Niekas neturi būti užkonservuota amžiams

 

Aktorė Vesta Grabštaitė kalbasi su aktore NELE SAVIČENKO

 

– Vaidyba – kas tai yra ir kaip galėtum apibūdinti šį reiškinį?

– Vaidyba yra tam tikro pasaulio kūrimas ir išgyvenimas. Gali būti dramaturgo sukurta, gali būti paties pasirašyta medžiaga, kurią kuri scenoje ir perteiki. Kuri ir išgyveni, ir turi būti matoma, kas turi būti išreiškiama. Tiek, daugiau beletristinių minčių man nekyla.

– Ko siekiame vaidindami?

– Siekiame poveikio. Buvimas prieš žiūrovą, prieš auditoriją turi būti motyvuotas noru padaryti poveikį, įtaką. Ir čia jau egzistuoja, gal grįžtant prie vaidybos, įvairūs būdai, įvairios priemonės; čia veikia ir gabumai, ir emocijos, ir logika, ir mokėjimas jausti auditoriją. Bet kuriuo atveju pagrindinis dalykas turi būti poveikis. Gali nieko neveikti, stovėti be teksto, bet tas stovėjimas gali būti labai iškalbingas. Gali siekti sugraudinti, prajuokinti, sukrėsti – visa tai remiasi į vieną žodį, kuriame telpa visos šitos frazės, – daryti poveikį.

– Kažką pakeisti kitame?..

– Kažką pakeisti ar tiesiog… priversti suklusti, įsiklausyti, įsijausti, pajusti, kas vyksta ir kodėl. Tai yra poveikio dalykas. Nežinau, kaip kitaip pasakyti, ko mes siekiame vaidindami. Turbūt dėmesio, kad būčiau išgirsta (-as), pamatyta (-as) ir suprasta (-as).

– Ar aktoriumi gali būti bet kas?

– Na, jeigu taip jau globaliai šnekėtume, turbūt taip, gali būti, tiktai kitas klausimas – kokybė. Kokiu aktoriumi? Vieno vaidmens aktoriumi gali būti bet kas. Jeigu turime rimtą profesionalią sceną, ar gali būti taip jau kiekvienas aktoriumi? Čia susimąstyčiau ir pagalvočiau, kad turbūt ne. Net ir diplomuoti aktoriai ne visi gali būti aktoriais, kaip parodo tam tikri iššūkiai – kiek žmogus sugeba reikalauti iš savęs vystytis, būtent vystytis, visą laiką mokytis naujų dalykų, nestovėti vietoje. Nei amplua neturi jo įkalinti, nei medžiaga, nei būdai atlikti savo vaidmenį; niekas neturi būti užkonservuota amžiams.

Nors čia irgi beletristika, man gyvenimo leitmotyvas visada lieka legenda apie japonų poetą, kuris nuostabiai rašė eiles, pasidarė garsus, viską metė, iškeliavo, tapo puodžiumi. Kai pelnė geriausio puodžiaus vardą, viską metė, iškeliavo toliau. Galvojau, kaip mums: jeigu likimas neduoda šito galėjimo išeiti ir pradėti viską iš naujo, nuolat gauni panašius vaidmenis, tada reikia labai daug valios pastangų pačiam iš savęs ieškoti, kad ir panašų darbą gavus, kitaip jį daryti. Tada laimi tas, kuris nestovi vietoje, kuris jaučia laikmetį, aplink gyvenančius žmones. Gali žmogus ir nebaigęs nieko būti ir pagavus, ir talentingas, bet… Ar jis ištvers tiek kartų tą daryti kaip profesionalas?

– Kaip suprantame, kad gerai vaidinama?

– Kaip žiūrovė, kai žiūriu spektaklį, akimirką pametu realybės jausmą. Pamirštu, kad esu teatre, pamirštu, kad jie vaidina. O kai pati vaidinu, suprantu, kad gerai… iš žiūrovų: sieki savo uždavinio, dirbi kartu su partneriu arba ten yra koks monologas, bet kai eini į tą savo kuriamą pasaulį – įnyri kaip į vandenį, giliai giliai, ir iš vibruojančio oro girdi tą keistą tylą. Jos nenupasakosi, bet supranti, kad kažkas įvyko, įdomūs tokie mainai, kurie kitą kartą tau sukelia šiurpą ir supranti – įvyko tiesos akimirka, jiems išnyko realybės jausmas, man jis irgi išnyko. Tokie du skirtumai, bet tu jauti juos, aišku, klausą gi turi.

– Ir nesvarbu, tu ten ar čia…

– Dingsta realios aplinkybės, jos visiškai išnyksta.

– O kaip nusakytum, kas yra bloga vaidyba?

– Visada, žinai, melas, akivaizdus melas. Aišku, kad nešdamasi bagetę, pagamintą iš putplasčio, supranti, jog tai yra melas. Bet jeigu ją matydama (-as) jauti realų alkio jausmą, tavo sąveika su tuo yra nemelaginga. Lygiai taip ir scenoje – melas gimdo baisų nudavinėjimą, netiesą. Jeigu tame sukurtame pasaulyje realiai gyveni – melo nėra. Bet jeigu nuduodi, kad gyveni, – jis yra. Nuduodu, kad man įdomu klausyti partnerio, nors žinau visas jo būsimas frazes. Neištirpstu tą akimirką su tekstu, su butaforijomis, su dekoracijomis. Vaizduotė miega, aš nieko nekuriu tada, aš meluoju. Turbūt kūrybos nebuvimas yra pats ryškiausias melas.

– Kokių reikia įgūdžių, ką reikia treniruoti ar lavinti, kad gerai vaidintum?

– Kad gerai vaidintum, reikia repetuoti kūrybiškai. Dalis repeticijų yra labai varginančios: kai kūryba negimsta, vaidyba tampa rutina ir tave kankina šitas pseudobuvimas. Niekas nesidaro, neatsiveria. Tau nepadeda nei vaizduotė, nei partneris, visą laiką matai situaciją, kuri yra labai ant žemės. Nepereini į kitą pasaulį pasitelkdama (-as) vaizduotę.

Kaip reikia treniruoti vaizduotę, kad tavo emocijos atsilieptų? Juk visas teatras yra čia, tavo vaizduotėje, tavo galvoje. Santykiai, kuriuos vaidini: tu gi juos kuri. Na, parašytas tekstas: „Kur tu buvai vakar?“ – „Nesakysiu.“ Šitą mažytį dialogą galima padaryti tūkstančiais variantų. Įsivaizduoju, kad plaukiu plaustu aplink pasaulį, bet mano emocijos nedirba, tai ir niekas nevyks. Bet kai vaizduotę įjungi tiek, kad tavo emocijos tau atsiliepia, tada viskas dirba, dirba tavo kūnas, tavo nervai, na, daugybė, daugybė dalykų, čia net ne kokį dviratį išradinėti – treniruoti reikia vaizduotę ir emocijas.

Jeigu emocijos miega, nesuriksi scenoje: „Gelbėkit, gaisras!“ Nesuriksi, nes visą laiką jausi, na, kaip čia dabar, kodėl… Bet jeigu tavo vaizduotė dirba taip, kad iš tikrųjų „gaisras!“, tai tu net nekontroliuosi savęs. Kiek žinau iš studentų, jiems visada baisu ūmai, spontaniškai surikti, jie labai bijo dirbtinumo. Tai kur tavo vaizduotė? Tu, vadinasi, racionalus sau tupėjai, o staiga gaisras ateina, ir tu negali į jį įsijausti. Yra vaizduotei, scenos kalbai skirtų pratimų, bet vesti tuos trenažus gali tik žmogus praktikas.

– Kaip nusakytum jungtį tarp kūno ir emocijos? Psichofizika? Psichologijoje emocija jau savaime yra įkūnyta, t. y. kraujotaka, širdies darbas, susitraukimai, ritmas yra laikomi reakcijų fiziologija.

– O pas mus, teatre, atskirai – lyg robotą mokytum mylėti arba džiaugtis…

– …viskas labai sudvasinta. Lyg be kūno visi būtų.

– Ir be kūno, ir be drąsos naudoti tą kūną. Tokiame gražiame teoriniame lygmenyje. Tai vis tiek yra kūnas, kraujas, prakaitas, pyktis, seilės, snargliai, kas tik nori; nesakau, kad mes siekiam patologijos, bet vaizduotė ir kūryba atpalaiduoja viską ir parodo tiesų kelią. O iš vadovėlio to neišmoksi. Taip, psichofizika: gali sutrikti, rupūs miltai, o daryk paprastą pratimą ir suprasi, kas yra. Bet paskui pabandyk jį aprašyti. Sudėtingas dalykas. Lyg ir ta pačia kalba kalbam, bet pasidaro kažkokie keisti terminai ir tu jau nebesupranti, ko žmogus nori. Kaip ir su jaunais žmonėmis: kalbi, aiškiai teoriškai supranti, tada imi visiškai praktinį pavyzdį, kad ir tą jo teksto gabalą, kurio jis nepadaro, – žiūrėk, galima va taip, taip ar taip. Kas čia buvo, ką aš čia įjungiau, kaip tau atrodo? Na, žodžiu…

– Kas čia sakė… lavinti reikia vieną raumenį – vaizduotę.

– Vaizduotę ir visada vaizduotę. Ir gyventi pagal vaizduotę. Ji šiek tiek kabina ir tavo intelektą. Jeigu jis labai siaurutis, tai ką tau padės ta vaizduotė? Animacinių filmukų lygmens vaizduotė ar kokio? Bet jeigu yra intelektas, tu vis tiek laviniesi, tada ir vaizduotė tampa didesnė. Per intelektą, per vaizduotę sukuri gyvą žmogų – su jausmais, su emocijomis, su poelgiais. Tai va, šiuo požiūriu tai yra fantastiška profesija! Išgalvota tiek, kad tu tuo gyveni, kai kada atrodo, kad gali numirt. Tau pasidaro realiai bloga ir silpna, užima žadą, širdis kala… nuo ko? Nuo išsigalvojimo! O publikoje kas vyksta? Aš užkabinu žiūrovo vaizduotę, jam gimsta asociacijos. Kol kabinu jo vaizduotę, jam tas pats pradeda darytis, ir jis nuščiūva, laukia, kaip bus toliau, nes kažką apie tai žino, turbūt taip būna ir jam. Emocija ir vaizduotė yra dvi seserys.

– Ką nurodytum kaip pagrindinį teatro elementą? Kas teatre yra svarbiausia?

– Čia kaip kam. Režisieriui turbūt svarbiausias būtų sprendimas, kaip dukart du žinomą temą galima išspręsti per jo santykį su pasauliu, per jo patirtį. Jis gi to „kito“ pasaulio kūrėjas, tai turbūt svarbiausias dalykas jam – sukurti pasaulį. Iš dramaturgo ar iš dokumentinio gabaliuko sukurti tą savo pasaulį. Aktoriui turbūt svarbu gyventi gyvo žmogaus gyvenimą tame pasaulyje, perteikti jį, gauti atsaką iš žiūrovo.

Grįšiu prie to paties – turbūt svarbiausia teatre per tavo vaizduotę, per tavo kūrybą sukurtą pasaulį paveikti emociškai. Vieni sakys: ai, kad nors įdomu būtų. O kas yra tas įdomu? Kokius dalykus turi kabinti teatras, kad jis pakabintų žmogų su jo vaizduote, su jo emocijom, įvestų, įtrauktų jį į tą pasaulį, kurį kuria. Koks jis turi būti? Jis turi būti savame laike, labai mokėti jausti, užčiuopti skaudžias vietas – arba jas gydyti, arba jas draskyti, čia jau nelygu koks tikslas. Yra tiek teatro rūšių, žanrų, čia labai sunkus ir aptakus klausimas, į jį neatsakysi taip lengvai. Kas turi būti svarbiausia teatre? Be abejo, žmogus. Jeigu teatras nekalba apie žmogų, ką aš turiu tenai pamatyti?

– Tą daro aktorius…

– Tą daro aktorius ir jis pats svarbiausias teatre, su juo dirba visa komanda – ir kompozitorius, ir dailininkas, ir scenografas, ir, be abejonės, režisierius.

– Gal aktorius ir svarbiausias teatre?

– Aktorius yra svarbus. Aktorius, kad ir ekrane, yra aktorius. Gali filmuoti kėdę – kiek į ją žiūrės? O tu nufilmuok gyvą žmogų: kad ir nieko nedaro, sėdi, vis tiek žiūrėsi, kas ten vyksta.

– Kokie mąstymo procesai vyksta vaidinant? Kas vyksta galvoje?

– Mąstymo procesai? Nežinau, ar mąstymas ten… Turi uždavinius. Jeigu spektaklis tau naujas, turi labai daug ne visai įprastų dalykų. Būna atradimų, jei spektaklis šviežias ir repetuodama neužčiuopei kažkokios gyslos. Staiga ekstremalioje situacijoje, esant žiūrovams, pamatai visiškai naują spalvą, absoliučiai naują prisitaikymą, visiškai kitą emociją ir visiškai kitas iš to išplaukiančias intonacijas. Būna malonus atradimas.

Lygiai taip pat gali pasitikrinti skyles. Kartą išėjo, buvo labai gerai ir pasitikėjai, kad taip ir bus, bet tavęs nejaudina: ateina ta vieta ir taip gerai neišeina, nes trūko būtent tavo intelekto. Taip graudu, kai spektaklio metu atsitinka duobės, nes negali kalbėti, kad kalbėtum, o tau neateina pagalba – iš vaizduotės, iš emocijos, iš siekiamybės. Jeigu vaidinsi pliką siekiamybę, bus labai nyku.

Jeigu kas išviešintų spektaklio metu kylančias mintis, tai turbūt pašiurptų, ką mes galvojame. Tai masė dalykų – ir profesinių, kai tau eina asociatyvios paralelės, kurios padeda. Yra, kur tu, pavyzdžiui, nesuspėji. Prieš spektaklį tau buvo kažkoks sukrėtimas, nemalonumas. Kelios akimirkos praeina kovojant su realybe, kuri turėjo likti už durų; na, ji neliko. Būna visokios autoironijos: pirmyn, oi, tu šitą sakai, taigi sakei šimtą kartų, gal patylėk geriau, išvis jau patylėk, vaidink, kad apskritai pamiršai tekstą, arba pauzę padaryk. Labai, labai puola savikritika, bet čia yra baisi bausmė. Tu atsilieki, tu prastos formos, tu kovoji.

Aišku, nelabai kas tą supranta, ne visada ir partneriai supranta, kad scenoje tave ne laiku yra užpuolęs toks dalykas, tai kažkaip reikia mokėti ir su tuo susitvarkyti. Būna, kad tave truputį išplėšia netikėtos žiūrovų reakcijos, nors dabar tam esi pasiruošęs, dabar tiek daug interaktyvo, kad iš principo nelabai kaip ir gali išmušti. Aš net mąstymu to nepavadinčiau, tiesiog yra sukurtas gyvenimas, kuris turi savo dėsnius, savo vyksmą, ir tavo savijauta jame. Užsidėjai peruką – ir kažkas su tavimi atsitiko. Kodėl visi jūs, aktoriai, taip žiūrite į veidrodį, nuo veidrodžio neatsiplėšiat? Veidrodis mumyse rodo kitą, tą, kuris tuoj išeis, ir kai žiūri, tu tą kitą matai, tu ten su to kito gyvenimu ir iškeliauji, dėl to reikalingas veidrodis. Man labai padeda, kai viską pamatai lyg pro langą. Kaip kartais būna: eini, dega šviesos, užuolaidos neužtrauktos, labai maga pažiūrėti, kas ten vyksta. Anksčiau man, paauglei, labai rūpėdavo, koks ten gyvenimas, kokios ten lempos, ką ten daro. Jeigu eidamas į sceną lyg pro stiklą pamatai visą šitą situaciją, truputėlį tarsi iš šono, tai padeda pačiam save įmontuoti į tą būvį.

– Kokie jausmai dominuoja vaidinant? Kas padeda, kas trukdo?

– Trukdo savikritika, kai pradedi save barti už kokią techninę klaidą ar pamiršimą. Kitas dalykas – vaidybos klaida, neteisinga balso moduliacija. Sveika ir į priekį vedanti, tavo motyvacijos ir noro gyventi tą gyvenimą neužmušanti savikritika yra gerai.

Niekada nekaltinu žiūrovų, būna, kad ilgai trunka, kol jie nusistovi, nurimsta. Baisiausiai žiūrovai turbūt yra trukdę, kai mažytėje OKT salėje vaidinom „Dugne“, pusė buvo girtų ir leido sau replikuoti, labai aktyviai trukdė. Tada supratau, ką reiškia trukdo.

– O streso požiūriu – trukdo nervinimasis?

– Taip, premjerinis nervas… Jis niekam nepadeda ir velniams jis atsiranda, nuo to skiepytis reikia. Skiepytis psichologiškai, save gydyti. Kas jau yra ta premjera, kuo ji turi būti ypatingesnė? Kad tai nauja, kad niekas nematė? Kaip išgyvendinti šitą nesąmonę, pradedant režisieriais, kurie tarsi savo naujagimį turi duoti – jį visi žiūrės, o jis kažkoks negražus. Visi aplinkui, kas jį neša… Pabandykit pakreipti ne tokiu kampu, ir visiems tai persiduoda. Jeigu mes mokėtume suvaldyti šitas pastangas ir šitą baimę, tą naujagimį parodyti ne traumuotai, ne komplikuotai, nestresuodami ir nesakydami: ai, na ir kas, jeigu bus nesėkmė. Kodėl ji turi būti? Tiek žmonių dirba, stengiasi ir dabar būtinai turi būti nesėkmė? Kartais ir režisieriai nusismulkina su pastabomis: taip, per generalinę kaip gerai buvo, per perbėgą, kas jums atsitiko? Mums nieko neatsitiko. Kažkas sugadino tą lauką, kažkas jį sujaukė su savo baime, kažkas kažką pasakė. Kaip įgyti tam imunitetą? Aš tada pasigailiu, kad, pavyzdžiui, nesu dailininkė – užsidarai savo studijoj ir tapai. Nors turbūt išstatydami parodoje savo paveikslus dailininkai irgi žiauriai stresuoja. Ir bijo, ir žiūri pasislėpę, kokios bus reakcijos.

– Vertinimas kelia baimę.

– Turbūt būti vertinamam yra baimė. Kodėl atrankos yra tokios nemalonios? Nes tave vertins, ar pateksi, ar nepateksi. Apskritai kai pradedama tavimi abejoti. Gal niekas neabejoja, bet kai pradedi bijoti, kad tavimi abejojama kaip profesionalu, kaip draugu, kaip žmogumi, pažiūrėk, kas atsitinka su žmogumi – absoliučiai sujaukia jo nervus. Tai ką toks žmogus gali sukurti?

– Ypač jauniems režisieriams toks savęs įrodinėjimas…

– Save įrodyti privalai kiekvieną kartą. Tiktai klausimas, kokius reikalavimus pats sau iškeli. Save įrodyti kaip ką ir kiek? Jeigu persistengi, tai ir būna toks neatitikimas: dalykas nėra tiek vertas, kiek tu už jį nori mokėti ar kiek už jį nori paprašyti. Na, turi būti išminties dalykai. Bet kur jau ten išmintis mene, čiagi ne grynoji filosofija, kad išmintimi remtumeisi. Čia dalyvauja gyvo žmogaus organizmas – su nervais, su emocijomis, su sveikata, su santykiais. Dar premjeros sunkios tuo, kad viskas tau duodama paskutiniu momentu. Vaidini penkerius metus, atmintinai žinai šituos batus, šituos rūbus, šitas dekoracijas. Jeigu tau prieš pat premjerą padaro kokį suolą, kuris pradeda klibėti netikėtoje vietoje, tu gali tiesiog numirti. Arba turi atidaryti spintą, o ten kažkas užstrigę, neatsidaro. Vieni iššūkiai ta premjera, todėl nenuostabu, kad taip atsitinka.

– Kuo ir kaip vaidinant svarbus kūnas?

– Kūnas yra išdavikas. Jeigu jis nepersiėmęs tavo emocijomis, jeigu tavo kūne negyvena tas „kitas“, kuriuo esi scenoje, kūnas labai dažnai parodo tai ir išduoda tave. Na, jis išdavikas. Ir kuo toliau gyvenu, tuo labiau tą pajuntu. Pajuntu fizinį nuovargį, su kuriuo kartais sunku kovoti, pajuntu kokį nors skaudėjimą, kuris užsimiršta, bet tam tikrais momentais jis išlenda. Na, bet reikia kūno neapleisti, su juo labai gražiai susitarti, jį dresuoti pagal savo emocijas, pagal savo psichiką, kuri reikalinga atliekant tam tikrus vaidmenis. Čia kūnas labai daug reiškia. Iš kūno, iš kūniškos savijautos būna arba gerai, arba blogai.

– Čia juk ta jungtis su vaizduote, emocija.

– Būtina jinai, būtina emocija… Vaizduotė, kūnas, emocija.

– Šventoji trejybė.

– Absoliučiai. Nors gali būti visai statiškų spektaklių, yra gi graikų mitologija: jie stovi, nieko nedaro, bet koks stovėjimas! Ar jis buitiškai stovi, kaip eilėje stovėtų žmogus? Visiškai ne. Ten, man atrodo, jie kokiais penkiais centimetrais net aukštesni už save. Kūnas yra instrumentas: jis groja arba teisingai, arba klaidingai.

– Taigi, tai kas yra vaidyba?

– Gyvenimas (juokiasi). Vaidyba yra toks hobis, žinote, labai, labai įdomus. Apskritai vaidyba visada yra, jinai absoliučiai visada, kiekvieną sekundę yra su mumis. Tu būni vienas ir staiga užplūsta lyrinė nuotaika, pradedi niūniuoti ką nors taip lyriškai – ką, čia ne vaidyba? Tavo vaizduotė padarė kažkokį dalyką, ir tu jau nuplaukei į dausas. Nežinau, ar galima gyventi be vaidybos? Turbūt negalima. Neturiu omeny blogos vaidybos: „Aš čia pavaidinsiu, nes man kažko reikia.“ Vaidyba yra raiškos forma: žmogus be raiškos, kas jis? Kelmas, stalas? Jam būtina raiška, kad susikalbėtų, kad jaustų gerą santykį savo atžvilgiu. Kad pats kito atžvilgiu jaustų gerą santykį. Vaidyba tik praturtina žmogaus asmenį, daro jį ryškesnį, įvairiapusiškesnį, galbūt net ir autoironiškesnį. Be autoironijos ne taip įdomu. Vaidyba – gyvenimo būdas.

– Kas yra geras aktorius?

– Labai geras žmogus (juokiasi). Tas, kuris daug skaito, daug domisi, yra neribotas, negyvena labai siaurais kriterijais. Geras aktorius visų pirma tas, kuris ir talentingas. Čia dėl gero žmogaus buvo, aišku, toks juokavimas. Jis gali ir nebūti geras žmogus kitiems. Jis gali atrodyti ir žiaurus savo šeimos nariams, kai jis negali skirti laiko ar dėmesio ar atjausti. Neturėti pakankamai empatijos, kai jam vyksta sudėtingi kūrybiniai procesai. Geras aktorius paprastai yra sudėtinga asmenybė, gyvenanti nevienareikšmišką gyvenimą. Gali turėti nuostabiausius kriterijus, bet tavo smalsumas iš tavęs daro nesilaikantį savo pažadų.

Geras aktorius tas, kuris atranda, sukuria. Nežinau, kas iš viršaus jį taip paženklina, kad jis visame šimtą kartų sukurtame pasaulyje atranda dar ir savo pasaulį. Savo taisykles tame pasaulyje. Jis atrodo beveik nieko nedarantis, bet tampa išskirtinis tuose atradimuose. Geras aktorius, be abejo, ir tyrinėtojas, ir atradėjas. Žmogišką esmę jis tyrinėja įvairiausiais aspektais: ir kaip psichologas, ir kaip analitikas, ir kaip prokuroras, ir kaip kriminalistas. Visą laiką jis tą esmę bando išspręsti kaip didžiulį rebusą ir gyventi su tuo rebusu. Jeigu žiūrovams tai tampa nuolatiniu įvaizdžiu arba įvaizdžiu iš didžiosios raidės, – na, taip jau yra, kad kai kurie vaidmenys nepaleidžia, – tai tas aktorius atranda naują planetą. Savitumas. Bet į tai įeina labai daug dalykų. Smalsumas, paieškos, tyrinėjimas – aktorius turi turėti polinkį analizuoti ir tyrinėti ir iš to mokėti pasidaryti išvadas.

Yra aktorių intuityvistų, kuriems nieko analizuoti nereikia. Toks aktorius negali paaiškinti, kodėl taip daro, bet tu žiūri ir negali atplėšti akių, koks jis tikras ir užkrečiantis. Taip, jis gal nemoka paaiškinti, bet viduje kažkas jam susijungė, jis suprato, išsprendė šitą rebusą ir jo trajektorija išėjo įsimintina ir išskirtinė. Geras aktorius turi jam būdingą braižą, jis nesikartoja vaidmenyse, bet jis turi jam būdingą būdą užčiuopti vaidmenyje gyvybę, užkrėsti jo sukurta gyvybe žiūrinčiuosius ir įtikinti partnerius. Labai geri aktoriai yra tarsi vedliai, tarsi gidai po gyvenimo vadovėlį. Dar ir menininko skonis, drąsa, intuicija. Na, geram aktoriui aš turiu labai daug pretenzijų.

– Kitas klausimas…

– Kas yra blogas aktorius? Tas, kuris viso šito neturi.

– Taip, gerai. tada kuo aktorius skiriasi nuo ne aktoriaus?

– Gyvenimo būdu. Nuo žmogaus, kuris ne mene, jis, aišku, skiriasi tuo, kad jo darbas – kūryba, tuo jis skiriasi nuo, sakykime, vairuotojo ar kokio nors lakūno. Kuo aktorius skiriasi nuo smuikininko? Kitokia darbo specifika: tas dirba su instrumentu, o šito instrumentas yra jis pats. Aktorius dar turi apsėdimo momentus, kai apsėda vaidmuo. Man labai patinka šita būsena, aš nieko negaliu padaryti, vis labiau jaučiu priklausomybę ir labai noriu, kad greičiau ateitų šita būsena, apsėdimas, kai tu, tavo esmė pamažu traukiasi. Man nuostabu, kai aktorius pasiima poezijos gabalus ir padaro spektaklį. Gebėjimu kurti aktorius ir skiriasi nuo ne aktoriaus.

– Ar liko kas nors nepasakyta, gal ką nors norėtum pridėti?

– Dažnai būna tokių klausimų: o kuo jums jūsų profesija patinka, kuo nepatinka? Iš esmės man labai patinka šita profesija. Šiaip ji yra siaubinga, priklausoma, ji tokia, žinai, vergovinė todėl, kad tu labai priklausomas nuo santykių, nuo požiūrio į save, nuo sėkmės ir nesėkmės, nuo „pataiko“ ar „nepataiko“, nuo to, ar iš tos grupės aktorių, kurie vaidina, pasidaro ansamblis, kuris gali groti muziką ar gali tiktai trepsėti vietoje ir atlikti labai paprastą, techninę funkciją. Aš kartais jaučiu tos priklausomybės vargą.

Kita vertus, jeigu taip žiūrėsi, tai reikia išeiti: jeigu matai tik vergovę, tai eik, kur tu nebūsi vergas. Gal laisvai vienas šluosi gatvę ir švilpausi, ir tau bus gerai. Bet kokia keista ta vergovė, kuri tau leidžia iškeliauti į tokius pasaulius, į tokias tolumas, ir visa tai legalu… Už tai žmonės moka pinigus ir ateina žiūrėti dalyko, ką išgalvoja tavo fantazija kartu su kitais, ir priima už gryną pinigą, ir išgyvena arba juokiasi, džiaugiasi. Nežinau kitos legalios tokios avantiūristiškos profesijos kaip šita, tai absoliutus avantiūrizmas – mes susitarėme, kad čia gyvenimas, jūs atėję į salę susitarėte, kad tikite, jog čia gyvenimas. Atrodytų, absoliutus absurdas, ar ne? Jis tau duoda tiek laisvės ir džiaugsmo. Jis tau duoda visą emocijų amplitudę. Kurioj profesijoj gausi tiek emocijų?

– Baimė padeda vaidinti ar trukdo? Ir ar vaidyba – malonus procesas?

– Vaidyba – malonus procesas. Baimę vaidinti sukuria nepasiruošimas arba kokie nors ekstremalūs pokyčiai prieš spektaklį: nebus to ir to arba staiga ką nors susižeidei. Yra baimė, kad pagadinsi. Kartais atsiranda baimė ką nors pamiršti, jeigu daug spektaklių ir esi išvargęs. Baimė niekada nepadeda, tai yra vienas iš baisiausių destruktyvių jausmų. Nerimas galbūt suteikia tau adrenalino, bet baimė – netinkamas jausmas scenoj. Scenos baimė – tada išvis jau ne aktorinė prigimtis.