Skaitymas yra mano pabėgimas
Viename „The New Yorker“ numeryje radau karikatūrą – akiniuotas jaunuolis, gulintis ant kalėjimo gulto su knyga rankose, sako skylę sienoje prakirtusiam kitam kaliniui su virve rankose: „Ačiū, ne. Skaitymas yra mano pabėgimas.“ Vasarą skaitymo intensyvumas paprastai padidėja, nes skaityti knygas galima gulint ant žolės, prie mėlynosios Baltijos jūros, kokio Molėtų ežerėlio ar baseino kur nors toli. Net nustebau pamatęs, kiek žmonių viename Korfu salos viešbutyje prie baseino ne skrolino telefonų ekranuose, bet skaitė atostogų knygas. Skaitymas yra pabėgimas ir laisvė. Jeigu jau turi gerą knygą po ranka, tai net ir labiausiai žmonių užpildytose vietose gali pabėgti ir nugrimzti į vienatvę.
Vasarą knygų skaitymas man asocijuojasi su kelionėmis, o kelionių įspūdžiai susipina su atmintyje atgijusiais epizodais iš skaitytų knygų. Korfu saloje, Kavo kurorte, kurio gatvėmis vaikšto pusplikiai tatuiruoti britų autoremontininkai ir jų palydovės su pašto ženklo dydžio šortais ir kuriame jaunimo linksmybės vyksta iki penkių ryto, o prie jūros išsiruošiama gal tik po pusiaudienio, knygų pasiūla, suprantama, ribota, bet pavyksta nusipirkti prieš keletą dešimtmečių skaitytą Niko Kazandzakio „Graiką Zorbą“ anglų kalba. Kazandzakio herojus Aleksis Zorba yra tapęs europiniu Graikijos atpažinimo ženklu, tad natūralu, kad kurortuose nuo Kretos iki Jonijos salų iš graikiškų restoranų nuolatos skamba sirtakis ir kviečia užeiti turistus. Beje, kitas tos pačios knygos veikėjas kur nors ilgiau išvykdamas pasiimdavo „kelionės palydovą“ – mažytį Dantės tomelį: „Valandėlę dar svyravau, iš kurios giesmės man semti: iš verdančios pragaro dervos ar iš gaivinančios skaistyklos liepsnos? O gal pasikelti į patį viršutinį žmogiškųjų vilčių aukštą? Galėjau pasirinkti. Laikiau rankose miniatiūrinį Dantę ir džiaugiausi savo laisve. Strofos, kurias pasirinksiu, nulems visą mano dienos eigą“ (Nikas Kazandzakis, Graikas Zorba, iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, Vilnius: Vaga, 1978, p. 11).
1932 metais išleistame apsakyme „Knygų maišas“ Williamas Somersetas Maughamas rašo: „Kaip narkomanas, kuris negali pajudėti iš vietos į vietą be pakankamo kiekio svaiginamųjų medžiagų, aš niekur toliau nevykstu nepasiėmęs pakankamos skaitymo medžiagos.“ Maughamo herojus keliauja su dideliu skalbinių maišu, pilnu knygų. Šiandien yra alternatyvų, bet keletas knygų, pasiimtų į kelionę, lieka romantiškesnė galimybė net ir keliaujant ekonomine klase.
Šiaip jau graikas Zorba yra politiškai nekorektiška asmenybė, jo gyvenimo filosofijos esmė – vynas, duona, vaisiai ir moterys, o apie moteris jis dėsto atvirai: „Nori tikėk, nori netikėk, šefe, bet moteris visai kas kita, ji anaiptol ne žmogus. Ir kodėl aš turėčiau ant jos pykti? Moteris – tai nesuvokiamas daiktas, kuriam negalioja jokie įstatymai, nei pasaulietiški, nei bažnytiniai. Moteriai įstatymus reikėtų taikyti visai kitaip – ne taip griežtai, ne taip beatodairiškai. Jeigu būtų mano valia, aš išleisčiau atskirus įstatymus vyrams, atskirus – moterims. Vyrams dešimt, šimtą, tūkstantį – vyras yra vyras, jis viską pakels, – o moterims nė vieno. Kiek kartų galiu tau sakyti, šefe! Moteris – silpna būtybė“ (p. 91).
Plaukdamas iš Neapolio į Iskijos salą pagalvojau, kodėl jūra yra mėlyna. Homeras niekur nerašė, kad jūra yra žydra ar mėlyna, jūra jam buvo „tamsaus vyno spalvos“. Atostogų romanų ar kelionių po Viduržemio jūrą gidų viršeliuose dominuoja žydra spalva, mėlyna jūra, o salos maudosi šviesoje, antikos autoriams tai buvo nereikalinga spalva. Pagaliau ir Baltija dažniausiai būna ne mėlynos, o pilkšvos spalvos. Kazandzakiui jūra prie Kretos kartais būdavo rausva, kartais baklažanų spalvos, kartais žalia kaip vynas ar tamsiai mėlyna. O keltas pakeliui sustoja Pročidoje, kuri išgarsėjo po 1957 metais parašytos Elsos Morantės knygos „Artūro sala“ ir kurioje „išvysi mažytes gatveles, aprėmintas senovinių akmeninių tvorų, už kurių driekiasi vaismedžių sodai ir vynuogynai, primenantys karališkuosius sodus. [...] saloje gausu šviesaus smulkaus smėlio paplūdimėlių ir dar siauresnių pakrančių, nusėtų akmenukais ir kriauklėmis, pasislėpusių po dideliais stačiais skardžiais“ (Elsa Morante, Artūro sala, iš italų kalbos vertė Lina Tilindytė, Vilnius: Alma littera, 2021, p. 12–13). Tiek laiko praėjo, o vaizdai tie patys – Pročida be blizgučių ir parduotuvėlių, skirtų turistams.
Kaip minėjau, keliaujant atmintyje kartais iškyla netikėti fragmentai iš seniau skaitytų knygų. XIX amžiuje iš Janinos visą Epyrą valdė rūstus albanų kilmės vietininkas Ali Paša Tepelenietis, kuris vienu metu buvo pasiskelbęs nepriklausomu nuo turkų sultono. Kaip koks Prigožinas. Sultonas, žinoma, negalėjo toleruoti tokio elgesio ir įsakė su juo susidoroti. Pašos kūnas buvo sudegintas Janinoje, o jo galva statinėje su sūrymu atgabenta sultonui į Konstantinopolį. Janinos pašą prisiminiau iš Alexandre’o Dumas „Grafo Montekristo“, kuriame grafas pamini savo pažintį su paša. Beje, Dumas, kaip ir Gustave’as Flaubert’as, buvo keliautojas, palikęs labai įdomius, deja, į lietuvių kalbą neišverstus kelionių po Angliją, Egiptą, Turkiją, Rusijos imperiją įspūdžius. Dumas keliavo po Gruziją (dirbtinis Sakartvelo pavadinimas man asmeniškai nepriimtinas). Gruzinai prancūzų rašytoją priėmė kuo nuoširdžiausiai – rinktiniai vynai, vaišės, susitikimai su aukštuomene, vietos šokėjų pasirodymai… Vienas Počio knygyno savininkas, norėdamas įtikti įžymiajam svečiui, išdėliojo vitrinoje vien Dumas knygas. „O kur kitos knygos?“ – nustebęs paklausė rašytojas. „Parduotos“, – nežinodamas, ką ir atsakyti, skėstelėjo rankomis savininkas.
O šiaip jau norint skaityti galima ir nekeliauti. Tokį būdą dar 1794 metais plačiai aprašė Xavier de Maistre’as knygoje „Kelionė aplink mano kambarį“.
