Pescivalis

Susiginčijo kartą žemaičiai ir dzūkai: kurie kietesni? Ginčas vyko toli toli šiaurėje, kažkur Kolos pusiasalyje, ir dar toliau laiko atžvilgiu – praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Reikėtų sakyti „naktį“, bet naktis visom prasmėm buvo baltoji (ir prie Baltosios jūros). Ir vieni kažkuo didžiavosi, ir kiti nenusileido, karaliai kažkokie buvo minimi, lokiai, pizdukai ir kiti girių gyventojai, ohoho! Pasiginčijo parėkaliojo ir nuėjo miegoti. Kartais susitikę dabar prisimena, nusišypso ir tiek. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, istoriniais kardais kapojausi, net Baltoji jūra putojo, kažkuo didžiavausi, sėdėdamas ant uolos atstovavau žemaičiams. Žinia – buvau kietas.

Ir štai šią vasarą sulaukęs kvietimo dalyvauti dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“ šiek tiek suglumau: hm, galvoju, kaip čia taip dabar… nieko baisaus, kad dzūkiškai nemoku? Nieko nieko, – ramino organizatoriai. Bet vis tiek važiuojant buvo kiek neramu – ar nepasijusiu svetimas? Vykti į kažkokį pescivalį, apie kurį pirmą kartą girdžiu? Juk niekada nei su liaudies kultūra labai tapatinausi, nei tokiuose renginiuose dažnai lankydavausi, o masiškosios dainų šventės apskritai visada buvo atgrasios. Bala nematė tų dainų švenčių, bet ne tik jos turi sovietmečio šleifą, visokie duokim garo ir primityvios, perdėm sentimentalios kaimo kapelos – taip pat. Žinoma, lieka atviras klausimas: ar sovietiniai valdininkai taip „išmaniai“ tą liaudies kultūrą „kūrė“, ar patiems žmonėms to labiau reikėjo – kaip tam tikros paguodos, o ir smagumo išsišėlti? O jei reikėjo? O jei reikia dabar? Ir vis tiek – negi liaudies kultūra tokia ir turi būti – nulaižyta, harmonizuota? Klausimai, į kuriuos iškart neatsakysi, palikim juos filosofams. Nuo tokių sudėtingų vertinimų mane patį visada išvaduoja asmeninė patirtis. Senelis smuikuodavo vestuvėse, ir visokių dainuškų per baliukus esu prisiklausęs iki soties. Tiesa, dainuškos nebuvo sentimentalios – su aiškiom užuominom, o dauguma – tiesiai šviesiai (kamara, velnias, bobos, kelnės).

Na gerai – ką nuvykęs išvydau? Pasijutau svetimas? Gal pradėsiu iš kito galo – vaidino tikras profesionalus teatriukas („Labas“), o jame skambėjo tokios istorijos ir dainuškos, kad kaip nešė mane į tą senelio vienkiemį, o ir dar toliau (viena merga ant nakties, kita ant rytojaus)… jog atsitokėt sunku iki šiol. Spektaklis toks smagiai velniškas, bet ne tik jis nešė, kaip čia pasakyt – gyveni gyveni, regis, ir šalį nemenkai pažįsti, skirtumus ir panašumus žinai, išvažinėta beveik viskas ir staiga atsiduri tokioj oazėj pušyne prie ežero, Sigito Gedos gimtuosiuose kraštuose (jo jubiliejui paminėti ir buvo skirtas šiemetinis pescivalis), lyg kitame pasaulyje. Net ne pasaulyje – galaktikoje, kur erdvės ir laiko santykis kitoks. Laimingi žmonės, laimingos jaunos šeimos, sėdinčios prie laužo, dainuojančios, giedančios. Net šuniukai atkartojantys garsųjį Sigito Gedos performansą (pastaruoju metu itin išpopuliarėjusį). Ir imi suprasti, kad tikslas čia ne tai, kas deklaruojama, ne ne, čia šiaip – šiemet užsikabinta už Gedos, apskritai – už dzūkiškumo, bet tikrasis pescivalio tikslas – nesvarbu, gal sąmoningai paslėptas, gal neįsisąmonintas – kur kas rimtesnis.

Sumetus į krūvą visokius renginukus, juk gali nieko gero ir neišeiti – labai dažnai taip ir nutinka. Bet jei esama kažkokios sunkiai apibrėžiamos santaros su aplinka, gal paprastos meilės kraštui ir žmonėms, dar talento ir profesionalumo, ne tik ta pati aplinka, bet ir iš istorinių pasakų išlindę velniukai tampa savanoriais. Ir sukuriamas tas mikrokosmas, kurį pajunti vos įkėlęs į jį koją. Sukuriamas kartu su visa bendruomene – tais laimingais aplink laužą sutūpusiais žmonėmis ir dūkstančiais vaikais. Nesvarbu, kad gal dauguma iš miestų susirinkę, nesvarbu. Kaimo ir miesto santykis krypsta miesto pusėn ir be jo kaimas jau niekaip nebeįsivaizduojamas. Ateityje miestiškumo bus dar daugiau, gal taip laikui bėgant ir susiplaks viskas: miestietis tu ar kaimietis, sunku bus supaisyti, o ir nereikės, jau dabar nebereikia. Niekuo kaimiečiai nebesiskiria nuo miestiečių, na gerai – šiek tiek skiriasi, bet čia jau konkrečius atvejus reikėtų analizuoti ir visokių įdomybių ta analizė galėtų atskleisti.

Taigi, pescivalis – toks modelis, kaip ateityje galėtų atrodyti kaimiška Lietuva. Žinau, kad neatrodys, bet norėtųsi, kad taip atrodytų. Gal tai ir dzūkų sambūris, bet pavadinti jį provincialiu liežuvis nesiverstų. O ir regioninio renginio marškiniai braška per siūles. Reikšmingas ir tikras. Be tuščio didžiavimosi, be užknisančio sentimentalumo ir liaudies kultūros harmonizavimo, tiesiog tą kultūrą kuriant naujai, ne kartojant aklai, o tęsiant. Aukštaičiai, žemaičiai, sūduviai – pavydėkit.

Sąmoningai neminėjau nei vardų, nei pavardžių. Renginys jau tradicinis, planuojamas ir kitą vasarą. Bet tai nėra reklaminis tekstas.