Barbė ir jos rožinės idėjos
Moterys kovojo ilgai ir sunkiai, kad galėtų dėvėti kelnes, kad galėtų būti erdvėse, kurios priskirtos vyrams, kad galėtų turėti vyrams priskiriamas savybes – logiką, racionalumą, ryžtingumą, drąsą. Permąstymų apie tai būta įvairių – nuo liberalaus feminizmo mėginimo toliau prilyginti moteris vyrams iki mėginimo apversti šią hierarchiją ir teigti, kad būtent tradiciškai moteriškomis laikomos savybės yra naudingesnės: empatija ir rūpestingumas padeda priimti geresnius sprendimus, formuoti komandą ar saugoti gamtą.
Vis dėlto būtų galima teigti, kad plačiąja prasme įsigalėjo liberalus feminizmas. Nors moterų sėkme džiaugiamės, pats moteriškumas yra nuvertinamas. Pavyzdžiui, not like the other girls įvaizdis, kai moteris yra vertinama už buvimą geresnei (= vyriškesnei) nei kitos moterys. Not like the other girls mėgsta valgyti, dėvėti patogius drabužius ir neturi draugių moterų. Tai buvo mano paauglystės idealas. Buvo kieta įsivaizduoti, kad esi kitokia nei visos kitos merginos – nedėvi rožinės spalvos drabužių, klausaisi roko, o ne popso. Žvelgiant atgal atrodo, kad keistesnio dalyko negalima sugalvoti – nužeminti visas moteris išaukštinant vieną, galinčią lygintis su vyrais. Tikriausiai kulminaciją liberalus feminizmas pasiekė su #girlboss – lyderes, atsidavusias darbui, vertinančia grotažyme. #Girlboss – moteris, kuriai pavyko kapitalizmo žaidimas ir kuri siekdama aukštumų nekvestionavo nelygybių sistemos.
Filmo „Barbė“ kadras
Džiaugiuosi, kad bent mano socialinis burbulas išaugo iš šio keisto vienos moters aukštinimo nuvertinant visas kitas moteris ir visą moteriškumą epizodo. Atsiranda tokios estetikos kaip hyperfemininity, bimbo core, kurios fokusuojasi į rožinę spalvą, plastiką ir popsą, priima visą „moterišką estetiką“ ir ją hiperbolizuoja su šlakeliu ironijos. Taip yra susigrąžinamas moteriškumas, kuris buvo menkinamas not like the other girls eroje. Šis susigrąžinimas byloja ne tik apie estetiką, bet ir apie „mergaitiškus“ hobius, savybes ir visa kita. Na, o visa liberalaus feminizmo epopėja #girlboss ironiškai pervadinta į Gaslight, Gatekeep, Girlboss.
Šiame kontekste atsiranda filmas „Barbė“ (rež. Greta Gerwig) – ryškiai rožinis, moteriškas, plastmasinis, trumpiau tariant, visiškai like the other girls. Tuo kai kurios filmo interpretacijos ir pasibaigia. Pamatyta visiškai moteriška estetika yra užpildoma visais kitais stereotipais, ypač būdingais blondinėms, – lėkšta, nevertinga, neturi gilių ir universalių idėjų. Vis dėlto, kaip didžiulio biudžeto Holivudo filme, „Barbėje“ esama subversyvumo. Filmas gal neskleidžia visiškai naujų idėjų, tačiau jos anksčiau nebūdavo pateikiamos popsinėje komedijoje. Pirmiausia, subversyvumas ir yra rožinė estetika. Gerai apšviesti, ryškių spalvų, iš kurių dominuoja rožinė, filmai dažniausiai kuriami tik vaikams (tiksliau – mergaitėms) ir todėl mums nesiasocijuoja su filmu, kuriame gali būti plėtojama idėjų diskusija. Taigi vien spalvų gama kuria iššūkį žiūrovams: ar jie sugebės palikti savo senus stereotipus apie lėkštas princeses ir universalių idėjų neturinčias blondines? Pasisavinti estetiką, bet pakeisti jos turinį nėra naujiena, tačiau matyti tokį lyčių stereotipų permąstymą filme apie Barbę – smagu ir įdomu.
Gretos Gerwig filmas yra savikritiškas, gražus, atviras dialogui, priverčiantis juoktis ir tada smogiantis ir atskleidžiantis realybę. O realybė liūdna – Barbė neišsprendė moterų problemų. Nors suteikė erdvę projektuoti fantazijas, taip pat nubrėžė ribą, kas gali jas kurti – graži, liekna ir balta cismoteris. Atrodo, visas filmas mėgina ištaisyti šią klaidą, įtraukti kiek galima daugiau moterų, kad visos galėtų patikėti, jog gali būti bet kas. Vis dėlto jei filmas apsiribotų šia idėja, jis neperžengtų #girlboss rėmų – moterys būtų paskatintos tapti prezidentėmis ir Nobelio premijos laureatėmis, o sisteminės problemos liktų nepaminėtos. Tai nebūtų nematyta populiariajame kine.
Vis dėlto filmas ne apie moteris aukštuose postuose. Mama Glorija (akt. America Ferrera), dirbanti „Mattel“, išjudina filmo siužetą, nes nori sukurti paprastą, netobulą Barbę, kuriai būna liūdna, sunku, kuri turi celiulito ir kuriai sunku būti #girlboss. Šią mintį Glorija plėtoja ir savo monologe, atveriančiame akis Barbėms, įtikintoms patriarchato. Ji pasakoja apie buvimo moterimi neįmanomumą. Būti moterimi reiškia niekada neatitikti visuomenės lūkesčių, kad ir kaip stengtumeisi. Ši mintis dažnai kartojama socialiniuose tinkluose, dėl to gali atrodyti nuvalkiota, tačiau gal tai tik parodo jos aktualumą? Net ir žinodama buvimo moterimi sunkumus, Barbė (akt. Margot Robbie) pasirenka buvimą žmogumi – nieko neišsiskiriančiu, netobulu ir baigtiniu. Mintį, kad nereikia būti kuo nors ypatingam (-ai), kad būtum vertingas (-a), atskleidžia ir Keno (akt. Ryanas Goslingas) personažas. Visą laiką mėginęs Barbei įrodyti savo vertę, filmą baigia su megztiniu, ant kurio užrašyta Kenough.
Svarbiausia, šios idėjos nesiskleidžia natūraliame vakuume. Paprastai Holivudo filmuose nėra kvestionuojama visuomenės struktūra, kurioje vyksta veiksmas. Ji nėra dėmesio centre, ji priimama kaip natūrali, nesikeičianti dekoracija. Vis dėlto šiame filme viskas taip netikra – nuo netikro Barbielando iki visiškai netikroviškai atrodančių filmo efektų, kad net žmonių pasaulio patriarchatas yra atskleidžiamas kaip dar viena žmonių sugalvota dekoracija. Matom, kaip patriarchatas buvo sukurtas Barbielande, vadinasi, jis kažkada atsirado ir pas mus. Patriarchatą sukūrė ne gamta ar aukštesnės jėgos, o žmonės, vadinasi, mes galim jį ir išardyti? Barbielande jis išardomas ne tik įgalinant moteris ar suteikiant joms pasitikėjimo savimi, kas būtų nepakankama, bet ir per kolektyvinį, politinį veiksmą – Konstitucijos keitimą.
Kolektyviniam veiksmui svarbu bendruomenė, kuri neįmanoma, jei yra skatinama konkurencija tarp jos narių, kaip tai daro #girlboss feminizmas. Taigi konkurencija tarp vyriškumo ir moteriškumo – visiškai nevertinga. Netgi būtų galima sakyti, kad filmas siūlo žvelgti toliau už šių dviejų kategorijų. Kenui siūloma matyti savo vertę ne patriarchalinėje struktūroje, o savyje: ieškoti, kas jam įdomu ir svarbu. O stereotipiškai atrodanti Barbė nėra tik stereotipų apie blondines rinkinys: ji drąsi, bendruomeniška, protinga ir besikeičianti. Filme pristatytos visuomenės struktūros – matriarchatas ir patriarchatas – suproblemintos, todėl nė viena neatrodo pageidautina. Peršasi išvada, kad problema yra lyčių binariškumas, o norint panaikinti binariškumą neužtenka tik pašalinti moteriškumą. Taigi, gal nereikia vengti rožinės spalvos?
