Erdvinis išlaisvinimas

 

PROLOGAS

Šiandien.

Šiandien taikinys visa planeta,

Todėl reikia kuo mažiau važinėti.

Rizikuojant pasakyti, kas seniai žinoma,

Verta pakartoti: dažnai plaukim rankas su muilu.

Nusiplauti rankas nieko nekainuoja,

O kiek kainuoja nepaspausti man rankos?

Blogis yra realus.

Reikia žiūrėti rimtai.

Nepanikuok ir nebūk per uolus.

Turime elgtis griežtai.

Dabar šūkis yra: stay at home.

Skambink 35 35 vos pajutęs simptomus.

Neapkrauk telefono linijos.

Žmonių gyvybėms gresia pavojus, tu iš Burkina Faso, todėl būk doras.

Šįkart visi drauge ir Dievas mums padės.

Gerai yra tikėti,

Bet kosėk į rankos linkį.

Intarpas: gal pats laikas mesti rūkyti

Arba nepirkti po vieną, niekas neberūko būriu vienos cigaretės.

Alaus visada galima nusipirkti išsineštinai.

Namo grįžk iki devynioliktos valandos, kitaip… ar būtina užbaigti?

Tik visi drauge nukarūnuosime tą koronavirusą.

Skaičiai kasdien vis auga.

Blogis yra realus, netikėkim fake news.

Jei tai neoficialu – vadinasi, melas.

Tie jų platinami pikantiški vaizdai

Niekaip nesusiję su saule.

Nesvarbu, kas esi, togietis, gabonietis, japonas, vokietis ar rusas,

Tu ne programinė įranga,

Todėl nemanyk, kad esi antivirusas.

Tik drausmingai ir visi drauge nukarūnuosim koronavirusą.

 

I

 

– Brangioji, galėtum priglausti telefoną prie savo pilvo?

Taip, girdžiu jo širdį! Kaip greitai plaka. Aš toli, man šalta. Mama sako, kad tu jau spardaisi, ar tikrai? Puiku. Tai reiškia, kad tau gera ten, kur esi. O gal tavo spyriai – tai būdas paklausti jos, kur tėtis? Netrukus būsiu su jumis, tik dar turiu padirbėti. Bet vos tik viską užbaigsiu – sėsiu į pirmą lėktuvą ir atskrisiu pas jus. Tai tiesa, nejuokauju. Beje, šįryt nuvažiavau į Diuseldorfą, tokį miestą Vokietijos vakaruose. Nuvažiavau, kad paimtų mano pirštų atspaudus. Taip, to reikia, kad pas tave atvažiuočiau, bet viskas niekai, tėvui, kuris nori dalyvauti savo vaiko, savo pirmagimio atėjime į pasaulį, nėra nieko sunkaus. Taip, tai visai nesunku. Pirmiausia turiu prisijungti prie Kanados imigracijos tarnybos tinklalapio. Susikurti paskyrą su slaptažodžiu, pasirinkau vardą, kurį mudu su tavo motina ruošiamės tau duoti, dar atsitiktiniai skaitmenys, didžiosios ir mažosios raidės, šauktukas. Parašiau savo pavardę, vardą, amžių, lytį, gimimo datą, gimimo vietą, gimtąjį miestą, gimtąją šalį, pilietybę, adresą, adresą, iš kurio pateikiu prašymą, santuokinę padėtį: viengungis, vedęs, vedęs ir gyvena kartu, vedęs ir negyvena kartu, sugyventinis, išsiskyręs, našlys; savo telefono numerį, pašto adresą: gatvė, namas; kokiomis kalbomis kalbu, pagrindinė kalba, paso numeris, ar turiu Izraelio pasą, nacionalinės tapatybės kortelė, išdavimo ir galiojimo datos, išdavimo šalis. Ne, tai visai nesunku. Teliko pridurti apsilankymo tikslą, esu Kanados piliečio ar nuolatinio gyventojo giminaitis, draugai, jų pavardės ir vardai, telefonai, adresai, turiu pridėti kvietimą, banko išduotą pažymą apie mano finansinę padėtį, visas vietas, kuriose žadu lankytis, ir visus asmenis, su kuriais žadu susitikti, taip pat pateikti pastarųjų dešimties metų kelionių sąrašą, mokyklos ir studijų metus, kur dirbau pastaruosius dešimt metų, užpildyti blanką, kuriame turiu pateikti informaciją apie tavo senelį ir senelę, tetas ir dėdes: jų pavardės, vardai, amžius, lytis, gimimo data, gimimo vieta, gimtasis miestas, gimtoji šalis, pilietybė, adresas, santuokinė padėtis: viengungis, vedęs, sugyventinis, išsiskyręs, našlys, dirbantis, pensininkas, miręs. Bet tokie niekai manęs neatbaidys nuo kelionės, kad tave pamatyčiau ir pirmas paimčiau tave ant rankų. Tiesa, dar vienas, paskutinis blankas, kuriame turiu pateikti informaciją apie savo santykius su teisėsauga: ar jau esu nusikaltęs, ar žadu nusikalsti atvykęs į Kanadą, ar kada nors buvau sulaikytas policijos, ar dalyvavau politinėse manifestacijose, ar priklausau kokiai nors politinei partijai, jei į kurį nors iš šių klausimų atsakau „taip“ – reikės užpildyti kitus blankus, pridedu dvi savo naujausias nuotraukas, parsisiunčiu, sumoku šimtą dolerių ir einu į artimiausią Kanados imigracijos centrą pateikti dokumentų, pirštų atspaudų ir skaitmeninių parašų, buvau Bonoje, taigi, nesunku, artimiausias centras Diuseldorfe. Štai kodėl šįryt buvau Diuseldorfe. Nebesispardai, turbūt užmigai…

 

Frankfurto oro uostas. Panika. Kaukės ant nosių. Jaunuolis stovi eilėje. Jo eilė paleisti bagažą per detektorių. Salėje pasigirsta aliarmas

 

– Kieno šitas krepšys?

– Mano.

– Pone, ateikite čia.

– Malonėkite angliškai.

– Jūsų krepšyje yra jūsų kompiuteris.

– Nuoširdžiai apgailestauju. Visiškai užmiršau.

– Eikite su manim.

 

Policininkas apieško jaunuolį ir jo bagažą. Po kelių minučių…

 

– Pone, jūs neturėjote teisės leisti krepšio su kompiuteriu per detektorių. Mums teks perkrauti visą sistemą.

– Apgailestauju, maniau ištraukęs jį iš krepšio. Labai atsiprašau.

– Prašyčiau pasą.

– Prašom.

– Burkina Fasas.

– Taip, mano gimtinė, grįžtu namo.

– Neradau nieko įtartino, bet kitą kartą būkit atidesnis. Jei leistumėt, norėčiau dar sykį žvilgtelėti.

– Taip, žinoma, žiūrėkit. Patikėkit, taip man dar nebuvo nutikę. Ta beprotybė mane kiek išmušė iš vėžių. Tai, kas darosi, išties beprotiška, dabar turėčiau būti scenoje. Turnė prasidėjo sėkmingai, kas vakarą pilna salė ir bum! Pilnos ligoninės, žmonės miršta, uždaromos mokyklos, paskui teatrai… Aš aktorius. Užsidirbu pragyvenimui vaidindamas scenoje, teatrus uždarė, tenka grįžti namo. Turėjau grįžti po mėnesio. Tik staiga viską uždarė. Per televizorių kalba apie izoliaciją, visi privalo likti namuose, nežinia kaip ilgai. Turėjau pusvalandį apsispręsti, kur noriu izoliuotis, gimtinėje, bet toli nuo savo šeimos, kuri Kanadoje, mano žmona laukiasi, ar likti čia, šaltyje, kurį nesunkiai ištveriu, bet toli nuo savo šeimos, ir nežinia, kada ta beprotybė pasibaigs! Paskambinau žmonai, ji paklausė, gal galėčiau atskristi tiesiai į Kanadą, bet prašymą gauti vizą pas ją nuvykti padaviau tik prieš savaitę ir dabar turiu išvažiuoti, tikiuosi, suprantat, kodėl prieš paleisdamas kuprinę per detektorių pamiršau ištraukti kompiuterį? Pone, aš kaip nesavas, labai atsiprašau.

– Neradau nieko įtartino, bet kitą kartą būkit atidesnis.

 

Adis Abebos oro uostas, naktis

 

Aš laukiu. Įpusėjau kelią, kuris niekur manęs nenuves. Aš laukiu. Šalia kava, arbata, jau nebežinau kas. Švieslentėje vieną po kito atšaukia skrydžius. Du, tris, keturis. Aš skrendu į Uagadugu, per Lomę. Turėčiau bėgti? Kad nuskrisčiau kur? Niekas neatsako, niekas nieko neklausia, aš – taip. Kas yra sienos? Žodyne parašyta: „Sienos apriboja valstybės teritoriją ir teritorinės jurisdikcijos vykdymą.“ Kas vieną dieną nusprendė, kad nuo čia – jau mano namai? Kas jiems suteikė tokią teisę? Už tos upės, už to kalno, nuo šito slėnio jau ne mano namai. Ten galiu patekti tik tam tikromis sąlygomis. Tai absurdas, ypač man, afrikiečiui. Jie susitiko Vokietijoje, kur vos prieš kelias valandas buvau ir aš, ir nusprendė, kad nuo čia iki ten yra Burkina Fasas, o už tų kalvų jau Burundis. Iki šiandien aš įpusėjau kelią, kuris niekur manęs nenuves, uždarytas su savimi šalyje, kuri mane nuo savęs atitolina. Aš laukiu. Netrukus paskelbs įlaipinimą, grįšiu namo, kad nebeišvažiuočiau. Tai beprotybė! Nematomas virusas spjauna ant sienų, jam nereikia vizų. Jis neprašo susitikimų ambasadoje, jis ką tik visiems parodė špygą! Visas užtvaras, susitikimus ir procedūras susikiškite kur jums patinka! Dabar aš čia vadovauju.

– Pone, pasitaisykite kaukę, ji turi būti ant nosies.

– Gerai. Štai. Ištrauksiu iš kuprinės kompiuterį…

 

Lomės oro uostas, naktis

 

Persėdimas prieš aušrą, namuose diena išauš kartu su mumis. Klausimai. Kas manęs laukia? Jaučiu abejonės, baimės, džiaugsmo ir pykčio bangas. Koks tas virusas? Svarstau, gal aš noriu kažko ir to, kas jam priešinga. Noriu, kad neliktų sienų, kad galėčiau keliauti, kur geidžia širdis, kur mane šaukia pareiga, ten, kur manęs mažiausiai laukia. Išeiti iš namų, išeiti iš savęs ir su visais susitikti, grįžti į namus, visus į juos pasikviesti, visi gali pasilikti. Bet. Bet ar ne taip plinta virusas? Ar ne taip per vis platesnius kultūrinius ryšius užkrečiami visi pasaulio kampeliai, tarsi ištisi žemynai santykiautų nesisaugodami? Ko gamta nori mus išmokyti? Ką ji mums nori pasakyti kaip tik dabar, kai šikšnosparniai skraido dienomis, katės tapo vegetarėmis, o žmonės užmiega žiemos miegu kaip švilpikai? Klausimai. Mano skrydis neatšauktas, grįšiu namo, pablyškęs, bet šypsodamasis. Bet kaip jie supranta uždarymą? Niekur nebenueiti, nebekeliauti, nebeišgerti taurės, nebe, nebe? Nebe, kol visos aklos vyriausybės kiek praregės. Kas manęs laukia namie? Ką reiškia susitikti su motina, jeigu ji negalės manęs apkabinti? Gyvensiu pas ją. Ji nebejauna, o šita liga, sako, šienauja senolius. Ką reiškia gyventi Uagadugu ir negalėti nueiti į Gambidį, atsisėsti kavinėje ir su aktoriais, kurie mokosi būti vaikais, perdaryti pasaulį? Ką reiškia gyventi Pirmoje zonoje ir negalėti pasimėgauti kiaulienos kepsniais, kuriuos iškepė D. G., užgeriant bokalais alaus ir keiksnojant valdžią? Ką reiškia gyventi, kai privalai sėdėti namie? O, jau girdžiu: „Jūs esate aktoriai ir mes tikimės, kad savo menu padėsite kelti gyventojų sąmoningumą!“

– Keleivius, skrendančius į Uagadugu, kviečiame prieiti prie antrų vartų, prasideda keleivių įlaipinimas.

 

Uagadugu. Kalba prezidentas

 

…todėl nusprendžiau paskelbti komendanto valandą nuo septintos valandos vakaro iki penktos valandos ryto, ji galios iki naujo įsakymo…

 

Jaunuolis įeina į savo šeimos namų kiemą. Jame susėdusi jo šeima

 

Moteris. Mama, ar žinot, kad jis atskrido iš Europos? Tu mums atvežei virusą.

Jaunuolis. Anksčiau klausdavai, ar aš tau atvežiau telefoną, batus, rankinę.

Moteris. Taip, bet šįkart viskas kitaip, šita liga Europoje šienauja žmones. Per daug nesiartink.

Kita moteris. Atstok nuo jo. Viskas gerai, sūnau?

Jaunuolis. Taip, viskas gerai. Grįžau prieš dvi savaites. Jis čia, man skubiai reikia su juo susitikti.

Moteris. Jis išėjo, nors ir prisakyta visiems likti namie. Jis išėjo, tu irgi.

Kita moteris. Jis grįžo.

Moteris. Bus geriau, jei susitiksite lauke. Eikit kur nors toliau, mums nereikia užkrato.

Jaunuolis. Tu niekada nepasikeisi. Einu susitikti su draugu. Laikykitės.

 

Su draugu

 

Draugas. Sveikas, drauguži, kaip sekasi?

Jaunuolis. Kankina troškulys, brolau!

Draugas. Suprantu. Eikim į barą išgerti po taurę.

Jaunuolis. Koks baras šiame mieste atidarytas?

Draugas. Cha, čia ne Vokietija, visada yra būdas… Pats žinai. Mažasis baras prie tilto atidarytas, nors „atidarytas“ ne visai tas žodis, jis uždarytas, bet kai esi viduje, tave aptarnauja. (Juokiasi)

Jaunuolis. Na, jeigu taip, neatsisakysiu.

Draugas. Net ir prasidėjus komendanto valandai jis būna uždarytas, bet viduje atidarytas.

 

Jie atsisėda

 

Jaunuolis. Einu iš proto… Kiek viskas dar tęsis.

Draugas. Ko tu tikiesi, pasaulis eina iš proto.

Jaunuolis. Man toks įspūdis, kad tas virusas, uždarymas ir viskas nutaikyta asmeniškai į mane. Lenktyniauju su laiku; lenktyniauju su pasauliu, nenoriu nieko daugiau, tik nuvykti pas savo žmoną, ji laukiasi, po mėnesio gimdys, gal net anksčiau. Kasdien tikrinu savo elektroninį paštą, lyg laukčiau paskutinio autobuso. Nieko. Jokio atsakymo.

Draugas. Nebuvai nuvažiavęs?

Jaunuolis. Skelbimas: „Informuojame lankytojus, kad mūsų tarnyba uždaryta iki naujo įsakymo. Skubiais atvejais galite skambinti arba rašyti elektroninį laišką.“ Skambinu kasdien ir kalbuosi su tuo pačiu atsakikliu, kuris man pasako tą patį, kas parašyta ant imigracijos tarnybos durų priklijuotame skelbime.

Draugas. Pasitikėk gyvenimu.

Jaunuolis. Pas gyvenimą ir vykstu. Vykstu pas gyvenimą, kad paimčiau jį ant rankų, nukirpčiau bambagyslę. Vykstu pas gyvenimą, kad suteikčiau jam tėvišką šilumą. Vykstu, kad naujagimiui padovanočiau naujatėvio nerangumą. Vykstu pas gyvenimą, kad jis ateitų pas mane, kad jis neateitų be manęs.

Draugas. Šįryt skaičiau, kad malagasiai atrado vaistą nuo to prakeikto viruso. Kas žino, gal netrukus būsim laisvi.

Jaunuolis. Madagaskare? Tikrai manai, kad PSO ir kompanija tą vaistą patvirtins? Iš Afrikos nelauk nieko gero, brolau, taip jau yra.

Draugas. Madagaskaro Respublikos prezidentas himself išgėrė tos mikstūros stebimas žiniasklaidos atstovų, visi ją geria ir, atrodo, ji veikia. Vakar teta mums atnešė karčiųjų žolelių, toks seserų vienuolių iš mano kaimo užpilas, aš jį geriu ir tikinu save, kad niekas niekaip neprikibs prie mano plaučių, net ir šita tolimojoje Kinijoje atrasta liga.

Jaunuolis. Atrasta ar sukurta?!

Draugas. Klausyk, aš netikiu sąmokslo teorijomis.

Jaunuolis. O aš dabar tikiu viskuo! Nežinau, ką daryti…

Draugas. Ką gali padaryti. Tik laukti, kol praūš audra. Dar po vieną alaus?

Jaunuolis. Ką daugiau galim daryti.

 

Vaizdo įrašas. „WhatsApp“. Policininkai sumazgytais botagais plaka pravažiuojančius motociklais, kurie nesilaiko paskelbtos komendanto valandos

II

 

– Galėtum priglausti telefoną prie savo pilvo? Noriu jo paklausyti.

Atpažįsti mano balsą? Nuostabu. Žinai, aš bijau. Bijau, kad dar visą amžinybę tavęs nepamatysiu. Bijau, kad tavo motina labai ant manęs pyksta. Taip, girdžiu, kaip plaka tavo širdis. Ji plaka greitai. Ji plaka su manim. Aš esu ant ribos, šūvio linijoje, kur visi užsidėję kaukes. Tu irgi esi ant ribos, savo motinos įsčių ribos. Ji tikrai ant manęs pyksta, kad nesu šalia, kai ją kankina išialgija. Kad nesu šalia ir nepatenkinu keisčiausių jos užgaidų, kurias jai sukelia tavo primesti hormonai. Mes abu esame ant ribos, tu netrukus išeisi, bet aš nežinau, ar galėsiu įeiti. Šiandien vėl prisijungiau prie savo paskyros. Rašo, kad yra galimybių nuskristi į Kanadą. Bet tik Kanados piliečiams ir nuolatiniams gyventojams. Jei turėčiau vizą, galėčiau skristi, kainuotų tris tūkstančius dolerių. Ne taip ir brangu kelionei į rojų. Tavo pirmojo riksmo rojų, tavo placentos likučių rojų, saugosiu juos, kad užkasčiau ten, namuose, tavo krašte. Tikrai nebrangu, kad suvaidinčiau geriausią savo gyvenimo vaidmenį. Bet supranti, aš bijau. Taip, šaunuolis, spardykis, mane tai labai padrąsina. Kaip jau sakiau, šįryt pagaliau išsiunčiau elektroninį laišką, juk sako, kad galima tai padaryti. Galima parašyti tiesiai jiems ir paklausti, kaip ten mano prašymas ir kas, jei norėčiau jį pakeisti. Aš jį pakeičiau; parašiau, kad privalau atvykti į tavo gimimą, tai yra tavo atėjimas į pasaulį, negaliu jo praleisti. Parašiau, kad neatvažiuoju kaip turistas, neatvažiuoju grožėtis šalimi, nenoriu po ją keliauti, noriu tik dalyvauti tavo gimime. Parašiau, kad pasidarysiu visus testus, kokius tik jie sugalvos, imsiuosi visų reikalingų atsargumo priemonių, noriu atvykti tik tam, kad būčiau su tavim namuose. Noriu atvykti tik tam, kad patirčiau nemigą, sisius, kakus, seiles, čiulptukus ir besikalančius dantis. Prieš visus ir viską noriu patirti tą akimirką, kai tau ant kojos piršto užkabins mažytę etiketę. Mus skiria vandenynai, mus skiria tūkstančiai mylių, bet manęs prie tavęs neprileidžia, šią akimirką neprileidžia toks mažas gyvis. Neprarandu vilties. Tėvas jos niekada nepraranda. Tėvas neverkia. Kas vakarą klausysiuosi tavo širdies plakimo, kiekvienas jos dūžis man bus dar viena priežastis atvykti ir paimti tave iš tavo motinos įsčių. Miegok, miegok ramiai, kol kas mes abu uždaryti: tu savo motinos pilve, aš mūsų pasaulio pilve. Daroma viskas, kad aš ten ir likčiau, o tu netrukus išeisi, tu netrukus verksi ir juoksiesi gyvenimui. Nemeluosiu, truputį viso to bijau. Bijau.

 

Uagadugu, 1993

 

Dangas. Burkina Fasas nėra apsaugotas. Tai ateis spontaniškai, taip greitai, kad Žmogus nespės sureaguoti, nes artėja ne tik tūkstantmečio pabaiga, baigiasi amžius; taigi, septynių ciklas yra pasikartojantis ciklas. Aš asmeniškai išstudijavau AIDS viruso morfologiją ir man neramu, nes kosminis planas pagal mano lentelę rodo naują virusą. Taigi, iki dutūkstantųjų metų AIDS virusas yra priešpaskutinis.

Traorė. Sakote, yra ir kitas virusas?

Dangas. Yra ir kitas virusas.

Traorė. Galiu pakviesti jus į savo laidą per nacionalinę televiziją. Kaip turėčiau jus pristatyti?

Dangas. Aš esu mokslininkas. Privalau įspėti pasaulį dėl to, kas įvyks maždaug po 27 metų.

Traorė. Ar jūs suvokiate, kad visi jus laikys apšviestuoju? Jūsų kolegos mokslininkai sakys, kad norite sukelti gyventojų paniką.

Dangas. Leiskite man kalbėti jūsų laidoje ir pamatysim. Drįstu tikėtis, kad pagaliau turėsiu laboratoriją, kurioje galėsiu tęsti savo tyrimus.

 

Uagadugu. Baras. Jaunuolis kalbasi su draugais. Susipina gandai, mintys ir oficiali informacija

 

Draugas 1. Nuo šiandien komendanto valanda atšaukta.

Draugas 2. Pats laikas, pagaliau mes išlaisvinti.

Jaunuolis. Kalbėk apie save. Aš vis dar čia uždarytas.

Draugas 1. Kaip? Valdžia pasakė, kad keliones dar reikia apriboti, bet komendanto valanda atšaukta.

Jaunuolis. Ar sienos jau atvertos?

Draugas 1. Dar ne.

Jaunuolis. Kaip ir sakiau: uždaryti! Uždaryti 274 400 kvadratinių kilometrų plote. Tai kalėjimas, truputį didesnis už Jungtinės Karalystės plotą.

Draugas 3. Tu turi kitų problemų.

Jaunuolis. Mokslininkai vadina tai subjektyviu jautrumu, nežinau…

Draugas 2. Šiaip ar taip, yra daug uždarymo būdų. Ar pastebėjot, pastaruoju metu mažiau teroristinių išpuolių.

Draugas 3. Ir teroristai bijo viruso. Per paskutinį išpuolį šalies šiaurėje jie apiplėšė vaistų sandėlį. Jei šitas velnio virusas juos visus pasiimtų, tuos niekšus, būtų bent kokia teigiama viso to pusė. 

Draugas 1. Jiems irgi pertrauka.

Draugas 3. Kalba, kad virusas įsisuko į teroristų irštvas, o jie negali kreiptis į ligonines, todėl atsidūrė spąstuose. Beprotiška, bet gal tas virusas kovos su jais vietoj mūsų.

Jaunuolis. Nesvajokit, ne visi teroristai slepiasi dykumoje ar brūzgynuose, daug jų gyvena tarp žmonių, taigi, gali užkrėsti. Svarstau, kodėl jie taip sukilo prieš savo šalį, kad net ima žudyti brolius. Nejau reikia viruso, kuris mums primintų, kad visi esame žmonės?

Draugas 2. Aš manau, dėl visko kalti europiečiai, kurie jiems tiekia ginklus, taigi.

Draugas 1. Tie teroristai ne europiečiai, brolau!

Draugas 2. Jie ne europiečiai, bet juk jie negamina ginklų. Pagrindinė sudėtinė terorizmo dalis yra ginklai. Kita vertus, kur įrodymai, kad šitas virusas ne ginklas, kurį jie sukūrė norėdami įgyvendinti savo pražūtingus kėslus?

Draugas 3. Bet virusas pirmiausia pasirodė Kinijoje! Nemanau, kad jie būtų kūrę ginklą, kuris gali sunaikinti visą pasaulį, įskaitant ir juos pačius.

Jaunuolis. Juk visi ginklai tokie.

Draugas 2. Gi žinot, ką mums nuolat kartoja? Kad terorizmas atsirado dėl netikusio valdymo, korupcijos, etninės ir religinės nesantaikos, išlaisvinimo judėjimų, nepriklausomybės siekių ir taip toliau, tačiau tai tik antraeilės priežastys, tokios pačios problemos egzistuoja visur pasaulyje, taip pat ir Europoje, tik ten tų grupių niekas neginkluoja. Yra problemų su Korsika, Baskų kraštu, Katalonijos autonomija, kyla nesutarimų tarp flamandų ir valonų, galėčiau vardinti visą naktį, bet niekas tų judėjimų neginkluoja ir nekursto nesantaikos; bet pas mus, Afrikoje, jie per naktį apginkluojami iki dantų ir liejasi kraujas. Kas subombardavo Libiją? Tie lėktuvai net negaišo laiko, kad nusileistų Sirte ar Tripolyje, didysis blogasis diktatorius Kadafis viešai nulinčiuotas, Sadamas pakartas, rezultatas: prekių sandėliai prisipildė visokiausios valiutos, o po atviru dangumi atsivėrė neįtikėtini ginklų arsenalai, ir visi atėjo vaišintis lyg į kokį šėtonišką bufetą, o iš čia ir „Islamo valstybė“, „Al Kaida“ islamiškame magribe, Ijadas Ag Galis, Mochtaras Belmochtaras, Amadu Kufa, visos tos hienos ten rado apyvartinių fondų, kad pradėtų savo nusikalstamą veiklą! Sakyčiau, puikiai suplanuota!

Jaunuolis. Akivaizdu, kad santykiai tarp Afrikos ir Europos turi pasikeisti, bent jau dėl ateities kartų.

Draugas 3. Ateities kartoms galiu duoti tik vieną patarimą: neateiti… Šitas pasaulis pražuvęs.

Draugas 1. Šitas pasaulis jau daug kartų buvo pražuvęs, bet žmogus visada randa sprendimą, aš juo tikiu.

Jaunuolis. Negaliu būti pesimistas. Mano ateities karta netrukus bus čia.

Draugas 2. Tu dažnai lankaisi Europoje, tikrai manai, kad tokie įtakos ir valdžios santykiai gali pasikeisti?

Jaunuolis. Galiu tau pasakyti tik tai, ką visi seniai žino: pasaulis yra mažas, ir tai ne metafora. Bet kol kas reikia išlaisvinti erdves.

Draugas 3. Tai nei pirmas, nei vienintelis mums primestas uždarymas. Mes, juodaodžiai, negalime keliauti po pasaulį, kaip norėtume. Tu pasakei, mes esame veidas, kurį pasaulis nori paslėpti. Mus vargina politiniai nesutarimai, įvairios ligos, mes uždaryti trisdešimtyje milijonų kvadratinių kilometrų, visas pasaulis siekia semti iš mūsų gamtinių išteklių aruodų, bet kai mes išvažiuojame iš savo šalių, esame imigrantai, europiečiai yra ekspatrijuotieji; kai mes bėgame nuo karo ieškoti prieglobsčio, esame nelegalai, bet kai susitvarkome dokumentus pagal visus reikalavimus, mums atsako, kad gyvename saugiose šalyse, todėl neatitinkame būtinų kriterijų gauti prieglobstį. Nejuokinkit!

Draugas 2. O dabar negalime keliauti dėl ligos, kuri mūsų nė nenužudo.

Draugas 1. Patikėk, ir čia yra mirusių.

Draugas 2. Daugiausia trys šimtai žmonių, ir visi mirė nuo kitų ligų: diabeto, maliarijos, ar žinai, kiek žmonių čia kasmet miršta nuo maliarijos? Šitas virusas yra tik nauja slogos forma, taškas.

Jaunuolis. Ten šimtai tūkstančių mirusių. Ir kasdien vis blogiau. Kažkodėl esu tikras, kad negausiu vizos. O jei ir gaučiau, kur galėčiau važiuoti? Juokinga, lėktuvai skraido tušti, kad oro linijų kompanijos išsaugotų savo oro koridorius. Norėčiau būti musė, toks vabzdelis, įskrisčiau į tuos lėktuvus. Erdvės yra kažkas neįtikėtino! Aš pateikiu prašymą internetu, biometrinius duomenis registruoju Vokietijoje, bylą persiunčia į biurą Senegale, o skubų atsakymą turiu gauti iš biuro Meksikoje, kad sužinočiau, Taip ar Ne, galiu vykti į Kanadą, bet staiga per virusą Kinijoje viskas sustoja.

 

Uagadugu, ta pati naktis

 

Dangas. Taip, išties, pripažįstu, toje mokslinėje laidoje kalbėjau apie virusą, bet negalėjau to viruso įvardinti, nes savo darbais nustačiau periodinį ciklą, kuris atsirado dėl fizinio visatos plėtimosi, o tas fizinis visatos plėtimasis veikia gyvąsias būtybes. Atvirai sakant, negalėjau įvardinti to viruso, nes tuomet ir tomis aplinkybėmis mane galėjo nukirsdinti, niekas nebūtų manimi patikėjęs. Šiaip ar taip, devyniasdešimt trečiaisiais manimi nepatikėjo, galėjo išvadinti bepročiu. Tai yra ciklai ir jie visada bus. Visada. Kitas skaičius yra 38, jei skaičiuotume 38 metus nuo 1993-iųjų… Dabar eina dvidešimt septintieji metai, tiesa? Po 11 metų pažiūrėsim, kas bus toliau…

Didžiosios Egipto piramidės siunčiama žinia paprasta: ji mums pasakoja praeitį, jis mums pasakoja dabartį ir, deja, ji mums pasakoja ateitį. Sakau „deja“, nes ateitis, kurią pasakoja šis paminklas, toli gražu ne maloni. Ji nėra maloni, nes paprasti mikroorganizmai sukėlė paniką visoje Žemėje. Vyriausybės išleidžia milijardus ginklų su branduolinėmis galvutėmis gamybai, o tas mažas organizmas, kurį vadina koronavirusu, palaužia jas nepaisant tų milijardus kainavusių ginklų. Tai reiškia, kad Žmogus nėra įžvalgus ir protingas, nes mus pražudys ne tie ginklai, ne, mus galiausiai pribaigs tie maži padarai, apie kuriuos nė negalvojam. Net pats didžiosios piramidės planas yra planas, kuriame slypi galia, kodėl? Nes jis tiksliai atspindi anatominę žmogaus smegenų sandarą, kuri atvirkščiai proporcinga fizinei erdvės sandarai…

 

Uagadugu, baras

 

Draugas 2. Prisimeni, ką jie pranašavo? Kad čia, Afrikoje, viruso pražudytų ligonių kūnai milijonais nuklos visas pakeles. Nesąmonės!

Draugas 3. Visi mūsų draugai europiečiai nori likti čia, jie nori likti čia, nes uždarymas čia ne toks griežtas kaip ten.

Jaunuolis. Kaip dažnai sakoma, jie turi tinkamą pasą, atvyksta ir išvyksta kada panorėję.

Draugas 1. Mačiau reportažą apie Europoje gyvenančius azijiečius, žmonės juos diskriminuoja ir atstumia, laiko kaltais dėl to blogio, kuris žudo ir juos.

Jaunuolis. Visur tas pats, visada ir viskam reikia rasti kaltininką; net ir Azijoje gyvuoja rasizmas, įvilktas į pandemiją, rasizmas prieš juodaodžius, nes žmonės mano, kad mes ta liga nesergame, bet ją platiname…

Draugas 2. Jie neklysta; tai yra jie mano teisingai ne dėl to, kad žiūri kaip rasistai. Kur tie milijonai mirusių, kuriuos vakariečiai ekspertai ir žiniasklaida pranašavo Afrikai? Kai kas kalba, viskas dėl to, kad mes neturime užtektinai pinigų, kad atliktume kiek reikia testų, ir nieko nežinom, nes iš tiesų čia kasdien miršta tūkstančiai, amžiaus anekdotas, kaip galima paslėpti tūkstantį mirusių per dieną?

Draugas 3. Suprask, mūsų valdžia labai stengiasi, kad padėtis atrodytų grėsmingesnė, nes vieniems tai pritraukia paramos fondus, kitiems humanitarinę pagalbą, o didžioji to dalis nusėda jų asmeninėse sąskaitose, kurios saugiai paslėptos Šveicarijoje bankuose.

Jaunuolis. O prezidentas sako kalbą apie valstybės dotacijas, jis kalba, kalba, bet galiausiai nieko nepasako, kaip bus su menininkais. (Juokas)

Draugas 1. Visur taip.

Jaunuolis. Tiesa, Prancūzijoje, Belgijoje ir kitur menininkai kyla prieš politiką, kuri nepaiso kultūros, bet jiems sako, kad ji ne svarbiausias dalykas.

 

III

 

Jaunuolis prieš imigracijos tarnybos duris. Jis paspaudžia skambutį

 

Jaunuolis. Laba diena. Laba diena, norėčiau pasiteirauti. Laba diena?

Balsas. Laba diena. Ponia. Pone. Mūsų. Tarnyba. Uždaryta. Siekiant. Išvengti. Viruso. Platinimo. Prašome. Tik. Skubiais. Atvejais. Skambinti. Numeriu. 25 25 35 60. Nepamirškite. Prie. Durų. Paskelbtų. Saugumo. Instrukcijų. Mes. Jums. Dėkojame. Kad. Susisiekėte. Su. Mūsų. Tarnyba.

Jaunuolis. Noriu kalbėti su gyvu žmogumi. Neįtikėtina! (Jis surenka telefono numerį) Alio?

Balsas. Prašome palaukti, tarnautojas netrukus atsilieps. (Pauzė) Jei pageidaujate susisiekti su administracinių dokumentų legalizavimo tarnyba, spauskite vienetą. Su vizų tarnyba – spauskite dvejetą. Kitais klausimais spauskite trejetą. (Jis paspaudžia) Šiuo metu tokia paslauga neteikiama, pabandykite vėliau.

 

Jis nusiminęs atsisėda prie pastato. Prieina moteris. Ji yra apsaugos darbuotoja

 

Apsaugos darbuotoja. Jų tarnyba jau daug mėnesių uždaryta. Reikia skambinti telefonu arba nusiųsti elektroninį laišką.

Jaunuolis. Žinau, ponia, atėjau su viltimi, kad gal jau atidaryta. Kadangi kai kurios įstaigos pradėjo veikti…

Apsaugos darbuotoja. A, na, ši tarnyba vis dar nedirba. Tu dėl studijų? Ar universitetai ten atidaryti?

Jaunuolis. Ne, aš ne dėl studijų.

Apsaugos darbuotoja. Jei atėjai dėl darbo, ar ne geriau dirbti nuotoliu?

Jaunuolis. Ne, ir ne dėl darbo, turiu važiuoti pas savo žmoną, ji netrukus gimdys.

Apsaugos darbuotoja. Ooo! Žinai, čia kartais užsuka viena ponia paimti dokumentų ir sutvarkyti einamųjų reikalų. Jei nori, palauk, gal tau pasiseks ją sutikti. Sėkmės, sūnau.

Ji nueina. Po kurio laiko

 

Jaunuolis. Kaukė ant smakro. Prakaito lašai susimaišo su ašaromis. Rankoje laikau popieriaus lapus ir nieko kitame laido gale. Kalbuosi su mašinomis, dabar geriau suprantu jų kalbą. Savo geležine abėcėle jos man kartoja tą patį. Bergždžiai laukiu atsakymo, kurį ištartų gyvos lūpos. Neprašau nieko daugiau, tik atsakymo. Atsisėdu, parašyta „užsidėkite kaukę“. Bet kodėl turiu ją užsidėti, jei manęs niekur neleidžia? Atsidūstu, niekas dėl to nekaltas. Tai kaip maras, raupai ar AIDS, niekas dėl to nekaltas. Visi laukia, kada pasibaigs, išgyvenusieji pratęs tą pokštą…

 

„Air France“ (Prancūzijos oro linijų) agentūra

 

Jaunuolis. Norėčiau pakeisti lėktuvo bilietus.

Moteris. Gerai. Į kokią datą?

Jaunuolis. Iki kokios datos galiu pasikeisti šiuos bilietus?

Moteris. Kaip – iki kokios datos? Norite juos pasikeisti kokiai datai?

Jaunuolis. Noriu juos pakeisti tai datai, kada būsiu tikras, kad galėsiu skristi.

Moteris. Nežinau. Juk matote, kokia padėtis, iš kur aš galiu žinoti?

Jaunuolis. Taigi, suprantate, kodėl nežinau, kuriai tiksliai datai pasikeisti bilietus.

Moteris. Tai ką dabar turėčiau daryti?

Jaunuolis. Pakeiskite juos kitiems metams.

Moteris. Ne, tai neįmanoma. Kur manote galintis pasikeisti bilietus skrydžiui ateinančiais metais?

Jaunuolis. Oro linijų kompanijoje, kurios darbuotojai supranta savo klientų padėtį ir jiems pasiūlo alternatyvas.

Moteris. Pone, ramiai. Nebūtina elgtis nemaloniai.

Jaunuolis. Tai jūs elgiatės nemaloniai nuo pat tos akimirkos, kai čia atėjau. Ar aš buvau nepagarbus?

Moteris. Klausykite, galiu jums pasiūlyti prašyti grąžinti pinigus, nes jūs nesate tikras, kad galėsite skristi.

Jaunuolis. Taip ir padarykite.

 

Pauzė

 

Moteris. Sutvarkyta. Pinigai bus grąžinti vėliausiai per vieną mėnesį.

Jaunuolis. Dėkoju. Štai antrasis bilietas.

Moteris. Ką su juo turėčiau daryti?

Jaunuolis. Ponia, galite su juo daryti ką tik norit. Anuliuoti, sudeginti, darykit, kas jums patinka. Šitas bilietas gautas kaip labdara, suprantat? Todėl darykit su juo ką norit! Čia mano motinos lėktuvo bilietas. Pas mus taip priimta, pirmąjį kartą kūdikį maudo mano motina. Tokios akrobatinės maudynės, nuo kurių krečia šiurpuliai ir nuo kurių, be jokios abejonės, atsirado posakis „miegoti kaip kūdikiui“. Ji kelias paskutines savaites globoja nėščiąją, ji duoda reikalingiausius patarimus, ji yra tas vadovėlis, iš kurio mes semiamės žinių, kaip reikia elgtis su savo pirmu vaiku, o net ir su paskesniais. Taip jau pas mus priimta. Senelė iš vyro pusės molinio puodo šukėje kaitina taukmedžių aliejų, kuriuo pateps tinstančią bambą ir dar trapius gimusio kūdikio sąnarius. Jums tai tik lėktuvo bilietas, bet man tai yra kultūrinis konstruktas, kuris staiga sugriuvo. Kas mudviem su žmona parodys tuos protėvių būdus, kaip maudyti naujagimį, kad jis būtų sveikas ir guvus? O jūs klausiat, ką jums dabar daryti su tuo bilietu? Nežinau. Aš niekaip nesu kaltas dėl jūsų prastos nuotaikos, o dar mažiau dėl jūsų išsilavinimo. Bet darykite, ponia. Darykite, kas jums atrodo tinkamiausia.

Moteris. Pradėsiu pinigų grąžinimo procedūrą.

Jaunuolis. Kaip nuspręsite.

 

Namuose

 

Jaunuolis. Pagaliau turiu jūsų lėktuvo bilietą.

Mama. Tu ir vėl rūkai.

Jaunuolis. Kalbu ne apie tai. Tik pranešu, kad, deja, negalėsime skristi.

Mama. Turėtum mesti rūkyti. Tavo sveikata silpsta, tavo gyvybė pavojuje. Nesuprantu, kodėl tu save naikini. O dėl kelionės tai nieko tokio, Dievas žino, ką daro.

Jaunuolis. Aš nebežinau, ką daryti. Negaunu jokių žinių nei iš ambasados, nei iš imigracijos tarnybos. Jos vis dar uždarytos. Negalėsiu pateikti jūsų prašymo ir nė nežinau, kaip ten su manuoju.

Mama. Kalbėjai su savo žmona?

Jaunuolis. Dar ne, dabar paskambinsiu.

Mama. Skambink, nes tai svarbiausia, o dėl viso kito vienas Dievas težino.

Jaunuolis. Bet aš nežinau, ką jai pasakyti. Jai taip manęs trūksta.

Mama. Suprantu. Jums pasisekė, dabar telefonu galite kalbėtis ir vienas kitą matyti.

Jaunuolis. „WhatsApp“ yra gerai, bet dar geriau būti šalia.

Mama. Nusiuntei jai pinigų?

Jaunuolis. Kai buvome Kotonu, atidaviau jai visas savo santaupas. O ir čia netrukus teatrai bus atidaryti, galėsiu dirbti, vėl jai kažkiek nusiųsiu. Tačiau to, ko ji iš tiesų laukia, niekaip nenusiųsi. Ji laukia manęs. Ji irgi stengiasi, kad nepaisydamas nieko galėčiau pas ją nuvykti. Nuėjo pas ją prižiūrintį daktarą ir gavo pažymą, kurią turiu pridėti prie savo prašymo.

Mama. Pažymą?

Jaunuolis. Taip, pažymą apie nėštumą, daktaro pasirašytą dokumentą, patvirtinantį, kad ji laukiasi. Turiu pridėti ir kitus dokumentus, tačiau dvejoju.

Mama. Kodėl? Jeigu to reikalauja, pridėk juos.

Jaunuolis. Mama, viskas ne taip paprasta. Bijau. Jeigu pakeisiu prašymą papildydamas jį tais naujais dokumentais, be abejo, svarstyklės nusvirs mano naudai. Mano bylą turėtų nagrinėti skubos tvarka, nes gimdymas jau netrukus. Kita vertus, jei pakeisiu prašymą papildydamas jį tais dokumentus, tai gali pristabdyti procesą ir dar labiau suvėlinti prašymo nagrinėjimą. Todėl nežinau. Jau išsiunčiau elektroninius laiškus, bet negavau jokio atsakymo, atsiliepia tik automatas. O automatas bejausmis, jis daro ir kalba tai, ką daryti ir kalbėti yra užprogramuotas.

Mama. Ar todėl šįryt taip anksti važiavai ten? Radai su kuo pasikalbėti?

Jaunuolis. Ne, tik sužinojau, kad tarnyba vėl pradės dirbti ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių. Apsaugos darbuotoja sakė, kad galiu palaukti, gal… Todėl nuėjau atšaukti lėktuvo bilietų, bijojau prarasti.

Mama. Nesijaudink, viskam savas laikas, mus visada lydi Dievo malonė. Melskis, melskimės, kad tavo žmona laimingai pagimdytų. Tai svarbi akimirka, kurioje tu, šiaip ar taip, esi bejėgis. Melskis, maldai nereikia vizos, jai nereikia skristi lėktuvu. Išklausyk, ką tau sako žmona, ir kiek gali būk jai dėmesingas. Suprantu, labai sunku, bet visa, ką Dievas daro, yra gerai. Ir mesk rūkyti, rūkyti yra blogai…

 

Jis vienas. Guli. Naktinės mintys. Lyg košmaras, lyg kalba per savo neramų miegą

 

Jaunuolis. Kalba, kad bus antroji banga. Galiausiai niekas nesusitvarkys. Jau ginčijasi dėl šito viruso lyties. Lyg neturėtų ką daugiau veikti. Reikia sakyti „kovidas“ ar „kovidė“. Po velnių! Mano galva tuoj sprogs. Vėl prisimenu tuos žodžius: visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Ne visai tiesa. Laisvė judėti po šį mažą žydrą rutulį, kuris visatoje yra mažesnis už smiltelę, yra tik utopija. Jei galėtume tai daryti, dabar neturėčiau tiek vargo, o viza tebūtų formalumas. Bet ne, ji yra tarsi burtažodis, net internetiniame puslapyje taip parašyta. „Gauti įvažiavimo į mūsų šalies teritoriją vizą yra privilegija, o ne teisė.“ Suprask kaip nori. Mes kalbame apie globalizaciją, kalbame apie pasaulinį kaimelį, bet iš esmės užsibarikadavome už aukštų sienų, reikia prirašyti ir pateikti tonas popierių, kad patektume į teritoriją, kuriai nekeliame jokios grėsmės. (Jaunuolių juokas) Aš esu čia, o mano siela sklando ten, su jumis. Esu kaip paukštvanagis, kuris skrisdamas svajoja užkloti savo šešėliu visą vandenyną. Mano juokas liūdnas. Aš esu Antigonė. Taip, aš esu atvirkščia Antigonė. Stoviu ilgose eilėse, nemiegu naktimis ir nuolat jungiuosi prie imigracijos tarnybos internetinio puslapio. Aš esu Antigonė, kuri nebijo Kreonto, esu pieštuku ginkluota Antigonė! Užbraukdamas blankuose langelius jaučiuosi, lyg mane kaltintų. Kaltintų sąmokslu prieš vyriausybę, kaltintų, kad esu pažeidžiamas asmuo, kaltintų šeimų susijungimu. Deja! Aš esu atvirkščia Antigonė. Ji tenorėjo oriai palaidoti savo giminę. Ji tenorėjo dalyvauti laidotuvėse, paskutiniame gyvenimo taške, ir buvo apkaltinta sąmokslu. Aš tik noriu dalyvauti gimime, kuo būčiau apkaltintas? Aš esu atvirkščia Antigonė, bet mes abu siekiame to paties: patirti tą žmogiškumo akimirką, tas akimirkas, kurios, be jokios abejonės, yra mūsų gyvenamo pagrindas.

Aš esu pakibęs, kaip ir ji. Pakibęs ant automato, kol galiausiai gaunu elektroninį laišką:

Dėkojame už parodytą susidomėjimą aplankyti Kanadą. Kruopščiai išnagrinėjęs jūsų prašymą gauti laikino gyventojo vizą ir pridėtus dokumentus, nusprendžiu, kad jūsų prašymas neatitinka Imigracijos ir pabėgėlių apsaugos įstatymo ir jo reglamento reikalavimų. Atmetu jūsų prašymą dėl šių priežasčių:

• Nesu tikras, kad jūs išvažiuosite iš Kanados pasibaigus jūsų kaip laikino gyventojo viešnagei pagal Imigracijos ir pabėgėlių apsaugos reglamento pastraipą 179 (b), atsižvelgiant į jūsų apsilankymo tikslą.

• Nesu tikras, kad jūs išvažiuosite iš Kanados pasibaigus jūsų kaip laikino gyventojo viešnagei pagal Imigracijos ir pabėgėlių apsaugos reglamento pastraipą 179 (b), atsižvelgiant į jūsų kilnojamąjį turtą ir finansinę padėtį.

• Nesu tikras, kad jūs išvažiuosite iš Kanados pasibaigus jūsų kaip laikino gyventojo viešnagei pagal Imigracijos ir pabėgėlių apsaugos reglamento pastraipą 179 (b), atsižvelgiant į ribotas įsidarbinimo galimybes jūsų gyvenamojoje šalyje.

• Nesu tikras, kad jūs išvažiuosite iš Kanados pasibaigus jūsų kaip laikino gyventojo viešnagei pagal Imigracijos ir pabėgėlių apsaugos reglamento pastraipą 179 (b), atsižvelgiant į jūsų esamą padėtį darbo klausimu.

Jei manote, jog galite paneigti šią nuomonę ir įrodyti, kad jūsų padėtis atitinka reikalavimus, jūs galite pateikti naują prašymą. Tokiu atveju jums teks vėl sumokėti bylos nagrinėjimo išlaidas. Pagarbiai. Vizų tarnyba – Meksika.

 

 

EPILOGAS

 

Little light of mine.

Seniai laukiu tos akimirkos.

Jau matau tavo pirštelius ant savo krūtinės

Ir visą jų įkūnijamą palaimą.

Tavo motinai sunku, bet ji tvirta moteris.

Tu paveldėsi jos švelnumą ir jėgą.

Ji man jau davė auksinį gyvenimą, tu esi jame žibantis deimantas.

Tau skirsiu visą savo gyvenimą, būsiu tavo gairė,

Tu mane vadinsi tėte, bet iš tavęs mokysiuosi būti tėvu.

Tu dar neatėjai, bet senelės tau jau išrinko vardus.

Mudu su tavo motina dar ginčijamės,

Bet tikrai rasime daugiau nei sutarimą, daugiau nei gražų skambesį.

Mes trokštame duoti tau savo meilę,

Todėl tu turėsi daugiau nei vardai, tu turėsi prasmes.

Tu vadinsiesi malonė, tu vadinsiesi Dievo galia.

Aš tave vadinsiu vizija ar etalonu,

Aš tave vadinsiu Ana ar Ikema,

Aš tave vadinsiu šviesa tavo akių,

Bet įspėju, nemokėsiu šukuoti tavo plaukų,

Todėl būsi bandomasis triušis, kol pati suprasi, ko nori.

Tu mane jau išmokei nuolankumo, nes ateini į pasaulį be triukšmo.

Ateini į užsidarytą pasaulį.

Ilgas valandas žiūrėsiu, kaip čiulpi savo nykštį,

Švelniai glostysiu tavo kūnelį,

Ir nors mus skiria vandenynai,

Tėtis tave be galo myli.

This little light of mine

I’m gonna let it shine.

Girdi, tėčiui ant ausies užlipo meška,

Bet teks priprasti.

Aš tau dainuosiu maudydamas,

Aš tau dainuosiu keisdamas vystyklus,

Aš tau dainuosiu prieš miegą skaitydamas pasaką.

Tu gimsi toli nuo savo namų, toli nuo savo šaknų,

Bet gali būti tikra, visa Afrika jau tavyje.

Ir nors tu gimsti pasaulyje, kuris nekenčia moterų,

Tėtis visada pamokys tuos, kurie tavęs negerbs.

Nusivesiu tave į biblioteką,

Atversiu tau pasaulį, didžiąsias aikštes, muziejus, teatrus ir ypač filmotekas.

Nuvesiu tave ir į baseiną,

Nors tavo motina dėl to kiek nerimauja.

Ji sako, kad per tave aš tapsiu per daug patrauklus,

Būsiu kaip vienišas tėvas su tokia gražia dukrele,

Kuris sugundys visas mergeles.

Ir nors mus skiria vandenynai, mama ir tėtis vienas kitą labai myli.

Mama ir tėtis tave myli ir mylės visada!

This little light of mine

I’m gonna let it shine.

 

Bona, 2023 metų sausis

 

Iš prancūzų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė