Sulininkas

 

Žvėriškai lekiantis greitkelis nuleidžia garą į atsišakojusį asfaltą. Žalią automobilį vejasi pusnių skaras nusimetusios pievos. Praveriu langą, įkvepiu pernykščio ražienų rudumo.

– Uždaryk langą.

– Oro trūksta.

– Perpūs.

– Mane perpūs. Ne tave.

Kelią ir ginčą užtrenkia geležinkelio pervaža. Pasalūniškai vinguriuoja metalinių cisternų ir medinių vagonų gyvatė. Tdch tdch šmėkščioja kirilicos raštai. Fotografuoju sąstatą. Koks ten velnias viduj? Aklinai užkaltų vagonų? Cisternų? Sėlina iš rytų miesto kryptimi. Kalbu su savim. Sulininkas tyli. Garsiai atsidūsta nutolus paskutiniam vagonui, ir važiuojame toliau. Asfaltas meta automobilį vieškelin. Pro šalį lekia pakelių sodybos, miškeliai, medžiotojų bokšteliai. Šalikelėje stabteli išdidus gaidys. Sulininkas žaibiškai užsitraukia kapišoną.

– Nuo ko slapstais?

– Tai… Čia tokia Stefutė… Vištas laiko. Kiaušinius iš jos perku. Nu, skambina man, ką aš žinau. Geriau žmogui nervų negadint.

– Tai jinai tave įsimylėjus?

– Nežinau. Atrodo…

Iš kuklios sodybėlės pabyra laisvos vištos. Prižiūrimos gaidžio neina į vieškelį, knebena vos prasikalusias pagriovio žoleles, žvyrą, linguoja įmitusiomis šlaunimis.

– Dabar pas Raimį, – sulininkas vėl atsidūsta, nusimeta kapišoną.

Sankryžoje pasitinka medinis kryžius, už jo Raimio valdos, žvilgsniu neaprėpiami šiltnamiai, fermos, sodyba, statybinių medžiagų krūvos, šiaudų kūliai, ganyklos. Sulininkas kalbasi su Raimiu. Suku link ganyklos. O siaube. Lekiu prie vyrų.

– Jūsų pievoje maži veršiukai guli negyvi!

Raimis kvatoja visa gerkle:

– Gyvi. Juos ką tik atsivedė karvės.

Iš ilgos kaip žarna fermos išlenda Raimio žmona. Dailių veido bruožų, standaus kūno moteris. Tokia kaip stovi, su treningu, saulės pašventintu veidu – nušluostytų nosį glamūrinėms fyfoms be konkurencijos. Nesusilaikau:

– Jūs labai graži.

Raimio žmona rausteli ir atrodo dar gražesnė.

– Grįždami iš sulos pirksime pieno ir kiaušinių.

– Kiek kiaušinių? Lapės buvo įsisukę. Kokį keturiasdešimt vištų papjovė.

– Kaddda jie mmmiega? – trūkinėjančiu bekelės balsu klausiu sulininko.

– Netrukdyk, – sulininkas susikaupęs važiuoja pažliugusiomis vėžėmis vos pirma pavara.

Mus lenkia besišaipančių stirnų porelės, žvitrūs kiškiai, virš bekelės zujantys gandrai pašaipiai mojuoja sparnais: „Ko jūs čia?“

Sulininkas palaimingai kosteli. Stryktelim ant kietesnio grunto, vingio horizonte užsibaigiančio kalvele su vienišu medžiu ir pastato griuvėsiais.

– Kas?

– Rusų sentikių cerkvė. Buvo. Dar pieš Antrą pasaulinį.

– Ir į tokį užkampį rusai atsibeldė?

– O kur jie neatsibeldė?

Kalvelės viršugalvį vainikuoja troba tuščiom akiduobėm, kiek žemiau kito pastato betoninis pamatas su raižiniu „1937“, krūva apdegusių rąstų, kelios plytos. Vienišas senas klevas negyvais pirštais graibo debesis, atplukdžiusius iš LDK tolybių maurojančio karo kadrą. Vieškelyje, šiaurės vakaruose, ryškėja trys raitelių siluetai. Juda į pietryčius. Skubu pakalnėn, artėju prie žirgų, žirgai vizualiai nedidėja, nedidėja raiteliai. Žemaitukai! Trys tvirtai sudėti širmiai, jojikės trys paauglės mergaitės.

– Kur jojat?

– Žirgus girdysim Juodojoj jūroj, – šypsosi geltonkasė.

– Galiu nufotografuoti?

– Žinoma.

Žemaitukai ir jojikės vėjų nugairintais veidais stabteli, žvilgsniai tįsta tolyn, keliu į pietryčius.

– Ei, negaišk! – nuo kalvos skubina sulininkas.

Įmirkusiais žiemkenčių laukais traukiam link miško. Guminiai batai aplimpa purvu, sunkėja.

– Gal lobio galėtumėm paieškoti aplink sodybą?

– Su metalo ieškikliais kiekvienas centimetras apieškotas, – žlugdo viltis sulininkas.

Klampojam per laukų platybę siautėjant jauno pavasario vėjui.

– Pereisim lauką, pasieksim mišką, sušilsim. Įeisim į mišką kaip į trobą.

Prieš miško sieną apsauginis griovys, kaip aplink piliakalnį. Iš lazdynų sukrautu tiltu persikeliam į miško trobą, už nugarų palikdami vėjo siautulį. Šilčiau, vis šilčiau.

– Čia, miške, buvo ištisa pelkė. Nudrenavau, kasiau link pamiškės griovio, – sulininkas rodo vingiuotus upelius tarp medžių, plukdančius skaidrius vandenis link griovio, upelių dugne atgyja nukritę lapai, blizga smulkios šakelės, samanotus krantus jungia nukirstų medžių kamienų tilteliai, properšose blykčioja saulės strėlių antgaliai.

– Kaip Venecijos kanalai, – leidžiu į vandenį tošies gondolas. Be irklų jos paklūsta tėkmei, pagavusios palankią srovę juda tolyn, nesuspėjusios įstringa pakrančių dumble.

– Eikim šiaurėn. Ten trys klevai.

Medžiai be lapų, bet sulininkas kiekvieną jų pažįsta. Atmatuoja maždaug aštuoniasdešimties centimetrų aukštyje pirmo klevo kamieną, nusitaiko grąžtą. Sausų smulkučių pjuvenų fontaną grąžtui skverbiantis gilyn keičia drėgnesnės, kamienu neskubėdamas ritasi sulos lašas.

– Bus, – į skylę įkala medinį kiauravidurį vamzdelį, nekantraudama jį apžioju, traukiu pirmuosius sulos lašus.

– Užteks, – stumteli mane nuo medžio, prie vamzdelio pritvirtina lanksčią žarną, šią įkiša į plastikinį maišą, maišą sandariai apvynioja lipniąja juosta, pritvirtina aplink klevą, nuleidžia medžio papėdėje. Žarna teka sula, po truputį kaupiasi maišo dugne. Taip aprengiame dar du klevus.

– Dabar eisim į miško gilumą, – atsistojęs judina nutirpusius nuo klūpėjimo pečius. – Ten seni geri klevai, bet ir sulą reikės iš toliau nešti.

 

●

 

Einam miško provėža. Abipus kelio stotingos eglės, už jų padebesius siekiančios pušų garbanos.

– Kovoja dėl vietos po saule, – skaito mano mintis sulininkas. – Žiūrėk, medžiai kovoja už būvį. Kaip žmonės.

Trys beržai apačioje suaugusiais kamienais augdami išsiskečia padarydami vietos jų viduryje įsitaisiusiai eglei. Lankstydami lazdynų, ievų šakas prasibraunam prie klevų kamienų. Klevai miško vidury solidžiais, drūtais kamienais. Į tris sulininkas įstato net po tris vamzdelius, aptaisom kamienus maišais.

Vėsoka. Į plaučius skverbiasi gaivus miško dumplių pumpuojamas oras. Paklūstu miško kvėpavimui.

– Uosį pernai nupjovėm, – mosteli sulininkas. – Tokių medžių retai pasitaiko. Sveikos rievės, medis pagal metus iš devyniolikto amžiaus pabaigos.

– Kaip gamtos stalas, – glostau baltą uosio kelmo paviršių.

Už nukirsto medžio ilga duobė.

– Apkasai tikriausiai buvo? – atsisuku į sulininką.

– Kaip ir visur Lietuvoj, miškuose karo palikimas. Bet čia jau nebe mano miškas, kito savininko.

Žingsniuojame gretimu mišku, gan duobėtu, iškasinėtu, aukštyn šaknim išvirtusiais kelmais. Prieinu duobę, griuvinėdama į ją nusileidžiu. Duobės kraštai sulig mano viršugalviu, šonuose juodų sutrešusių rąstų liekanos.

 

●

 

– Tvoju mat’! – nusikeikia Paulius žnektelėdamas į kovo purvyną.

Bando stotis ir vėl griūna neatlaikęs permirkusio vatinuko svorio, keturiomis kapstosi pažliugusiame dirvone.

Nuo miško pusės artėja vyras. Tuo pačiu neišbrendamu dirvonu žingsniuoja kaip šventasis vandens paviršium ir dar dviem kibirais nešinas.

– Stoi, rapucha! – rėkia Paulius, vargais negalais sugraibęs šautuvą nusitaiko į ateinantį.

Vyras artėja nekreipdamas dėmesio. Paulius nusitaiko, spaudžia gaiduką, bet tas nespragteli.

– Pas miškinius buvai. Kas viedruose?! – rėkia nutrenkęs šautuvą.

– Sula.

– Kokia sula, buožės išpera.

– Klevų.

Paulius meta akį į du puskibirius skysčio.

– Duokš, – užsiverčia kibirą ir atsidrėbęs purvyne godžiai geria, brūkšteli alkūne per varvantį smakrą, trenkia kibirą su likusia sula žemėn.

– Uch, pachmel, – švogždžia. – Buože, ale tavo geri batai, – Paulius tyrinėja jo akių lygyje atsidūrusius ilgaaulius. – Galim mainyt arba atiduotum.

– Nemainysiu. Ir neatiduosiu.

– Viską atiduosi, buože, miškinių pachalujau.

Odinius ilgaaulius avintis nužingsniuoja link sodybos. Paulius atsigaivinęs sula išsikapsto iš purvyno ir sliūkina priešinga kryptim, į valsčių. Ant durų raudonas skuduras. Užstalėje išsidrėbęs rusų kapitonas žinda papirosą.

– Draugas Pavelas, kaip reikalai?

– Seku buožę Deksnį. Eina į mišką. Kasdien. Būk tai sulos. Bet į mišką eina ne tuščiom.

– Gerai, draugas Pavelas, bet reikia rezultatų, – mojuoja papirosu apeidamas purvu varvančią žmogystą.

– Tvoju mat’! – sliūkina namo Paulius.

Grįžta į vėjo perpučiamą bakūžę, o akyse daili Deksnio pamiškės sodyba. Jei taip Deksnį Siberijon, paliktų sodybą, ilgaaulius…

Paulius su stribokais šukavo miškus, kol grįžo gandrai. Kas antroj sodyboj gandrai įsikūrė kaip vieninteliai gyventojai. Purvinas klampių dirvonų spalvas, kaulėtus medžių pirštus užmaskavo žali potėpiai. Rodės, kad atsipalaidavo gyviai, paukščiai, žmonės. Įtampa driokstelėdavo trumpėjančiomis pavasario naktimis pavieniais šūviais, šunų lojimu, sunkvežimių džeržgimu.

Stribai apsupo mišką prieš patekant saulei. Pauliaus kely jau apsilapojęs klevas, kamiene išdžiūvęs medinis lovelis, po juo tuščias molinis uzbonas.

– Rupūžė Deksnys, – spiria uzboną Paulius.

Iš lazdyno purpteli paukščių porelė. Nuaidi šūvis.

– Vyrai, pasiruošt, miškiniai, – Paulius užspaudžia kulkos pradrėkstą petį, paleidžia automato seriją.

Nuo valsčiaus pusės suloja šunys, suburzgia sunkvežimis, į mišką skuba kariuomenės pastiprinimas.

Rusai su stribais grandininiu žiedu siaučia šaudančius vis retėjančiais šūviais. Keli užpuolikai krenta nuo vienišos granatos. Užpuolikų ir besiginančių santykis didelis, atstumas tarp kariaujančių mažėja.

– Zdavaites, pasiduokit! – žemę sudrebina sprogimas, lig pušų viršūnių iššaudamas metalinį ventiliacijos kaminėlį, sprogimo epicentrą užkloja dūmai, aplink išbarstydami rąstų atplaišas.

 

●

 

Keturiom kapanojuos iš duobės.

– Einam patikrinti? Gal kažkiek pribėgo.

– Kažin. Bet galim pažiūrėt.

Vakaruose pušų viršūnėmis žemyn slysta saulė užleisdama vietą tamsėjantiems debesims. Šalia išdygsta apsimiegojusi stirna, atsipeikėja ir pasileidžia ilgom kojom skriedama virš brūzgynų.

Apsikabinę pripildytas sulos talpyklas dirvonu grįžtam link mašinos, pasitikdami iš rytų atslenkančią tamsą.

– Galėtumėm atkurt bunkerį.

– Sakiau. Ne mano miške.