sibiro nuotraukos, paties kunigo darytos, deja, tik dalis, nes daug pasimetė, dingo. Autorius – tikras menininkas. Įšventintas Kaune į kunigus, neiškunigavo nė pusės metų. Per specialią naktinę operaciją iš seminarijos vienu ypu buvo išvežta penkiolika jaunų kunigų ir klierikų. Paryčiais du paleido, o likusieji atsidurs prie Baikalo ežero. Atsisveikinant gavo po maišą džiovintos duonos iš seminarijos vicerektoriaus. Matyt, pasiruošta. Buvo kovo 25-oji, Apreiškimo Mergelei Marijai šventė. Vagonas jau pilnas tremtinių. Pakeliui konservatorijos studentė Gražina Ručytė grojo akordeonu. Velykų rytas išaušo jau taigoje. Akordeoną kelionėje pavogė.

Žinoma, 1949-ųjų tremtys – tai ne amžino įšalo žemė 41-aisiais. Tremtiniai nebadavo, buvo darbštūs, gaudavo siuntinių, laikėsi vieningai. Juos galėjo lankyti artimieji iš Lietuvos. Kunigai kaip ir visi kiti – kirto mišką ar žiemą vasarą gaudė žuvį Baikalo ežere. Be privilegijų. Sutanos ir baltos kamžos atsirado žymiai vėliau. Kartu ištremta pulkininko našlė klausia: „Tai kaip mums dabar į jus žiūrėti?“ Prisiminimų autorius atsako: „Ponia, žiūrėkite į mus kaip į tikrus kunigus.“ O tikri kunigai, aišku, laikė mišias, pasidarę iš dėžių altorių, krikštijo ir mokė vaikus, laimino santuokas, klausė išpažinčių, lydėjo į kapines. Su visokiais pavojais, nuotykiais ir stebuklais – kaip Apaštalų darbų knygoje. Vienas berniukas iš katekizmo pamokėlių antai agituoja draugus: „Nekalbėkime poterių, nesimokykime tikybos. Matote, tas kunigas plikas – ir mums plaukai nubyrės.“ Bet mokėsi, nes kunigas įtikino, kad nuplikęs jis ne nuo katekizmo.

Stebiuosi dabar, kaip tos kartos kunigai, ir dar visai žali berneliai, patikėdavo, kad jų rankose kitų žmonių sielos likimas. Amžinasis. Nerdavosi iš kailio dėl kiekvieno pijoko ar chuliganėlio. Zaelum animarum – buvo įkalta jiems į galvą seminarijos dvasios tėvų. Pasenusi frazė, XIX amžius. Nesimpatiški laikai Bažnyčioje. Vėliau teologai atsivertė Bibliją ir nustatė, kad yra kitaip. Dievo malonė veikia ir be kunigų uolumo.

Ne vienam jų, žinoma, dar labai pasisekė ir dėl tremties ar lagerio. Kažin ar kunigas Pranckietis ir jo draugai būtų taip uoliai ir linksmai, laisvai kunigavę neištremti iš Tarybų Lietuvos. Kai po dešimties metų jis buvo paleistas ir galėjo grįžti namo, išlipęs iš traukinio Vilniuje aplankė Aušros vartus ir ėjo prašytis nakvynės pas pažįstamą kunigą Žvėryne. Mato klebonijoje gražius baldus, televizorių. „Čia ne Sibiras“, – išsyk aišku buvusiam Baikalo žvejui. Priglausti tokį tipą rizikinga. „Pastebėjau, kad kun. Ambraziejus per daug rūko. Tikriausiai turi rūpesčių.“

Skaitydamas galvojau ir apie mūsų laikų kunigiją. Kodėl ji nebeįdomi, nebeaktuali paprastam žmogui. Ir kodėl patiems kunigams nebeįdomu Bažnyčioje. Aišku, visi mes sekuliaraus amžiaus vaisius. Čiauškėk nečiauškėjęs apie dievišką artumą. Bet juk ima ir prasimuša kur nors už kampo, jau be mūsų valios, nepozuojant, alkana siela. Ir nežinai, ką su ja daryti nei ko ji nori. Negi poterių ir sakramentų!

Juokinga Pirmosios Komunijos puokštelė Valentino rankoje suskinta iš vazono nuo palangės. Čia Sibiras, kas gi tau augs lauke lapkričiui baigiantis.