Žmogus, palikęs savo širdį San Fransiske

Kai atrodė, kad pastatų plieninės strėlės pasieks dangų, kai buvo manoma, kad Volstrito auksinių nasrų riaumojimas nė minutės nenutils, praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio Niujorko isteriškos ekstazės apimtus ir nesuvokiamoje prabangoje skęstančius vakarėlius dengė būsimos visų laikų baisiausios ekonominės krizės šydas. Kol po pasilinksminimo prasiblaiviusieji pamatė, kaip viskas krenta žemyn: naujoji era pasižymėjo tuo, kad žmonės pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime skraidė. Nuo daugiaaukščių stogų…

Būtent šiuose socioekonominiuose amerikietiškuosiuose kalneliuose gimė ir užaugo viena žymiausių kada nors egzistavusių džiazo figūrų Anthony Dominickas Benedetto (1926–2023), labiau žinomas Tony Bennetto vardu. Taigi, būdamas vos dešimties metų, jis daug patyrė: nuo tėvo mirties iki viešo pasirodymo scenoje. Ir tuo metu, kai jaunasis talentas jautėsi atradęs savo vietą Niujorko klubuose, – 1941-ųjų gruodį įvyko Perl Harboras! Amerikos įsitraukimas į Antrąjį pasaulinį karą jam reiškė svajų apie sėkmingą muzikanto karjerą atidėjimą, o galbūt net ir palaidojimą. Tarnaudamas armijoje 1944–1945 metais Tony buvo išsiųstas kovoti nežmoniškomis sąlygomis į Europą. Vos per plauką likęs gyvas, šiuos išgyvenimus pavadino „pirmąja eile pragare“. Visa tai jam įskiepijo pacifistinį požiūrį, ši vakcina galiojo visą gyvenimą – knygoje „The Good Life“ jis rašė: „Tas, kas mano, kad karas yra romantiška, akivaizdžiai nebuvo jo išgyvenęs.“

1949 metais Joe Bari vardu jis pradėjo įrašinėti dainas. Po keleto nesėkmių, pasikeitęs sceninį vardą į Tony Bennettą, pradėjo dainuoti su įvairiais džiazo orkestrais ir 1951 metais sulaukė pripažinimo atlikęs širdį glostančią baladę „Because of You“. Žmonės iš karto įsidėmėjo dainininko gebėjimą improvizuoti, o ypač imituoti kitų dainininkų balsus ar net instrumentus (tai sena džiazo tradicija, siekianti laikus, kai skurde gyvenantys talentingi Naujojo Orleano vėjavaikiai, negalėdami įpirkti instrumentų, balsu mėgdžiodavo išgirstas gatvės orkestrų melodijas). Tony populiarumas buvo milžiniškas: pasirodymai septynis kartus per dieną, įrašai su tokiomis džiazo pasaulio įžymybėmis kaip Count Basie Orchestra, o 1962 metų daina „I Left My Heart in San Francisco“ jam pelnė legendos titulą. Iki šiol pirmieji šios dainos akordai klausytojams sukelia nesutramdomo džiaugsmo pliūpsnį. Frankas Sinatra duodamas interviu žurnalui „Life“ yra sakęs: „Tony Bennettas yra pats geriausias dainininkas šiame versle. Jis mane sujaudina, kai aš jį išvystu. Jis mane sudrebina. Jis yra dainininkas, puikiai perteikiantis kompozitoriaus mintis ir gal net kiek daugiau.“

Tony Bennetto sėkmingoji era tęsėsi iki 1965 metų. Tačiau ar žmonijos istorijoje kada buvo karalius, kuris valdė amžinai? Ar egzistuoja šioje planetoje gėlė, kuri niekada nenuvys? Ne. Net kosmose žvaigždės tam tikra prasme sulaukusios pensijos ima ir išsikvepia. Taigi, pasaulis pasikeitė. Svingo karalius Benny Goodmanas pradėjęs burti mažas grupes (combo) pasirašė savo karjeros mirties liudijimą, nes tada žmonės suprato, kad daug įdomiau klausytis mažų grupių su įsidėmėtinomis asmenybėmis negu ištiso džiazo orkestro, kurio narių vardus atrodo beviltiška įsiminti. Todėl po truputį šie orkestrai, nukonkuruoti „už Jėzų populiaresnių“ bitlų ir jų sekėjų, tapo per brangus malonumas. Septintajame dešimtmetyje prasidėjus judėjimui už pilietines teises, prieš rasizmą, pernelyg komercializuota džiazo muzika buvo nustumta nuo pagrindinės scenos. Kadaise populiarūs džiazo muzikantai mėgino gelbėtis iš šio skęstančio laivo: Goodmanas eksperimentavo su revoliucionierių bibopo stiliumi, Bennettas bandė dainuoti roką. Tačiau išėjo šnipštas. Tada Tony patraukė Holivudo aktoriaus keliu. Ir vėl šnipštas. Vienintelis būdas, kuriuo jam pavyko prisitaikyti prie naujųjų laikų, – protestuose panaudoti savo galingą balsą.

Galiausiai, nuvykęs į Londoną, prarado savo vadybininką. Atrodė, kad naujajame rokenrolo, ilgų plaukų ir psichodelikos pasaulyje jam tiesiog nebeliko vietos. Jo populiarumas drastiškai krito, asmeninių santykių kokybė taip pat. Pirmos skyrybos. Dar vienos skyrybos. Kraujas – Gango upės švarumo. Vos neperdozuota. Tais laikais jau nebe gerbėjai, isteriškai trokštantys Tony autografo, o antstoliai belsdavosi į jo namų duris. Jis pasiekė patį dugną.

Posakį „Kai pakyli aukštai, belieka kristi žemyn“, mano manymu, Tony Bennettas apvertė: „Kai nusiriti taip žemai, belieka tik kilti aukštyn.“ Gyvenimo jis patyrė netikėtų pokyčių, kurie jį pavertė neeiline asmenybe. Tony sūnus Danny, Dievo apdovanotas apsukrumu, nusprendė sugrąžinti tėvui gerą vardą tapdamas jo vadybininku. 1986 metais jis suteikė savo muzikai antrą gyvenimą, pasirašęs sutartį su „Columbia Records“, tik šį kartą turėdamas neįkainojamos patirties ir atgavęs įkvėpimą. Šio sugrįžimo logika buvo labai paprasta – kaip Simpsonų senelis yra pasakęs: „Nuo tam tikro laiko tu tampi toks senas, kad tavo įsitikinimai vėl grįžta į madą“, taip nutiko ir su džiazo žanru. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Danny pristatė savo tėvą jaunesniems klausytojams, sakydamas: „Supratau, kad jaunoji karta niekada negirdėjo šių dainų. Išgirdę Cole’ą Porterį ar George’ą Gershwiną, jie tik klausdavo: „Kas parašė šias dainas?“ Ši muzika žmonių atžvilgiu buvo kitokia. Bet kai esi kitoks, tu išsiskiri.“ Todėl galima suprasti, kodėl Tony Bennettas net nesivargino keisti įvaizdžio ar dainų pasirinkimo, kad pritrauktų minias. Atsiėmęs daugybę „Grammy“ apdovanojimų, taip atsigriebė už visus praganytus metus. Įdomiausia, kad Tony Bennetto žymiausi albumai buvo išleisti ne per pirmąją populiarumo bangą, o per sugrįžimo erą, 2006 ir 2011 metais. Šie albumai vadinosi „Duets: An American Classic“ ir „Duets II“. Tony dainavo su tokiomis įžymybėmis kaip soulo karalienė Aretha Franklin, šių laikų megažvaigždė Lady Gaga ir legenda tapusi Amy Winehouse, visai prieš jai iškeliaujant į kitą pasaulį.

Neįtikėtina, kad iki šios liepos, savo gyvenimo dešimtajame dešimtmetyje, jis vis dar rengė turus, įrašinėjo dainas ir koncertavo su dvidešimtmečio energija ir dešimtmečio neįkainojamu entuziazmu. Remdamasis Pablo Picasso, Jacko Benny ir Fredo Astaire’o pavyzdžiais, Tony pareiškė: „Iki pat jų lemtingos dienos jie kūrė. Jei esi kūrybingas žmogus, tai reiškia, kad su amžiumi tapsi vis labiau užsiėmęs.“ Kaip „kūrybingas žmogus“, jis tapo „su amžiumi vis labiau užsiėmęs“. Jo darbai aprėpė daug platesnį diapazoną. Už muzikos pasaulio ribų jo gebėjimai siekė dailę, kiną ir literatūrą: išleido bestselerį, vėl išbandė jėgas kine – pelnė „Emmy“ apdovanojimą. Dailė ir muzika yra kaip Sachara ir Šiaurės ašigalis: iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi, bet iš tiesų yra toje pačioje planetoje. Ne visi pastebi šias sąsajas, ne visi kaip Tony sugebėjo perteikti muzikos atspalvius ant tuščio popieriaus lapo.