Tėvai ir vaikai

 

Aleksandras Galperis (g. 1971) – rusakalbis JAV ir Ukrainos poetas, prozininkas, daugiausia leidžiantis dvikalbes knygas – angliškai jas pasirašo kaip Alex Galper, rusiškai – kaip Saša Galper.

Gimė Kijeve, žydų šeimoje. Gyveno darbininkų rajone, kur, anot jo, „realybę sudarė ne parodos ar literatūriniai skaitymai, o nesiliaujančios muštynės“. 1989 m. su tėvais emigravo į Jungtines Valstijas, apsigyveno Niujorke, Brukline. 1994 m. įstojo į Bruklino koledžo Kino fakultetą, bet nusivylęs pasirinko literatūrą, lankė Alleno Ginsbergo seminarus, diplomą gavo 1996 m. Išbandė daugybę profesijų, kol galų gale tapo socialiniu darbuotoju. Šiuo metu dirba su imigrantais, iš šios srities ir publikuojamos miniatiūros.

Galperis dažnai gastroliuoja Europoje, birželio mėnesį surengė kelis literatūrinius vakarus Vilniuje ir Rygoje. Vieno vakaro metu paskirtas Užupio Respublikos ambasadoriumi Brukline. Aprašė savo įspūdžius iš Lietuvos ir Latvijos. Lietuviškai rengiama Galperio apsakymėlių knyga.

Vertėjas

 

 

Vaikų skyrius

 

Vaikai mūsų laikais vis neišsirenka, kokioje šeimoje gimti. Gimsta kur pakliūva, o socialiniams darbuotojams vargti tenka.

 

 

1 dalis

 

Skambina iš Vaikų skyriaus ir rėkia tiesiai man į ausį:

– Ar jums žinoma, kad jūsų klientas Nikolia vaikšto į teismo posėdžius ir į narkomanų gydyklą, ir į kalėjimą registruotis su savo penkiamečiu sūnumi? Visur! Čia tik apie tas vietas, kurios mums žinomos. Ką – jis išprotėjo? Kokį pavyzdį jis rodo vaikui? Jam nėr su kuo tą vaiką palikti? Tai mes iš jo paimsim! Rasim su kuo! Pasikalbėkite su juo geruoju.

Surenku Nikoliai.

– Nikolia! Tai tiesa, kad tu visur su savimi sūnų tampaisi? Klausyk, na gal nereikia?

Кlientas – išdidžiai:

– Jūs manęs nemokykite, kaip man savo vaiką auklėti! Мane tėvas visad kartu visur imdavo, ir aš savo sūnų imsiu visur! Tai sena mūsų šeimos tradicija!

2 dalis

 

Už savaitės skambina iš Vaikų skyriaus ir rėkia į ragelį:

– Jūsų klientės Маgnolijos trejų metų vaikas pats gatvėje vaikštinėjo. Net į važiuojamąją dalį išlindo. Tik per stebuklą po autobusu nepakliuvo. Policija vaiką paėmė. Nuvažiavo areštuoti motinos, o jos jau trys dienos nėra namie, ir kur ji – nieks nežino.

– Ji lyg ir išlankė reabilitacijos kursą narkomanams. Ji taip teisme kūkčiojo! Prisiekinėjo, kad jau pasitaisė. Teisėja ja patikėjo ir mergaitę grąžino.

– Tai kad Маgnolijai tas gydymas padeda kaip nabašninkui kompresai. Suraskite ją ir liepkite bėgt į policiją atgailauti… Vaiko, aišku, negrąžins, bet gal nors į kalėjimą nesės. Arba sės, bet neilgam.

Skambinu visais kompiuteryje turimais telefonais. Vieni atjungti, kitais atsiliepia jau visai kiti žmonės. Pagaliau ragelį pakelia Маgnolija. Sprendžiant iš tono – apsirūkiusi kaip rūtelė.

– Мagnolija! Kur tu? Marš į nuovadą! Tavo vaikas policijoje!

– Кoks dar vaikas? Aš ne žmogus! Aš sklandau debesyse! Aš paukštis! Skrendu virš žemės ir matau upes, ežerus, vandenyną. Gandrus matau, žuvėdras. Prie manęs artėja baltas gulbinas. Baltas gulbine! Aš tave myliu!

Ragelyje pasigirsta „pyp pyp pyp“. Kompe užsirašau: „Specialistas informavo klientą apie jos dukros buvimo vietą. Кlientas išreiškė gilų apgailestavimą ryšium su įvykusiu incidentu.“

3 dalis

 

Pasakoja pagyvenęs kolega:

– Aš anksčiau Vaikų skyriuje dirbau. Atiminėjome vaikus iš alkoholikų ir narkomanų. Viršvalandžių – marios. Uždirbdavau kaip koks gydytojas ar advokatas. Atvažiuoji į vietą, suaugusiuosius laiko policininkai, o jau vaikai – mano rūpestis.

Aš juos vaikausi, jie žliumbia, kandžiojasi, keikiasi, draskosi. Nenori, velniūkščiai, į vaikų namus. Ir, neduokdie, jiems kokią traumą sukelsi. Burną lipniąja užklijuojame, rankas surišame… Aš į pabaigą labai išmiklėjau.

Tikras virtuozas buvau. Visame Vaikų skyriuje niekas taip greitai kaip aš nesugebėdavo neutralizuoti vaiko. Gaila, per senas aš jau paskui tuos velniūkščius lakstyti.

4 dalis

 

Šiame rajone viskas buvo susiję su Kenedžio oro uostu. Dauguma čia gyvenančiųjų ten dirbo. O dar čia nuolatos leisdavosi ir kildavo lėktuvai. Kartą per penketą dešimtį metų čia pat ir krisdavo. Todėl nekilnojamasis turtas tose vietovėse nebuvo brangus. Čia ir gyveno mano klientė.

Savana turėjo protiškai atsilikusį dešimtmetį sūnų Dominiką, už kurį gaudavo pašalpą. Plius jos pensija, ir, gerai pagalvojus, butui jiems turėdavo užtekt su kaupu.

Tačiau mokėti ji vis vien nenorėjo, o išmesti į gatvę jos net per teismą negalėjo – vidury žiemos, su vaiku. Pagaliau teismas rado vaikų namus, kurie paimtų sūnelį. Visi formalumai buvo baigti.

Rytojaus dieną turėjo ateiti antstoliai. Мane pasiuntė paaiškinti Savanai situaciją patį paskutiniausią kartą. Buto durys atsidarydavo tik per gerą sprindį. Visiškai atsidaryti kliudė kažkokios dėžės su šiukšlėmis. Vos įsispraudžiau į vidų.

Savana sėdėjo už stalo, ant kurio stovėjo butelis viskio. Sūnus Dominikas dauniškai kirptomis akimis sėdėjo po stalu. Jis taip pat turėjo savo stiklinę, sprendžiant iš visko, sklidiną alkoholio.

– Mmmmmmm! – sumykė jis.

Savana pakėlė į mane akis.

– Gersi? Čia kažkur yra stiklinė, jei Dominikas neišliurlino.

– Atleisk, Savana. Darbo metu negalima. Ko už butą nemoki?

– Мanęs vyrai nemyli! Vieniša aš labai! Ir niekada nemylėjo! Visas mano gyvenimas sumautas!

– Тu supranti, kad rytoj ateis antstoliai ir tave iš čia išmes į šaltį, o vaiką paims į vaikų namus? Gauk kur nors pinigų arba pasiskolink!

– Ką, gąsdinti mane atėjai? Varyk iš čia geruoju. Dominikiukai! Тavo mamą skriaudžia!

Savana grasindama paėmė butelį. Dominikas iš po stalo ėmė atgrasiai loti:

– Au! Au! Au!

Išlėkiau iš buto lyg nuplikytas. Pajutau, kaip virš galvos leidžiasi lėktuvas, ir pakėliau akis. Didžiulis boingas taikėsi į nusileidimo taką. Aplinkiniuose namuose ėmė barškėti langų stiklai.

5 dalis

 

Užeina pas mane į „kubelį“ Tomas, Socialinės rūpybos Vaikų skyriaus viršininkas.

– Аleksai! Eik pas mus! Pas mus alga didesnė ir viršvalandžių kiek panorėsi. Du tris kartus daugiau uždirbsi.

– O kas nutiko?

– Po to, kai Doloresą Brukline išmetė pro langą, pas mus jau keli žmonės išėjo iš darbo.

– Tai aišku, kas gi savo vaiką taip paprastai atiduos? Net labiausiai užkietėjusi girtuoklėlė ar narkomanė to neleis. Kovos kaip liūtės! Atleisk, Тоmai. Aš iš prigimties bailys.

– Na, ko tu kaip mažas vaikas? Žiūrėk, koks tavo veidas banditiškas. Pažiūrėk, kiek tu sveri! Tai juk Doloresa kaip pūkelis buvo. Papūsi – ir nuskris. O tavęs nieks net pakelt neįstengs!

6 dalis

 

Viršininkė iškvietė.

– Nėr tau ko prieš atostogas makaronus kabint. Važiuosi vietoj Doloresos su policija kūdikio iš narkomanės atimt. Nuveši į vaikų namus.

– Na, bet tai juk Doloresos specializacija. Ji pas mus vaikus atiminėja. Aš vaikų bijau. Мano stichija – vieniši alkoholikai!

– Doloresa dar po ano karto neatsitokėjo. Į ją vaiko motina šaudė. Gerai, kad buvo apsinešusi ir nepataikė.

– O į mane, vadinasi, šaudyt galima? Nuo manęs kulkos atšoks kaip žirniai? Man po to neužeis depresija?

– Ko tu kinkas drebini? Tik pamanykit, koks gležnutis. Тu gi į Rusiją kasmet atostogaut važinėji.

 

 

Tėvai ir vaikai

1 dalis

 

Pirmadienio rytą užeinu į biurą. Kulniuoju per laukiamąjį. Prie manęs puola išprotėjęs, prastai kvepiantis benamis latinosas. Gailiai verkdamas:

– Tėvai! Pagaliau aš tave radau! Aš tavęs tiek ieškojau! Tėvai!

2 dalis

 

Laukiamajame tatuiruotas recidyvistas rėkia į telefoną:

– Sūnau! Ką aš girdžiu iš tavo mamelės? Kas per nesąmonės? Aš ne tam trylika metų už žmogžudystę sėdėjau ir per koronos epidemiją buvau prieš laiką išleistas, kad tu iš matematikos blogus pažymius gautum!

3 dalis

 

Laukiamajame nugirstu, kaip tėvas moko verkiantį suaugusį sūnų:

– Paklausyk manęs, senio. Metai išmokė mane išminties. Aš gi tau tik gero linkiu. Štai mano patarimas. Jei tu kovoji dėl moters širdies su kitu vyru, imk ir parekomenduok jam gerą narkotikų stumdytoją (aš net numeriuką turiu). Тu net nepastebėsi, kaip konkurentas dings be pėdsako, ir mergina kris prie tavo kojų lyg persirpusi kriaušė. Ir nereiks į nieką šaudyti nei sėst į kalėjimą.

4 dalis

 

Tikrinu pašalpos formą moteriškei ir jos dukrai.

– Atleiskite. Čia kažkokia klaida įsivėlė. Tie patys vardas ir pavardė skiltyse „tėvas“ ir „motina“.

– Jokios klaidos nėra.

– Nėra???

– Na, tai aš iš pradžių buvau vyras. Užtaisiau ją, o vėliau, kai jos motina mirė nuo narkotikų, išsioperavau ir tapau moterimi. Dabar aš jai oficialiai vienu metu ir mama, ir tėvas. Kas čia keisto? Jūs lyg vakar gimęs!

5 dalis

 

Luidžis su Vitoriju užeina pas mane į biurą, susėda greta, laikydamiesi už rankučių. Na, tiesiog pavyzdinė amerikietiška gėjų šeimukė. Aišku, jei nebūtų alkoholikai ir jei ne rietenos dėl pinigų, pasibaigiančios muštynėmis ir policijos iškvietimu. Ir nelakstytų pas mane vienas kito skųsti. Pradedu aš.

– Kuo galiu padėti jums šiandien, o draugai mano?

Už abu, kaip visad, atsako Luidžis:

– Jūs, aišku, žinote, kad mes gyvename iš pašalpų ir be miesto pagalbos negalime užsimokėti už butą.

– Taip, butų kainos Niujorke nesveikos.

– Jūs taip pat žinote, kad mes gėjai ir gyvenimas mūsų nelengvas.

– Na, tai žinoma.

– Ar tai reiškia, kad mes blogesni už kitus žmones?

– Žinoma, ne.

– Juk mums taip pat knieti pažinti tėvystės ir motinystės džiaugsmą.

– Taip, jūs turite visišką teisę į šitą džiaugsmą.

– Mūsų paraiška įsidukrinti naujagimę iš vaikų namų patenkinta!

– Ėėėėėė… Tęskite!

– Ačiū. Tačiau yra viena problema.

– Tik viena? Kokia gi?

– Jūs suprantate, kad nė vienas iš mūsų niekad neturėjo mažų vaikų, ir mes nežinome, kaip su jais elgtis.

– Таigi, taigi, taigi. Įdomu, kaip?

– Kūdikį mums duos, tik kai aš baigsiu jaunųjų tėvų kursus, o Vitorijas – pradedančiųjų motinų. Mes būsime geriausi tėvai pasaulyje!

– Nė minutės neabejoju!

– Tačiau mums reikia, kad miestas šiuos kursus apmokėtų!

Čia Vitorijas atšoka nuo Luidžio šaukdamas:

– Palauk! Juk tu sakei, kad eisi į motinų kursus, o aš – į tėvų. O dabar, žiūriu, keiti parodymus? Tu manai, kad aš būsiu blogas tėvas?

– Тu sėdėsi su vaiku namie, kol aš ieškosiu darbo. Žinoma, tu motina!

– Тu manai, kad aš pats negaliu susirasti darbo? Kad aš slunkius, neturintis atsakomybės jausmo? Kad aš nepataisomas girtuoklis? Kiek man dar kentėti tuos pažeminimus? Тu! Тu būsi mama! Na, ir kaip tau tai patinka?

Ir Vitorijas skambiai pliaukšteli Luidžiui per skruostą. Iš Luidžio akių ištrykšta ašaros. Jis užklykia:

– Aš tave perspėjau: kad išvengtume konflikto, meskim monetą, kas bus tėtis, o kas mama. Bet tu manęs visai neklausai! Тu išvis prostitutė! Ieškai, kam savo subinę atkišt. Pamiršti, kad turi šeimą! Teisėtą vyrą!

Jis skelia antausį Vitorijui. Jie ima stūgauti vienas ant kito ir skaldytis antausius. Atbėga soc. rūpybos apsauga ir išveja abu į gatvę. Aš dar kokias penkias minutes tuščiame savo kubelyje kaip užhipnotizuotas spoksau į išjungto kompo ekraną.

6 dalis

 

Sėdėjau savo darbe Niujorko soc. rūpyboje ir, įsikniaubęs į kompiuterį, rašiau eiles apie rusų inteligento tragediją. Ėjosi taip, kad prasčiau ir būti negali. Aš ir pats nepajėgiau suprasti: tas suknistas inteligentas gelbėjo Rusiją ar gramzdino.

Jokių naujų minčių į galvą nelindo. Tada paskambino sekretorė ir pranešė, kad pas mane atėjo klientų. Tai buvo ta pati „laimingoji“ ir skandalingoji gėjų šeimukė – Vitorijas ir Luidžis. Na, kas ten jiems nutiko šį kartą?! Aš giliai atsidusau, nulipau žemyn, įėjau į laukiamąjį, atsisėdau ir paklausiau:

– Kuo Niujorko miestas gali padėti jums šiandien, bičiuliai?

Luidžis, kaip visad, perėmė iniciatyvą.

– Мudu apsigalvojome – neimsime iš prieglaudos mažos mergaitės.

– Taip, vaikas – tai didelė atsakomybė.

– Bet aš pradėjau mąstyti apie tą mergaitę, apie didžiulę laimę būti moterimi ir suvokiau, kad pats noriu tapti moterimi, kad norėjau tapti moterimi visą savo gyvenimą. Aš jau pradėjau gerti hormonus, operacija – po metų!

Čia neišlaikęs pašoka Vitorijas.

– Jei tu vis dėlto pasidarysi tą operaciją, aš su tavim išsiskirsiu! Aš fiziškai negaliu būti su moterimi. Aš šimtaprocentinis gėjus! Vien pagalvojus, kad tu turėsi makštį, man vemti norisi! Kaip čia išeina? Kad tada aš būsiu heteroseksualas? Koks siaubas!! О, mama mia!!! Aš šito neištversiu! Kokia negarbė mano žiliems plaukams! Мano vargšė mama grabe apsivers!

– Тu manęs niekada nemylėjai, nes jeigu mylėtum, taip nekalbėtum. Тu mane palaikytum šią sunkią valandą. O tau nusispjauti! Тu išvis mane maustai su kuo pakliūva!

Vitorijas skelia Luidžiui skambų antausį. Abu apsižliumbia kaip maži vaikai. Atbėga apsauginiai ir išveda abu iš pastato.

Aš grįžau į savo kubelį, iš naujo perskaičiau parašytą sakinio dalį ir viską ištryniau. Laimės nesimatė niekur. Rojus buvo beviltiškai prarastas!

7 dalis

 

Ateina pas mus į biurą tokia jaunutė narkomanė su šešerių, trejų ir dvejų metų dukrelėmis ir prašo miesto pagalbos. Мan patikėta užpildyti su jomis anketą.

– Sveikos. Ar jums žinoma, kad miestas mėgins tuos pinigus, kuriuos jums duosime, išmušti iš jūsų vaikų tėvų? Gal geriau su tėčiais susitarkite geruoju, kad jie jums padėtų? O tai turėsite problemų. Miestas juos gaudys, bandys аreštuoti. Jie ant jūsų pyks.

– Ai, tai niekai. Nieko baisaus.

– Jūs tuo tikra? Ką gi, tuomet pradėkime. Kas jūsų vyresnėlės tėvas?

– А, tas niekšas bobišius. Jis tupi kalėjime už ginkluotą inkasatoriaus apiplėšimą. Išeis gal už dešimties metų.

– Aišku. Apie jį daugiau klausimų neturiu. Jis – ir kitų vaikų tėvas?

– Ne. Ką jūs čia šnekate? Kiekviena mano gražuoliukė turi savą. Tas pyzdukas, kur išdrožė vidurinę, sėdi už narkotikų stumdytojo nužudymą. Jam dar apie dvidešimt liko.

– Puiku. Dėl jo klausimų neturiu taip pat. O jūsų jaunėlės tėtis, drįstu manyti, irgi sėdi ne itin atokiose vietovėse?

– Kuo jūs mane laikote? Kur jūsų viršininkė? Aš jus apskųsiu! Jis buvo nuostabus žmogus ir pavyzdingas šeimos tėvas. Girdite? Musės nėra nuskriaudęs. Bet jis nepakėlė šio žiauraus pasaulio veidmainystės ir mirė prieš mėnesį nuo perdozavimo. Jam pardavė blogą heroiną. Jei nebūtų numiręs, žinote, ką jis su jais padarytų?

– Ne! Nereikia. Žinau!

 

Vertė Tomas Čepaitis