Ar pasmerkti Pranciškų?
Šių metų rugpjūčio 25 d. nuotoliniame susitikime su Sankt Peterburge susirinkusiu Rusijos katalikišku jaunimu popiežiaus Pranciškaus išsakyti žodžiai, kuriais jis jaunuosius rusų katalikus paskatino didžiuotis savo kultūra ir Petru I bei Jekaterina II, sukėlė ažiotažą. Reaguodama į imperinės Rusijos laikus šlovinančius popiežiaus žodžius Lietuvos užsienio reikalų ministerija išsikvietė į pokalbį apaštalinį nuncijų Lietuvoje, o Ukrainos diplomatinė tarnyba tokią kalbą pavadino „labai apgailėtina“. Dauguma sureagavusiųjų Lietuvoje popiežiaus reveransą „didžiajai rusų kultūrai“ taip pat vertino neigiamai – tiek priklausantieji Romos Katalikų Bažnyčiai, tiek nepriklausantieji. Popiežiaus pozicija stebėjosi ir ją viešai smerkė daug Lietuvos intelektualų, visuomenės veikėjų. Nedidelė dalis, bandžiusi teisinti popiežių, esą mes ne taip supratę jo žodžius ir principinę pacifistinę laikyseną, darė tai neįtikinamai ir tik dar labiau patvirtino, jog šv. Petro įpėdinio žodžiai nėra tiesiog nesusipratimas.
Nors kilo nemažai sveikų ir kultūringų diskusijų, ne tik Lietuvos, bet ir užsienio spaudoje pasigedau dvilypio klausimo – ar nebe pirmą kartą popiežiaus parodomas abejingumas Europos reikalams, pačiame Europos centre vienai didelei valstybei vykdant karą prieš mažesniąją, kirs pačiai popiežiaus institucijai ir dar labiau apretins katalikų gretas? O svarbiausia – ar tai visuomenės sąmonėje nubrauks visus teigiamus pradus, kurie buvo įdiegti nuo to laiko, kai konklava išrinko jėzuitą Jorgę Mario Bergoglio Romos popiežiumi? Galbūt kada nors šios dilemos bus prisimenamos ir gvildenamos jei ne visų Vakarų ir didesnės dalies demokratinio pasaulio, tai bent akis į akį su rusiškuoju imperializmu susidūrusių tautų ir ateities istorikų. Vis dėlto emocijoms atslūgus reikės dar kartą įvertinti popiežiaus veiklą, nes šalia nuviliančio požiūrio į geopolitinius klausimus turime ir gausybę socialinių reformų, priartinusių kurį laiką tolusią Bažnyčią prie žmonių. Tad šias dvi dilemas suartinti ir bandysiu.
Pirmoji dilema. Popiežiaus nevienareikšmė pozicija dėl Rusijos
Rusijos katalikų jaunimas, negalėjęs atvykti į Jaunimo dienas Lisabonoje ir susirinkęs Sankt Peterburge ir iš ten klausęsis popiežiaus, kreipimosi pabaigoje išgirdo tokius popiežiaus žodžius: „Niekada nepamirškite savo paveldo. Jūs esate didžiosios Rusijos – didžiųjų šventųjų, karalių, Petro Didžiojo, Jekaterinos II, rusų tautos, kurioje tiek daug kultūros, tiek daug žmogiškumo, vaikai“ (LRT vertimas). Po šio įvykio spaudoje pasigirdo ir skambių epitetų, ir palyginimų apie popiežiaus kasamą duobę, Vatikanas krikštytas Vatnikanu, Lietuvoje priminta apie tariamus fenotipinius panašumus tarp popiežiaus ir liūdnai pagarsėjusio buvusio „Wagner“ vado ir iš paskutinio skrydžio negrįžusio buvusio Vladimiro Putino virėjo Jevgenijaus Prigožino.
Deja, tai ne pirmas kartas, kai dabartinis popiežius išreiškė liūdinančią poziciją karo Ukrainoje atžvilgiu. Tiesa, pradžia buvo daug žadanti – protokolo laužyti nesibodintis pontifikas pirmomis invazijos į Ukrainą dienomis apsilankė Rusijos atstovybėje Romoje ir išreiškė susirūpinimą dėl karo, o paskambinęs Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui išreiškė paramą ir pasakė esąs „nuliūdęs“, pirmųjų karo metų balandį išsiuntė du pasiuntinius kardinolus į Ukrainą. Vis dėlto karui užsitęsus Vatikanas tapo šaltu dušu su puolančia Rusija kovojantiems ukrainiečiams. Jau gegužės viduryje Rusijos invaziją Pranciškus pavadino išprovokuota ar paskatinta „prie rusų durų lojančios“ NATO, taip dalį atsakomybės už Rusijos vykdomus nusikaltimus perkeldamas šiam gynybiniam aljansui ir pačiai Ukrainai. Šis pareiškimas tuomet buvęs toks netikėtas, kad Lietuvos spaudoje radosi straipsnių, kuriuose buvo nuoširdžiai ieškoma kitų itališko žodžio abbaiare prasmių. Pirmu keistu veiksmu buvo galima laikyti Vatikano sprendimą į Kryžiaus kelio apeigas kryžių nešti pakviesti ukrainietę ir rusę. Rugpjūtį triukšmą sukėlė ir abejonių dėl pontifiko domėjimosi Rusijos aktualijomis pasėjo kitas pareiškimas, kai neaiškiomis aplinkybėmis automobilyje susprogdintą Kremliaus neofašistinio ideologo Aleksandro Dugino dukterį propagandistę Dariją popiežius pavadino nekalta karo auka. Tiesa, tuomet tokį pareiškimą buvo galima kiek labiau pateisinti, motyvuojant atjauta, kurios svarbą pabrėžia popiežius. Be to, šis pareiškimas bent jau gerokai skyrėsi nuo rašistų, kurie ją laikė tyčine „Kyjivo režimo“ auka. O štai lapkritį popiežius Pranciškus sugebėjo užrūstinti tiek Vakarus, tiek pačius rusus, kai interviu pareiškė, kad veikiausiai žiauriausi kare tie, kurie nėra „rusiškos tradicijos“, pavyzdžiui, čečėnai ir buriatai. Buriatų išeiviai taip pat pasmerkė tokias įžvalgas.
Iš viso to galime daryti išvadas, kad ir naujausias pasisakymas anaiptol nėra atsitiktinumas ar nesusipratimas, o paties popiežiaus požiūrio į Rusiją, negebėjimo pripažinti, kad Rusijos kultūros ir politikos vykstant karui atskirti negalima, išdava. Popiežius, atrodo, iki galo nesuprato savo šaudymo pro šalį masto ir kalbėdamas su žurnalistais prisipažino, kad jį liūdina, kai režimai tautos kultūrinį paveldą „distiliuoja“ ir pajungia ideologijai, ir teigė, kad imperatoriai Petras I ir Jekaterina II, be ekspansijos ir žudynių, užsiėmę ir mokslų bei kultūros globa. Gerai dar, kad nepridūrė, jog visi monarchai buvę (vienodai) žiaurūs… Vis dėlto mums, europiečiams, akivaizdu, kad liaupsinti svetimas žemes grobiančios ir žiaurius nusikaltimus kaimyno atžvilgiu vykdančios šalies kultūrą, juolab rusišką imperializmą įkūnijusius vadus yra spjūvis į veidą visiems nuo šios rusiškos nelaimės nukentėjusiems ir tebekenčiantiems.
Ar tai gali paveikti tikinčiųjų santykį su Bažnyčia, kurios galva yra Romos popiežius? Jau veikia, nes katalikams Romos popiežius yra Bažnyčios galva ir vienareikšmis autoritetas. Būtent dėl to viešojoje erdvėje poliloguose tarp katalikų ir su katalikais neretai buvo taikomas apeliavimas į autoritetą – neneigsiu, kad ir pats taip esu elgęsis, gal kitaip ir išvis nerašyčiau šio straipsnio. Atrodytų, lengviausias gynybos mechanizmas būtų žodžius vertinti kaip disonansą tarp pilietinės ir religinės pozicijos. Kita vertus, tai gali sukurti precedentą, kai bus abejojama ir pontifiko pozicija visais kitais klausimais. Ir to imtis bus lengviausia tiems, kurie ir iki tol popiežių kritikavo turėdami savanaudiškų tikslų.
Antroji dilema. Popiežiaus veikla, nesusijusi su komentarais apie Rusiją
Daugeliui piktinantis popiežiaus neįžvalgumu dėl Rusijos vis dėlto pasigendu racionalesnio požiūrio ir pastangų matyti „visą paveikslą“ („pilną vaizdą“). Tiesa, pateisinimo popiežiaus požiūriui į Rusijos karą Ukrainoje nėra. Tai, kad popiežius yra susipažinęs su rusų literatūra, vaizduojamuoju menu, situaciją tik apsunkina. Šiek tiek palengvinti gali tai, kad tikrai mažiau žino apie Ukrainos kultūrą, istoriją ir visuomenę. Mano nuomone, kaltas čia yra ir karo nuovargis, apnikęs popiežių stebėtinai anksti. Tačiau kartu Pranciškus yra popiežius, suteikęs vilties Bažnyčiai, kuri ypač prieš jo pontifikatą buvo kritikuojama dėl kietumo ir tolimo nuo XXI a. aktualijų. Dar po 2005 m. konklavos, išrinkusios konservatyviojo sparno atstovą Josephą Ratzingerį, vienas papabile favoritų Milano arkivyskupas jėzuitas Carlosas Maria Martini (1927–2012) savo paskutiniame interviu Bažnyčią pavadino „200 metų atgyvenusia“, nes „mūsų kultūra paseno, mūsų bažnyčios – didelės ir tuščios, Bažnyčios biurokratija didėja, mūsų apeigos ir sutanos – pompastiškos“. Buvęs arkivyskupas pripažino, kad pedofilijos skandalai yra rimta problema, dėl kurios reikalingi „radikalūs pokyčiai“, „kelionė Bažnyčiai transformuojantis“.
Ir nors Bažnyčios gyvenimu nesidomintiems gali pasirodyti, kad nuo to interviu laikų niekas taip ir nepasikeitė, išties per dešimt metų Bažnyčioje būta itin didelių pokyčių, anaiptol ne visiems tikintiesiems ir kardinolams patikusių. Kad popiežius Pranciškus skirsis nuo ligtolinių popiežių, rodė ne tik jo kilmė (pirmas popiežius iš Pietų pusrutulio), bet ir ordinas (jėzuitų), tarp kurio ir Vatikano istoriškai santykiai ne visad klostydavosi sklandžiai. Tradicionalistus katalikus galėjo trikdyti jo drąsesnės Bažnyčios tradicijų ir apeigų interpretacijos – kojų plovimas Didžiąją savaitę jauniems kaliniams ir kalinėms, kurių ne visi buvo katalikai, atsisakymas sėdėti ištaigiame popiežiaus soste pasirenkant kuklesnį. Jo kritiškas požiūris į formalias tradicijas atsispindėjo jau pirmą išrinkimo vakarą, kai kardinolų sveikinimus priėmė atsistojęs, atsisakė dėvėti auksinį kryžių, pasilikdamas geležinį iš savo arkivyskupavimo laikų. Tačiau bene didžiausią smūgį tradicionalistinis sparnas patyrė, kai popiežius nurodė, kad švęsti tradicines lotyniškas mišias naudojant 1952 m. apeigyną galima tik gavus specialų leidimą, o vėliau spaudimą atsisakyti švęsti mišias senąja forma tik sustiprino. Nors toks žingsnis gali pasirodyti skaldantis, jis mažiau stebina atsižvelgus į motyvus, kodėl nedidelė dalis dvasininkų priešinasi reformuotai, t. y. 1962 m., mišių aukojimo tvarkai.
Popiežius žengė didžiulį žingsnį prabilęs apie žmogaus sukeltą žalą gamtai, jos naikinimą ir klimato kaitą. Apie tai parašė ištisą encikliką „Laudato si’“, kurioje iškėlė aplinkosaugines problemas ir kritikavo žmogaus vartotojiškumą ir neatsakingą ekonomikos vystymą kaip sukėlusius ekologinę krizę, paragino kiekvieną rūpintis mūsų planeta, enciklikoje vadinama bendraisiais namais. Tai buvo didelis lūžis, nes apie tai kalbėję mokslininkai ir aktyvistai įgijo svarbią ir daug kam kiek netikėtą sąjungininkę – Romos Katalikų Bažnyčią, istoriškai tylėjusią žmogui išnaudojant „pavestą kūriniją“. Iki šiol nemaža dalis JAV krikščionių abejoja klimato kaitos realumu ar žmogaus veiklos įtaka šiam reiškiniui; dėl to, kad krikščionybė, kaip ir kitos abraominės religijos, yra itin antropocentriška, žmogaus neigiamas poveikis aplinkai ir kitiems protaujantiems gyvūnams iki šiol nėra iki galo įsisąmonintas, tad popiežiaus, kaip vienos įtakingiausių pasaulio asmenybių ir autoriteto daugeliui katalikų, balsas čia yra itin reikšmingas.
Kitas teigiamas, tačiau dalies pačių tikinčiųjų prieštaringai vertinamas popiežiaus Pranciškaus pontifikato bruožas – domėjimasis mokslu. Nors, kitaip nei kaltina kai kurie Katalikų Bažnyčios kritikai, Vatikanas seniai nesipriešina Evoliucijos teorijai – jos sutaikomumą su tikėjimu bent iš dalies skelbė dar Pijus XII, popiežius Pranciškus nepabūgo pareikšti, kad „Dievas nėra burtininkas“ ir kad Didžiojo Sprogimo ir Evoliucijos teorijos apskritai neprieštarauja katalikų tikėjimui. Popiežiaus įsiklausymas į mokslą išryškėjo ir kovido pandemijos laiku, kai tvyrant baimei ir nežinomybei jis, remdamasis epidemiologų rekomendacijomis, ėmėsi lyderystės pareikšdamas, kad artimą mylintis turi pasiskiepyti. Šiam pareiškimui turbūt nepritarta bent jau nemažoje dalyje Lietuvos (ir ne tik) parapijų, per kurias buvo sėkmingai platinamos sąmokslo teorijos.
2018 m. popiežiaus Pranciškaus iniciatyva pataisytame katekizme pasmerkta mirties bausmė kaip nesuderinama su Evangelija ir besikėsinanti į asmens neliečiamumą ir orumą ir Bažnyčia įpareigota siekti „mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje“. Nors tai įvyko tik XXI a., Bažnyčia perėmė dažniausiai sekuliarių humanistų, tokių kaip Albert’as Camus, Victoras Hugo, jau gerokai lengvesnį kovos prieš šią nehumanišką praktiką jungą (54 pasaulio valstybėse mirties bausmė vis dar taikoma).
Tęsiant kalbą apie sekuliarizmą, popiežius Pranciškus galėjo nustebinti praktikuojančius katalikus paskelbęs lyg ir savaime suprantamą tezę – kad ir ateistai gali būti lygiai dorovingi ir daryti gerus darbus. Ir vienam jo klausiančiam ateistui atsakė: „Daryk gerus darbus, susitiksime ten [rojuje].“ Taip popiežius atvėrė duris dar gilesniam ekumenizmui – su tais agnostikais ir ateistais, kuriems nesvetimos atsakomybės kitam, brolybės ir humanistinės idėjos, kurie taip pat siekia visuotinio gėrio, turi ne mažiau ar net daugiau atjautos esantiems visuomenės paribiuose ir t. t. Tiesa, komentuodamas popiežiaus žodžius, Vatikano atstovas pabrėžė, kad tai tik asmeninė popiežiaus pozicija, nes kiekvienas, išsižadantis Katalikų Bažnyčios, „negalįs būti išgelbėtas“.
Galop Pranciškus šiek tiek plačiau atvėrė duris moterims bažnyčiose, nors santūrus reformų mastas ir nuvylė liberalesnius katalikus, besitikėjusius, kad bus imtas svarstyti pribrendęs moterų šventinimo į kunigų luomą klausimas. Vis dėlto būtent Pranciškaus iniciatyva padaryta reformų, pagerinusių moterų atstovavimą Bažnyčioje, – pvz., Vatikano valstybės sekretoriatui vadovauti pirmąkart paskirta moteris. Kitas net Lietuvoje nemažai sumaišties sukėlęs dalykas – popiežiaus Pranciškaus parodyta atida homoseksualiems asmenims, išreiškiant paramą vienas kitą mylinčių porų santykių įteisinimui per civilinės sąjungos institutą. Tai visiškai priešinga pozicija nei panašiu metu Lietuvos Vyskupų Konferencijos išplatintas raginimas Lietuvos Seimui nepriimti Partnerystės įstatymo ir neratifikuoti Konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (šie klausimai Seimo darbotvarkėje užstrigę iki šiol).
Ir tai tik keletas aspektų, kuriais, mano manymu, popiežius iš esmės pakeitė Bažnyčią ir priartino prie mūsų laikų, ne paneigdamas, o kaip tik patvirtindamas pradinę Evangelijos žinią.
Priimti negalima atmesti
Įvertinus abu aspektus kyla klausimas – ar po skandalą sukėlusių žodžių netenka prasmės viskas, kas buvo ir yra gero Pranciškaus mokyme ir laikysenoje? Viena vertus, apmaudu žiūrėti, kai popiežius savo paties autoritetą griovė ir griauna neįžvalgiais komentarais apie Rusijos karą Ukrainoje. Kita vertus, reikėtų pasakyti, kad popiežiaus lūpomis kalba globalieji Pietūs, su kuriais, akivaizdu, tapatinasi argentinietis pontifikas ir kurių galia pasaulyje vis auga, Vakarų įtakai slopstant, ypač tarp pasaulio katalikų. Kad ir kaip būtų apmaudu mums, vakariečiams, globaliesiems Pietums tik minimaliai rūpi tai, kas vyksta Europoje, net jei kalba pasisuka apie žiaurų karą; jie toliau nuo mūsų regiono ir grėsmes supranta kitaip. Ateityje Bažnyčioje balsų iš globaliųjų Pietų, dar visai neseniai neatstovaujamų, tikėtina, išgirsime vis daugiau ir garsesnių. Nors popiežiaus pozicija Ukrainos klausimu skaudina, būtų netikslinga atmesti popiežių ir ten, kur jo mokymas ir laikysena stipriai rezonuoja. Tai ypač aktualu tuomet, kai bažnyčiose išlieka galios demonstravimo apraiškų ugningos, piktos retorikos pamoksluose, interviu ar net politiniuose maršuose, vis bandant apeliuoti į baimes. Toks galios demonstravimas atrodo desperatiškai ir yra nenaudingas nei visuomenei, nei Bažnyčiai – tačiau tikėjimas turėtų laisvinti iš baimių, kelti širdis (sursum corda), kita vertus, pasak kunigo Juliaus Sasnausko, pykčio ir neapykantos pozicijos randa vis menkesnį pritarimą tarp jaunimo, tad daug jo Bažnyčią gali tiesiog palikti.
Man liūdna, nes įtariu, kad popiežių Bažnyčios viduje garsiausiai ims kritikuoti tie, kurie nori hermetinio, dogmatiško ir vien grėsmę modernybėje ir pasaulyje įžvelgiančio pontifiko ir kuriems jau iki tol neįtiko popiežiaus socialinis mokymas. Labiausiai apmaudu svajojantiems apie atvirą, modernybės iššūkių ir reformų nebijančią Bažnyčią, kuri galėtų būti užuovėja nuo pasaulio nuovargio, beprasmybės, kuri sugebėtų perteikti Dievo karalystės žinią XXI a. žmogui, ir ne tik vaikų turinčiam baltaodžiam katalikui vyrui, susituokusiam su žmona.
Turbūt norėtumėme, kad popiežius atstovautų visiems ar bent jau vakariečiams, tačiau net tokį autoritetą kaip popiežius Pranciškus visų pirma turėtume matyti kaip žmogų. Žmogų, kuris gali klysti vienose srityse, bet dėl to būti ne mažiau gerbiamas ir autoritetingas kitose (ne veltui apeliavimas į autoritetą nėra loginis argumentas). Nežinau, kas didesnė tragedija – popiežiaus neįžvalgumas mums itin svarbiomis temomis ar tai, kad trokštame neklystančių autoritetų. Dar sunkiau įvertinti iš šio laiko perspektyvos, kaip ateinančios kartos vertins dabartinio popiežiaus pontifikatą. Taip pat tai popiežius (vienas iš vos dviejų), apsilankęs Lietuvoje ir pagerbęs sovietinio ir nacistinio totalitarizmo aukas. Laimei ar nelaimei, mums teko būtent šis popiežius, jis geriausiai ir atliepia mūsų laikotarpio aktualijas. Kiek čia laimės – parodys laikas. Tikiu, kad laimės bus daugiau.
