O ką skaitote jūs?

 

Artėjant Ukrainos nepriklausomybės dienai, švenčiamai rugpjūčio 24-ąją, siūlome kiek neįprastai pažvelgti į Ukrainos kultūros didžiuosius, savotiškus ukrainiečių filosofijos ir literatūros tėvus Hryhorijų Skovorodą (1722–1794) ir Tarasą Ševčenką (1814–1861). Šie nuotaikingi, lengvos plunksnos eskizai – iš Andrijaus Liubkos esė rinkinio „Kažkas su manimi ne taip“ (Щось зі мною не так, 2022).

 

O ką skaitote jūs?

 

Jau daugiau nei ketverius metus kas savaitę rengiu rubriką „O ką skaitote jūs?“. Prasidėjusi iš banalaus nuobodulio, ji išaugo į sistemingą procesą, kuris jau net kelis kartus buvo nukosėtas (į sveikatą).

Rubrikos idėja paprasta: parodyti šią savaitę skaitomą knygą ir pamatyti knygas, kurias skaito tavo draugai ir pažįstami nepažįstamieji. Išmatuoti, kaip sakoma, vidutinę knygų temperatūrą savo burbule.

Per ketverius metus šioji feisbuko tradicija apaugo naujomis tradicijomis. Pirma, ji populiarina knygų skaitymą kaip laisvalaikio leidimo būdą. Antra, ji kartais suteikia progą pareklamuoti vertingą knygą, atkreipti į ją dėmesį. Trečia, leidžia tarp galybės komentarų įžiūrėti knygas, kurias pats pirksi ir skaitysi.

Bet esama ir neigiamų aspektų. Pagrindinis – pavydas. Net kai matai, kad žmogus skaito knygą, kuri jokiais būdais nesusijusi su tavo interesais, vis vien nejučiomis pavydi. Juk norisi perskaityti viską pasaulyje, o jei ne, tai bent paragauti – perskaityti šimtą puslapių nuomonei susidaryti. Bibliofagai skanauja, net jei mato bulvarinį romaniūkštį: kaip gera, nusitvėrus tokį geležinkelio kioske, praryti traukinyje!

Tai skausmingas pavydas. Mat kassavaitiniame margų viršelių sraute absoliučią daugumą sudaro knygos, liksiančios tau nepasiekiamos. Ne dėl nuotolio ar kainos, kalbu apie svaresnę priežastį – laiko trūkumą. Visų knygų neperskaitysi niekados; ne šiaip visų, bet net tų, esančių namuose (ar nenuostabu, kad kiekvienas aistringas skaitytojas turi vieną dvi knygų lentynas, kurios taip ir liks nepaliestos?).

Todėl tenka rinktis, taikyti griežtus ribojimus ir užsidėti skaitymo akidangčius. Juk jei nori ką nors nuodugniai pažinti, privalai be paliovos knistis, nepulti prie to, be ko galima išsiversti, nors šitai galbūt ir brangu. Tam tikrą akimirką suvoki, kad tikrą malonumą suteikia sistemingas skaitymas, o ne priešokiais.

Manuoju atveju tai reiškia, kad veik nebeskaitau italų, prancūzų ar amerikiečių grožinių knygų. Ne dėl to, kad jos prastos, priešingai, jos it atskiras kosmosas, o šiai kelionei vieno gyvenimo per maža. Neskaitau lotynų amerikiečių, nors ir labai norėčiau, todėl tenka retsykiais mušti sau per rankas, kad sustočiau.

Sielvartingai dūsauju išvydęs kinų ar japonų romaną: dovanokit, bet gyvenimas per daug trumpas. Džiaugiuos, kad savo totalų rusų literatūros neskaitymą galiu paaiškinti ne tik rusofobija, bet ir laiko trūkumu. Anglų klasika iš dalies perskaityta jaunystėje, o ko nesuspėjau – pardon, niekas nėra idealus.

Nusprendžiau skaityti Vidurio ir Rytų Europos knygas. Nuo Estijos šiaurėje iki Graikijos ir Turkijos pietuose; nuo Slovėnijos ir Austrijos (nes Österreich verčiama kaip „Rytų šalis“) vakaruose iki Sakartvelo rytuose. Mano tikslas – buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos ir Balkanų šalių literatūra, taip pat šiuolaikinė ukrainiečių literatūra ir nuolatinis gilinimasis gimtojon klasikon. Ko nors daugiau įsisavinti, suvokti, pajusti ir pažinti neįstengiu, atsiprašau.

Taigi iš knygyno lentynos, turėdamas galimybę rinktis, visada paimsiu rumuno, o ne amerikiečio, vengro, o ne italo, serbo, o ne prancūzo, ukrainiečio, o ne anglo knygą. Taip atrodo mano savanoriški geografiniai akidangčiai pasaulio literatūroje. Geriau žinoti viena, bet gerai, nei prisigaudyti visko po truputį.

Ir čia kyla klausimas. Kad geriau pažinčiau žmogų, gal verčiau pradėti kitą rubriką – „O ko jūs neskaitote?“

 

Hipsteris, ezoterikas, vegetaras

 

Įsivaizduokime filmą, kuriame Hryhorijus Skovoroda netikėtai atsiduria mūsų laikmetyje. Tarkim, vieną liepos dieną, kaip kad šiandien, kai rašau šias eilutes, bet kurioje Kyjivo metro stoties platformoje. Taigi, prie šalto akmens kolonos, nuo kurios akį rėžia ryški traškučių reklama, stovi vienišas neišsiskiriančios išvaizdos žmogus. Niekas į jį nesidairo, nefotografuoja, nesikabinėja klausinėdami. Juk stovi sau vyras stilinga trumpa šukuosena, apsivilkęs patogiais ir nepigiais lininiais drabužiais, o per petį persimetęs drobinį rankų darbo krepšį. Kiekvienas apie tokį pamanytų: „Hipsteris!“ Vienas tų, kurie rūšiuoja atliekas, geria spalvotus glotnučius, turi tūkstančius sekėjų instagrame, užsidirba kaip laisvai samdomas, o progai pasitaikius išsiruošia užsienin pakeliauti.

Iškart prisipažįstu: ukrainiečių literatūros mokytojams mokykloje taip ir nepavyko sudominti manęs Skovorodos kūriniais, nors ir buvau priverstas iškalti jo eilėraštį apie laisvę; universiteto dėstytojai jo atvaizdą apskritai pavertė nuobodžiu ir archajišku; net patrauklus mūsų filosofo portretas ant 500 grivinų banknoto neprivertė manęs tapti Hryhorijaus Savyčiaus gerbėju. Pirmą kartą kažkas panašaus į gyvą smalsumą įsižiebė prieš trejetą metų, kai po gausios degustacijos vaikščiojau Vengrijos Tokajaus gatvėmis. Pamatęs Skovorodos atminimo lentą ant bažnyčios (dirbo čia giedotoju), pagalvojau: „O juk nekvailas buvo žmogus! Žinojo, kur geriau pafilosofuoti. Po litro tokajaus visi nevalingai pradeda mąstyti traktatais ir dialogais.“

Vegetaras, laisvamanis ir mokslų nebaigęs studentas (mat formaliai išsilavinimo taip ir neįgijo – linkėjimai šiuolaikinėms tendencijoms!), eilėdaros eksperimentatorius, charizmatiškas dėstytojas (dabar tokius vadina „koučeriais“ arba „treneriais“), emocionalus pedagogas, galėjęs mokinį išvadinti „kiaulės galva“, neformalas, taip ir neįstengęs prisiderinti prie įprastos gyvenimo rutinos, dainininkas, metų metus dainavęs operų arijas caro dvare, rusofobas, da Vinci sekėjas, miegodavęs po keturias valandas per parą, keliaudavęs pėstute, piemuo ir legenda – taip galėtų atrodyti Skovorodos biografija mokyklinėje chrestomatijoje. Deja, neatrodo.

Skovoroda perdavė ne tiek žinias, kiek patį įprotį, o vėliau ir įgūdį mąstyti. Ezoterikas ir mistikas, jis daug žinojo, bet suvokė, kad žino toli gražu ne viską, todėl savarankiškai atvirai skleidė kitiems – įsivaizduojamo ordino nariams, neramios dvasios ložės sekėjams, – kad jau įpėdiniai padarytų naujų atradimų, atsispirdami nuo jo paruoštos dirvos.

Hryhorijus Skovoroda taip ir nebaigė studentiškų mokslų, bet nedavė ir vienuolio įžadų, nors žavėjosi Biblija ir jos simboliškumu. Gyveno savaip, tad ir mąstė savaip. Kaip pabrėžia filosofo biografijos autorius profesorius Uškalovas, jis buvo asketas, bet be fanatizmo: „Kristaus neturto idealas netrukdė Skovorodai mėgti išskirtinį vyną, rūkyti armėnišką tabaką, rytais gerti arbatą su citrina, smaguriauti parmezanu, turėti londonietišką kišeninį laikrodį ar itin brangią dramblio kaulo fleitą.“ Širdžių mėgėjas, bet ne širdžių ėdikas: Hryhorijaus Savyčiaus kūryboje, skaičiuojama, širdis įvairiomis formomis paminėta net 1 146 kartus!

Na, ir apskritai pažangus „daunšifteris“, tikintis, bet tik savo filosofine sistema (bažnyčios tankiai nelankė, į vienuolyną eidavo pernakvoti ir pasistiprinti), aistringas reformatorius (švietimo, eilėdaros, gyvenimo būdo), keliautojas, kairuoliškų pažiūrų žmogus. Šiuolaikiškesnis už pačius šiuolaikiškiausius. Ar tikrai jūs tokį jį pažįstate?

 

Kaip jis gyveno!

 

Sausį žurnalas „Vietos istorija“ užsakė man parengti reportažą apie šiuolaikinį kaimų, kuriuose gimė ir augo Tarasas Ševčenka, gyvenimą. Ruošdamasis kelionei į Moryncius ir Kerelivką, įgyvendinau seniai puoselėtą svajonę – pagaliau perskaičiau Ševčenkos kūrinius ir svarbiausias jo biografijas.

Vadinu tai svajone, mat jei ne netikėtas pasiūlymas padirbėti šia tema, vargu ar būčiau susiruošęs vėl skaityti Ševčenką. Nors, būdamas studentas, sąžiningai perskaičiau visą Taraso poetinių raštų rinkinį ir išklausiau mokomąjį ševčenkiados kursą, kurio kiekviena paskaita prasidėdavo pasakojimu, kaip laužyti stereotipus apie Ševčenką, o baigdavosi tų pačių stereotipų atkartojimu, vis dėlto negaliu sakyti, kad gerai pažinojau Ševčenką. Bet įsisąmoninau vieną dalyką: jis yra vienintelis ukrainiečių poetas, kurį skaitant man iš tiesų eina šiurpas per nugarą.

Su Ševčenkos proza yra nutikęs nepamirštamas nuotykis. Kai 2006 m., po Lukašenkos išrinkimo, buvau suimtas ir uždarytas cypėn už dalyvavimą jų Maidane, Ukrainos konsulo paprašiau dviejų dalykų: šiltų drabužių, mat kovas buvo šaltas, ir „ko nors paskaityti“. Konsulas atnešė man gražiai išleistą Ševčenkos prozos tomą – matyt, vienintelę knygą, kurią turėjo ambasada. Per 15 parų tą tomą itin atidžiai perskaičiau kelis kartus, ir, atvirai kalbant, Ševčenkos proza didelio įspūdžio man nepadarė.

Trumpai tariant, jau seniai sau žadėjau perskaityti Ševčenką, kad brandžiai permąstyčiau jo kūrybą ir asmenybę. (Nors kam čia meluoju, kaip gali permąstyti tai, ko niekada iš tikrųjų neįstengei suvokti?) Ilgus metus atidėliojau šį planą, nes visada atsiranda kokių nors neatidėliotinų reikalų, viliesi atrasti tinkamiausią laiką, nuolatos kartoji: „Dabar – tai, dabar – šitai, na, o tada jau būtinai.“

Bet vasarį galiausiai perskaičiau visą kanoninį Ševčenkos tekstų rinkinį ir nuvažiavau į Zvenyhorodkos sritį, išstudijavau tris jo biografijas (Konynskio, Rosoveckio ir geriausią – Zaicevo), tad dabar viską galiu susumuoti.

Ir štai ką norėčiau jums pasakyti: Dieve, kaip jis gyveno! Tai stačiai neįtikėtina, absoliučiai fantastiška, beprecedentė, nereali biografija! Ir jei kas nors imtųsi rašyti grožinės literatūros kūrinį apie jo gyvenimą, skaitytojų komentarai būtų maždaug vienodi: „Paistalai, ir tiek…“, „Tai neįmanoma!“, „Ką autorius rūkė?“

Viena vertus, tai istorija apie tai, kaip beteisis vergas, anksti netekęs tėvų, nežmoniškai muštas ir laikytas pusbadžiu taip, kad kartais tekdavę vogti maistą, pagal visus gamtos dėsnius turėjęs būti tiesiog supūdytas tame kaime, prasimuša į žmones, tampa akademiku ir poetu, šimtmečiui į priekį įkvėpusiu daugiamilijoninę tautą.

Taip, tai holivudinė istorija, bet visai nesaldi ir ne su laiminga pabaiga. (Nors vis dėlto, jei, mirus poetui, po šimto penkiasdešimties metų su jo eilėmis einama į revoliuciją ir sėdima fronto apkasuose, tai kas, po velnių, tai, jei ne laiminga pabaiga?!) Kita vertus, nors pelnė pasaulinę šlovę, Ševčenką aplenkė paprastas gyvenimo džiaugsmas – neturėjo nuosavų namų ir nevedė (o mėgino, paskutiniais gyvenimo metais mėgino veik nesirinkdamas). Vyšnių sodelis palei gryčią liko svajonėse – ir dėl to Taraso žmogiškai gaila.

Mes įpratę sakyti, kad Ševčenka gyveno pernelyg trumpai, bet juk taip nėra. Trumpai gyveno Antonyčius (dvidešimt šešerius), o Taraso keturiasdešimt septyneri suteikė galimybę įkūnyti savo talentą. Žinia, iš tų keturiasdešimt septynerių bent dvidešimt ketverius poetas praleido baudžiavos vergijoje, o vėliau dar dešimtmetį – tremtyje ir kaip rekrutas, bet vis dėlto per beveik penkis dešimtmečius jis nugyveno tiek, kad pakaktų dar keliems gyvenimams. Tikras stebuklas, kad, šitaip gyvendamas, patirdamas likimo išbandymus, kęsdamas kazematuose ir žeminėse, prastai misdamas ir nuolatos slegiamas rūpesčių, sulaukė tokio garbaus amžiaus.

Ir nuveikė per tuos metus nemažai. Nelyginsime, žinoma, su Ivanu Franko, bet poezija, proza, dienoraščiai, laiškai, įvairūs projektai – nuo iliustruoto Ukrainos albumo iki „Abėcėlės“ – yra solidus aukščiausios kokybės rezultatas. O juk buvo ir piešimas, apie kurį beveik nekalbama, – ir be reikalo! Juk būtent dailininko talentas Ševčenkai suteikė gyvenime tai, kas geriausia: įleido jį į inteligentišką aplinką, o ši vėliau, atsižvelgdama į vaikino sugebėjimus, išpirko jį laisvėn, suteikė akademiko vardą, nuolatinių pinigų už užsakomus portretus, salono žvaigždės statusą. Tapyba jam suteikė sėkmės, o poezija – problemų.

Apie tokį gyvenimą galima rašyti knygas, statyti filmus ir sukti serialus, o galima nedaryti nieko – ir vis tiek Ševčenka išliks svarbiausias ir bus dėmesio centre. Beje, tos biografijos vienu balsu tvirtina, kad Tarasas išsiskyrė tam tikra trauka – akimirksniu tapdavo „kompanijos siela“ ir patraukdavo visų dėmesį. Jis buvo charizmatiškas vyras, originalus ir „su charakteriu“.

Ko vertas epizodas, kai, būdamas paaugliu, Tarasas surišo (!) ir prikūlė (!) tą liūdnai nuskambėjusį „girtą diakoną“. Patrakęs bernas! Jis mokėjo mylėti ir nekęsti iki dantų griežimo. Ir itin greit „perdegdavo“, peršokdamas prie naujų garbinimo ir pykčio objektų. Kietakaktis cholerikas Ševčenka ne šiaip puldavo į kraštutinumus, bet juose gyveno, tik protarpiais ištrūkdamas į „normalų“ gyvenimą.

Tai ne toji biografija, kurios pavydima, tokį gyvenimą vargu ar kas pasirinktų net ir tuo atveju, jei už šią katorgą būtų pasiūlyta amžinoji šlovė. Vis dėlto turime pripažinti: Ševčenka gyveno visavertį gyvenimą ir išėjo laiku – pačiame jėgų žydėjime, kaip tikra roko žvaigždė. Nukamuotas, išvargęs ir paskutiniame savo eilėraštyje pasiruošęs mirčiai:

 

           Gal jau nustokim, balandėle,

           Vargšele mano kaimynėle,

           Tas nevertas eiles eiliuot,

           Jeigu vis tiek turėsim ruošt

           Ratus į tolimąjį kelią,

           Į tą, bičiule, Dievo šalį,

           Kur atilsio reikės žinguot.

           Pavargome, prisipėdavom

           Ir proto jau ben kiek įgavom.

           Jau mums pakaks! Eime miegot,

           Eime į trobą panakvot…*

 

Vertė Donata Rinkevičienė