Kritika ir krizė: „Santaros-Šviesos“ trisdešimtmečio Lietuvoje apžvalga

Prieš 30 metų Lietuvoje pradėjo vykti dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje įsikūrusios JAV lietuvių išeivijos organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai. Paprastai į juos Joninių savaitgalį užklystama dėl intymios aplinkos, autentiško bendravimo ar vakaro programos, bet labiausiai – dėl kritiškų ir laisvų diskusijų apie Lietuvos politinius, visuomeninius ir kultūrinius reikalus.

Tačiau pastaruosius kelerius metus neretam apsilankiusiam keliuose suvažiavimuose iš eilės atsiskleidžia ir kitokia „Santara“. Dėl pasikartojančio kritiško kalbėjimo kyla lengvas rezignacijos pojūtis, kurį sustiprina išimtinai retrospektyvios santariečių kalbos apie pačią „Santarą“. Panašų suvažiavimų vaizdą matančiam ir panašias kalbas kelis kartus iš eilės girdinčiam būtų sunku patikėti, kad „Santara“ dar neseniai atrodė kiek kitaip. Kad jos narys dvi kadencijas ėjo šalies prezidento pareigas. Kad santariečių būta tarp Europos Parlamento ir sostinės savivaldybės tarybos narių. Kad santariečiai leido savo laikraštį. Kad „Santara“ vienu metu buvo pirmas į galvą šaudavęs žodis kam nors paminėjus lietuviškąjį liberalizmą. Trumpai tariant: kad „Santara“ kitados ne tik kalbėjo, bet ir turėjo apčiuopiamos įtakos Lietuvos politiniam ir visuomeniniam gyvenimui.

Tad kas pasikeitė? Kaip ir kodėl „Santara“ virto tokios būklės, kokios yra šiandien? Atsakymų paiešką pradėti verta atidžiau pažvelgtus į „Santaros“ minties ir organizacijos istoriją nuo jos persikėlimo į Lietuvą laikų.

Neišklausyti perspėjimai

30 metų trukmės „Santaros“ istorijai Lietuvoje priklauso ir organizacijos susidūrimai su nukreipta į ją kritika, diskusijomis apie galimus jos veiklos pokyčius ir viešojoje erdvėje vyraujantis požiūris į ją pačią. Trumpa reakcijų į šiuos organizacijai duodamus ženklus apžvalga byloja apie santariečių nepaslankumą konstruktyviai tvarkytis su tenkančiais perspėjimais dėl jos veiklos.

Pirmas toks ženklas buvo duotas Lietuvos žiniasklaidos. Sklaidant praėjusių trijų dešimtmečių Lietuvos spaudą stebina, kiek daug dėmesio nacionalinėje, regioninėje ir kultūrinėje žiniasklaidoje anksčiau sulaukdavo „Santara“, ypač iki 2010 metų. Šiomis dienomis pasiseka, jeigu kokiame kultūros leidinyje pasirodo bent viena trumpa suvažiavimo apžvalga, o pagrindinės žiniasklaidos priemonės apsiriboja ateinančio suvažiavimo programos skelbimais. Netrukus mąžtantį žiniasklaidos dėmesį pastebėjo ir patys santariečiai. Jau 2013 metų suvažiavime Arūnas Sverdiolas pranešime „Su Santara“ konstatavo, kad „apie konferenciją nustojo informuoti laikraščiai ir televizija“. Po trejų metų Sverdiolas pranešime „Cloaca maxima“ šią tendenciją nurašys pokyčiams pačioje žiniasklaidoje – ji esą subulvarėjusi, sugeltonėjusi, sulėkštėjusi, todėl „Santara“ jai pasidariusi neįdomi. Pranešime minėta ir iki šiol „Santaroje“ žiniasklaidai apibendrinti plačiai vartojama „lėkštos lėkštutės“ sąvoka šiandien virtusi problemiška. Viena vertus, šis pasakymas yra taikliai kritiškas dėl savo itin skeptiško šiuolaikinės Lietuvos žiniasklaidos raidos vertinimo. Kita vertus, kritiškumo jam trūksta dėl neatidaus ir apibendrinančio požiūrio į visą žiniasklaidos lauką. Šis santariečių pasakymas praleidžia, pavyzdžiui, per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje išdygusias nepriklausomas žiniasklaidos priemones, pavyzdžiui, NARA, „Siena“, „Gyvenimas per brangus“, „Atvira Klaipėda“ ir kitas. Čia dar svarbiau turbūt tai, ką šis pasakymas liudija apie pačios „Santaros“ požiūrį į save. Pagal „lėkštos lėkštutės“ sąvoką žiniasklaida tiesiog pati iš savęs pradėjo nesidomėti „Santaros“ veikla, nes ji esą netelpa į naują lėkštėjančios žiniasklaidos akiratį. Visgi net ir sutinkant su kritika Lietuvos žiniasklaidos atžvilgiu, tokioje mąstymo schemoje nelieka vietos minčiai, kad galbūt pasikeitė ne tik žiniasklaida, bet ir pati „Santara“. Net ir iš dalies pašlijusi Lietuvos žiniasklaida vis dar atlieka vieną esminių savo užduočių – t. y. pranešti naujienas. Ką menkstantis žiniasklaidos dėmesys galėtų byloti apie pačios „Santaros“ aktualumą – nepaisant duodamų ženklų, tokiomis pamąstymų kryptimis santariečiai nesileido.

Antrą ženklą „Santarai“ davė jaunosios kartos. Šis paprastai kas kelerius metus pirmiausia ateidavo iš savų gretų. Pavyzdžiui, 2012 metų suvažiavime jaunojo santariečio Mindaugo Bundzos pranešimas „Kalbėjimo ir dalyvavimo strategijos“ kėlė ne vieną pačiai „Santarai“ nepatogų klausimą, tarp jų ir dėl metai iš metų pasikartojančių suvažiavimo organizatorių ir kalbėtojų. Anot reportažo apie šį suvažiavimą „Literatūroje ir mene“ autorės, Bundzos pranešimas „nesulaukė didesnio vyresniųjų dėmesio“. Tame pačiame straipsnyje fiksuota ir daugiau senųjų santariečių požiūrio į jaunimą apraiškų, pavyzdžiui, kuomet „E. Aleksandravičius sukūrė prastą precedentą, kai susierzinęs numojo ranka į studentės klausimą“. Teisybės dėlei paminėsiu, kad ir pačiam 2019 metų suvažiavime teko tarti vieną kitą kritinę pastabą apie „Santaros“ veiklą. Tąkart pirmieji ženklai pasirodė keliantys vilčių – buvau išklausytas ir pakviestas į „Santaros“ organizacinį komitetą. Visgi komitetas pasirodė mažiau linkęs minėtais pasiūlymais sekti. Po gana panašios karjeros prieš kelerius metus komitetą taip pat paliko jaunas filosofas Žygimantas Menčenkovas. Kad jauniesiems „Santaroje“ nelengva, byloja ir tai, kad jiems tekdavo organizuoti atskirus vadinamuosius mažuosius studijų savaitgalius. Panaši tendencija atpažįstama ir santariečių požiūryje į jaunimą už savų gretų. Pavyzdžiui, veik kiekvieno suvažiavimo programoje galima rasti vieną populiariausių „Santaros“ diskusijų temų – švietimą ir aukštąjį mokslą. Ir visgi tris dešimtis suvažiavimų protokoluojančioje medžiagoje sunku atrasti kalbančių Lietuvos moksleivių ir studentų savivaldų arba jaunimo politinių organizacijų atstovų. Apskritai šie atvejai – ne atsitiktinumai ar sutapimai, bet sistemiškas pasikartojimas. Jis liudija gana nepatogią tiesą: „Santara“ per 30 metų Lietuvoje taip ir nesusidomėjo jos jaunimu – nors šis ir mėgino atkreipti į save dėmesį. Žinoma, santariečių apie jį daug kalbėta – kaip apie mokyklinio, universitetinio ir pilietinio ugdymo objektą, bet savarankiško vaidmens „Santaros“ akyse jaunimas, deja, nevaidina. Darytinos išvados dviprasmiškos: vis dar atsiranda jaunimo, kuriam ne tik įdomu lankytis „Santaroje“, bet ir ją kurti. Visgi čia jis niekaip neranda savo vietos, arba kitaip – niekas jam nėra pasiruošęs jos užleisti.

Trečias ženklas lydi „Santarą“ beveik visus tris dešimtmečius Lietuvoje. Tai santariečių ir kitų skelbiama kritika dėl per didelio akademiškumo. Dar ne taip seniai „Santaroje“ būta dviejų srovių. Viena iš jų linko svarstyti mokslo – ypač humanitarikos – klausimus ir analizuoti Lietuvos viešąjį gyvenimą. Anot šios stovyklos, geriausios sąlygos užsiimti tokia veikla būtų nuo bet kokios politikos visiškai nepriklausomoje „Santaroje“, o geriausiu atveju – nuo jos visiškai atsiribojusioje. Kita srovė, ne ką prasčiau intelektualiai pasikausčiusi, „Santarai“ projektavo svarbesnį vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Šiai srovei priklausęs Valdas Adamkus 1997 metų suvažiavime gerai nusakė šios srovės programą dėstydamas, kad „Santara“ turėtų būti „ne tik intelektualinio bendravimo galimybė. Tai ir būdas kurti demokratinę, pilietinę visuomenę Lietuvoje.“ Artėjant lemtingiems tų metų prezidento rinkimams Adamkus siūlė „stiprinti „Santarą“, plėsti jos įtakos lauką visuomenėje“. Tame pačiame suvažiavime dėl perdėto akademiškumo pavojų susirinkusiuosius perspėjo ir ilgamečio „Santaros“ laikraščio „Akiračiai“ redaktorius Zenonas Rekašius. Diskusijos tarp šių dviejų srovių vėl kildavo ir nurimdavo, bet ilgainiui nusistovėjo konsensusas: „Santara“ nėra prieš politiką, bet ji turėtų likti už durų. Tad jeigu per pastaruosius 30 metų santariečiai ir ėmėsi politikos, tai tą darė ne su organizacija, bet asmenine iniciatyva. Čia galima paminėti ne tik Adamkų, bet ir Leonidą Donskį ar Darių Kuolį. Pastariesiems dėl skirtingų priežasčių pasitraukus iš aktyvaus politinio gyvenimo „Santaroje“ faktiškai išnyko politikuojančiųjų srovė. Neatsižvelgusiai į pastarosios perspėjimus ir pasiūlymus dėl galimo kitokio „Santaros“ vaidmens už akademizmą pasisakančiai santariečių srovei bėgant metams kalbos apie Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą ėmė skambėti vis stiprėjančiais rezignacijos tonais.

Nepaslankumo ištakos

Kaip nutiko, kad „Santara“ nepajėgi atsižvelgti į jai skirtą kritiką, priimti jai teikiamus pasiūlymus ir blaiviai vertinti viešąją nuomonę apie ją pačią? Kelčiau tezę, kad šio nepaslankumo ištakos – „Santarą“ Lietuvoje steigusiųjų sovietinė patirtis. Nors kuriant organizaciją dalyvavo ir išeivijos lietuviai, visgi svarbesnį vaidmenį čia suvaidino dar sovietiniais laikais socializuoti vietos intelektualai ir inteligentai. Sovietiškai socializuoti jie buvo tuo požiūriu, kad gerai pažinojo sovietinę tikrovę ir viena pagrindinių jų pasaulėžiūros atramų buvo aiškiai artikuliuotas priešiškumas jai – antisovietiškumas. Būtent šis elementas suveikė besteigiant „Santarą“: būsimoji organizacija turėjo būti nesovietinė ir pasižymėti radikaliai priešingomis savybėmis. Galima numanyti, kokia buvo „Santarą“ kūrusiųjų patirtis su sovietinėmis organizacijoms: privaloma masinė narystė, partinis pavaldumas, griežta struktūra, apribota saviraiška ir t. t. Netgi tiems, kuriems neteko tiesiogiai dalyvauti sovietinėse organizacijose, susidūrimai su, pavyzdžiui, komjaunimu mokykloje ar universitete būdavo mažų mažiausiai nemalonūs. Po tokių patirčių veik savaime brėžėsi idealus organizacijos modelis, t. y. sovietinių organizacijų priešingybė, paremta autentiška narių draugyste, laisva struktūra, savanoriška asmenine atsakomybe sau pačiam ir t. t. „Santara“ ir turėjo įgyvendinti šį idealų modelį. Konceptualiai „Santaros“ Lietuvoje projektą galima pavadinti sovietinės organizacijos inversija – pastarosios išvertimą į jai priešingą. Bėda ta, kad atliekant tokius išvertimus naũja iš sẽno paveldi iš esmės tas pačias konceptualines problemas. (Dalykas tarsi tas pats, tik su pliuso arba minuso ženklu.) Ir nors sovietinės organizacijos išvertimas leido būsimiems santariečiams padėti idėjinius pamatus naujai nesovietinei organizacijai, kartu dėl šio konceptualinio manevro iš sovietmečio „kontrabanda“ buvo paveldėtas šiandieninis „Santaros“ nepaslankumas.

Ar galima „Santaros“ raidoje atrasti kokių nors veiklos pavyzdžių šiai tezei paremti? Žvilgtelėkime į jos pastarųjų 30 metų intelektualinę istoriją, konkrečiau – į tai, kaip santariečiai skaitė ir interpretavo Vytauto Kavolio mintis. Kavolis – nenuginčijamas „Santaros“ JAV pirmeivis, padaręs nemažai intelektualinės įtakos ir „Santarai“ Lietuvoje. Vargu ar per pastaruosius tris dešimtmečius būta suvažiavimo, kuriame praeitų bent ketvirtis valandos kam nors nepaminėjus jo pavardės. Ir nors be Kavolio minties neįmanoma nė viena iš šių organizacijų, ne visos jo mintys prigijo Lietuvos „Santaroje“. Pastaruosius 30 metų santariečiai už borto paliko būtent tas Kavolio mintis, kurios buvo nesuderinamos su nesovietinės organizacijos modeliu. Tai nereiškia, kad jos liko visai nepastebėtos, verčiau šios Kavolio mintys galiausiai netapo naujai kurtos „Santaros“ tapatybės dedamosiomis. Jų yra bent dvi.

Pirma mintis: organizacija be organizacijos nėra siektina organizavimosi forma. Jeigu yra viena frazė, dėl kurios paprastai dėl savo tapatybės nesutariantys santariečiai ir sutaria, tai yra ši ant oksimorono ribos balansuojanti žodžių trijulė. Kavolio minties ir veiksmo vedama „Santaros-Šviesos“ federacija gyvavimą praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje JAV pradėjo kaip įprasta organizacija – su formalia naryste, nario mokesčiais, statutais, valdymo organais, programa, pareigūnais ir t. t. Šaltojo karo metais besitraukiant išeivijos bendruomenei „Santarai“ ėmė stigti naujų narių, kartu ėmė strigti natūrali organizacijoms būdinga jų apykaita. Bėgant metams organizaciniais reikalais užsiimant tam pačiam ir vis siaurėjančiam narių rateliui ilgainiui formalios struktūros pasidarė nereikalingos, nes darbui pakako asmeninių kontaktų. Taip „Santara“ virto neformaliu didelėmis vieno žmogaus pastangomis vedamu projektu. Formaliai organizuotai „Santaros“ fazei einant į pabaigą pats Kavolis spaudoje ir laiškuose neslėpė nusivylimo, kad santariečiams dažnai pritrūkdavo disciplinos, ir beveik pavydžiai žiūrėjo į ilgai kritikuotas lietuvių išeivijos kairiųjų ir dešiniųjų organizacijas, kurioms išlaikyti tęstinumą sekėsi kiek sėkmingiau. Jau vėlesni Šaltojo karo laikų atsiminimai apie Kavolį ir jo paties korespondencija liudija nuovoką, kad organizacija be organizacijos nebuvo idealus modelis „Santarai“, o veikiau dėl išeivijos aplinkybių nusistovėjusi faktinė jos būklė. Nė viena iš šių aplinkybių šiandien nėra paslaptis nei išeivijos istoriją tyrinėjantiems mokslininkams, nei kai kuriems ilgamečiams santariečiams. Visgi užuot „Santara“ Lietuvoje atpažinusi „Santaros“ JAV organizacinę struktūrą nulėmusius veiksnius ir jos trūkumus, buvo nuspręsta priimti ją kaip duotybę ir paversti viena svarbiausių savo tapatybės dedamųjų. Juk būtent taip organizuota „Santara“ JAV per pirmuosius susidūrimus būsimiems „Santaros“ Lietuvoje kūrėjams padarė ne kartą jų atsiminimuose užfiksuotą neišdildomą įspūdį.

Antra mintis: perdėtas akademiškumas iš tiesų kenkia organizavimuisi. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, praėjus tik keleriems metams po „Santaros-Šviesos“ federacijos įkūrimo, jai sunkiai sekantis laimėti rinkimų kovas JAV lietuvių studentų sąjungoje, Kavolis nedviprasmiškai konstatavo, kad ne tik „kraštutinis intelektualizmas yra žalingas organizaciniam veikimui“, bet „ir net pačio intelektualizmo tolimesniam plėtojimuisi“, o siekiant „aukšto intelektualinio lygio programose, ne tik kad jaunieji nėra efektyviai įjungiami į problemų svarstymą, bet ir iš viso ugdomi tik vienoj srity – kultūrinėje, visuomeninį ir politinį lavinimąsi nustumiant į užkulysius [sic]“. Kažką panašaus būsimiems „Santaros“ Lietuvoje veteranams tarsi gerai nujausdamas jiems kilsiančius iššūkius Kavolis vėliau bandė pakartoti ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje: „Dabar suprantu, kodėl lietuvių intelektualai tiek daug šneka – jie niekad nedirbo darbo, kuris turi baigtis konkrečiais rezultatais.“ Nors šis anekdotas ir yra įstrigęs kai kurių santariečių atmintyje, kyla rimtų abejonių, ar iš jo ir ankstesnių Kavolio minčių padarytos atitinkamos išvados. Per 30 metų balsai apie perdėtą akademizmą pasigirsdavo vis rečiau, daugiausia praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, o šiandien nebegirdimi iš viso.

Kritika ir krizė

Iš „Santaros“ nepaslankumo kilęs menkas gebėjimas atsižvelgti į kritiką, pasiūlymus ir recepciją nulėmė, kad liko neatpažintos jos veiklai kylančios problemos ir nepradėtos efektyvių jų sprendimų paieškos. Ilgainiui pakriko ne tik santariečių gebėjimas iš naujo atrasti savo aktualumą besikeičiančiame Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime – galiausiai kilo krizė ir grėsmė pačiai „Santarai“ išlikti. Apie tai 2013 metų suvažiavime aiškiai kalbėjo Sverdiolas: „Jeigu dėl kokių nesklandumų ar atsitiktinumų programos komitetas, kuris net neturi formalaus pirmininko, nesusirinktų ar neatliktų savo darbo, kita konferencija tiesiog neįvyktų, o gal jų grandinė ir visai nutrūktų. Mes neturime mechanizmo šitokiai galimai krizei įveikti. Kaip ta organizacija be organizacijos tada susiorganizuotų, kas nuspręstų, kad reikia kažką daryti, antraip viskas tiesiog subyrės, ir griebtųsi veikti?“ Nors šioms mintims jau 10 metų, „Santara“ per tą laiką nepriėmė nė vieno sprendimo šiai krizei įveikti. Štai jubiliejiniame, trisdešimtajame, 2023 metų suvažiavime sunku buvo aptikti „Santaros“ veteranų diskusijų apie savo veiklos problemas ir jų teorinius ar praktinius sprendimus. Atsakant į sesijos „Kas dar galėtų būti „Santara“ klausimą buvo minima tik tai, kas „Santara“ buvo ir kas ji yra. Nekalbėdami apie perspektyvą, kas „Santara“ dar galėtų būti, santariečiai iš esmės susitaikė su dabartine (krizine) „Santaros“ būkle.

Bent kiek rimčiau svarstant šį klausimą netrukus būtų pastebėta, kad šiandien krizės ištiktos „Santaros“ Lietuvos viešajame gyvenime turbūt trūksta kaip niekad anksčiau. Naujose į liberalizmą pretenduojančiose partijose dominuoja ne jos, bet Laisvosios rinkos instituto mintys, jos pavadinimas beveik nepažįstamas ir liberaliai mąstančiam jaunimui. „Santara“ vargiai turi ką pasakyti apie Europos Sąjungą – vieną pagrindinių žemyno liberalių politikų ir intelektualų svarstomų temų, taip apleistų Lietuvoje. Nutrūkus „Santaros“ laikraščio „Akiračiai“ leidybai, politinio centro pažiūrų skaitytojai yra likę be savo leidinio, kai toliau dešinėje sėkmingai veikia „Naujasis Židinys-Aidai“ ir „Bernardinai.lt“ bei kai ima steigtis žiniasklaidos priemonės kairėje – portalas „Gyvenimas per brangus“ ir žurnalas „Lūžis“.

Apibendrinant 30 metų raidą galima sakyti, kad, nepriklausomybės pradžioje veiklą pradėjusi kaip teigiama Lietuvos pilietinės visuomenės išimtis, šiandien „Santara“ susilygino su visu kitu šalies nevyriausybiniu sektoriumi. Ištiktą krizės, ją kamuoja kitiems visuomenininkams gerai pažįstamos problemos: vadybos įgūdžių trūkumas, naujų narių ir jų apykaitos stygius, finansinės bėdos ir kt. Tad bet kokie galimi „Santaros“ problemų sprendimai kartu yra viso Lietuvos viešojo gyvenimo iššūkių sprendimai. Kitaip tariant, „Santara“ bendruomenei į pagalbą ateinančių kilniųjų individualistų vaidmenį atlikti galės tik pirmiausia įveikusi savo pačios nepaslankumo sukeltą krizę.