Muziejų terapija
Ar muziejus gali gydyti?
Prancūzijos Lilio miesto vaizduojamųjų menų muziejus neseniai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su miesto universitetine ligonine – joje keliamas tikslas sumažinti tam tikrus ligonių simptomus. Šis projektas yra dalis muziejaus direktoriaus Bruno Girveau refleksijos, skirtos pergalvoti muziejų ir lankytojų patirtį. Kodėl einame į muziejus? Ar tokia praktika yra dažna ar vienkartinė? O kaip muziejams pritraukti naujų lankytojų, kad šie ir vėl norėtų ten sugrįžti?
Muziejams netrūksta išmonės bandant pritraukti lankytojų, nors renginiai ir ne visada susiję su eksponatais ar kolekcijomis. Pavyzdžiui, Vilniuje Valdovų rūmai organizuoja kino seansus po atviru dangumi, o paryžiečiams Rodino muziejus siūlo jogos ir meditacijos seansus bei muziejaus parodą aplankyti kartu su sofrologu, kuris padės atsikratyti miesto streso. Neatsilieka ir Augustinų muziejus Tulūzos mieste siūlydamas jogos seansus XIV a. menančiame vienuolyno kieme. Juk tokioje aplinkoje ir jogos pratimai tampa lengvesni, ar ne?
Nors į tokio pobūdžio užsiėmimus muziejų erdvėse lankytojai eina noriai, kuratoriams tenka pasitelkti kūrybingumą siekiant visuomenę sudominti parodomis, todėl vis dažniau kreipiamas dėmesys į lankytojų emocijas. Naudodami skirtingo pobūdžio jausminius dirgiklius, muziejai į pagalbą pasitelkia ne tik vizualinę medžiagą, bet ir garsą, kvapą, o kartais ir lytėjimą. Vienas iš pavyzdžių – šiais metais minėtame Lilio muziejuje vykusi paroda pavadinimu „Prašome paliesti“, skirta pažadinti pojūčius: liesdami kūrinių reprodukcijas, lankytojai galėjo susipažinti su Vakarų Europos skulptūros istorija. Lygiai taip pat kaip ir pirmuosiuose XVIII a. muziejuose: smalsūs keliautojai, lankydami privačias ir viešas kolekcijas, eksponatus liesdavo, o kartais net purtydavo ar uostydavo. Anglų keliautoja Celia Fiennes (1662–1741), atvykusi į Ashmole’io muziejų Oksforde, būtent tai ir darė: nors muziejaus kuratoriai neslėpė susirūpinimo tokiu lankytojų elgesiu, praktika nebuvo uždrausta, nes lietimas suprastas kaip vienas pagrindinių būdų pažinti. Kita keliautoja Sophie de la Roche (1730–1807) 1786 m. lankydamasi Britų muziejuje Londone rankose laikė kartaginiečių kario šalmą ir Herkulanėjo mieste rastus romėnų laikų namų apyvokos daiktus. Aprašydama įspūdžius, keliautoja kalba apie ypatingą patirtį ir emocijas, kurias jai sukėlė muziejaus eksponatai.
Šiandien muziejai ne tik sukelia emocijas, bet ir tampa terapijos vieta. Pirmieji muziejų terapijos eksperimentai atlikti praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, o pastaruoju metu jie tampa dažnesni, pavyzdžiui, Metropolitano meno muziejus Niujorke 2010 m. dalyvavo projekte, kuris buvo skirtas Alzheimerio liga sergantiems ligoniams. Monrealio muziejus Kanadoje įsteigė skyrių, skirtą meno terapijai ir edukacijai, o muziejuje nuolat dirba meno terapeutas. Tokia terapija visų pirma taikoma nuo psichologinių problemų ir psichikos sutrikimų kenčiantiems žmonėms. Mokslininkai šiandien neabejoja meno terapijos pranašumais. Ji atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai britų menininkas Adrianas Hillis (1895–1977) pradėjo dirbti su traumas patyrusiais ligoniais dailės dirbtuvėse. A. Hillis su britų Raudonuoju Kryžiumi sudarė meno šedevrų reprodukcijų rinkinį, skirtą eksponuoti Didžiosios Britanijos ligoninėse. Paveikslų reprodukcijos, eksponuojamos ligoninių erdvėse, turėjo sumažinti tam tikrus pacientų simptomus (daugiau apie meno terapiją žr. Susan Hogan, Healing Arts: The History of Art Therapy, 2001).
Muziejų terapija nuo meno terapijos skiriasi tuo, kad jos metu naudojami visi muziejaus resursai – erdvė, eksponatai, archyvai, rezervai ir t. t. Muziejaus aplinka padeda pagyti, o eksponatai sukelia emocijas, kurios veikia žmogaus atmintį: jis gali save laikyti istorinės grandinės dalimi. Tai ne vien tik tam tikrų simptomų gydymas, bet ir ligonio palaikymas visame gydymo procese, todėl apsilankymas muziejuje gali taip pat padėti sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms: leisdami sau apsilankyti muziejuje, įgyjame daugiau pasitikėjimo, nes save laikome vertu tokio apsilankymo, o tai yra visa apimančio gydymo dalis, kai gydome ne tik kūną, bet ir sielą. Šiuo metu nėra pakankamai tyrimų, įrodančių tokios terapijos efektyvumą, tačiau gimsta idėjos ir atsiranda vis daugiau norinčiųjų eiti link tokios terapijos. Tiesa, psichiatrijos įstaigos jau kurį laiką užsiima panašia veikla: ligonis vedamas į viešąsias erdves, pavyzdžiui, prekybos centrą ar muziejų, kur jis galėtų išmokti pasisveikinti ir padėkoti.
Meno terapija atsirado potrauminiu laikotarpiu, kai visuomenė gydėsi pasaulinio karo žaizdas. Galbūt muziejų terapija taps pokovidinio laikotarpio simboliu?
