Vilniečiai susivienijo ginti medžių ir paveldo

Liepos 19-ąją galingas aktyvių sostinės žmonių susibūrimas prie skvero J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje, garsėjančioje berniuko su kaliošu skulptūra rašytojui Romainui Gary atminti, paliudijo gimstant Vilniaus medžių ir paveldo gelbėtojų vienybę, o kiekvienas to piketo dalyvis pademonstravo valią nesitaikyti su nekilnojamojo turto vystytojų neribotais planais ir norais.

Susirinkus keliems šimtams vilniečių ir neįvykus kavinės „Amy Winehouse“ ir jos terasos rekonstrukcijos projekto pristatymui, spontaniškai atsirado ir kalbėtojų, ir gerų naujienų. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė nusakė protesto esmę – tai protestas ne tik prieš medžių, bet ir prieš viso Vilniaus istorinio paveldo tęstinį didelio masto niokojimą. „Dabar Vilniuje yra katastrofiška padėtis. Mes, Kovo 11-osios Lietuva, sau turime užduoti klausimą: ar norime įeiti į Vilniaus miesto istoriją kaip daugiausia sunaikinę šito miesto paveldo?“ – (ne)retoriškai klausė K. Sabaliauskaitė.

Nesiveliant į painias teisines peripetijas, visas šis šaršalas – dėl skverelio ties buvusiu Geležinkelio valdybos pastatu, pirmuoju Vilniuje dar carinių laikų dangoraižiu. Šalia jo 2007 m. iškilo kuklus paminklas rašytojui R. Gary įamžinti, veikia jauki kavinės lauko terasa su devyniais įvairių rūšių medžiais. Visi šie elementai akivaizdžiai sudaro nedalomą istorinę, kultūrinę ir gamtinę vienovę. Konfliktas kilo dėl bendrovės „Dobilo daigas“ savininkų planų „pamoderninti“ skverelį iškertant ten augančius medžius ir statant stiklinį darinį virš laiptų į apačioje esančią kavinę bei apstatant terasą vazonais (!).

Medžių kirtimas motyvuojamas tuo, kad jų šaknys darančios žalą statiniams ir atraminei sienelei. Užvirus teisiniams procesams, rankas nuolankiai pakėlė (o gal nuleido?) Vilniaus miesto savivaldybė. Sostinės mero Valdo Benkunsko pozicija stebina nelogiškumu – atseit savivaldybė yra už medžių išlikimą, bet jų neliks, o apskritai šis reikalas paliekamas kultūros paveldo sergėtojų kompetencijai. Mero neapsisprendimas, ką čia reikėtų ar ko nereikėtų daryti, gražiai atsiskleidė vienai protesto dalyvei paprašius merą leisti išlaisvinti iš cemento plytelių kito vertingo medžio – kitapus gatvės augančios ir skurstančios šimtametės liepos – šaknis. Meras sureagavo nuostabiu patarimu „dabar nepainioti skirtingų klausimų“. Laimei, dar tebevykstant susibūrimui daug metų prislėgtos liepos šaknys buvo išlaisvintos pačių vilniečių iniciatyva atsineštais kastuvais ir dalbomis.

Beje, kaskart nemaloniai nustebina net iš paveldosaugininkų ir ypač iš medžių gynėjams oponuojančios pusės girdimas pagoniškumo želdynų gynėjams primetimas ir kvietimas „nebūti pagonimis“. Vadinasi, užstoti kirsti numatomą medį lygu pagonybės apraiškai, o gelbėti šalimais augantį medį – tai vos ne jį sudvasinti ar sužmoginti?

Betgi akivaizdu, kad medžius gelbėja ir jų apsaugos šaukiasi anaiptol ne naujieji pagonys, nors gal tarp gynėjų esama ir tokių. Susibūrime prie R. Gary skverelio dalyvavo nemažai žinomų krikščioniškos bendruomenės žmonių, katalikiškos žiniasklaidos atstovų, ir visi jie puikiai nutuokia, yra savo kailiu patyrę, ką reiškia gyventi betono džiunglėse, kepti ant asfalto karštą vasaros dieną, neturėti medžių pavėsio vaikų žaidimo aikštelėse, parkuose, skveruose, net ir automobilių stovėjimo aikštelėse. O ir matyti nudžiūvusius, pagrindinėse sostinės aikštėse sužalotus brandžius medžius nemokšiškai nupjaustytomis šakomis, pakelėse vietoj sunaikintų medžių įsodintas vyteles, liaudyje vadinamas „šluotražiais“. Kas neseniai yra lankęsi Rygoje ar Varšuvoje, stebisi didelių medžių gausa ir žalumu, naujoviškomis jų apsaugos priemonėmis.

O pas mus esi priverstas klausytis nuolatinių gąsdinimų, kad brandūs medžiai nei iš šio, nei iš to „lūžta ir krenta ant žmonių ir automobilių“, „šaknys ardo inžinerinius tinklus ir statinių pamatus“, o labiausiai medžiams „padėti“ galima tik juos be pėdsakų nušniojant (neretai ir slapta nuodijant, gręžiojant kamienus, pilant druską ant šaknų ir pan.). Keista, kad tie gąsdinimai tęsiasi ir po skandalingiausio atvejo – vandališkai ir įžūliai nupjauto sveiko storakamienio ąžuolo – vidury dienos, miesto centre.

Po susibūrimo prie berniuko su kaliošu skulptūros atsirado daugiau optimizmo, kad visuomenės balsas bus išgirstas, kad piketo savo tikslams nepanaudos ten dalyvavę žinomi politikai ir valdininkai, kad bus suaukota pinigų nepriklausomai ekspertizei ir teisininkų konsultacijoms. Tuo tikslu yra įsteigtas paramos gavėjas ir oficiali sąskaita.

„Mes nenorim naujo medžio! Ko mes norim? Seno medžio!“ – taip skanduoja pagaliau susivieniję skirtingų kartų vilniečiai, ir žodis virsta kūnu.

Norintiems prisidėti lėšomis gelbstint Vilniaus medžius

VšĮ Bean 4 green

Juridinio asmens kodas 306270660

Sąskaitos Nr. LT627189900009700905

Šiaulių bankas

Paskirtis – Vilniaus medžiams