Iš bloknoto (38)

Kiekvienais metais vasarėjant einu pasižiūrėti Dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų. Patinka jie ar ne, susidarai įspūdį, kur link ratai rieda. Gaila tik, kad įvairių katedrų studentų darbai paprastai būna išmėtyti po skirtingas galerijas ar kitokias patalpas, o daug įdomiau būtų žiūrėti vienoje erdvėje, jaučiant visumą, pavyzdžiui, „Titanike“. Labiausiai mane domintų tapyba, skulptūra ar grafika – tos sritys, kuriose (galbūt) geriausiai gali perprasti žmogų, tą darbą sukūrusį, sumaniusį, iščiupinėjusį.

Dizainerių darbai „Titanike“ man pasirodė absoliučiai neįdomūs, visi „ant vieno kurpalio“ – būtinai bendraujant su kompiuteriu, per jį, per jo malonę. Aplinka sujaukta, netvarkinga, viskas tamsoje, tarp laidų ir kitokios įrangos. Tikriausiai esu visiškai senamadiška galvodama, kad dizainas – tai kažkas tikslaus, švaraus, apgalvoto, leidžiančio patirti sumanymo, netikėto, išradingo idėjos įkūnijimo džiaugsmą. To džiaugsmo kaip tik ir nepatyriau. Kitame aukšte mados taip pat rodo sumanytojų norą nustebinti ar net išgąsdinti, tik nerandi čia nieko individualaus, ką norėtum įsiminti. Iki grafikų nebenuėjau, į Dailės akademijos pastogę pakilti pažiūrėti tapybos taip pat nebeturėjau jėgų.

O štai ir liepa, vidurvasaris. Ryžtuosi vykti į Nidą, nors žinau, kad ten kalns ant kalno, o ant to kalno – namas, kurio pastogėje, ketvirtame aukšte, turim lizdą, man vis sunkiau pasiekiamą. Čia jau nei lazdelė, nei piliulė nepadeda. O Nida per šiuos metus mažai tepasikeitė. Tebesitęsia „Agilos“ statyba, prasidėjo rekonstrukcija ir senojo „Kuršio“ vietoje. Nebeveikia puiki „Seno žvejo“ sodybėlė netoli pliažo, kur visi mėgo pavalgyti ir atsipūsti po maudynių, pasikeitė „Burės“ savininkai ir perkrikštijo savo restoranėlį į „Sofijos terasą“, labai elegantiškai, šiaurietiškai įsikūrė ir pamario restoranėlio „Bulvikis“ (buvusi „Pastogė“) naujieji turėtojai. Bet žmonių Nidoje mažoka, tik daug šunų, vaikų ir mašinų visose aikštelėse. Po sausros atėjo vėjai ir atsinešė lietus, gaivinančius augaliją, dar stipriau pakvipo nuostabiai sukomponuoti à la laukiniai Nidos gėlynai, nuo kurių dvelkia tradicija ir sykiu laisve. Beje, užsieniečiai stebisi mūsų miestų ir ypač pajūrio švara.

Bene didžiausias įvykis vasaros Nidoje – Thomo Manno festivalis. Šiemet jau 27-asis. (O aš atsimenu tuos laikus, kai Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlė stovėjo sau vieniša ant kalnelio su spyna ant durų ir ant stogo augančiu liaunu berželiu, prisimenu ir tą metą, kai Vitalijai Jonušienei pavyko drauge su kitais ją ne tik atrakinti, bet ir bandyti čia įkurti muziejų, pamenu ir pirmuosius čia koncertavusius muzikantus – Julių Andrejevą, Algirdą Vizgirdą, Juozą Rimą su „Musica humana“, o vėliau ir kitus. Repetuodavo prie atdarų bažnyčios durų, ateidavau su sūnum repeticijų klausytis…) Festivalio programa tanki, ištisą savaitę įvairiose patalpose vyko Thomo Manno kūrybos skaitymai, diskusijos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, knygos „Mūsų Irena“ pristatymas, parodėlės ir kita.

Bet man svarbiausia – koncertai. Apsilankiau penkiuose ir negalėčiau pasakyti, kuris iš jų įdomiausias: puikūs buvo lietuvių kompozitorių vakarai ir Daumanto Kirilausko interpretuojamas Beethovenas (retai atliekami kompozitoriaus kūriniai), labai netikėta buvo susipažinti su Šiaurės šalių negirdėta muzika (ypač įsidėmėjau Nielso Wilhelmo Gadės sonatą smuikui ir fortepijonui), malonu buvo vėl klausytis Čiurlionio kvarteto ir susipažinti su jauno, kiek pretenzingo, garsais žaidžiančio kompozitoriaus Jurgio Kubiliaus specialiai festivaliui skirtu kūriniu „Night on the Red Couch“ („Naktis ant raudonos kušetės“). Jo nusiteikimą žaisti garsais puikiai „įkūnijo“ artistiška violončelininkė Elena Daunytė! Jai pradedantis kompozitorius turėtų būti dėkingas.

Nors šią vasarą Nidoje nedaug tebuvo vokiečių, andai aktyviausiai lankiusių koncertus, publikos bažnytėlėje visus vakarus tikrai netrūko. O atidarant festivalį Broniaus Kutavičiaus „Paskutinių pagonių apeigų“ pasiklausyti suplūdo neregėta daugybė žmonių ir daliai jų teko klausytis stačiom. Mūsų publika, sakyčiau, auga visom prasmėm. Moka klausytis ir stengiasi suprasti muziką.

Faktai nusidėvi. Tikrovė suvartojama. Akropolis trupa, Partenonas griūva dėl didėjančio turistų antplūdžio“, – taip rašo nuostabios knygos „Karščiuojantis Niujorkas“ autorius Remas Koolhaasas, vienas įtakingiausių XX amžiaus architektų ir teoretikų, išmintingas olandas. Ir toliau kalba apie tai, kad kuo tankesnė civilizacija, tuo greičiau ji nusidėvi, jos atsargos išsenka. Skaitydama tas mintis galvojau apie Nidą. Suprantu, kad jau niekados nebepamatysiu tos Nidos, kokią išvydau pirmą kartą, dar būdama mokinė, kai Tėvas, vykęs ten kaip medikas tarnybiniu reikalu, mane nusivežė. Tyli, rami, kukli tarp miškų ir smėlynų, lyg saugoma didžiųjų baltų kopų, panašių į tris sugulusias baltas meškas… Kopos jau apaugo žaluma, laiptais į jas kas vasarą užkopia šimtai žmonių, viršūnėje – akmeniniai statiniai, o apačioje irgi vis randasi naujos statybos.

Prie maloniai nuteikiančių Neringos naujovių priskirčiau tai, kad Preiloje, restauruotame prieškario mokyklos pastate, kur dabar įsikūręs Nidos bibliotekos filialas, buvo atidaryta Juodkrantės plenero dalyvių paroda. O tai reiškia, kad prasiplečia bibliotekos veiklos ribos ir Preilos kultūrinis laukas. Dar svarbu pasakyti, kad 10-ajame kultūros almanache „Dorė“ visos naujovės įdėmiai aprašytos. Be bibliotekos, dar reikšmingas įvykis – užbaigta restauruoti kone 500 kvadratinių metrų medinė vokiečių laikų (1882) vila. Įsigiję visiškai apleistą namą be patogumų, naujieji savininkai Dominykas Chlebinskas (žinomų dailininkų šeimos palikuonis) ir Inga Gaižauskaitė su meile ir išmanymu ėmėsi sudėtingų restauravimo darbų. Labai įdomią vilos prikėlimo oriam gyvenimui istoriją pasakoja Jūratė Mičiulienė. Ta pati autorė „Dorėje“ kalbasi ir su Tomu Jačioniu, kurio pastangomis buvo atgaivinti reti senojo Nidos švyturio lęšiai. Frenelio lęšių sistema kone vienintelė visame Baltijos jūros regione. Apie Neringos muziejus, Nidos istorijos muziejus (prieškario ir dabartinį) daug įdomaus pasakoja istorikė Nijolė Strakauskaitė, dabartinė direktorė Lina Motuzienė ir naujos ekspozicijos architektė Gertrūda Šimonė.

O Raimonda Ravaitytė-Meyer pateikia labai įdomų interviu su poetu ir vertėju Antanu A. Jonynu, beje, tuo metu rezidavusiu Nidoje, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre (anksčiau daug metų buvusi Lietuvos kultūros ministerijos poilsiavietė „Pastogė“). Čia sužinai, kiek metų ir kaip jis vertė ir išvertė šešis tūkstančius nelengvo poetinio teksto eilučių (!) į lietuvių kalbą – visą Martyno Liudviko Rėzos kūrybą. Štai apie Lėbos upelį:

Upelis srūva per laukus,

Versmė jo neišsenka niekad,

Ir nepailsdamas, smagus

Link upės ir link marių bėga.

Almanachas gausiai iliustruotas, informatyvus, jame paminimi žinomų neringiškių jubiliejai ir kiti įsimintini įvykiai. Nežinau, ar verta dėti spalvotas nuotraukas, nes spalva ne visuomet yra vykusi. Bet mane sujaudino neva labai paprastos, bet daug pasakančios, tiesiog jaudinančios Vytauto Daraškevičiaus įvairių laikų nuotraukos. Ypač „Pervalka“ (1969) ir ta, kurioje matome Nidoje apsipirkusias moteris, per kopų smėlynus grįžtančias į Kaliningradą (1985).

Rašyti komentarą Cancel reply

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.