Aš šoku

 

Vika Biran gimė 1990 m. Pinske, Baltarusijoje. Studijavo žurnalistiką Valstybiniame universitete ir kolegijoje, taip pat sociologijos, etikos ir politikos mokslus Europos laisvųjų menų koledže Baltarusijoje. 2010–2016 m. dirbo aktore Laisvajame Baltarusijos teatre. 2014 m. su bendraminčiais įkūrė projektą MAKEOUT, skirtą LGBTIQ+ žmonėms, tuo metu tai buvo didžiausia platforma queer balsams Baltarusijoje (2021 m. veikla nutraukta). 2020 m. rugsėjį Vika buvo suimta ir 15 parų kalinta Minsko kalėjimuose. Šiuo metu studijuoja kultūros antropologiją Europos Viadrinos universitete Frankfurte prie Oderio, dirba UNIT (žurnalistų ir aktyvistų platforma, skirta LGBTIQ+ problemoms Rytų Europoje, Vidurio Azijoje ir Pietų Kaukazo regione), rašo publicistiką televizijos kanalui „Belsat“.

Čia skelbiamos ištraukos iš Vikos Biran romano „Aš šoku“ (Я танцую), kurį netrukus išleis leidykla „Pflaŭmbaŭm“. Autorė dalyvaus rugsėjo 22–23 d. Vilniuje vyksiančiame literatūros festivalyje „Open Books“.

 

Aš šoku

 

(Nuo 2022-ųjų pavasario iki 2022-ųjų žiemos – su nedideliais nuokrypiais)

[…]

 

 

Deivės vadyba – taip, tai man

 

Kodėl nė viename gyvenimo aprašyme negalima pridėti įrašo apie tai, kaip man sekasi tvarkytis su savo gyvenimu? Man regis, tai visų geriausiai apibūdina mano profesines savybes. Ar tai – soft skills, ar hard skills? Mano gyvenimas – svarbiausias ir geriausias mano projektas. Jame šitiek prieštarų, netikėtumų, krizių ir rizikos. Viską esu kruopščiai suplanavusi. Esu net suplanavusi, kaip man kurti savo planą. Aš susitvarkau, aš visada su viskuo susitvarkau. Susitvarkau net su tuo, kad man nepavyksta susitvarkyti.

Taigi štai dar vienas genialus mano planas.

Vasarį baigiu darbą pagal dvejų metų sutartį. Tada man sukanka trisdešimt. Surengiu atsisveikinimo vakarėlį. Jau susitaupiau šiek tiek pinigų ir įgijau B2 lygio kalbos sertifikatą. Skrendu į Vokietiją, į renginį, kuriame man svarbu pasirodyti, bet ne itin norisi dalyvauti. Tūnau kur nors miške, kartais išeinu pasivaikščioti, skaitau knygas, vakarais rūkau prie langelio suktines. Ir kad nebūčiau pernelyg aktyvi grupėje, kur pasakojama „Kas būdinga gyvenimui jūsų tėvynėje?“ ir „Ką man dovanojo ši nepamirštama patirtis?“, apsimetu autizmo spektro sutrikimą turinčia mergina. Po šios „Melo akademijos“ man prasideda C1 lygio kalbos kursai Berlyne. Paskui vykstu į Hamburgą, ten išeinu pasirengimo egzaminui kursą. Žinoma, tą egzaminą išlaikau sėkmingai ir iškart įstoju į pirmą kursą Hamburgo universiteto Kultūros antropologijos skyriuje. Viskas apgalvota. Viskas paruošta. Taip ilgai siekiau to. Tinkamas planavimas užtikrina sėkmę.

Jei nori prajuokinti deivę – papasakok jai apie savo planus.

 

[…]

 

 

Koronavirusas – visi planai žlugo

 

Pirmą savaitę laikausi visų Pasaulio sveikatos organizacijos ir savo pačios nerimo rekomendacijų. Išeinu į lauką tik todėl, kad tai naudinga, kuo arčiau vidurnakčio, o išvydusi atsitiktinį praeivį, pereinu į kitą gatvės pusę. Šlaistytis tarp savo rajono daugiabučių neįdomu. Jau ištyrinėjau jį visomis keturiomis kryptimis – aplinkui vis tokie pat namai, tokie pat miesto kraštovaizdžiai. Tik vienoje vietoje yra toks tarsi upelis ir juokingi medžiai. Tai – gamta, ji keičiasi, ją atseit nenuobodu stebėti, ar ne? Tačiau kokie neūžaugos tas upelis ir medžiai! O vis tiek skubu pamatyti juos, tarsi akių išganymo. Dar įsijungiu tinklalaidę, kad nors šiek tiek atitraukčiau dėmesį nuo tų nykių daugiabučių vaizdo. Malinauka – ne pats tinkamiausias rajonas vaikštinėti. Beje, kaip ir kiti Minsko gyvenamieji rajonai. Čia be vaizduotės neišgyvensi. Vis tiek įdomiausi dalykai vyksta galvoje.

Taip ištveriu pirmą savaitę ir tada suprantu, kad veikiau nusibaigsiu iš nuobodulio ir vienatvės nei nuo koronaviruso. Juk neįmanoma visą laiką tūnoti namie! Juo labiau – kai aplinkui verda gyvenimas. Dar gerai, jei viskas būtų uždaryta, bet juk viskas veikia po senovei – ir sporto klubai, ir kavinės (nieko kito man dabar nereikia). Pasirenku tokį vidurio kelią: viena vertus, neužsidarau visiškai (mėginau, bet tai nepakeliama), kita vertus – geriu kavą atviroje kavinės terasoje, o ne uždaroje patalpoje ir nelipu be reikalo į metro, jei įmanoma nueiti pėsčiomis. Žinoma, visa tai – su kauke. Žmonės, negyvenantys Baltarusijoje, ar įsivaizduojate, kad beveik per visą pandemiją Baltarusijoje buvo neprivaloma dėvėti kaukes? Žmonės iš Baltarusijos, ar prisimenate, kaip nebuvo įmanoma gauti tų kaukių? Ir dezinfekcinio skysčio? Pusgalvis neva prezidentas aiškina, kad koronavirusą galima išsigydyti traktoriumi ir degtine. Visą tą laiką ligoninėse miršta žmonės. Statistika menkina skaičius: pandemijos metu staiga išaugo vyresnio amžiaus žmonių mirčių skaičius, bet, žinoma, ne nuo koronos. Rengiami didžiuliai pergalės Antrajame pasauliniame kare minėjimo paradai. Tuntas veteranų būriuojasi minioje be kaukių. Kiek jų mirs po mėnesio? Ūsuotis džiūgauja. Ūsuoti, linkiu tau visa ko blogiausio!

Čia – tas atvejis, kai visi dėlioja išgyvenimo strategijas iš skeveldrų. Ta spalva – nenusakoma. Nebuvo aiškių rekomendacijų, kuriomis galėtum remtis. Nebuvo jokios koronaviruso biblijos: pirmas įsakymas – dėvėk kaukę, antras – keisk ją kas dvi valandas. Sprendimai buvo skuboti ir dažnai atsitiktiniai. Kasdienybė byrėjo bematant. Žmonės įstrigdavo kitose šalyse, be darbo, su savo ir svetimomis ligomis arba pavojinguose darbuose, kur tekdavo daug bendrauti gyvai, be socialinio saugumo.

Kai paaiškėjo, kad Baltarusijos valstybė katastrofiškai nesusidoroja su pandemija, žmonės ėmė organizuotis ir patys imtis atsakomybės. Jie rinko pinigus, pirko dirbtinius plaučių ventiliatorius, kaukes, dezinfekcinį skystį, kostiumus. Net arbatą ir šokoladukus gydytojoms užkąsti! Ko neįstengdavo nupirkti – pavyzdžiui, skydelių, – imdavo gaminti patys. Susirašydavo įstaigas, kurioms ko nors reikėjo, ir vežiodavo joms. Rūšiavo viską nepriklausomoje meno galerijoje – šiandien jos nebėra. Savaiminė organizacija, tarpusavio palaikymas, solidarumas – štai kas tapo svarbiausiu to meto menu. Valstybe, tu – išgama. Tavimi negalima kliautis, viską pasidarysime patys. Gydytojoms viso to reikėjo – bet jos bijojo priimti. Jos užtrenkdavo duris savanorėms prieš nosį ir garsiai reikalaudavo, kad jos važiuotų šalin. O paskui atidarydavo šalutines duris – ir kviesdavo, šaukdavo pusbalsiu, kad sugrįžtų, nes padėtis buvo kritinė. Valstybe, ar matai, kokia tu išgama?

Esu įsitikinusi, kad tas visuomenės organizavimasis, tas visiškas valstybės apsišikimas ir būtinybė patiems savarankiškai priimti sprendimus padėjo 2020-ųjų baltarusių revoliucijos pamatus.

 

[…]

 

 

Savųjų paieškos

 

[…] Ši revoliucija vadinama „Moterų“. „Moterys“ vaikšto gatvėmis apsirengusios baltai, pasidažiusios raudonai lūpas, su baltomis gėlėmis. Kokio įtraukumo ši grupė? Ar jos priimtų į būrį transmoterį, ar tik jei būtų patogi? O kaip dėl nebinarios lyties žmonių, ar jiems irgi leidžiama ten būti? Ar teks dabar atidėti visas šias mintis į šalį ir tiesiog mėginti solidarizuotis, užuot baksnojus į skaudulius? Pabandysiu ir aš įsilieti į moterų koloną. Moteris – svarbi mano tapatybės dalis. Šios socializacijos patirties neišbrauksi, neiškirpsi, ji visiems laikams įaugo į mane. Negana to, nusiperku dėvėtų drabužių parduotuvėje baltus marškinėlius, o gėlių kioske – tris baltas gėles (pyzdec kokios užkeltos jų kainos!).

Moterų kolonoje ištvėriau lygiai pusvalandį. Bemat pasidarė aišku, kad mums ne pakeliui. Joms pristigo net ne queer feminizmo, bet paties feminizmo apskritai. Vienas iš didžiųjų transparantų, po kuriais ėjo kolona, ragino: „Vyrai, apginkite.“ Ką jūs, rimtai? Ką tik apsiskelbėte politikos subjektu ir bemat vėl prisimenate vyrus, be kurių neįstengiate gyventi? Ak, ak, aš nepasirengusi eiti su tokiais šūkiais. Tegu eina kitos, aš kol kas nieko nekritikuosiu. Kiekvienai norinčiai – po koloną. Nusifotogafuosiu su P. atminimui po tuo transparantu – ir eisim toliau. Ieškoti „savesnių“, labiau „mūsiškių“. […]

 

 

Adrenalino adata

 

[…] Dabar veiksime maža moterų grupe. Mes keturiese. Tik tiesioginiai veiksmai. Jokių tarpininkų mums nereikia. Iš pradžių nusprendžiame iškabinti mieste savo plakatus. Prisiperkame medžiagų: balionėlių, audinio, plastikinių vėliavėlių ir taip toliau pagal sąrašą. Nuodugniai apgalvojame, ką ketiname rašyti, kur tai darysime, kur ir kiek kabinsime. Pinigų neskaičiuojame. Lyg ir susimetame, bet iš pat pradžių aišku, kad kas turi pinigų, tas ir moka. Kažkuri vairuoja automobilį. Kažkuri suveikia butą, kad ramiai viską nusipieštume. Kiekvienos savas indėlis. Daugmaž tuo pat metu nustoju pavyzdingai skaičiuoti išlaidas. Nuo rugpjūčio iki spalio tame sąraše nieko nėra, jokių smulkmenų. Nenutuokiu, kiek išleidau maistui, kiek buto nuomai, kiek dažams.

Pirmieji plakatai buvo negrabūs. Drebėjo rankos, kai tvirtinome juos ant tvorų. Dirbome nuo šešių ryto. Specialiai keldavomės anksti. Vienoje vietoje pakabinome taip aukštai, o audinio atraiža buvo tokia mažytė, kad raidžių nesimatė. Kitur nepavyko žmoniškai nufotografuoti. Guodėmės, kad tai – tarsi mūsų žvalgyba, bandymas. Juk ne visą gyvenimą piešėme plakatus ir kabinome juos ant tiltų ir tvorų.

Paskui sugalvojau skrajučių tekstą, ten buvo kažkas sakoma apie solidarumą su darbininkais. Tuo metu darbininkai kaip tik aktyviai streikavo, mūsų kraštuose tai reta. Bičiulė vežiojo mane automobiliu, aš išpuldavau autobusų stotelėje, išklijuodavau skrajutes – ir paskubomis lėkdavome toliau. Po kurio laiko jau dalinau skrajutes tiesiog minioje, nes norėjosi tiesioginio kontakto su žmonėmis, o ne tų išpuolių paslapčiomis.

Su kitais plakatais mes tiesiog vaikščiojome po miestą, prisijungdavome prie maršų. Mėginome nupiešti ką nors pastebima, kad pakliūtume į nuotraukas. Veidas įdegė saulėje. Kartą stovėjome ant KGB pastato laiptelių su plakatu „Diktatūra ir OMON – Baltarusijos skausmas ir dejonė“. Dabar tas užrašas man atrodo nykus, bet tuo metu labai norėjosi atsitraukti nuo taikos, gėlyčių ir vilties diskurso, nes jau radosi daugybė liudijimų apie masinius mušimus ir kankinimus. Štai jau stovime ant KGB laiptelių, aplinkui minia žmonių, staiga pasirodo Maryja Kalesnikava ir kalba nuo tų pačių laiptelių. Jaučiu, kaip tiesiog dabar atsiduriu pasaulio, ble, energijos židinyje! Aplinkui viskas kunkuliuoja, verda, viskas įgyja prasmę.

 

[…]

 

Taip ir užlipi ant adrenalino adatos. Iš pradžių naktimis paslapčiomis tampaisi su plakatais ir skrajutėmis. Paskui – dieną, bet vis dar paslapčiomis. Dar vėliau – dieną, atvirai. Paskui visa ko prasmingumo pojūtis ima nykti, ir atrodo, kad viskas – tik vaikų darželis, primityvu. Tiesiog vaikštinėjame gatvėmis tai šen, tai ten. Sėkmingos kovos rodiklis – kiek padaryta nuotraukų su mūsų plakatais? Juokinga! Molotovo kokteiliai – štai kur prasmė. Ardyti grindinį – štai kas svarbu. Vartyti automobilius, pyzdinti mentus, užgrobti administracijos pastatus… Ką dar galiu padaryti, kad prisidėčiau prie revoliucijos? Vyraujanti nuotaika žadina tokias mintis.

 

[…]

 

Aplinkui daug gražių kadrų. Štai, pavyzdžiui, kelios jaunų kariškių eilės saugo vyriausybės rūmus nuo mūsų, gražiųjų, puolimo. Mes, gražiosios, sėdim prieš pat kariškius. Kažkuri su vestuvine suknele. Kažkas atlieka performansą užrišta burna. Pavargome bastytis nuo aikštės iki aikštės. Žinome, kad niekas mūsų negirdi. Esame beveik maldininkai, įtikinėjantys save pačius, kad svarbu kur nors eiti, ir nesvarbu, kur eini. Kad viską lemia procesas. Mes jau kelias dienas „procese“: nuo „Miesto didvyrio“ stelos iki Laisvės aikštės, nuo Nepriklausomybės aikštės iki Spalio aikštės, jau išmynėme visą prospektą, bet ne visi mes krikščionys, mumyse nedaug tikėjimo, o kai kurie iš mūsų nusprendžia nugalėti universalia meile. Tai yra – gėlėmis ir glėbesčiavimusi.

[…]

 

 

Šventės troškimas, norisi gyventi

 

[…] Koks mano protesto tikslas? Šaukti apie policijos smurto siaubą? Vaikščioti išsidabinus baltai, raudonai, baltai? Dvidešimt kartų iš eilės dainuoti „Kupolėlę“? Ne, taip nuoboduuuu. Aš noriu protestuose įgyti jėgos, o ne prarasti ją. Noriu, kad minioje kalbėtume ne žodžiais-skanduotėmis, kurias visas jau iššūkavome po penkis šimtus kartų, bet muzika. Aš išeinu šokti!

 

[…]

 

Išsinuomojame garsiakalbius. Nesirenkame pernelyg mažų, nes reikia stipraus garso. Pernelyg didelių, tai yra paties didžiausio garsiakalbio – irgi ne. Jei atimtų jį iš mūsų, o tai labai tikėtina, tektų dar ir brangiai mokėti, mes neturime tiek pinigų. Pasiimame vidutinius. Su jais prireikus galima ir pasprukti, ir garsas daugmaž tinkamas. Man atitenka chaki spalva išdažytas garsiakalbis. Fui! Kažkokia militaristinė šūduva! Paskui visose nuotraukose buvau su juo! Na gerai, ką darysi, toks jau pakliuvo. Kad tik girdėtųsi!

Kreipiuosi į pažįstamus – kas dar ryžtųsi prisidėti pinigais prie nuomos. Keletas atsiliepia. Puiku, ne už viską teks mokėti iš savo kišenės. Užeiname į biurą sutvarkyti nuomos formalumų. Mums siūlo visokios technikos, jei reikia – fotoaparatų, objektyvų, nešiojamųjų kompiuterių. Ne, ačiū, mums tik garsiakalbių. Tris! Formalumams reikia pasų. Kieno? Žinoma, kad mano, tačiau kieno dar du? Tą akimirką, manau, visos pagalvojome tą patį: tie popieriai iš esmės yra įrodymas, kad esame organizatorės ar dar kas nors, kad tai gali būti vėliau panaudota sustiprinant kaltinimą, kad paskui nebenusimuilinsi ir panašiai. Pagalvojome – ir tiek. Ką jau čia stypsosi. Štai dar du pasai – pirmyn, rašykitės. Drąsuolės, geruolės, gražuolės, tąkart išdrįsusios rizikuoti – ačiū jums!

 

[…]

 

Su muzika tas bastymasis po prospektą nebeatrodo toks nuobodus. Juk galima ir šokti einant, ir visokie geri žmonės spiečiasi prie mūsų, kad ir jiems nebūtų taip nuobodu vaikštinėti.

 

[…]

 

Paskui prie mūsų prisideda kažkokia aktyvi tetulė, ji irgi linksmai šoka. Tikriausiai panaši į miesto pamišėlę, bet mes visos čia miesto pamišėlės, avelės, narkomanės, prostitutės ir visa kita. Tai – garbės vėliava, neškime ją oriai! Šokim toliau, miela miesto pamišėle! Kaip puiku, kad tu su mumis!

Nepriklausomybės aikštėje pasidedame garsiakalbius ant šaligatvio ir sustojame šokti rateliais. Atrodytų, trūksta tik krepšių per vidurį, bet pamažu ir jie ima rastis. Akys merkiasi. Kūnas atsipalaiduoja. Nesvarbu, kaip aš atrodau, kaip judu, kas į mane žiūri. Adrenalinas srūva į kraują ir virsta serotonino, dopamino, oksitocino ir endorfinų ekstaze. Aš laiminga, velniai griebtų, tokia laiminga! Jokiuose berlynuose nuo jokių narkotikų man nebuvo taip gera kaip Nepriklausomybės aikštėje priešais bažnyčią, su prikabinta prie kuprinės vaivorykštine vėliava, su išsinuomotu bluetooth garsiakalbiu ir autozakais tolumoje.

Ak taip, autozakas tolumoje! Juk vakarėlis jau baigiasi. Regis, metas tepti slides. Traukiamės bažnyčios link – daugiau nėra kur. Ankstesnėmis protesto dienomis žmonės jau užsidarydavo ten. Tikiuosi, kad šiandien mums to neprireiks.

„Gal laikas išjungti muziką? Šiaip ar taip – bažnyčia“, – primena bendražygė queer aktyvistė, ir aš susivokiu, kad taip, po galais, pats laikas. Visiškai aišku ir neabejotina, kad čia jau bažnyčios teritorija, mes ją gerbiame ir nelendame į svetimą vienuolyną su savo vaivorykštine technoregula. Taip, metas slėpti ir vėliavą. Pagaliau norisi ir nusimyžti, o tai įmanoma tik bažnyčios tualete.

Bažnyčios tarpduryje prikimba kažkoks vyriokas. Sakosi turįs jaudinančią dainą apie Jėzaus širdį, o mes nešiojamės garsiakalbį, jis tai matė, mums būtina paleisti šią dainą, kad visi girdėtų ir kad Jėzaus galybė apgintų mus. Atsakau, kad būtinai paleisim. Tuoj, tik nusišlapinsiu – susitiksim ir pasiklausysim apie Jėzaus širdį. Išeidama sutinku jo klausiamą žvilgsnį, bet pasprunku nuo jo: atleisk, vyruk, apie Jėzaus širdį – kitą kartą, bent jau garsiakalbius mums reikėtų parsinešti namo. O tu kietuolis, ir Jėzaus širdis visai nieko, ir tegu mums visiems būna gerai.

 

[…]

 

Iš esmės pati atėjau tiesiai jiems į rankas.

Ne itin slėpiausi ir ne itin bėgau. Žinojau, kad tai kada nors įvyks. Sklandė toks šiurpus pusiau juokelis, pusiau tiesa: „Nesėdėjai – vadinasi, ne baltarusė“, ir aš jaučiausi labai panašiai. Šitiek mano draugių jau atsėdėjo savo paras – kuo aš prastesnė? Jos ištvėrė – ir aš ištversiu! Bus įrašas manajame aktyvistės gyvenimo aprašyme. Palavinsiu atsparumo stresui įgūdžius. Padėsiu kuriai nors silpnesnei. Pamatysiu iš vidaus, kaip veikia ta sistema. Žinoma, jei išeini į maršą, vieną dieną tave vis tiek pariš. Neišeiti negalėjau. Vadinasi, reikia būti pasirengusiai, kad supakuos. Nuolat nešiojausi visas tas kelnaites, dantų šepetėlius ir knygas. Ir sykį ta diena atėjo.

Tai buvo vadinamojo prezidento vadinamosios inauguracijos diena. Jis patyliukais surinko savo rūmuose įvairaus plauko subinlaižių draugiją… Nesu prieš rimingą kaip sekso praktiką, metafora išėjo šiaip sau, pabandysiu dar kartą… Patyliukais surinko savo rūmuose įvairaus plauko palaižūnų draugiją (taip išties geriau!) ir užsidėjo karūną. Mes su queer kolonos chebra irgi pasiruošėme ir prisigaminome įvairių karūnų: vaivorykštinių, su užrašu „eiknachuracija“ ir dar nebeprisimenu kokių. Ir vos mums išsitraukus jas, kad užsimaukšlinę ant galvų žygiuotume toliau su minia, kažkas vėl pasileidžia bėgti, nes dar kažkas kitas jau bėga – ir pati instinktyviai nuskuodžiu jiems iš paskos. Per tą valandą taip jau buvo nutikę kelis kartus, ir aš galiausiai atbėgu tiesiai į rankas žmogui žalsva uniforma su juoda balaklava. „Ir jūs – eikit su manimi.“ Tararam, atėjo toji akimirka, sulaukiau! Matau šalimais mieląją H., su fotoaparatu. Pozuoju jai: žinau, kad H. padarys kietą tos akimirkos nuotrauką, kuri paskui pasklis po visus feisbukus, ir žmonės aikčios, atseit kaipgi šitaip, tai pašlemėkai, parišo Viką, tegu kuo greičiau išeina į laisvę. Išeisiu, mielieji, išeisiu! O kol kas autobusiuko durys užsidaro, ir aš galų gale atsidūstu: viskas, galima nebelakstyti, pagaliau „prisėsiu“. […]

 

 

Nenoriu daug apie tai rašyti

 

Ramiai važiuojame autobusiuku. Patikrinta schema. Jie žino, kaip vežti. Aš žinau, kaip važiuoti. Pradedame nuotaikingą žaidimą.

Rajono milicijos skyriaus kiemelyje laimiu pirmąjį raundą – suspėju telefonu parašyti O. žinutę, kad esu skyriuje. Mudviejų su O. romantiški santykiai jau nutrūkę, bet ji vis tiek tas žmogus, kurio numerį moku atmintinai, mano patikėtinė, kuria galiu kliautis. Tai ji vėliau su meile rinks man pagalbos siuntinius.

 

[…]

 

Rajono skyriuje dar buvo įmanoma reikalauti šiokių tokių teisių, ir aš ėmiausi to. Okrestino gatvėje ir Žodzine tokių galimybių bus mažiau. Pavyzdžiui, aš žinau, kad turiu teisę nesiteplioti pirštų dažais. Visos kitos iš mūsų skyriaus draugijos išsitepliojo, ir aš buvau bauginama. Atseit „pasiųsim tave ant gulto penkiolikai parų“. Prijuokino, neklauskit. Tarsi galėtum tikėtis, kad bus kitaip. Tai, kad jie privalo atiduoti man protokolo kopiją, irgi žinojau. Jiems teko įstatyti rašalo kapsulę į spausdintuvą, ir jie netyčia išspausdino man net dvi kopijas. „Viena bus Lenkijai, kita Lietuvai“, – paaiškino man. „Aš ruošiausi į Vokietiją“, – atsakiau aš, bet nepuoliau dėstyti jiems savo stojimo į universitetą aplinkybių. Apsieis.

 

[…]

 

Į Okrestino gatvę važiavome sėdėdamos viena kitai ant kelių, palenkusios galvas. Gaudėme orą pro plyšelius. Metalinės sienos aptaškytos krauju. Okrestino gatvės kiemelyje mus išrikiavo veidais į sieną, ir vėl laukėme nežinia ko. Laukimą skaidrinome diskusijomis apie tai, kas palaiko pamišusį diktatorių, o kam vadovauja Vakarų lėlininkai. Pirmiausia – teisininkė U., su kuria vėliau praleisiu kameroje kelias paras; ji ieškojo teisingumo, tikėdamasi, kad atviras pokalbis pagelbės. U. kalbėjosi nusukusi veidą į sieną, rankos už nugaros, o už jos stovėjo kažkoks svarbiausias Okrestino bybys – aukštesnio rango nei kiti Okrestino bybiai. Atrodė, kad U. dalyvauja diskusijų klube, ir po penkių minučių ginčo bus paleista, o kitos liks čia. Žinoma, nė vienos neišleido, o T. davė dar daugiau pyzdulių.

Stovėjome veidais į sieną dešimt minučių ar pusę valandos, o gal valandą ar dvi – sunku pasakyti, nuo sienos į mus žiūrėjo raudonas mygtukas. Priešingai nei pilka siena, jis turėjo šiokią tokią spalvą, struktūrą, galiausiai – paskirtį. Tas mygtukas tiesiog prašėsi paspaudžiamas, kad jam būtų leista „atskleisti“ savąją raudono mygtuko galią. Pamaniau esanti drąsi jau tada, kai patyliukais pasisakiau greta stovinčiai T., kad man norisi jį paspausti. Tačiau pasirodė, jog T. jau šiek tiek anksčiau iš tiesų, ne vien mintyse paspaudė jį. Ją ištraukė iš minios ir stumdė po koridorius, staugdami, atseit ką, bene būsi čia pati protingiausia. Kaip buvo apmaudu dėl T.! Ir kokia gėda suėmė tik apsidžiaugus, kad tai ne mane baisiai rėkdami stumdo po koridorių, kad tai ne aš verkiu, kad „pabūgau savo minčių“.

 

[…]

 

 

Nuo čia – užrašai

 

[…]

 

Šiandien įvyko mano teismas, ir man skyrė penkiolika parų. Regis, pats laikas imti rašyti. Gerai, kad esu ne Viktoras Franklis ir galiu rašyti popieriuje, o ne galvoje.

Dabar sėdžiu Okrestino kameroje. Visas merginas išvežė. Tikriausiai į teismą. Prieš kelias minutes buvau viena, bet dabar pas mane įkraustė L. Numanau, kad ji benamė. Nuo jos sklinda aitrus kvapas, jos veidas pamuštas. Dar jai skauda kojas – apie tai išgirdau, kai jai einant koridoriumi mentas reikalavo, kad pasiskubintų. L. pašnibždomis klausia: „O ar dar bus Lukašenka? Verčiau nebebūtų. Šitokia vyksta savivalė.“ Ir šiuo atveju pritariu jai.

L. šiek tiek susigaudo apie dabartinę politinę padėtį. Ji sako, kad po rinkimų „daug žmonių sugaudė“, kad buvo „net devyni autozakai“ (daugiau, L., daugiau), o „vieną net užmušė“ (daugiau, L., irgi daugiau).

L. ilgai nesiryžo prigulti ant plikų lentų gulto, bet galiausiai prigulė. Nes gelia kojas.

Mielai išgerčiau vandens, bet jo nėra. Buteliukai baigėsi, o čiaupą išjungė. Tikriausiai galėtume prašyti sargybinio už durų, bet 1) taip nesinori ko nors iš jo prašyti, 2) veikiausiai neduos.

Regis, L. užsnūdo. Tegu miega.

Pamaniau, kad jei šią vasarą visur koronavirusas, ir niekur dorai nenukeliausi, tai štai ji, mano kelionė. Po Baltarusijos kameras ir kalėjimus.

 

[…]

 

Ryte, prieš pat teismą, iš mūsų atėmė čiužinius. Mes pamanėme, jog tai todėl, kad veikiai būsime kur nors perkeltos (pavyzdžiui, į Žodziną), bet netrukus atėjo pietūs, paskui vakarienė – o mūsų vis neišleidžia (žinoma, turėjau omenyje, kad niekur neperkelia, – past.). Mes beldėmės ir maigėme mygtuką, o atsakymas toks: „Jūs nubaustos, čiužinių nebus, liks septyni žmonės.“ Kaip? Kodėl? Kai durys užsidarė, ėmėme svarstyti, kas iš tiesų vyksta. Mus paguldė ant plikų medinių lentų, septynioms – penki gultai. Gerai, kad turėjom vandens (nors kurį laiką buvo išjungę), kameroje nelabai šalta, bet visa tai – jei ieškosi privalumų. Ką gi daugiau mums čia veikti.

Viena mergina – U., teisininkė, įžiūrinti gera net didžiausiame šūdo gabale (pasakytų: „užtat jis širdelės formos“), – net ji vakar apsiverkė ir pasakė, kad, nepaisant visos jos meilės žmonėms, štai ji, ta pirmoji akimirka, kai pajuto neapykantą.

 

[…]

 

Vakar mus kažkur išvežė. Rodos, į Žodziną. Džiugu buvo vien tai, kad pagaliau judu kur nors, nebesvarbu kur. Mažytėje Okrestino kameroje man ėmė šiek tiek krikti protas. Pasirodė, kad L. kraustoma iš kameros į kamerą. Kažkurioje ją paliko nakvoti. Mums nakčiai sugrąžino čiužinius, kitoms merginoms – ne. Taip jos ir nakvojo trise dvivietėje kameroje be čiužinių, ant plikų lentų, su kaimyne L.

 

[…]

 

Laike, bėk greičiau! Čia man padeda Colleen McCullough knyga „Erškėčių paukščiai“ (labai pagaulus siužetas) ir japoniški kryžiažodžiai. Tai – toks skaičių spalvinimas, kai galiausiai išeina koks nors piešinys. Man dar nė vienas nepavyko pakenčiamai, bet tai įtraukia ir užima daug laiko. Čia gyvybiškai svarbu kuo nors užsiimti.

Mums neleidžiama miegoti dieną ir gulėti ant gulto. Privalome sėdėti prie stalo ant kieto siauro suoliuko. Naktimis miegame su įjungta ryškia (dienos) šviesa. O dar mėnesinės.

Visas mano kūnas jau trokšta išeiti į laisvę. Kad tik greičiau. Vėl lieku kameroje pati „seniausia“, visos „maniškės“ (tos, kurios spėjo tapti „maniškėmis“) – išėjo. Sužinojau šį tą apie Ch. Apie jį vis šnibždasi sargybiniai. Vadina jį transvestitu. Atseit jam irgi skirtos penkiolika parų, ir jis laikomas vienutėje. Na taip, juk niekas nesumojo, ar pasodinti jį pas vaikinus, ar pas merginas. Įsivaizduoju, kaip jis ten jaučiasi – ir mano buvimas čia nebeatrodo toks tragiškas.

Slegia smilkinius. Penkias dienas nebuvau gryname ore.

 

[…]

 

Penkioliktoji, paskutinė, diena. Užsipisau ieškoti atgaivos, maitintis vien angliavandeniais, miegoti su įjungta šviesa, pabusti šeštą, SĖDĖTI ANT SUOLIUKO. Mano traputė nugarytė, mano traputis kūnelis, mano traputės smegenys. Išėjusi – kaip aš jus mylėsiu!

 

[…]

 

 

Tvarkausi reikalus ir kraunuosi daiktus

 

Kaip malonu miegoti švarioje didelėje lovoje. Kai durys atviros. Valgyti vaisius ir daržoves. Darytis mačios latę rankiniu plakikliu. Nenusistatyti žadintuvo. Smilkyti aromatines lazdeles. Viskas, užsirašysiu į masažą, pedikiūrą ir manikiūrą. Tegu kas nors manimi pasirūpina. Raudoni rankų ir violetiniai kojų nagai.

Mane išleido šeštadienį – į sekmadienio mitingą neisiu. Nenoriu, kad mane iškart vėl susemtų, nesu dabar pasirengusi patirti tai. Pirmą darbo dieną paskambinu į ambasadą: „Gal skambinote man dėl mano darbo vizos, o aš neatsiliepiau?“ – „Nėra, dar nėra atsakymo, laukite!“

Ble, kiek galima laukti? Visą mėnesį laukiu! Šitaip atsėdėsiu dar vieną nuosprendį, kol jūs ten, vaikinai, ką nors išsiaiškinsit. Pasinaudosiu aktyvistės privilegijomis ir pasidarysiu Lietuvos humanitarinę vizą. Mano išdidumas dėl vizų pamažu bliūkšta, reikalavimai menksta. Prašau – duokit bet kokią, kad ir nebe nacionalinę, kad ir nebe vokiečių, tiesiog noriu galimybės išvažiuoti iš šalies. Noriu atsinaujinti, susitvarkyti. Penkiolika parų – mano leidimas, mano žalias bilietas, mano dingstis, mano pateisinimas. […]

 

 

Septynios valandos Berlyno oro uoste

 

Išeinant pro vartus pasitinka policija. Pasitinka visus, ne mane vieną, viskas gerai. Galima sakyti, kad su metaforoje minimomis duona ir druska. Tikrina dokumentus, klausinėja apie atvykimo į Vokietiją tikslą. Atsakau pasitikėdama savimi, juk atvykau į ES, slogiausi dalykai pasiliko praeityje. Sakau, kad laukiu darbo vizos, štai mano sutartis, mano prašymas dar svarstomas, kol kas pasimalsiu Berlyne. Pinigų yra, viza yra, turiu kur gyventi, darbą, viskas gerai.

Policija mano, kad ne viskas gerai. Policija kruopščiai tyrinėja mano darbo sutartį, siunčia ją vienas kitam į rankas, varto visaip pasą, skambina kažkam. Paskui kviečia kažkur užeiti. Taip kviečia, kad negaliu rinktis. Žinoma, kad užeisiu. Šitaip atsidūriau naujutėlio, ką tik atidaryto Berlyno Brandenburgo oro uosto policijos biure.

Niekaip nesuprantu, kas užkliuvo, bet žinau, kad reikia išlaikyti ramų veidą. Neturi atrodyti, kad man čia nemalonu ar baugu – suės nepaspringdami. Išdidžiai raukau nosį. Oriai velku iš paskos lagaminą.

Atsisėdame. Jie klausinėja, šį tą užsirašo. Žinoma, aš kalbu vokiškai, bet šūdinai. Juo labiau – su policija apie visokius teisinius reikalus. Kažkokie žmonės vis užeina į kabinetą ir vėl išeina. Aplinka – tarsi būtų dorai nepabaigę remonto, bet jau skubiai reikėję įsikraustyti, už kiekvienų durų – dėžių sandėlis. Jie patikrina mano lagaminą. Įdėmiai apžiūri visus daiktus […]. Skaitinėja kiekvieną popierėlį iš mano dokumentų aplanko, išberia visas tabletes. Klausia, kokios čia tabletės. Čia adaptolis, o čia hormoniniai. Patyliukais fotografuoju – tai suteikia šiokią tokią regimybę, kad kontroliuoju padėtį. Jie nepastebėjo, kad jau nufotografavau, bet, išvydę telefoną rankoje, bemat įspėja, kad fotografuoti draudžiama. „O kas, jei noriu nufotografuoti pareigas vykdantį darbuotoją – argi negaliu?“ Jie atsako, kad ne. Na gerai, vis tiek jau viską nufotografavau. Juk aš jums ir taip nusikaltėlė. Pamanyk, vienu nusikaltimu daugiau ar mažiau.

Jie randa pluoštą pinigų. Nutinka tikras įvykis, „ritmo pokytis“. Ten aštuoni tūkstančiai eurų. Ketinau pasidėti tuos pinigus į „neliečiamą“ banko sąskaitą. Turėti sąskaitoje vienuolika su puse tūkstančio eurų – būtina sąlyga, kad gautum Vokietijos studijų vizą. Čia neveikia senas triukas, kai pasiskolini dalimis iš kelių draugų, pasidedi pinigus į sąskaitą, gauni ataskaitą apie pinigų kiekį joje, tada išsiimi juos ir grąžini draugams. Tačiau tai nesvarbu, nesigilinsiu į tas pinigines subtilybes ir neaiškinsiu apie neteisybę. Tikra tai, kad čia mano pinigai, aš sunkiai juos užsidirbau, bet dabar policininkė varto juos rankose taip, lyg būtų vogti. Paaiškina kažką, atseit pinigai kol kas pagulės ant jų stalo, o gal kad bus konfiskuoti. Velniai juos griebtų, kas vyksta? Taip, aš sutinku, kad ateitų vertėjas! Taip, jis reikalingas!

[…]

 

Trumpai tariant, esu kaltinama, kad atvykau į Vokietiją dirbti nelegaliai. Taip, lėktuvu, su galiojančia viza. Mano vizą panaikina ir aiškina, kad deportuos mane artimiausiu lėktuvu atgal į Baltarusiją. Tada apsiraudoju – pirmą kartą per tas poste praleistas valandas. Nenoriu atgal į Baltarusiją. Ką tik atsigavau po atsėdėtų parų – kokia dar Baltarusija? Gerai, po kurio laiko išsiaiškiname, kad mane išsiųs už Europos Sąjungos ribų, nebūtinai į Baltarusiją, gal į Ukrainą. Jau geriau, ačiū.

Pereinu tolesnes žeminančias procedūras. Mane fotografuoja iš priekio ir iš šono. Užsirašo akių spalvą – mėlynos (visai ne, kiauši, jos pilkai mėlynos). Išorė – rytų, o ne vakarų europietiška (ak tu šliuže, kaip tu nustatai?). Ir tai aš dar baltaodė!

Su pirštų atspaudais buvo sudėtingiausia. Minske aš atsisakiau kišti pirštus į tą juodą pliurzę, o Berlyne viskas buvo padaryta technologiškiau – pasitelkiant skenerį, – bet, žinoma, tokio pavidalo smurtu, koks jiems tiko. Pabėgau nuo vieno smurto ir pakliuvau į kitą. Technologiškesnį. Politkorektiškesnį. Skeneris veikė prastai, raiška buvo nepakankama, kai kurie pirštai niekaip nesidavė nuskaitomi. Iš pradžių mano asmeninis mentas prašė manęs kitaip pridėti pirštus, paskui aš valiausi juos servetėle, paskui jis pats valė juos servetėle, paskui lietė mano pirštus – spaudė vis kitokia jėga, pyko, barėsi. Mano pirštai buvo jam kliūtis, klaida, barjeras. Mano pirštai jam buvo negyvi – tiesiog daiktas: neteisingas, sugedęs daiktas. Tačiau mano pirštais rašomos knygos. Nuo mano pirštų moterys baigia taip, kad nėra pasaulyje nuostabesnio reginio. Mano pirštais siunčiami laiškai, jie keičia aplinkybes, kloja patalą. Mano pirštai – gyvi, jautrūs, mylimi! Niekad neatleisiu tau, mente, už tai, ką padarei mano pirštams. Po tavo lietimosi baiminausi, kad juose atsivers opos. Man nepakako litro antiseptinio skysčio, kad apsivalyčiau po tavo rankų prisilietimo. Kiekvienas tavo liestas pirštas trokšta ištrėkšti tau akis, apsiginti, atkeršyti.

Po septynių valandų išeinu iš posto. Iš manęs atėmė pasą. Mano vizą panaikino. Mane įpareigojo per tris dienas palikti Europos Sąjungos teritoriją. Visą tą laiką mano draugės Ch. ir J. laukė prie oro uosto vartų. Mes apsikabinome, jos įteikė man gėlių, davė atsigerti vandens – ir mes įlipome į metro važiuoti namo. Arba, jei tikėsime mano mentu, ne pas mane namo, o pas mano draugę. Taip sakydamas, jis šypsojosi. Ketino atimti iš manęs namus. Bet jis nežinojo, kad aš sraigė. Ir kad turiu daug draugų.

 

 

Praėjo pusantrų metų

 

[Gyvenu Berlyne.] Neapsiėjau be nuostolių. Pašlijo santykiai su keliomis draugėmis ir kai kuriomis institucijomis.

Kas vokiečių aktyvistei galbūt yra nuotykis, juokingas, dirginantis vaizduotę vienkartinis nutikimas, man yra gyvenimas. Ji gali leisti sau ištarti, tarkime, „man to per daug, aš nesusidoroju, sudiev“. Aš negaliu pasakyti sau „sudiev“: tai – mano gyvenimas. Aš mataruosiu kojytėmis tame grietinės ąsotyje iki pat galo – kol prigersiu arba kol suplaksiu sviestą. Tai – mano ąsotis, ir man tenka su juo gyventi.

 

[…]

 

Iš baltarusių kalbos vertė Vytas Dekšnys