Gestikuliacija, arba Kaip verbalizuoti ekspresionizmą?
Apie ekspresionizmą kalbėti yra sunku. Nežinau, gal išraiškos metodas literatūroje, kine ar muzikoje yra verbalizuojamas lengviau (nors įtariu, kad ne), tačiau tapyboje tai beveik neįmanoma.
Tarsi norėčiau kažką pasakyti apie dviejų dvasios brolių – Ričardo Bartkevičiaus (iš Vilniaus) ir Piotro Jarguszo (iš Krokuvos) parodą lakonišku, tačiau vizualiai labai sugestyviu pavadinimu „1+1“. Tie du pagaliukai ir kryžius be didesnių komentarų nusako visą dviejų tapytojų gestikuliacijos esmę. Tad daugiau ir nereikėtų aušinti burnos.
Nes ekspresionizmas tapyboje – tai visų pirma gestikuliacija. Lietuviškai kalbant – mostai. Bet ne tie, pavaizduotieji (ką, sakykime, galime pamatyti baroko tapytojų kompozicijose, kur vaizduojami personažai it kokie pantomimos aktoriai iš ano – plokščio ir sustingdyto – pasaulio nori mums kažką pranešti ar retransliuoti).
Ekspresionizmas tapyboje yra gyvo nervo pulsacija, jaučiama ir regima žiūrint į plačius kartais pasąmoninių jėgų, netgi gyvuliškų instinktų diktuojamus potėpius. Nežinau, kaip ten su Piotru Lenkijoje, tačiau Ričardas lietuviškųjų pasiekimų knygoje galėtų gauti nominaciją už patį plačiausią potėpį…
Ričardas Bartkevičius. Apmąstymai apie dabartį. 2023
Ar galima komentuoti gestikuliaciją? Ne! Vis dėlto pabandykime: „Autorius naudojo pakankamai plačius teptukus ir ryškius akrilinius dažus, judindamas žastus, dilbius ir plaštakas (ar bent vieną iš jų pusę – dešinę, kairę), galbūt net judėdamas visu savo kūno korpusu, dėliodamas kojas. Ir viskas tik dėl to, kad ant popieriaus lapo pasirodytų kažkoks vaizdas. R. Bartkevičiaus darbuose galima pamatyti kažkokių asociacijų su natūra, ypač natiurmortais, P. Jarguszo kūriniuose dominuoja kaligrafinis pradas.“
Gal ir pavyko kažką atspindėti. Tačiau kažko trūksta. Kaip pasakytų Wilhelmas Hauffas savo genialiajame kūrinyje „Nykštukas Nosis“ – „trūksta žolelės „valgyk į sveikatą“. Čia turiu omenyje savo samprotavimus apie ekspresionizmą. Nes apie jį sunku kalbėti (žodžiais ar raidėmis). Šioje tapyboje prieskonių yra daugiau nei indiškuose patiekaluose. Aštrumo, kartumo, sūrumo ir netgi saldumo.
Nedrįsčiau teigti, kad abu aptariami autoriai savo ekspresyvia gestikuliacija reiškia skausmą, liūdesį ar įtūžį (kažkodėl man asmeniškai ekspresionizmas siejasi su tokiomis dvasinėmis būsenomis). Jie jau yra šio gyvenimo kartėlio ir kitokių malonumų patyrę piliečiai, suprantantys, kad išraiškinga gestikuliacija vaizduojamajame mene yra tiesiog reikalinga. Kaip prieskoniai, pipirai ar druska.
Kalbant apie skirtybes. R. Bartkevičius yra labiau intravertas, P. Jarguszas – ekstravertas. Pirmasis potyrius ir aplinkybes tarsi akumuliuoja savyje, o paskui viską „išspjauna“, antrasis – stebi ir registruoja, mato ir fiksuoja.
Kitados, labai seniai, 1998 metais, Alfonso Andriuškevičiaus kalbintas (knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“) R. Bartkevičiaus kolega ir parodų bendražygis (pamenu jų bendras parodas) Gintaras Palemonas Janonis savo monologą apie tapybą ir meną baigė atsidūsėjimu: „Sunkus yra ekspresionisto gyvenimas“ (cituoju iš atminties). Man regis, ypač žvelgiant į Ričardo ir Piotro darbus, kad jis (gyvenimas) yra gana lengvas. Reikia tik žinoti gerą ir teisingą gestą.
Ričardo Bartkevičiaus ir Piotro Jarguszo paroda „1+1“ Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėje „Kreatoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius) veikia iki
rugsėjo 30 d.
