Bukinistės istorijos (5)

 

56.

 

Į knygyną įskuodusi moteriškė klausia:

– Laba diena, gal turite „Moters smegenis“?

 

57. Fantastika

 

Užsuko du vaikinai, vaikštinėjo po knygyną, tada stabtelėjo prie fantastikos knygų. Vienas pradėjo pasakoti:

– Žinai „Eridano“ seriją? Žodžiu. Sakytum, kad tą seriją renka visokie vilniečiai hipsteriai, bet visai nebūtinai. Kažkokiam kaime mirė mano senelio sesuo su vyru, vykom tvarkyt gryčios, atidarę palėpę radom beveik visą surinktą seriją. Tik tiek, kad buvo gavusios drėgmės ir papelijusios. Nu visai ne tame esmė. Primesk, kažkokiam kaime žmonės rinko kokius 500 fantastikos knygų, fantastika, ką?

 

58.

 

Vaikinukas šmirinėjo po knygyną, galiausiai priėjo ir paklausė:

– Klausykit, o gal galit ką nors parekomenduoti?

– Hmm… Gal norit Parulskio „Trijų sekundžių dangaus“? Tiks vasarai.

– Va Parulskio tai nenoriu. Kažkada pasiėmiau iš bibliotekos, tą pačią dieną pavogė kuprinę, tai teko atpirkt knygą. Buvo kažkas su „amžinybe“…

– „…manęs nejaudina“?

– Aha, šita. O ką, be Parulskio? Užkalbinau, nes jūs instagrame (kaciaskaitai) kalbinat žmones ir prašot rekomendacijų, pagalvojau, kad paklausiu jūsų, – šyptelėjo.

Pasijuokiau, pasirausiau lentynose, po prekystaliu, galiausiai ištraukiau dvi – Kobo Abės „Moterį smėlynuose. Svetimą veidą“ ir Etgaro Kereto „Autobuso vairuotoją, kuris norėjo būti Dievas“.

– Šiandien rekomenduočiau šias.

– Labai gerai, Abę kažkada kaip tik rekomendavo draugas, o Keretą buvau pradėjęs, bet nebaigiau, dabar net nežinau kodėl. Puikiai tiesiog. Ačiū!

Išnyrino. Sakytum – laimingas.

 

59. Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti dailininkas

 

Knygyne kokį pusdienį prabuvęs vyriškis išsirinko keletą puikių meno albumų. Pasiteiravau, kodėl būtent šiuos. Ėmė pasakoti, kad nieko panašaus nėra matęs, bet albumai pasirodė labai atpažįstami. Pats atvyko iš kito miesto, kuriame dirba autobuso vairuotoju. Kadangi tėvai kilę iš Vilniaus, tai ir Vilnius kažkuo atpažįstamas. O meno albumai visada traukė, nes nuo vaikystės svajojo būti dailininkas, tačiau mama priekaištavo, kad labai jau nepraktiška profesija. Todėl dabar nepraktiškas tik laisvadieniais.

 

60.

 

Vyriškis, nusipirkęs kelias knygas, klausia:

– O galbūt turit kokį internetinį katalogą, kur galėčiau namie atsisėst ir panaršyt?

– Aha: vė vė vė juodas š taškas el tė.

Girdžiu, Tomas šalia krizena.

– Uoj, juodas šuo taškas el tė, – patikslinu.

 

61.

 

Į knygyną įsiveržia vyriškis ir klausia:

– Nu, tai kur čia tas jūsų išpardavimas?

– Nuo rugpjūčio 16 dienos.

– A, nu… O tai kas dabar?

 

62.

 

Skambutis į knygyno telefoną:

– Laba diena, „Juodas šuo“?

– Sveiki, taip.

– Žiūrėkit, tokia situacija. Nežinau, gal čia jūsų toks marketingas ir skatinimas sugrįžti vėl. Vakar buvau pas jus. Niekas neaplojo, tai smagu. Radau aš tokią knygą, tai įsigijau. Žioplas nepamačiau, kad antra dalis, gal turėsit pirmą?

– Ar galite patikslinti, kokia tai knyga?

– Bus rusiška.

– Aaa, tai, žinokit, teks užsukti pačiam.

– O tai gal galite jūs peržvelgti?

– Peržvelgti galiu, bet nemoku kirilicos.

– Kaip ir sakiau – marketingas, – juokiasi. – Užbėgsiu.

 

63. Glotnus operatorius

 

Prie prekystalio priėjęs vyras klausia:

– Mažai šansų, bet gal turit ką nors Stasio Ylos? Jis buvo kunigas…

– Aš puikiai žinau, kas toks Stasys Yla, – linksmai nutraukiu pasakojimą.

Išpučia akis, išsišiepia.

– Tai ką turite?

– „Žmones ir žvėris“, jokių kitų šiuo metu ne, nebent anglišką, leistą išeivijoje.

– O, gerai, paimsiu lietuvišką variantą, nors šiaip ieškau „Meilės“.

– Galime pasižymėti, kad ieškote. Reikės jūsų telefono numerio.

Pasižymiu.

– Gerai, tai paskambinsime, kai atsiras, – linkteliu.

– Gerai. Galite ir šiaip paskambinti, – išsišiepia.

 

64. Angolija

 

Paskambina Tomas, sako:

– Gavau skambutį iš pašto. Sakė, kad išsiuntei knygą ne į Angliją, o į Angolą.

– Uoj… Nu, tai šitą – į bukinistės istorijas?..

 

65.

 

Užsuka vyriškis, pamato Virginios Woolf knygą „Ponia Delovėj“, pasičiumpa ir džiaugsmingai sušunka:

– Tiek laiko ieškojau šios knygos!!! Manau, kad čia pati geriausia Woolf knyga. Kokia čia kaina? Ai, 5,50, aha, dar visai normaliai. Tai gal už 5?

– Deja, šiokią tokią nuolaidą galiu daryti tik nuo 15 eurų, gal dar ką nors išsirinksite?

– Ne, čia jau marketingas. Bet va čia tai knyga, reta tokia, ane?

– Retesnė, bet nepasakyčiau, kad labai reta.

– Aha aha, nepasakytumėt. O gal pasakytumėt, kad už 5 parduosit?

– Ne mano knygynas, kokios kainos, tokios kainos, – aiškinu.

– Aha, nu gerai. Gera knyga. Tikrai labai gera knyga. Pati geriausia. Aha. Nu čia pas jus pasiklysti galima, tokie knygų labirintai. Kaip jūs čia nepasiklystate? Aš tai pasiklysčiau, šitiek knygų. Bet šita tikrai gera. Gerai, tai imu.

Įmušu į kasą 5,50, paduoda pinigus ir žiūri išsišiepęs.

– Trūksta 50 centų, – pastebiu.

– Aha… Tai gal už 5 vis dėlto?

 

66.

 

Į knygyną įėjusi moteriškė pasuko tiesiai prie prekystalio ir sako:

– Sveiki, atsiprašau, aš čia vizitui.

Pakeliu antakį.

– Atėjau tvarkytis antakių.

Pakeliu kitą antakį.

– Čia knygynas, – patikslinu.

– A, – apsidairo, – bet juk čia Klaipėdos g. 2?

– Na, panašiai, čia – Palangos g. 2.

 

67.

 

Į knygyną užsuko du vidutinio amžiaus vyrai. Malėsi ilgiausiai, manė, kad yra labai žavūs, per dantį vis traukė, galiausiai vienas paklausė:

– Nu, tai kokią knygą man siūlytumėt perskaityt?

Nužvelgiau, konstatavau:

– Sigitą Parulskį.

– Oho, iš kur žinot, kad patinka??? Paimsiu viską, ką turit.

 

68.

 

Vaikas su seneliu atėjo išsirinkti vasaros skaitinių. Vaikas pasičiupo „Harį Poterį“, bet senelis numojo ranka ir įkišo „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, „Paskutinį mohikaną“, „Medžiotoją“ ir „Pėdsekį“. Vaikas pažiūrėjo į senelį, pažiūrėjo į knygas, nuleido galvą, pravirko.

 

69. Baseiniuko kronikos

 

Atėjo mergina, sako:

– Duokite man kokią knygą. Savo nuožiūra. Kad prie baseiniuko tiktų. Kuo kvailesnis pavadinimas, tuo geriau. Skaičiau „Mažą gyvenimą“, tai nieko. Nu, bet kažką tokio prie baseiniuko, žinot?

Visai nežinau, tai kliaujuosi intuicija, paduodu „Vasarą Parko aveniu“, „Užgrobti dangų“. Pavarto. Tinka. Susimoka. Išeina.

O aš einu pasiskaityti aprašymų, nes visai nežinau, ką aš čia ant smūgio neprofesionaliai prirekomendavau. „Vasara Parko aveniu“ – atrodo neįpareigojanti, tai viskas gerai. Pereinu prie „Užgrobti dangų“, o ten rašo: „Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.“

 

70.

 

Knygyne viena pirkėja sako kitai:

– Šitą imu, bus tetai Jolantai Kalėdų proga.

 

2023 m. liepos 29 d.

 

71.

 

Gavome žinutę iš potencialaus knygos pirkėjo.

Atrašėme potencialiam knygos pirkėjui, viską suderinome, nusiuntėme rekvizitus.

Kitą dieną parašė kitas potencialus knygos pirkėjas dėl tos pačios knygos.

Kitą potencialų knygos pirkėją informavome, kad šiuo metu jau laukiame apmokėjimo, jeigu kartais nesumokėtų, tada dar parašysime.

Kitas potencialus knygos pirkėjas parašė, kad jam knygos labai labai reikia, nes netrukus laukia susitikimas su knygos autoriumi, o šis įraitytų autografą į tą knygą, kuri labai labai patiko, bet to niekada nebus, jei negaus knygos, kurios niekur kitur nebėra, tik pas mus.

Tokia situacija, žinoma, negalėjo nepaliesti mūsų, tokios reikšmingos knygos pardavėjų. Kelias dienas nesulaukę apmokėjimo iš potencialaus pirkėjo, informavome, kad nutraukiame sandorį ir knygą žadame parduoti kitam potencialiam knygos pirkėjui, kuriam šios knygos labai labai reikia.

Sėkmingai pardavėme, pirkėjas šokinėjo iš laimės. Na, bent jau taip manome. Kitapus ekrano nematyti.

(Jeigu čia istorija būtų pasibaigusi, tai nebebūtų ką rašyti.)

Po kelių dienų gavome žinutę iš nebepotencialaus knygos pirkėjo, su kuriuo nutraukėme sandorį. Nebepotencialus knygos pirkėjas apgailestauja laiku nesumokėjęs, bet knygos jam mirtinai reikia, nes jis – tos knygos autorius.

Mes, reikšmingos knygos pardavėjai, visiškai susiparinome ir informavome, kad knygą nusipirko labai didelis gerbėjas, kuris mirs, jei negaus autografo.

Tai dabar sėdim ir tikimės, kad niekas nemirė.