Gyvenimas lyg vienadienė lelija

Virginia Woolf. Bangos. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. V.: Vaga, 2022. 239 p.

Esama knygų, kurios guli lentynoje tarsi laukdamos tinkamiausio meto jas atsiversti, mat ne kiekvieną kūrinį įmanoma skaityti gaudžiant išoriniam arba vidiniam triukšmui: būtina paruošti erdvę, kad skaitomos knygos sakiniai iš tiesų prabiltų. Norą kuo greičiau pasinerti į Virginios Woolf „Bangas“ paskatino Jūratės Čerškutės apžvalga, kurioje teigiama, esą „[...] Woolf sukuria trapaus ir nepermatomo gyvenimo grožio meditaciją ir atskleidžia laiko lašų kapsėjimą“ („Apie kontūrus“, Naujasis Židinys-Aidai, 2023, Nr. 3, p. 56). Laiko pajauta – viena svarbiausių tematinių gijų šiame poetiškame, metaforų, palyginimų ir filosofinių įžvalgų kupiname romane.

Rašytoja pasitiki simboliais, ženklais. Itin svarbūs saulės ir jūros įvaizdžiai, pasirodantys intarpuose (jie rašomi kursyvu), nulemiančiuose romano struktūrą: virš jūros kylanti ir nusileidžianti saulė simbolizuoja vaikystę, jaunystę, brandą, senatvę. Intarpai, it nutapyta drobė, kurioje atsiskleidžia menkiausi niuansai, paruošia skaitytoją vis kitiems personažų išgyvenamiems etapams. Kita vertus, žmogaus gyvenimo tarpsniai vaizduojami lyg plūduriuojančios detalės, nepasiekiančios asmens gelmės: veikėjų gyvenimas nėra tik tvarkingas, nuoseklus judėjimas, nes ne ką mažiau svarbus už išorinį vyksmą yra vidinio gyvenimo bangavimas, kurį išreiškia personažų monologai.

Žmogaus gyvenimas „Bangose“ vaizduojamas lyg šviesos ir tamsos žaismas, kai staiga bet kokias abejones išsklaido visa apimančio suvokimo blyksniai, paskui vėl sugrįžtant įprastoms formoms. Tai itin gražiai išreiškiama romano pradžioje:

Saulė dar nebuvo patekėjusi. Jūros negalėjai atskirti nuo dangaus, tik kad buvo pasiglamžiusi, lyg skuduras, susimetęs į raukšles. Pamažu blykštant dangui horizonte nusidriekė tamsi linija, skirianti jūrą nuo dangaus, o pilkas skuduras nusimargino plačiais potėpiais, po vandeniu genančiais vienas kitą, sekančiais viens kitam įkandin, kits kitą per amžius besivejančiais.

(p. 5)

Saulės gebėjimas apšviesti gamtos reiškinius simbolizuoja ir kalbos galią ištraukti įvairiausius pavidalus iš nesuvokimo tamsos: „Visą gyvenimą laikysiuosi žodžių išorės“, – sako Nevilis (p. 37). Kitas personažas vardu Bernardas nuolat ieško frazių kaip komunikacijos, į(si)prasminimo sąlygos („[...] įsiliejame vienas į kitą frazėmis. Mūsų kontūrai išskysta. Mes sudarome neapčiuopiamą teritoriją“, p. 12; „[...] gyvenimas – netobula, nesibaigianti frazė“, p. 226). Plastiškai vienas kitą keičiantys įvaizdžiai parodo, kad pati kalba yra tarsi gyvas, kvėpuojantis organizmas, kuriam lemta ne tik keistis, bet ir keisti žmogų, kai it iš gilių vandenų ištraukiant pavidalus atkuriama (nors ir laikinai) tvarka: „Pakriki medžiai išsidėstė tam tikra tvarka; tiršta lapų žaluma suplonėjo iki mirgančios šviesos. Užmečiau ant jų staigios frazės tinklą. Žodžiais ištraukiau juos iš beformiškumo“ (p. 215). Per nuostabiai išlavintą estetinę žiūrą ir ritmo pojūtį atsiveria personažų potyrių grožis, kartu atsiskleidžiant kalbos ir egzistencijos sąryšiui.

Regis, vienas pagrindinių klausimų, išnyrančių „Bangose“, susijęs su asmens unikalumu ir panašumu, t. y. ar tapatybė neišvengiamai skiriasi nuo kito asmens savasties, ar vis dėlto susiformuoja per santykį su kitu. Subtiliai primenama, kad kitų asmenų interpretacijos, vertinimai kartais tėra nesupratimas arba nenoras įsigilinti į kito žmogaus pasaulį. Tačiau kitas asmuo pasirodo it plūduras, į kurį galima įsikibti, siekiant sukurti save: „[...] šis gyvenimas nėra vienas; ir aš niekada iki galo nežinau, ar esu vyras, ar moteris, Bernardas ar Nevilis, Luisas, Siuzana, Džinė ar Roda – toks keistas ryšys vieno su kitu“ (p. 224–225). Rašytoja atskleidžia vienatinio „aš“ paieškas ir puoselėjimą bei susidūrimą su kitu, kai bendravimas ir bendrystė nebūtinai guodžia, veikiau priešingai – susitikimai su kitais gali žeisti, priminti apie trūkumus ir autentiško santykio stoką: „Mūsų draugai – kokie tolimi, kokie nebylūs, kaip retai lankomi ir menkai pažįstami“ (p. 220). Woolf išryškina nerimastingą žmogaus prigimtį, kurioje dera, atrodytų, nesuderinami dalykai – konkurencija ir nuolankumas, pavydas ir susitaikymas, ramybė ir desperacija. Taigi tapatybės kūrimas(is) išryškinamas kaip sudėtingas, kartais skausmingas procesas, neatmetant asmens kompleksiškumo ir harmonijos siekio.

Visi personažai nuolat ieško savęs, užsiimdami savistaba, kartu plėtodami santykį su kitais, net jei „kūno vaizduotėje“ tenka matyti tik kontūrus (p. 140). Tačiau vargu ar esama pretenzijos sužinoti tiesą, įminti būties mįslę: „[...] mes mokytojais piktinamės. Kai tik kas nors atsistoja ir pareiškia: „Štai tiesa“, akimirksniu fone įsivaizduoju gelsvą katę, tempiančią žuvies gabalą. Žiūrėk, pamiršai katę, sakau“ (p. 148). Nuskaidrinto, su institucionalizuotu tikėjimu nieko bendro neturinčio suvokimo akimirkos išgyvenamos praskleidus įpročių šydą, suabejojus „savaime suprantamais“ dalykais, intuityviai jaučiant priartėjant tą, kas vadinama „tiesa“, o ne pasitikint sukurta sistema. Todėl nenuostabu, kad Woolf teikia reikšmę subjektyviam požiūriui, kuris neturėtų būti sumenkinamas, lyginant su objektyvizuotu žinojimu. Tai atspindi veikėjų žiūros ir mąstymo būdai, unikalus santykis su aplinka. Vis dėlto personažai negyvena solipsistinėse visatose, jų susitikimai yra tartum galimybė išlįsti iš uždarumo kiauto, o monologai savotiškai komentuoja vienas kitą, papildo, pratęsia.

Įvairiausi įvaizdžiai neatsiejami nuo personažų. Tarkim, Luisas, išgyvenantis nepritapimo jausmą, prisistato it augališka būtybė, tačiau vėliau valingai formuoja save, iš daugybės galimų variantų pasirinkdamas vieną („Aš esu stiebas. Mano šaknys siekia pasaulio gelmes, pro sausas plyteles ir drėgną dirvožemį, pro švino ir sidabro gyslas“, p. 8; „Aš ir vėl aš, ir dar kartą aš. Aiškus, tvirtas, nedviprasmiškas“, p. 132). Balti žiedlapiai atspindi Rodos atotrūkį nuo realybės. Kitaip nei Luisas, ji nėra įsišaknijusi, visomis išgalėmis nesikimba į egzistenciją („Kojūgalyje geraširdė moteris, kurios veidas kaip balto žirgo, atsisveikindama mosteli ir pasisuka eiti. Kas tada eis su manimi? Tik gėlės, baltoji brienė ir mėnesienos spalvos pakalnutė. [...] Balti žiedlapiai patamsės nuo jūros vandens. Akimirką plūduriuos, o tada nuskęs. Griūvančios bangos mane užlies ir įstums gelmėn“, p. 164–165). Bene labiausiai nepakenčianti sociumo diktato, apimta depresyvių nuotaikų ir patirdama nebūties nuojautas (p. 34), Roda baigia gyvenimą savižudybe.

Nosinaitė – Siuzanos, besipriešinančios monotonijai, skiriamasis ženklas, jos moteriškumas ir motiniškumas skleidžiasi ir keičiasi, kaip keičiasi gamta ir metų laikai, tvyrant melancholijai („Aš prisisotinus žmogiškos laimės; ir kartais norėčiau, kad tas sotumas atsitrauktų ir miegančio namo svoris pakiltų, kai sėdime skaitydami, o aš likčiau siūlu prie adatos auselės“, p. 137). Personažų tapatybės ir gyvenimo įvykiai – vedybos, vaikų gimimas – yra įtraukti į nesustabdomą augimą, nesibaigiančią laiko tėkmę, tačiau Persivalio, kurio monologų romane nėra, žūtis tampa riba tarp praeities ir ateities: „Pamačiau, kaip šią akimirką žengiame į priekį ir paliekame jį amžiams praeityje. Ir tada sėdėdami vienas šalia kito ant sofos neišvengiamai prisiminėme, ką sakė kiti; „kur kas gražesnė vienadienė lelija“; Persivalį palyginome su lelija – Persivalį, kuris turėjo nuplikti, šokiruoti valdžią, pasenti kartu su manimi; jis jau gulėjo po lelijomis“ (p. 211–212). Persivalio žūtį simbolizuoja vidudienis, kai saulė, pasiekusi aukščiausią tašką, švyti „bekompromisiškai, nepaneigiamai“ (p. 117). Po vidudienio intarpo iškart pranešama apie Persivalio mirtį, sufleruojant, kad pasiekus aukščiausią tašką laukia neišvengiamas kritimas žemyn.

Galima sakyti, veikėjai nuolat balansuoja tarp to, kas jiems duota, ir to, ką jie intuityviai jaučia esant už jų pačių mąstymo ribų. Tiesa, svarstymus apie visa ko nykimą, kismą, pasaulio atsitiktinumą gali atsverti nepriekaištingos tvarkos poreikis, todėl spontaniškas veiksmas, kaip pastovumo priešybė, ne visada laikomas privalumu: „[...] mano įpročiai tvarkingi kaip katės“, – įsitikinęs Nevilis (p. 143). Tai neužgožia iš vėžių išmušančių klausimų – „kas aš esu?“ (p. 66), „ar yra kas pastovaus?“ (p. 181) – svarbos, veikiau personažų mintijimai primena, kad patys sau esame paslėpti, kad kažkas nuolatos trukdo būties tėkmei (p. 44), kuri galbūt tėra sapnas. Kita vertus, kūnas intuityviai žino, kaip veikti geismo kupiname pasaulyje: „Mano kūnas, atsakydamas į jo žvilgsnį, akimirksniu pats savaime išmeta į priekį klostę. Mano kūnas gyvena savo gyvenimą“, – taip savo santykį su kūniškumu išreiškia Džinė (p. 49). Nevilio versija kiek niūresnė: „[...] kartais giedrame danguje nušvinta viena drebanti žvaigždė, versdama mane galvoti, kad pasaulis gražus, o mes, lervos, savo geiduliais deformuojame net medžius“ (p. 180). Veikėjai nuolat išgyvena daugybę jausmų, juos gali kankinti kiek juokingos dilemos („Ar man tą musę išgelbėti, ar leisti vorui ją suėsti?“, p. 38), tačiau visa yra įsimintina ir svarbu, nes viena žmogaus gyvenimo diena (kaip ir visas gyvenimas) apima daugybę potyrių, minčių, idėjų, patirčių. Net ir dabarties išgyvenimai susilieja su praeities įvykiais ir kitomis kultūromis: „[...] pasaulis rieda per begalinės erdvės bedugnes. Jis dunda; apšviesta istorijos juosta pranyksta, ir mūsų karaliai ir karalienės išnyksta; mes išnykstame; mūsų civilizacija; Nilas; ir visa gyvybė“ (p. 180). Laikinumo ir laikiškumo pojūtis neatsiejamas ne tik nuo praeities, bet ir nuo atminties, tiksliau, atminties turinio, įgyjančio simbolinę reikšmę.

Woolf meistriškai vaizduoja žmogaus jausmų ambivalentiškumą, subjektyvias patirtis ir išgyvenimus, galop nulemiančius santykį su aplinka. Švelnus sentimentalumas, derantis su neprilygstama ironija, tapybiškumas, muzikalumas ir kone kiekviename sakinyje sutelkta minties įtampa veda skaitytoją sudėtingais kalbos labirintais. „Bangos“ – įstabi knyga apie žmogaus kuriamą pasaulio prasmę, apie savasties paieškas ir neišvengiamus susitikimus su kitais asmenimis, kol kibirkščiuoja „geltoni žodžiai, ugningi žodžiai“, kol gyvenimas žydi lyg vienadienė lelija.