Vienatvė tarp atspindžių ir šešėlių: fotografės Vivian Maier autoportretai

 

Ką reiškia būti vienam, o ką reiškia – vienišam? Vidurvasarį pasirodžiusioje Olivios Laing knygoje „Vienišas miestas“ (išleido leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė) pasakojama apie gyvenimą ir kūrybą milijoniniame mieste, su atida ir jautrumu autorė apžvelgia šiandien žymių vyrų menininkų gyvenimą nerimastingajame XX a. antrosios pusės Niujorke. Tuo pačiu laiku po Čikagos gatves vaikštinėjo ir Vivian Maier, apie kurios egzistavimą ir darbus meno pasaulis sužinojo jau gerokai po jos mirties. Iki tol nepastebėta moteris paliko tūkstančius negatyvų, kuriuos galima vadinti ne per distanciją sukurptais pasakojimais apie vienatvę, bet veikiau vienatvės liudijimais, kurių centre dalyvauja pati fotografė.

Su Maier kūryba susidūriau gan atsitiktinai – jos gatvės fotografijos buvo paplitusios po socialinį tinklą „Tumblr“, o pažintį pratęsti netrukau „Skalvijos“ kino centre, kur mano paaugliškos akys rijo dokumentinį filmą, pasakojantį, kaip po fotografės mirties buvo atrasta virš 100 tūkst. kadrų kolekcija. Šiandien tos pačios, tik gerokai daugiau patyrusios akys negali atsistebėti, kaip Maier darbai išliko tokie pat aktualūs ir artimi. Iki šiol neatsižaviu, kaip fotografė, rodos, nedrąsiu, bet empatišku žvilgsniu fiksavo Amerikos didmiesčių kasdienybę. Žaisdama su kompozicija, bet smalsiai išsaugodama pastebėtas žmonių nuotaikas ir situacijas, Vivian fiksavo pokario miesto skurdą, įvairaus amžiaus praeivius, paskendusius miesto rutinoje, įspūdžių kupiną vaikystę gatvėje, to meto parduotuvių vitrinas bei prekystalius ir galiausiai save, nuolatos besikeičiančią visa ko sūkuryje.

Iš visų Maier kūrinių renkuosi analizuoti jos autoportretus. Pats autoportreto žanras yra intymus, atskleidžiantis tai, kaip kūrėja mato save pačią ir aplinkinį pasaulį. Šiuose Maier darbuose žaismingai atsispindi jos dvigubas gyvenimas – aplinkiniams žinoma kaip gan uždaro būdo vaikų auklė, autoportretuose ji atsiskleidžia kaip skrupulinga, detalėms atidi gatvės fotografė, per veidrodžius, vitrinų langų atspindžius ir net šešėlius bandanti konstruoti savo, kaip menininkės, tapatybę. Šiose fotografijose ji kuria save kaip smalsią tyrinėtoją, į pasaulį ir save žvelgiančią labai švelniai, norinčią pažinti bei užfiksuoti tai, kas neišvengiamai be perstojo kinta. Maier autoportretuose per jos santykį su aplinka išryškėja individualumas, orus vienišumas ar net veikiau savarankiškumas. Įdomu šiuos autoportretus patyrinėti kaip fotografės kūrybos dalį ir turint omenyje populiarų šiuolaikinį asmenukės žanrą, kuris Maier autoportretams toli gražu neprilygsta.

Per visą kūrybinį laikotarpį fotografė fiksavo tiek praeivių, tiek savo portretus – pastarųjų užfiksuota daugiau kaip 90. Ir nors autoportretas iš pažiūros gali atrodyti kaip gan narcisistiškas, vien pačia kūrėja suinteresuotas žanras, visame Maier fotografijų kontekste autoportretai pasirodo kaip heidegeriškas savo santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis fiksavimas. Šiose nuotraukose atsiskleidžia tai, kad būdama aukle ji nuolatos leido laiką tarp žmonių, bet ne su jais – ji niekada nebuvo to sociumo dalimi, o jos vidiniai išgyvenimai bei kūrybinis polėkis taip ir liko nepastebėti. „Ji buvo arti žmonių, bet nebuvo su jais susisaisčiusi.“¹ Jos darbuose dominuoja miesto motyvai, gamta įsiterpia tik retkarčiais. Mano atrinktose fotografijose į akis krinta šaltos medžiagos: metalas, stiklas, kartais ir plastikas. Fiksuodama tai, kas savo esme yra miestas – tvirtas ir nepajudinamas, griežtas ir konkretus, apimantis daugybę žmonių ir jų skirtingas tapatybes, – šiose faktūrose ir jų atspindinčiame paviršiuje Maier atranda erdves savęs kaip fotografės savirefleksijai.

Maier fiksuoja save kaip nuolatos kintančią ir laikiną. Atsispindinčią parduotuvių ar kavinių vitrinose taip švelniai, kad neretai sunku atskirti atspindį nuo pirminio vaizdo. Veidrodžiai ir juos imituojantys paviršiai, tokie kaip automobilio ratlankis ar sunkvežimio šaldytuvo durys, tampa fotografę reprezentuojančiais paviršiais, ją matančiais objektais – Maier siluetai tiesūs, lengvai pakumpę, kartais net pozuojantys, bet kartu neretai išsiplėtę, švelniai susisukę ir kiek mažiau atpažįstami ar net daugybę kartų sumažinti ir padauginti po skirtingus veidrodžius. Kartu Maier įamžina ir ją visur lydinčią antrininkę – šešėlinę Maier. Jos neryškus, vientisas siluetas pakyla virš gatvės, aukštu virš parduotuvės, kartu su gatvės žibintu, turėklais ir stogu; štai ji sukumpusi ir su šešėlyje paskendusiu fotoaparatu, lyg kūno dalimi.

Taigi, Maier save vaizduoja kaip matomą – ne žmonių, kuriuos ji fiksuoja, bet miesto, kuriame ji atsispindi. Ne fotografę visagalę kūrėją, nepanaikinamą ir nepajudinamą, bet veikiau kaip aplinkinių nepastebimą žmogų, kurio buvimą patvirtina miesto aplinka. Miestas padeda Maier tapti visa ko stebėtoja, norinčia suvokti savo pačios vaidmenį pasaulyje greta kitų. Vaikščiodama ir fiksuodama savo atvaizdus gatvėse, ji išlieka ištikima gatvės fotografijos žanrui: jos atspindžiai įsispraudžia į spontaniškai pastebėtus objektus, kartu užfiksuojama ir tai, kas vyksta šalia ar „užnugary“. Taip eksperimentuodama, ji bando rasti savo vietą ir kurti savo, kaip moters fotografės, tapatybę. Toliau bandysiu paanalizuoti kelias nuotraukas: neįrėminto bei įrėminto atspindžių ir šešėlinį autoportretus.

Turbūt žinomiausias fotografės autoportretas, kuriame ji save fiksuoja stambiu planu. Kompoziciškai Maier ir jos laikoma kamera yra centre. Rodos, ji stovi arba prieš prastos kokybės veidrodį, kuris sukuria papildomus, neryškius atspindžius, arba priešais vitrininį langą, už kurio yra veidrodis. Ši nuotrauka išsiskiria iš daugumos jos autoportretų tuo, kad sunku suprasti ir įvardinti atspindžio šaltinį, o ir pats atspindys neįrėmintas. Įprastai fotografės darbuose įrėminimas tampa akivaizdžia riba tarp jos ir pasaulio, tačiau šioje nuotraukoje nėra skirties tarp kūrėjos asmeninės erdvės ir tikrojo pasaulio iš už atspindžio. Čia jos atvaizdas panašaus dydžio kaip ir užnugaryje esančių pastatų, ji tampa kone lygiavertė miestui, o su fotoaparatu – didesnė už stebimą praeivį. Tad pati fotografija yra ryžtingas teiginys apie jos santykį su miestu (ir fotoaparatu). Nežymūs atsikartojantys fotografės kontūrai, išsikišantys už kūno atvaizdo, kuris nuotraukoje ryškiausias, smelkiasi į aplinką. Atrodo, kad Maier palaipsniui atsiduoda miesto kraštovaizdžiui.

Rodos, nuotraukos kairėje už fotografės esantis pastatas šiek tiek juda. Tačiau to nesinori vadinti naratyvumu siaurąja prasme, pasakojimu apie judantį namą. Veikiau šis vaizdo susiliejimas galėtų reikšti potencialų kismą, kuris įgaunamas pakeičiant perspektyvą, t. y. žvelgiant į aplinką ne tiesiogiai, o per tokius objektus kaip veidrodis ar stiklas. Pasak Marios Giulios Dondero², nuotraukose dalies atvaizdo lokalus susiliejimas sietinas su fotografuojamojo – šiuo atveju dinamiško miesto – iniciatyva. Vivian fotografijose tai leidžia matyti miesto atspindžius, pastatus ir kitus objektus kaip proaktyvius dalyvius. Taip pat galima galvoti apie atspindį kaip pagalbinę priemonę sumažinti fokusą, kad visa užnugary nebeatrodytų taip svarbu. Bet vien buvimas nesufokusuotam nenublanksta prieš tai, kas dėl savo mastelio reikalauja detalesnio žvilgsnio iš kairės į dešinę: pustuštė metalinė šiukšliadėžė, gatvėje stovintys automobiliai, ne per perėją einantis juodaodis vyriškis su šviesiu kombinezonu, likusi gatvės dalis. Atrodo, nieko neįprasto, tačiau čia svarbus pačios fotografės santykis su praeiviu. Todėl vertėtų pakalbėti apie Maier žvilgsnį.

Moteris laiko fotoaparatą „Rolleiflex“, kurio vaizdo ieškiklis yra gan platus, įtaisytas prietaiso viršuje. Tokia techninė specifika atlaisvina veidą ir akis nuo aparato, tad Maier gali jį laikyti maždaug ties krūtine ir fiksuoti kitokią perspektyvą, fotografuoti ne taip akivaizdžiai. Tokia fotoaparato pozicija leidžia pamatyti ir pačios fotografės žvilgsnį, kuris nukreiptas ne tiesiai į objektyvą, bet veikiau į save pačią. Turbūt prieš fotografuodama ji susidėliojo kompoziciją ir per atspindį (o gal net veikiau per fotoaparato ieškiklį) stebėdama laukė, kada vyriškis užnugary ateis iki tinkamos vietos. Priartėjus tinkamai akimirkai, jai beliko pakelti akis į savo atspindį, taip sudarant įspūdį, jog fiksuoja ir tokiu būdu reflektuoja save. Šioje nuotraukoje Maier save įamžina kaip vienišą, tikslingai veikti išmokusią ir savo amatą puikiai išmanančią fotografę, kuri kartu yra ir savotiška šnipė – mokanti neišsiduoti ir likti nepastebėta.

Šnipinėjimo motyvas atsiskleidžia ir kitose Maier fotografijose; mano akimis, jis be galo juokingas ir genialus, nes taip sąmokslo bendrininku paverčiamas ir nuotraukos žiūrovas. Prisidengdama noru neva įamžinti save ir savo atspindį – atlikti kažką tariamai egocentriško – ji pasalūniškai fiksuoja aplinką, taip neidama į konfrontaciją su fotografuojamaisiais, išlaikydama nuotolį. Ši distancija kartu yra ir priežastis, ir pasekmė specifinio Vivian santykio su kitais žmonėmis mieste. Tam iliustruoti tinka kita nuotrauka, kurią norėčiau aptarti.

Ši fotografija, lyginant su pateikta prieš tai, yra gerokai kompleksiškesnė vien dėl to, kad prireikia laiko suprasti, jog mūsų matomas bendras vaizdas yra neįrėmintas atspindys (matomas tik nesufokusuotas dešinys veidrodžio kraštas nuotraukos dešiniame šone). Dvi pasiturinčios damos žvelgia į apatinio trikotažo vitriną net neįtardamos, kad yra fiksuojamos už jas gerokai mažiau pasiturinčios moters, stovinčios visiškai gatvės kampe, nugara į jas. Šioje situacijoje atsiranda netgi tam tikros galios dinamikos – socioekonominis pranašumas nublanksta prieš žmogų, kurio rankose yra objektyvas. Kaip tikra įgudusi šnipė, Maier žaidžia atspindžiais ir leidžia sau gerokai intymesnį kadrą. Ji negali ilgai delsti, todėl žvelgia į vaizdo ieškiklį – taip ji atidžiai bando sukontroliuoti būsimą kadrą. Tad šioje nuotraukoje ryški intymumo tema, taip pat skleidžiasi stebinio (apatinio trikotažo parduotuvės vitrinos), stebimojo (dviejų damų) ir stebinčiojo (fotografės) santykis.

Įdomu tai, kad vienas prieš kitą esantys veidrodžiai suteikia dešiniam fotografijos kraštui gerokai didesnio gylio nei kairiajam. Dėl šios atspindžių sukuriamos iliuzijos – mise en abyme – atrodo, kad dešiniame krašte esama kažkokio karkaso, kiauro rėmo, pro kurį matosi tolimesnis gatvės vaizdas. Bet atidžiau įsižiūrėję suprantame, kad tai tik iliuzija, vizualinis žaismas, kurio „kaltininkė“ yra Maier. Vivian proporcijos gerokai didesnės nei stebimųjų damų, todėl galime suprasti, kad ji arčiau veidrodžio. Kartu toks dydžio santykis patvirtina fotografės kaip situaciją kontroliuojančios moters įvaizdį.

Ši nuotrauka įdomi tuo, kad joje Maier dosniai atskleidžia savo triukus – iliuzionistė, išduodanti savo pasirodymo paslaptį, magiją ir tikėjimo klausimą perkurdama į racionaliai paaiškinamą galvosūkį. Tačiau visa atskleidžiama tik žiūrovui, o ji būdama viena savo veidrodžių karalystėje toliau stebi visus kitus, likusius gatvėje už fikcijos ribų. Tokia perspektyva suteikia jai daug daugiau galios, nei kad ji būtų ne priešais veidrodį ar juolab be fotoaparato. Galima svarstyti apie Vivian pasirenkamas erdves kaip Foucault heterotopijas³. Dėl fotoaparato ir paties miesto Maier atranda iliuzijų persmelktas erdves, kurios šalia esančias paverčia dar didesnėmis iliuzijomis, – taip miesto atspindžiai kaip tokie tampa žvilgsnio sklaidos ir jo perkūrimo terpėmis.

Todėl šioje nuotraukoje svarbu atkreipti dėmesį į liniją, kuri perskiria atvaizdą perpus ir atskiria Vivian nuo vyksmo kairėje. Dešinėje esantis nesufokusuotas veidrodžio kraštas ir viršuje bei apačioje kaip atspindžio priešprieša pasirodantys baltos sienos kontūrai tampa savotišku fotografės rėmu (jis netgi primena „Polaroid“ nuotrauką). Fotografė įrėminama kartu su fotografuojama situacija taip, kad moterys atsikartotų vienąsyk, o Vivian atsispindi apytikriai 3–4 kartus. Dėl mise en abyme dar labiau vizualiai įtvirtinama auklės vienatvė; atskirtis ir individualumas šioje nuotraukoje Maier yra būtina sąlyga įgyvendinti kadrą tokį, koks jis yra. Būdama viena, ji nėra absoliučiai vieniša – ją lydi daugybė jos pačios atspindžių. Kadangi atspindžius fiksuoja tik Vivian ir jos kamera, ji gali išlikti nepastebėta ne tik dėl to, kad nelabai kas turi laiko kreipti dėmesį į vaikų auklę su fotoaparatu, bet ir dėl to, kad ji gali atsitraukti nuo veiksmo, nuo minios. Ši distancija šiek tiek uždaresnėje erdvėje leidžia pasislėpti ir nekliudomai stebėti aplinkinę visų kitų gyvenamąją erdvę.

Taip įtvirtinamas ir noras reflektuoti save per santykį su aplinka. Šiame įgalinančiame nuotolyje gali slypėti prieštaringa nuostata, kad žmogus gali jaustis ar ir būti kitų nematomas bei vienišas, net jei yra apsuptas žmonių. Tam tikra prasme kamera ir miesto atspindžiai yra ta pati heterotopinė erdvė pačiai Vivian – ne tik įgalinanti ją ir jos žvilgsnį, bet ir iš tikrųjų apgaunanti bei izoliuojanti ją pačią. Susikurdama distanciją ir žaisdama su savo pačios atspindžiais miesto paviršiuose, ji savotiškai užsiima savigalba – ji ne viena ir ne vieniša, bet jos daug ir tame daugyje ji atranda savo pačios kompaniją. Tad jos savirefleksija uždara, kone savipakankama.

Galiausiai norisi pristatyti šešėlinę Maier – neatsiejamą šios subtilios fotografės ir miesto stebėtojos tapatybės dalį. Nors iš pirmo žvilgsnio šioje nuotraukoje nėra pasakojimo, tai gan dinamiškas kadras, malonus galvosūkis akims. Vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad čia taip pat esama linijos, kuri perskiria fotografiją į dvi dalis, – tai arčiau fotografės esančio namo kampas. Pasirinktas fotografavimo rakursas suremia pastatus vieną su kitu, tačiau masteliai puikiai išduoda jų nuotolį nuo Maier. Langų išsidėstymas, sienų bei stogo įstrižumas suteikia stiprioms ir iš pažiūros plokščioms namų konstrukcijoms gylio. Tik, rodos, laiptai į metro platformą ir šalia riedantys automobiliai įsispraudžia į miesto stabilumą.

Nors kompoziciškai Maier yra dešiniame apatiniame fotografijos kampe, iš tikrųjų ji yra miesto centre, virš kitų. Fizinis fotografės pavidalas, kurio šioje fotografijoje nematome, bet numanome esant, yra ant metro platformos – virš vairuotojų ir virš žmonių, esančių po laiptais ar jais lipančių. O jos šešėlinis pavidalas yra greta jų, kone tame pačiame lygmenyje. Jos šešėlinė antrininkė gerokai didesnė ir fiksuojama kaip integrali platformos, turėklų, stogelio ir žibinto dalis. Kaip ir dauguma šešėlių, ji iš kitų perspektyvos neturėtų būti pastebima, bet šioje fotografijoje šešėlinė Vivian yra tiek pačios fotografės, tiek paties miesto visavertė dalis. Moters siluetas išlieka jos pačios tapatybės postulatu, šioje fotografijoje ji – šiek tiek susisukusi, arti prie savęs fotoaparatą laikanti – perima miesto faktūrų ypatybes. Chameleoniškai ji perima plytų, lango atbrailos, stiklo ir už lango esančių žaliuzių medžiagiškumą, formas.

Ši nuotrauka turi keisto šiltumo ir savotiško nerimastingumo. Viena vertus, nesunku jausti švelniai krentančią saulės šviesą ir matyti neaštrius šešėlius, kurie ant griežtų pastatų linijų sukuria dinamišką jautriai prisiliečiančio laikiškumo įspūdį. Kita vertus, net ir šiltas, dienos ritmui pavaldus Maier siluetas išlieka paslaptingas ir net šiek tiek baugus. Ilgus metus gyvenusi nematoma, visuomenės šešėlyje, šiame atvaizde auklė atsiskleidžia ne tik kaip nepastebima, bet ir kaip šiek tiek linkusi į didybės maniją, troškimą būti „virš“. Vivian antrininkė fotografijoje įkūnija jos kaip fotografės ambiciją įamžinti tai, kas nuolatos kinta ir kas yra laikina. Fiksuodama savo šešėlinę antrininkę, Maier nori įamžinti ir save pačią – mirtingą, su fotoaparatu, kaip nematomu kūno organu, galinčią kontroliuoti (išcentruoti ir bent šiek tiek surežisuoti) pasaulį, kuriame gyvena. Neryškus šešėlis – tai jos kaip sunkiai pastebimos arba net nesureikšminamos auklės su kamera simbolis. Fotoaparatas tapęs tokia integralia jos gyvenimo dalimi, kad net nepastebimas.

Taigi, stebėdama visa per atstumą, pati būdama nepastebima, Maier ne tik išlaiko situacijos kontrolę, bet ir kontroliuoja tai, ką Dondero vadina paslaptimi, šitaip užimdama dominuojančią poziciją žvilgsnių hierarchijoje. Kita vertus, Maier paprasčiausiai fiksuoja save laikinėje situacijoje, specifiniame miesto cikliškume. Rodos, vientisas jos ir metro platformos metamas šešėlis savotiškai sujungia du vienas nuo kito nutolusius pastatus. Taip jos būtis metaforiškai įgauna tarpininkavimo tarp „čia ir dabar“ bei „ten ir tada“ statusą. Šitoks rakursas leidžia jai kaip nuolatos kintančiai, šešėliškai tapatybei „paskęsti“ tarp tvirtų, bet ir dinamiškų miesto konstrukcijų, tarsi pati urbanistinė aplinka suteiktų jai galios. Atsitraukusi (ir atitraukta) nuo pasaulio ten apačioje kairėje, šia fotografija Maier galėtų teigti: „Mirtinga ir laikiška, aš padedama miesto pasirenku distanciją, kad galėčiau reflektuoti save santykyje su pasauliu ir įamžinti tai, ko netrukus galbūt nebebus.“

Taigi, iš šių analizuotų fotografijų galima svarstyti apie tam tikrą Maier esaties kūrimą ir konstitavimą per atspindžius ir šešėlius. Tai būtų galima įvardinti kaip savotišką „Maier autoportreto sistemą“, kurioje yra keli buvimo būdai: neįrėmintas atspindys, įrėmintas atspindys ir šešėlinis atvaizdas. Atspindžius fotografijoje (ir ne tik) įprasta laikyti tapačiais kūnui, o šešėliai matomi kaip kažkas kita. Tačiau šiuose nagrinėtuose pavyzdžiuose Vivian atspindžius pasitelkia siekdama ne tik parodyti tikrovę, bet ir dar labiau išryškinti ir amplifikuoti, o šešėliai naudojami kaip būdas išreikšti vidinius išgyvenimus, kurie pasirodo kaip kažkas kita santykyje su tikruoju – ne šešėliniu – fotografės pavidalu.

Remiantis Dondero esaties atvaizduose teorija, Maier autoportretuose labiausiai išryškėja potencialumas, virtualumas ir aktualumas⁴, realumo fotografės darbuose nelabai yra, nes ji renkasi medijuotą autoportretų kūrimą ir savirefleksiją per aplinkos paviršius. Šioji prieiga leidžia kalbėti apie skirtingus galimus savęs reprezentacijos lygmenis Maier kūryboje. Trumpai apibendrinant, potencialumu laikytini tam tikri elementai, kurie stebėtojui gali suteikti kažką daugiau nei tai, ką siūlo pats atvaizdas, – tai figūros, kurios galėtų būti reikšmingai išplėtotos kituose atvaizduose ar už kadro ribų. Virtualumas liudija tai, ko atvaizde nėra, tačiau ko akivaizdžiai trūksta. Aktualizuotomis figūromis laikoma tai, kas aiškiai matoma paviršiniame lygmenyje, tačiau neturi konkrečios substancijos. Tai gali būti įvairios abstrakčios ar savo pavidalą praradusios figūros.

Pirmojoje fotografijoje, kurią vertėtų įvardinti kaip neįrėmintą atspindį, vaizduojamos tiek aktualios, tiek potencialios figūros. Į tai nurodo tarpusavyje besiliejantys ir vienas kitą uždengiantys Vivian ir miesto atspindžiai, kurių atpažįstamumas yra šiek tiek problemiškas. Aktualumą išreiškia tai, kad fotografė ir ją supantys pastatai pavaizduoti kaitos ir savotiško nyksmo procese. Potencialumas šioje nuotraukoje atsiskleidžia per Vivian žvilgsnį, nes ji, kaip stebėtoja, žvelgianti ir fiksuojanti save atspindyje, vis dėlto tikisi kažko mums plika akimi nematomo ir todėl netikėto. Antroji fotografija išreiškia tiek virtualią, tiek aktualią esatį, nes joje atvaizduojamas ir fotografavimo, stebėjimo paslapčia aktas, ir dėl mise en abyme sukuriama optinė iliuzija, kuri Maier atspindžių daugį leidžia interpretuoti dviprasmiškai: tiek kaip pasaulio stebėjimo ir savirefleksijos aktą, tiek kaip gan nestabilią tapatybę bandančios konstruoti fotografės portretą, siekiantį pateisinti savo vienišumą. Trečioji fotografija vaizduoja esatį tarp potencialumo ir virtualumo. Joje potencialiomis laikytinos nematomos, bet numanomos šešėlius metančios figūros, kaip pačios Vivian fizinis pavidalas ar tik dalinai atvaizduota metro platforma. Virtualumas šioje nuotraukoje atsiskleidžia per tai, kad vis dėlto tai pačios Maier šešėlis, atspindintis veikiau jos vidinę būseną, bet nenusakantis to, ką aplinkiniai gali pamatyti ir apčiuopti. Analizuoti nuotraukų pavyzdžiai nurodo, kad Vivian pasitelkia autoportretus kaip sąveikos su aplinka praktiką. Tai suprasti padeda Jurijaus Lotmano poetinės autokomunikacijos modelis⁵, nes fotografė, fiksuodama save miesto aplinkoje (ir išsaugodama šias fotografijas paslaptyje), kreipiasi būtent į save. Miesto atspindžiai ir tekstūros veikia labiau kaip medija, kuri medijuoja Maier sau pačiai siunčiamą žinią. Svarbu pažymėti ir tai, kad tie patys atspindintys ir šešėlius kuriantys paviršiai įgalina fotografę jaustis pastebėtą paties miesto. Tad nors nuotraukose esantys žmonės nemato auklės su fotoaparatu ir nežino esantys jos stebimi, Maier savo darbuose fiksuoja sociumą, kuriam nesijaučia priklausanti, ir save, matomą tiek pačios objektyvo, tiek ją supančio miesto. Kurdama atspindžių ir šešėlių autoportretus, fotografė naudojasi miesto paviršiais, kaip suteikiančiais naują žvilgsnio į save trajektoriją.

Kartu iš šių nuotraukų galima spręsti apie tam tikrą auklės ir aplinkinio pasaulio santykio hierarchiją. Taip sutapo, kad nagrinėtuose pavyzdžiuose Maier vaizduojama didesnė ar kompoziciškai aukščiau už šalia esančius žmones, tačiau neretai panašaus dydžio ar mažesnė už miestą, dargi jame kone pranykstanti, lyg vientisa jo dalis. Tiesa, santykyje su pastatais ar kitomis miesto konstrukcijomis ji tampa žmogiško pavidalo susvetimėjimo figūra, kuri pasitelkusi fotoaparatą gali fiksuoti tuos paties miesto kuriamus prasilenkimus bei neatitikimus ir juos dar labiau pabrėžti. Nepaisant tam tikros atsirandančios iliuzinės galios dinamikos, vis dėlto reikia pripažinti, kad Maier žvilgsnis, jos atspindžiai bei šešėliai yra veikiau baikštus bandymas eiti į kontaktą su ją supančiais žmonėmis ir netgi reflektuoti, kaip jai sekasi tai daryti.

Pabaigoje norisi pasiūlyti mintį, kad Vivian savo darbuose atvaizduoja tam tikrą egzistencinę stoką – norą būti draugėje su kitais ir negebėjimą – negalėjimą su jais būti (o gal net ir galėjimą nebūti), nes ji per daug susitelkusi į santykį su savimi per miestą. Belieka tik svarstyti, kas lemia šį susitelkimą – gal tai saugus kontaktas su tuo, kas gerai pažįstama, stabilu, netgi kontroliuojama? Ir vis dėlto Vivian Maier darbai pasižymi empatišku žvilgsniu ne tik į ją supantį pasaulį, bet ir į save pačią. Savirefleksija per miestą, jautrumas erdvei ir laikui bei visa lydintis smalsumas – štai kas atsiskleidžia šios gatvės fotografės – sumanios šnipės – darbuose. Tai gerokai daugiau nei vidutinė moderni asmenukė.