„Rožės ir lelijos“ – nuoširdumo paieškos forma, arba Kaip tradicijos įkvepia inovacijas

 

Zarasų krašto menininkei IRMAI GINEIKIENEI, Vilniaus dailės akademijoje studijavusiai fotografiją ir medijų menus, atrodo, kad didžiausias savo ambicijas ji jau įgyvendino dėstydama Anglijos Solento universitete, o po pandemijos grįžusi į Lietuvą pajuto, kad nori kurti, piešti, nes tuomet jaučiasi gyviausia. Apie kūrybą ir inovacinį projektą „Rožės ir lelijos“ su menininke kalbėjomės vėlyvą vasaros vakarą jos sodybos terasoje, kad pokalbis labiau kvepėtų gėlėmis.

Inesa Vaitkūnaitė

 

– Pernai Vajasiškio kaime, kurio bendruomenėje gyveni, pradėjai naują projektą „Rožės ir lelijos“. Kas tai? Kokios priežastys lėmė šio projekto gimimą? Paprastai kas nors nauja gimsta, kai atsiranda trūkumas, poreikis. Ar buvo koks poreikis, kurį norėjosi įgyvendinti?

– Sugrįžusi iš Anglijos gyventi į kaimą, norėjau susirasti savo ratą, moterų bendruomenę, nes ilgėjausi kurti, bendrauti, veikti. Ir mano Zarasų krašto draugės pasiūlė vasarą inicijuoti projektą. Taip gan spontaniškai gimė „Rožės ir lelijos“, kai susibūrė moterys dailininkės, norinčios piešti, surasti sau laiko ir erdvės, taip pat ir pabūti savo vaikų apsupty. Sugalvojom, kad tai bus projektas mamoms ir dukroms, ir jam davėm gėlių vardus: rožės ir lelijos. Kai galvoju apie šią idėją, tikiu, jog tiesiog susijungė ir išsipildė panašios ir išnešiotos moterų svajonės.

Neseniai atsivertusi savo Dailės akademijos laidos magistrų baigiamųjų darbų katalogą, išleistą prieš 25 metus, atradau, kad tuomet dariau lygiai tą patį, ko noriu šiandien. Baigdama akademiją nusprendžiau magistro darbą daryti tokį, koks man patinka, tiesiog iš širdies. Studijuodama fotografiją, dariau projektą apie atmintį ir tyrinėjau, kaip per fotografiją ir cianotipiją maži objektai gali sužadinti dideles emocijas, prisiminimą, ilgesį. Pasirinkau mėlyną ilgesio spalvą ir joje inkrustavau meditaciją. Greta darbo gaminau suvenyrus. O kas tai yra? Tai prisiminimai. Man labai įdomus pats objektas – suvenyras ir jo funkcija: padovanoti, kad prisimintum. Taip maži dalykai, atrasti, užsigulėję stalčiuje, gali sugrąžinti prisiminimus iš pratekėjusių gyvenimo įvykių. Emocijos yra susijusios su kvapais, tad kvepiantis suvenyras, man atrodo, dar paveikesnis.

– „Rožės ir lelijos“ – pavadinimas turi sentimentalumo kvapo… Kodėl būtent rožės ir lelijos?

– Kaip simboliai. Šios gėlės labai ikonografiškos ir abi rūšys ikonografijoje turi visų gėlių reikšmę. Rožė reiškia amžinybę, nes jos žiedlapiai išsidėlioję ratu ir sukuria begalybės įspūdį, o besiskleidžianti lelija ikonografijoje – šventumo, nekaltumo, tyrumo simbolis. Rožės ir lelijos yra kaip alfa ir omega, arba gėlių visumos simbolis. Pirmoje stovykloje savo motto pasirinkome motinų žodžius dukroms: tik neapleiskit gėlių darželio. Taip seniau motinos prisakydavo ištekinamoms dukroms. Gėlių darželis – grožis, tai moters širdžiai labai svarbu. Rožės ir lelijos – tai, kas gražiausia mūsų gyvenime ir ką mes turėtume puoselėti.

Mūsų močiučių audiniuose labai ryškiai išaustos, išsiuvinėtos būtent rožės ir lelijos, jos yra tipinės gėlės. Gali būti juntamas sentimentalumo, saldybės ar kičo pojūtis, bet brangūs dalykai gali būti ir juokingi, ir sentimentalūs. Kad ir naivusis menas – kažkas iš jo gali pasijuokti, o kažkam tai gali būti miela ir liesti širdį. Manau, kad šis pavadinimas atskleidžia mūsų nuoširdumo paieškas, nes šiais laikais aplanko persisotinimo jausmas: tiek visokių menų, idėjų, projektų… Tai mes ir ieškome paprasto nuoširdumo, atrandamo naiviajame mene. Kūrybinėse stovyklose piešiame tai, kas mums svarbu, kas reikšminga, kas iš širdies. Sakom, nusipiešk tai, ką prie lovos pasikabintum, kaip močiutės pasikabindavo kilimėlius, į ką tau patiktų žiūrėti, ypač kai esi vienas, intymios būsenos, su savimi – į ką tuo metu miela žiūrėti?

– Moterų „Rožių ir lelijų“ kūrybinės stovyklos vyksta antri metai. Kodėl pasirinkote išmirštantį Vajasiškio kaimą, kuriame vos aštuonios gyvos sodybos?

– Nors pačiame bažnytkaimyje gyventojų nedaug, tai yra ne išmirštantis, bet gyvybingas kaimas, labai stipri bendruomenė, būtent todėl ir aš su šeima čia apsigyvenau. Gyvybinga čia ir parapija, žmonės kupini iniciatyvų, čia gera gyventi. Vajasiškio parapija išsiplėtusi per kelis kaimus ir į Oninių atlaidus suplaukia šimtai žmonių, gal daugelis čia nebegyvena, bet kilę iš šių vietų sugrįžta į šventes. Parapijiečių gyvybingumas, manau, nuo bažnyčios pareina. Kiek mums pasakojo senieji parapijiečiai, čia nuo seno žmonės aplink bažnyčią sukosi, ypač iniciatyvieji: jie statė bažnyčią, bendruomenės namus ir ta bendruomenės dvasia išlikusi. Na ir, aišku, aktyvios bendruomenės pirmininkės dėka neseniai įsikūrė senolių kaimas – ji sugeba suburti kaimo moteris, surengia edukacijas: muša sviestą, velia, verpia, audžia, seka pasakas ir dainuoja. Vietiniai žmonės sunešė į bendruomenės namus senus audinius, divonus, skaras, įvairius rakandus – taip atsirado kaimo muziejus, o varpinėje sudėti bažnytiniai reikmenys, tekstilė – dar vienu muziejumi tapo.

– Sakoma, kad Zarasų krašte Salakas ir Vajasiškis garsėjo savo audėjomis.

– Stovyklos metu aplankius Zarasų audimo artelę, žymiausia mūsų tautodailės rinkėja, etninės kultūros saugotoja ir tautinio kostiumo populiarintoja Rima Vitaitė pasidalino informacija, kad šių miestelių apylinkėse surinkta daugiausia audinių ir užfiksuota daugiausia audėjų.

– Šiais metais „Rožių ir lelijų“ stovykloje pasirinkote domėtis naiviojo meno tematika. Ar ši tema natūraliai kilo iš sąsajos su liaudies menu, kuris dažnai vadinamas naiviuoju?

– Mūsų grupės dailininkė Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė pernai į stovyklą atsivežė ant juodo audeklo močiučių tapytų kilimėlių, kokius prie lovų seniau kabindavo, ir pristatė šią stilistiką ir jos tematiką. Po stovyklos apmąsčius šis pristatymas mums pasirodė sėkmingiausias, labiausiai palietęs, todėl ir norėjosi dar nuodugniau patyrinėti naivųjį meną. Tad šiais metais šiai temai paskyrėme visą stovyklą. Naivusis menas tinka ir profesionalams, ir mėgėjams, ir vaikams, kurie irgi dalyvauja mūsų stovykloje. Tyrinėjome Lietuvoje naiviojo meno apraiškas, susipažinome su autoriais ir pačios mėginome kurti. Ir netikėta, kai profesionalios dailininkės atsiliepė, kad nėra labai paprasta sukurti tokį piešinį, kuris būtų naivus, nuoširdus ir nesumeluotas, neišdailintas, kaip vaikų nupieštas iš savo tyrumo. Stovykloje sėkmingiausiai ši meno rūšis ir pavyko vaikams.

– Bet jūs domėjotės ne tik Lietuvos naiviojo meno atstovais, atsivertėte ir pasaulio naiviojo meno albumus?

– Pradėjome nuo impresionistų, kurie pirmieji norėjo paprastinti spalvas ir formas, o ne realistiškai vaizduoti, vartėme Vincento van Gogho, Paulio Gauguino, savamokslio Henri Rousseau, Niko Pirosmanio albumus – profesionaliojoje pasaulio dailėje ieškojome įkvepiančių naiviojo meno pavyzdžių. Naujai prakalbo Henri Matisse’o karpiniai, kuriais dailininkas siekė pavaizduoti bendrą gyvenimo ir jo formų pajautimą grynosiomis spalvomis. Senatvėje pasiligojęs šis menininkas nebegalėjo tapyti, tačiau jo kūrybinė dvasia surado išraiškos formą – karpinius iš popieriaus. Jis sakė, kad tai, ką jis sukūrė po ligos, buvo tikrasis jis – laisvas ir išlaisvintas. Savo kūrybą jis pavadino tapyba žirklėmis. Tokią techniką ir pamėginome kartu su dailininke Aušra Kiudulaite. Taigi įvairiais aspektais nagrinėjome naivųjį meną: iš profesionaliosios pasaulio dailės, iš liaudies meno, iš pasaulio tekstilės pavyzdžių, kaip antai japonų kimono istorija, svarstėme, kiek galima pažinti tautą iš tradicinės tautodailės tekstilės pavyzdžių, lyginome lietuvių liaudies raštus su skandinavų. Mums rūpėjo, kaip tradicinis menas gali įkvėpti šiandienos dailininkus inovatyviems sprendimams. Mūsų projektas ir atspindi tai, kaip tradicijos įkvepia inovacijas.

– Norėčiau sugrįžti prie asociacijos motto: tik neapleisk gėlių darželio, praplėsk jo naratyvą. Ar tai siekis ieškoti lietuvės moters tapatumo liaudies meno stilistikoje?

– Studijuodama Dailės akademijoje madą supratau kaip tuštybę ir drabužiai manęs nedomino, o dabar pastebiu, kad mada arba apdarai yra mūsų tapatybės išraiška. Mūsų projektas ir yra susijęs su lietuvės moters ir šiuolaikinės moters tapatybės paieškomis ir patvirtinimu, kad pasitikėtume, jog galime būti įdomios pasauliui tokios, kokios esame: nepaprastai kūrybingos, darbščios, nagingos, visos mokame siūti, megzti, gaminti – mes esame nuostabios moterys ir norisi tai švęsti ir kartu pasidžiaugti. Nuo seno motinos prisakydavo dukroms: tik neapleisk gėlių darželio. O kas yra tas gėlių darželis? Tai grožis.

Žiūriu į triūsiančias kaimynes moteris – seniau darbų būdavo dar daugiau: apeiti ūkį, sužiūrėti gyvulius, dar maistas, drabužiai, skalbimas, vaikų auginimas – tarp šių darbų darželiui gali nebelikti laiko, o tai svarbu, nes pakelia dvasią. Širdžiai svarbus dalykas yra neapleisti gėlių darželio – tai neapleisti savo širdies. Visos turime tokios patirties: kai apleidžiame save, savo vidinius dalykus, kai pasineriame į visuomeninius darbus, verslus arba šeimos rūpesčius ir nebelieka erdvės gėlių darželiui mūsų gyvenime, tuomet moteris miršta. Tai ir norisi priminti sau ir vietinėms moterims, kad turime padaryti erdvės savo širdžiai, skleistis ir būti gyvos. Grožis mus gaivina.

– Dėl ugdomojo aspekto ir sukviečiate motinas su dukromis, kad būtų perduoti tie patys žodžiai – neapleisti gėlių darželio ir ugdyti širdyje grožį?

– Ugdymas mums svarbu, o jis geriausiai vyksta per pavyzdį. Dukros dirbdamos kartu su mamomis mato, kas svarbu mamoms, kas nuoširdu, ir savaime iš vyresnių moterų mokosi bendrauti, kurti, perimti. Tokios bendruomeninės veiklos dabar ypač norisi, nes gyvename labai intensyvų gyvenimą ir mažai lieka laiko bendrauti.

– Stovyklos metu kalbėjai apie jungtis, kai du netikėti dalykai sukuria kažką nauja. Kodėl tau svarbios jungtys tarp motinos ir dukros, tarp tautodailės ir moderniojo meno?

– Tai susiję su kūrybingumu. Esu įsitikinusi, kad nauja yra esančių dalykų jungtys. Tokia yra kūryba: sudėti du žinomi žodžiai naujame kontekste įgauna naują prasmę. Dėstydama universitete tyrinėjau kūrybingumo technikas ir principus. Yra trys kūrybingumo stadijos: kad įvyktų kūryba, pirmiausia reikia išvalyti galvą. Padaręs erdvės, pridedi naujų gyvenimo patirčių, o trečia stadija – nieko neveikti arba išeiti pasivaikščioti į mišką. Tyloje arba nieko neveikime tie nauji dalykai susijungia savaime, mūsų pasąmonėje sukrenta ir kartais mums atrodo, kad idėjos gimsta iš niekur, bet taip nėra – tikiu, kad jos gimsta iš to, kas mumyse yra įdėta. Kai tikslingai ieškai sprendimo, susidaro naujos jungtys. Esu dėsčiusi kūrybingumo techniką, kaip sukurti kažką nauja. Kūrybinis problemos sprendimas – tai pirmiausia išskaidyti problemą į smulkias dalis ir paskui ieškoti tų smulkių dalelių naujų jungčių, kad jos naujai suskambėtų. Dažnai žmonės sako, kad jau viskas pasaulyje sukurta, ką čia dar naujo gali sugalvoti? Bet man ir įdomu, kai suskaidai žinomus, kartais net banalius dalykus į smulkesnius ir tuos smulkesnius naujai sujungi, gauni netikėtumą. Todėl man labai įdomu ieškoti naujų jungčių. Nauji dalykai – tai naujos jungtys, taip yra ir santykiuose.

– Kodėl motinų ir jų dukrų sukurtus darbus perkeliate ant tekstilės? Pernai ant drobės tarsi ant ilgų rankšluosčių atspaudėte stovyklos metu sukurtus darbus, o šiais metais ant tekstilės sudėliojote darbus pasikartojimo seka tarsi audinių raštuose?

– Tekstilė yra labai moteriškas menas, mus įkvepia liaudies drabužiai, divonai, audiniai ir mes pačios esame tarsi audinys, pats mūsų susirinkimas į bendruomenę yra kaip audinys. Tekstilė yra tai, ką gali paliesti, pasiūti, pauostyti, kuo gali apsirengti, namuose pasitiesti staltiesę arba pasikabinti užuolaidą. Tekstilė yra taikomasis menas, bet kartu moteriškas, jam būdingas piešinio tiražavimas.

Anglijoje universitete darėme projektą: ant tekstilės spaudėme darbus, kuriuos dailininkai užsieniečiai kūrė įkvėpti lietuvių autorių, daugiausia literatūros. Buvo įdomu, kad žmonės, net nebuvę Lietuvoje, nelabai žinantys apie ją, patyrinėję rado daug litvakų, žydų išeivių iš Lietuvos, garsių pasaulyje, ir pasirinkę jų kūrybos eilutes arba gyvenimo nuotrupas sukūrė darbus, ir šiuos paskui atspaudėme ant tekstilės. Man tas projektas buvo susijęs su Lietuvos identitetu ir tiko tuos darbus atspausti ant rankšluosčių, tarsi tekstilinių vimpelų. Mat jei keliaudamas po Europą, Ameriką ar kitur užeini į išeivių lietuvių namus, pas juos būtinai kabo lininiai vimpelai su Vyčiu, Gedimino pilimi ir pan. Ir tie rankšluosčiai mums yra labai tinkanti forma išreikšti vaizdui, susijusiam su lietuvišku tapatumu. Kadangi projektas „Rožės ir lelijos“ nagrinėja lietuvių moterų tapatybę, lino drobė pasirodė tinkama medžiaga darbams atspausti.

– Dirbdamos su drobiniais vimpelais atkreipėte dėmesį į bažnytines vėliavas. Kuo jos sudomino?

– Kadangi Vajasiškyje labai gyvos bažnytinės procesijos, kuriose nešamos vėliavos – triumfo ženklai, buvo įdomu tyrinėti jų simbolinius ženklus. Įkvepia pati siuvinėjimo technika, aplikacijų būdas, supaprastintos formos. Procesijos, vėliavos su kaspinais, merginos ir moterys aplink jas – tai dar iš vaikystės pasilikę spalvoti prisiminimai, paliečiantys širdį, dvelkiantys nostalgija. Kaip naivūs austiniai kilimėliai prie lovų arba takai, bažnytinės vėliavos turi šilto artumo. Ikonografijoje yra labai aiškūs simboliai arba šventųjų vaizdavimo kanonai, nes tradiciškai žmonės į paveikslus sudėdavo viską, kas jiems brangu ir kuo jie tiki. Šventųjų paveiksluose kiekvienas simbolis turi reikšmę ir jį gali skaityti kaip raštą, kaip istoriją, kaip ženklą arba pranešimą.

– Kokie tolesni projekto „Rožės ir lelijos“ planai?

– Projektas „Rožės ir lelijos“ yra kelyje ir dar nežinome, kur tas kelias mus nuves. Bandome, tyrinėjame, kur mums norisi eiti, jaučiame, kad pasirinkimas yra geras. Paprastai po vasaros stovyklų darbus pristatome Šv. Onos atlaiduose ir mūsų darbai plevėsuoja Vajasiškio obelų sode arba šventoriuje tarsi rankšluosčiai arba skaros kartu su bažnytinėmis vėliavomis taip papuošdami šventę. Per Žolinę šalia Saukų galerijos Zarasuose atidarysime mūsų naująją galeriją „Rožės ir lelijos“, ten eksponuosime savo tekstilės modernų dizainą, įkvėptą tradicijų, paskui paroda keliaus į Vilniaus universiteto Botanikos sodą ir Utenos kraštotyros muziejų. Ir man gražus tas šūkis – kiekviena gėlė graži individualiai, kaip ir moteris, bet kai sudedi į puokštę, gauni kai ką dar nuostabesnio. Smagu kartu eiti – kai mes visos kartu judame, tuomet ir susiklosto naujos jungtys.