Be paminklo saugiau
Sunki, alinanti 2023-iųjų liepos pabaiga. Turėčiau bandyti ką pasakyti, stovėti po medžiu ne išeitis. Gal ir būtų dar ką pasakyti, bet ar bebus išgirsta, ar tik pakurstysi vis nesaugesnio pasaulio karštymetyje pavojingą ir nurudusios žolės deginimą.
Justinui Marcinkevičiui, kadaise ištarusiam apie Salomėją Nėrį, kad ji yra mūsų džiaugsmo ir skausmo sesuo, buvo lemta ir jos likimo skaudžioji dalis, nors ir dėl kitų priežasčių. Tuo pat metu, kai politinio sprendimo lygiu buvo sugrįžta prie Salomėjos Nėries, nors formaliai ir tik prie jos vardu pavadintų mokyklų, gatvių, prasidėjo viešos batalijos ir dėl Justino Marcinkevičiaus. Pretekstas – Rašytojų sąjungos prisiimtas ketinimas (numatant ir mecenavimo galimybę) sutvarkyti poeto vardu pavadintą skverelį prie sąjungos būstinės, sukuriant ir skulptūrinį atminimo ženklą. Taip, vieta labai jautri, bet, rodos, tai buvo suvokta. Ne figūrą, ne biustą, o ženklą, akcentuojant poeto kūrybą, idėjų svarbą. Laikantis juridinių reikalavimų, procesą prižiūrint juristei, paskelbtas konkursas. Sulaukta penkiolikos dalyvių. Pakankamas skaičius, kad būtų galima išsirinkti – jei ir ne tinkamiausią, tai bent tinkamą. Sudaryta komisija dirbo demokratiškai, balsuodama, skaičiuodama. Palaikiau „Trilogiją“, pridurdama ir epilogą, – „Daukantą“. Maniau (ir tebemanau), kad šio draminio epo idėjos (valstybės, asmens, kalbos, Katedros) svarbios Lietuvai, kad jomis lietuvių kultūra yra reagavusi ir į Vilnių, pratęsusi savo amžinosios sostinės prigimtinį lietuviškumą. Ženklo vizualumas gal ir nėra toks gilus, kokio norėtume, bet sostas turi šaknis ir lietuvių kalboje, sodybos, tad ir vietos, sėslumo reikšme susijęs ir su sostine, tarsi į ją įsiliejęs. Ne tiek poeto asmens, nors neatskiriamai ir jo, o svarbiųjų idėjų paženklinimas. Ant mūsų sąmonėje jau nurimusio Gedimino Jokūbonio sukurto paminklo Maironiui (1975) visgi neužrašyta, kad tai buržuazinis, klerikalinis poetas, kaip aš dar buvau mokoma, tad gal ir Justino Marcinkevičiaus nežymėsime nuoroda, kad tai lietuvių tarybinis poetas… Jei paminklas bus. Jei dar bus svarbu, kad būtų apibendrinta tai, ką esame patyrę, kuo rėmėmės, pasitikėjome. Iš ko augo aktoriai, kilo nacionalinio teatro garbė.
Nebūtų lengva atsakyti, kodėl reikia paminklo. Kaip ir atvirkščiai – kodėl nereikia pagarbos ir atminimo ženklo poetui (dar ir Vilniaus garbės piliečiui), įsirašiusiam į lietuvių kultūros, kalbos, atgimimo istoriją, lemiamu momentu ištarusiam „Taip“ vos pradedančiai formuotis Lietuvos išsilaisvinimo iniciatyvai, savo autoritetu ją sutvirtinusiam.
Bet paminklas, jei ir ženklas, aišku, tėra pretekstas. Priežastys gal ir pačiame paviršiuje. Tebekovojame su savo praeities šmėklomis. Nesame laisvi, kovojame ir primestą kovą. Gal ir patys su savim. Ne tik prisitaikėme (jei ir tik mūsų tėvai ar seneliai), bet ir prisitaikome, – gal jau ir suvokėme, kad ne tik tada, kai buvom okupuoti, bet ir šiandien, be grasinimų, brutalios prievartos, – prie sąlygų, kurios yra, prie socialinės nelygybės, prie labai daug uždirbančių, jei ir ne iš darbo, prie savo žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, prie neteisybių, kurios vis ištinka, prie aplinkybių, kurios nuo mūsų nepriklauso. Prie kitakalbystės. Prie jutimo, kad lietuvių kalba traukiasi. Net prie klimato kaitos. Sovietinės okupacijos laikais gyvenę žmonės neturėjo alternatyvų, privalėjo bent susitaikyti, jei norėjo gyventi, dirbti, juo labiau kurti viešumai. Tai jau esame supratę. Bet dar nesuvokėme, kad kažkas verčia mus vis atryti (atrajoti) ir vis iš naujo gromuliuoti tai, kas mums buvo primesta sovietų okupacijos. Kur laisvos tautos ėjo tiesiai, okupuotiems žmonėms, pirmiausia kūrėjams (ir ypač pokariu, kai brendo ir vadinamoji Marcinkevičiaus karta), reikėjo lenktis, prisidengti galvą, akis. Bet darė, ką pajėgė, nepaliko savo tautos akluose patamsiuose. Kas mums bendriausia prasme svarbu iš Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičiaus: kad mūsų yra tai, kas ir šių poetų sukurta iš lietuvių kalbos. Didžiųjų poetų reikalas, kad kalba sugertų visa, ką tauta vienu ar kitu laiku patiria, – ir klaidas, pralaimėjimus.
Mums, laisviems bent išorine prasme laisvos valstybės piliečiams, šiandien reiktų kitos, bendrinančios, mūsų buvimą pagrindžiančios kalbos. Kitos muzikos, kaip pasakytų Giedrius Kuprevičius. Kito mąstymo akiračio, kuris nebegrąžintų prie to, kas buvo, o kreiptų žvilgsnį į ateitį. Vizijos apie Lietuvos ateitį yra sukurtos geros vaizduotės, bet be tvirto idėjų pamato. Taip, Europa, mūsų gimtoji Europa (ir pagal Czesławą Miłoszą), bet pirmiausia – ir konkrečiausiai – mūsų Lietuva. Mūsų kalba. Gamta. Kultūra. Mūsų vaikai, jų likimai. Mūsų piliečių dvasia, ryžtas, ištvermė, pasitikėjimas. Bijome nacionalizmo, bet be jo, oraus ir santūraus, tautai svarbios ir patikimos ideologijos negali būti. Justinas Marcinkevičius savo kūryba – ir labiausiai trilogija, kaip sąmoningai sutelktu kūrybiniu veiksmu, – itin sunkiu Lietuvai laiku veikė ir kaip tautinės ideologijos kūrėjas. Klystame manydami, kad tautinės idėjos sovietinių „manifestų“ buvo palaikomos. Ne, tiko tik formos, tik liaudžiai, ne tautai, priskirtinos „formelės“.
Kodėl taip lengvai esame įsiūbuojami? Kodėl tiek apkalbų, insinuacijų (ir dėl Marcinkevičiaus aukštų „postų“, „turtų“, „honorarų“)? Ar kad taip ir liksime prasčiokai, kuriems labiausiai rūpi kito piniginė, ar kad mūsų kultūros laivas per menkas, tik valtelė. O gal tiesiog toks yra posttiesos laiko mentalinis lygis. Tiesa nebėra svarbi, jos tiesiog nebėra. Ir jau seniai George’o Orwello ištarta, kad pasaulyje nyksta objektyvios tiesos samprata, kad istorija virsta melu. Bent jau „nuomonių“ sąvartynais. Bet ir šioje negailestingai apnuogintoje situacijoje nuomonė nelygi nuomonei. Dar yra žmonių, bandančių sėti tiesos grūdus. Netikėtai svarus Oskaro Koršunovo, režisieriaus, sugrąžinusio prie „Katedros“, balsas. Paradoksalus ir diskusijų ir „diskusijų“ dėl Justino Marcinkevičiaus paminklo veikimas – juk padaugėjo šį poetą ir iš atminties deklamuojančių, ir jo knygą atsiverčiančių, ir į biblioteką užsukančių, ir į biografiją pasižiūrinčių. Juk dar yra ir faktų. Dar ne tik „nuomonės“.
Kūrybingo, kuriančio asmens likimas visad sudėtingas. Ir vidinei, ir išorinei jo programai priklauso ir rizikos, tad neišvengiamai ir klaidos. Kad sovietiniu laiku kūrėjams reikėjo daugiau ar mažiau taikytis prie reikalavimų, jau ir ramiau suvokiame. Bet juk svarbiausia ne tai, kad prisitaikė, o kiek kūrėjas peržengė prisitaikymo rėmus, kiek išsprūsdavo iš sistemos kontrolės, kiek, atiduodamas duoklę ciesoriui, neužmiršo ir Dievo. Justinas Marcinkevičius išsprūdo iš totalios kontrolės, pasakė ir tai, kas buvo draudžiama, bet būtina Lietuvai – kaip tyro oro gurkšnis. Nors tik ir gurkšnis. Piktdžiugiškai tebecituojame „kaltinimus Bažnyčiai“, poeto atsisakytus, bet jo santykis su tikėjimu sudėtingas, keliapusis. Manyčiau, kad jo sieloje liko prigimtinis motinos, norėjusios sūnų matyti kunigą, tikėjimas. Paaugliška Justino našlaitystė komplikavo gyvenimą ir tikėjimą.
Mano literatūrologinėje patirtyje biblinė ištartis apie ciesoriaus ir Dievo dalį iš Jurgio Baltrušaičio, iš daugiau nei prieš penkiasdešimt metų perskaitytų dar jauno poeto atsakymų apie revoliuciją ir literatūrą (1906): „Revoliucija – žmogiškas reikalas. Kūryba – dieviškas. Taigi: kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui.“ Kūryboje turi likti dalis, nepavaldi ciesoriui. Kad Dievas gali būti suprantamas skirtingai, nieko naujo, ypač šiandien. Justino Marcinkevičiaus dalis ciesoriui palyginti nedidelė. Niekam neatsistojo skersai kelio. Neužgožė jauno, nepastūmė silpnesnio. Didžioji dvasinė aukštuma jam pirmiausia buvo neatskiriama nuo Lietuvos, nuo jos likimo. Lietuva buvo šio poeto pasija, ne tik tema. Ne tik kartoti Lietuvėle, Lietuvėle, ką jau buvo išbandę „Aušros“ romantikai, pašiepti Jono Mačio-Kėkšto, o ir žvalgyti istoriją, sostą, karalystę, plūstančią krauju, lietuviško žodžio kelią į raštą, knygą, Katedros statymą, galimybę ir vienam asmeniui veikti kaip sukilimui („Daukantas“). Jei šiandien Lietuvai nebėra svarbus lietuviškumas, tai jos pačios, ne poeto problema. Lygiai kaip ir nebe Maironio, dar sykį pasitraukiančio į archyvą. Ir Maironį, ir Justiną Marcinkevičių galiausiai suformavo jų būtinumas tautai, kad ir skirtingai sudėtingu laiku būtų išsakyta, kas ji yra, kas jai svarbu, kur eina, ko tikisi. Tauta, kai jai to reikėjo, kūrėsi savo poetus – tai ir apie Marcinkevičių tiesiai yra ištaręs Marcelijus Martinaitis. Marcinkevičius buvo stiprinamas savumo atpažinimu, palaikymu, noru išgirsti, suprasti. Dainavimu, giedojimu. Kartojimu. Lietuvos vardo skandavimu didžiuosiuose Atgimimo mitinguose. Tokiais atvejais poetai pasitiki žmonių pasitikėjimu. Įgyja galių, kurių anksčiau savyje nejuto. Marcinkevičius svariai prisidėjo prie Lietuvos valstybės pamatų: lietuvių kalbos, himno, herbo, vėliavos įtvirtinimo, prie Konstitucijos kūrimo.
Šiandien pasaulis kitas, būtinybė aukštai, nebeįžvelgiama, gal ir nebedalyvaujanti atskiruosiuose interesuose. Būtinybės poetams, nacionaliniams genijams, jei jie ir ne pasaulinio masto, jau reikia atverti archyvus. Kaupti palikimą, atsiminimus, liudijimus. Oriai vertinti. Tyrinėti. Leisti knygas. Ir rinktines, kad knygų rinkoje jų vis būtų, – laikas iš tikro poeto, kuriam duota, vis ką atima, bet ir kažką prideda, pakeičia akcentus. Žiūrėk, ir kažkas kita išryškėja, iškyla, pasirodo. Kaip Janinos Degutytės eilėraštyje „Klevų viršūnėse rudens naktis sustojo…“, parašytame 1961-aisiais. Kokia daina, kokia patriotiška, ir tik klevai pakeisti pušimis… Kaip netikėtai iš archyvo vėl grįžta Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainikas“, kaip gerai skamba aštriojo Balio Sruogos apibūdinimas: „Vilties mūza ir paguodos.“ Klasika atskamba ir iš archyvų.
Reikia ir iš poezijos turėti ką atsidėti juodai dienai. Ji gali ateiti.
Poezijos archyvų durys atviros – net modernizacijai, kaip kitados yra pastebėjęs Vytautas Kavolis.
O paminklas? Nėra Lietuvoje vietos, kur negalėtų būti kokio ženklo Justinui Marcinkevičiui. Ir Varniuose (čia ir Daukanto gyvenimo dalis), ir Širvintose, ir kitur, jei tik rastųsi gera, palanki žmonių valia. Druskininkuose itin, mylėjo šį miestą poetas, ir trilogijos pradžia („Mindaugas“) čia parašyta. Tik kaip išsaugoti lygį, kaip neprisistatyti „balvonų“. Vilnius yra Vilnius ir dėl didesnio reiklumo sau pačiam. Ženklas turi būti vertas to, ką ženklina.
Būtinybe veikusiam poetui paminklas ir būtinas, ir nebūtinas.
Virš didelių likimų yra ir kažkas daugiau už norus, ketinimus.
Mūsų šiandienoje poetams be paminklo saugiau.
