Sala

Programos „Kūrybiška Europa“ finansuojamo tarpdisciplininio projekto „Kertant ribas: menai, kultūra ir politika Europoje ir Afrikoje“ (Deconfining: Arts, Culture and Policies in Europe and Africa) raktinis žodis deconfining reiškia siekį rasti tvarų kultūrinių mainų modelį tarp dviejų žemynų, kurių istoriniai santykiai šimtmečiais buvo pažymėti imperinio dominavimo, neleidžiant nei išgirsti kitų kultūrų, nei užmegzti su jomis lygiaverčių santykių. 30 šalių, virš 250 menininkų ir 400 socialinių partnerių iš abiejų žemynų susitinka projekte, kad pamėgintų įveikti senąsias mąstymo ribas ir išbandytų naujas kultūrinio bendradarbiavimo formas, pagrįstas, kaip siūlo Senegalo filosofas Souleymane’as Bachiras Diagne’as, „horizontaliu universalizmu“. Keturi jaunosios kartos rašytojai iš Lietuvos, Burundžio ir Burkina Faso bendravo judėdami tarp sąvokų, vaizdinių, mitų, žemėlapių, kalbų (prancūzų, lietuvių, anglų, suahelių, morių) ir bandydami pažinti save per kitus, o savą kalbinę raišką – per vertimų painiavas (projekto partneris Lietuvoje – Nacionalinis Kauno dramos teatras). Siūlome dviejų autorių – lietuvių poetės Gretos Ambrazaitės ir dramaturgo, aktoriaus Kibsos Anthony Ouedraogo iš Uagadugu (Burkina Fasas) – tekstus, kuriuose fiksuojama pandemijos patirtis ir svajojama apie postpandeminį pasaulį. Vertimas, kaip teigia filosofas Diagne’as, yra neįmanoma užduotis, kuri galiausiai visada pasiseka.

Niekuo nepasižyminti ši sala – bet tai, kas driekiasi aplink, kėlė baimę. Sala – pilkoji zona, tik Liucija niekaip neįstengė prisiminti, kaip ji vadinasi. Regis, Sala? Kur visi susitikdavo?

Iš visų pasaulio žemynų į Salą prieš miegą keleivius plukdydavo paskutiniai minčių likučiai. Visi jie pabėgėliai. Bilieto kaina – nesvari žemė, regis, slystanti iš po kojų. Tokiais plaustais čia persikeldavo visų rasių, visų tautų ir visų tikėjimų laiškanešiai, biurų darbuotojai, padavėjai ir pamaldų patarnautojai, superžvaigždės ir pamišėliai, gatvių šlavėjai ir profesoriai, vargonininkai ir stoties girtuokliai, kenčiantys dėl padidėjusio cholesterolio ir žaliavalgiai, vienišiai ir daugiavaikiai – ištisos eilės, kaip sakoma, visokio plauko gyvasties čia suplaukdavo karštligiškai trokšdami tylos. Tomis mintimis prisišvartavę Salos prieplaukose, pagaliau išsivaduodavo iš grandinių, per dieną baisiai išvarginusių savo žvangėjimu. Išlįsdavo iš įkyrių minčių ir nusimesdavo tarsi išnaras, leisdami joms nuskęsti. Kelionę jie vadindavo prabanga pabėgti. Salos pakrantėje žmonės girdėdavo tik ošimą, neaiškų baltą triukšmą, ir tai buvo rojus. Tada jau nuogi, pažeidžiami ilgiausiai pėdindavo smėlėtom pakrantėm kaip vienas kito šešėliai, kartais pažvelgdavo į dangų, kartais prisidengdavo nuo saulės akis, išsidžiovindavo vėjyje plaukus, ir tiek. Sala, o gal vis dėlto ji vadinosi Prieglobstis, buvo jiems proga sukaupti jėgas ir kitą rytą sutikti kaip niekur nieko. Todėl Saloje taip ir neatsirado jokių ligų nei jokių darbų. Atvykėliai neįgydavo atminties, bet ir nepaklysdavo.

Būna mėnesių, kai Saloje susirenka daugiau žmonių nei įprastai. Taip nutinka tada, kai prasideda masiniai, daugybę likimų ant kortos pastatantys kataklizmai – karai, perversmai, ligų protrūkiai, žemės drebėjimai, uraganai. Pandemijos.

●

Gegužės vidury Liucija sužinojo, kad tėtis serga. Kamuoja kosulys, dūsta, bet atsisako vykti į testavimo punktą. Jau porą mėnesių visais naujienų kanalais plūsta informacija apie naują virusą, kasdien praryjantį gabalą pasaulio gyventojų. Tėtis įsitikinęs, kad reikia pasikliauti dievu, kad tokioje beprotybėje tik aukščiausiajam valia spręsti gyvybės ir mirties klausimus, kad žmonės, žinia, nusipelnė. Liucija atkakliai kenčia tėvo užsispyrimą, jai užtenka kantrybės atsiliepti į skambučius, bet supranta, kokia klampi yra nežinia.

Šitai Liucija suprato dar tada, kai tėvas įniko vaikščioti į gretimą miškelį, o jai paštu ėmė siųsti ilgiausius sąrašus daiktų, kuriuos, pamestus ar išmestus, tenai tą dieną aptikdavo. Atsidariusi pašto dėžutę, ji ištraukdavo eilinį laišką nuo tėvo – kildama laiptais praplėšdavo voką ir prakaituotais delnais spausdama apglamžytą skiautę perskaitydavo pieštuku pakeverzotą kažką panašaus į: „Liuka, užsirašiau dienos daiktus, pilna visokio gero, pagalvok, ko reikia, ir paskambink.“ O žemiau – svarbusis sąrašas, vis kitoks, bet pagrindiniai punktai beveik visada kartojosi: maišas, skardinė, laikraščio lapas, švirkštas, butelis, šakos prakuroms. Ne tokie dažni: kelnės, skardinė, kėdė, batas, kepurė, telefonas, centas, cigarečių pakelis. Kelis kartus pasitaikė: ausinės, kėdė, striukė, kuprinė, auskaras, banknotas. Liucija į tėvo laiškus neatsakydavo. Be to, jis bendravo visai normaliai, jei tik laiku nutraukdavai, jam pasukus pokalbį apie televiziją ar korumpuotą valdžią, siekiančią visus susargdinti.

Prieš penkiolika metų tėvui buvo nustatyta psichikos liga, „pasireiškianti įkyriomis mintimis ir klaidingais įsitikinimais“, – Liucijai ji tapo tokia įprasta ir neatsiejama šeimos kasdienybės dalimi kaip vesti į lauką šunį. Paūmėdavo tėvui retai, o ir aplinkiniams jis atrodė paprastas, geras žmogus, gal kiek savotiškas, bet nepiktybiškas. Toks jis per virtinę metų tapo ir Liucijos mamai – paprastas, geras žmogus, gal kiek savotiškas, bet nepiktybiškas to paties buto kaimynas, į kurio keistenybes ilgainiui ši nustojusi kreipti dėmesį. Ir mama, ir dukra senokai suprato, kad tiek ginčai, tiek uolios pastangos atvesti tėvą į šviesų protą tik didina jo pasidygėjimą žmonėmis. Po kiek laiko Liucija atrado stebuklingą raktą užsikirtusiai tėvo spynai – tiesiog numojo ranka. Užsiblokavo. Kol tėvų butas ėmė regėtis visai padoriai, tėvo kambaryje ėmė nepastebėti kalnų įvairiausių sendaikčių, rakandų ir šiukšlių, o reikalui iškilus galutinai prarado gėdą ir į tokį užgriozdintą atliekų muziejų pasikvietė sužadėtinį – susipažinti su tėvais. Kai ten grįždavo, Liucija slampinėdavo iš kampo į kampą, vis žvilgčiodama į nesąmonių stirtas, kurios niekada nebus panaudotos, kurių paskutinė kelionė turėjo būti kelionė į perdirbimo stotį. Prieš metus tėvo ligos istoriją papildė nauja diagnozė – kaupimo manija.

Numoti ranka Liucijai sekėsi ilgus mėnesius. Slapčia ji nekentė to miško ir tų namų, su kiekvienu susitikimu vis labiau panėšėjančių į landynę, o užsukusi dairydavosi pelių ir tarakonų. Ko nors pasigedęs, tėvas išeidavo tikrinti konteinerio, ar motina paslapčia neišmetė. Apsilankius dukrai, jis aprodydavo savo kambarį, didžiuodamasis išvardindavo naujuosius savo trofėjus. Visi jie jam buvo vienodai brangūs, kad ir kokia ta tikroji vertė, be to, visi gauti dykai, o tai tėvo sąmonėje reiškė apsukrumą ir mokėjimą gerai suktis. „Parduotuvės tik bando tave apiplėšti. Daugumą dalykų gali gauti neišleisdamas nė cento.“

Antros gegužės savaitės laiške tėvas Liucijai rašė: „Dukryte, dienos daiktai, į parduotuvę neleis užeit be kaukės, tai imu tau: 2 tušti buteliai, 3 kaukės, kelnės, šiltos, 40 dydžio.“

Taigi dabar jis neša namo panaudotas kaukes. Užlipusi laiptais, Liucija pirmiausia puolė skambinti mamai.

Kas pas jus vyksta? Parašė man, kad miške rado kaukių. Rado, tai rado, Liuse, labai jau čia, žinai gi tėvą. Bile ne gramozdai. Bet, mama, tai pavojinga, o jei jos užkrėstos? Dedasi ant veido? Nesigilinkim, ką tu dabar padarysi. Prašau, bent tu save saugok. Saugausi, maistą pas mus vežioja kurjeris, iš namų nevaikštau, ir tėvas manęs neužkrės. Tik iki miško nueina. Miške grynas oras, sveika, ką jam dar veikti.

●

Po to pokalbio Liucija visą vakarą jautėsi lyg nesava, bejėgė, iš paskutiniųjų tramdė įsiūtį. Kai pagaliau susiruošė gultis, galvoje sukosi vien greitosios automobiliai, plaučių ventiliavimo aparatai, paguldytas ant pilvo tėvas arba mama, reanimacija, skambutis iš ligoninės, kad per vėlu. Galop apdujusiu žvilgsniu įsispoksojo į lubas. Jose mirgėjo pavieniai šešėliai, krentantys nuo medžių už lango. Ir tas mirgėjimas ją įsupo kaip bangos. Ir galvoje pasigirdo švelnus ošimas, gaivinantis baltas triukšmas. Pamažu akys ėmė merktis. Miegas – tai prabanga pabėgti.

Liuciją įsupo šiluma, kūnas tapo besvoris lyg plūduras vandeny. Atsišvartavo nuo kranto – atitrūko į savus tolius. Išplaukė į Salą, kur taip palaimingai šviesu. Jokių ligų. Jokių darbų. Jokios atminties.