Vasarvidžio žaidimėliai
Birželio 3, šeštadienis. Vos pakilus nuo ortopedinio matraco (be penkiolikos penktą) galvoje ėmė skambėti „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka…“ Tai tapdama vos girdima, tai pereidama į mano niūniavimą melodija nesiliovė per visas septynias rytinių apeigų pakopas: kambarių vėdinimas, poilsis, pusryčių ruošimas, mankšta, prausimasis, susitelkimo pratimas (čia ją vos vos, bet vis tiek girdėjau), pusryčiai. Kai po visko atsiverčiau Mishimos apsakymus ir baigiau skaityti (pradėtą vakar) tą, kur gražuolis imperatoriškosios japonų armijos leitenantas, stebint jo gražuolei žmonai, atlieka seppuku, ji (melodija) vis tiek neatstojo: „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka…“ O tekstas buvo toks: The vomiting made the fierce pain fiercer still, and the stomach, which had thus far remained firm and compact, now abruptly heaved, opening wide its wound, and the entrails burst through, as if the wound too were vomiting. Šioje vietoje vos nepravirkau. Ne dėl leitenanto. Ir ne dėl Nemunėlio. Vos nepravirkau dėl pasaulio grožio, kuris radosi mano galvoje susiėmus už rankelių šiedviem kūriniams.
Birželio 12, pirmadienis. Kiemelyje, prie pat išvažiavimo iš garažo, pražydo didžiulės oranžinės aguonos: viename krūme net keli žiedai. Priešpiet juos atidžiai apžiūrinėjau. Pirmiausia stulbina (šiuo aguonų bruožu gėriuosi jau senų seniausiai) milžiniškų žiedlapių plonis: kaip rūkomojo popieriaus. Po to. Tas taip giliai glūdintis ir toks tamsus violetinis žiedo dugnas. Ir dar. Vienos žiedlapiai jau nubyrėję, telikusi galvutė. Jinai žalut žalia ir spindinti. O jos gofruotas „dangtelis“ (kaip kokio pūstašonio beąsio puoduko) – juosvai violetinės spalvos, bet matinis.
Po pietų skaičiau Faulknerio Death Drag. Ekscentriški apsakymo įvykiai ir jo itin harmoninga struktūra kažkaip koreliavo su tuo violetinės spalvos dangteliu prisidengusios žalios aguonų galvutės „puoduku“.
Birželio 17, šeštadienis. 11.20. Keistai šiemet su savo žiedais elgiasi kaimyno alyvos: jie jau seniai nebetekę tikrosios spalvos, bet kekės stovi kaip stovėjusios, smulkieji jų žiedeliai nebyra. Matyt, sudžiūvo, sukepė nuo kaitros. Iš pradžių buvo kaip lapės kailis. Dabar – kaip užplikyta vidutinio stiprumo arbata. Kažkuo primena į knygą įdėtus ir kelerius metus joje tūnojusius rudeninius medžio lapus. Kadaise įsidėdavau tai ton, tai ton knygon. Berašydamas šiuos žodžius prisiminiau, kad vienas lapas turėtų būti seno leidimo (1970) rusiškame Baudelaire’o tomelyje. Einu pažiūrėti, ar tebėra… Taip, yra, niekur nedingęs. Kaip tik pro langą dabar matomų sukepusių alyvų kekių spalvos. Nedidelis, pailgas. Gal gluosnio? Bet jau labai sudūlėjęs, visai leisgyvis. Kaip ir aš. Įdėtas ties CX sonetu, kurio pirmoji eilutė rusiškai skamba taip: Вёсны, осени, зимы, и грязь, и хандра…
Vakar sapnavau, kad guliu pašarvotas, aprengtas juodais drabužiais, aplink vaikšto irgi juodai vilkintys žmonės. Žinau, kad tai jokia klaida, kad iš tikro esu miręs. Bet jokio nerimo nejaučiu. Vis dėlto, nors ir suprasdamas, kad galiu išgąsdinti, po truputį atsimerkiu ir imu su kažkuo iš aplinkinių kalbėtis. Raminu, kad tuoj atvyks transportas (aš jo laukiu) ir būsiu išvežtas sudeginti. Pats šito visai nebijau. Atsiranda miręs mano mokyklos draugas Romas K., su labai mėlynu kaklaryšiu, sako man viską atleidžiąs (nežinau – ką), išskyrus vieną epizodą su kažkokia moterimi (kokį – nežinau). Pradžioje guliu patalpoje lyg antrame aukšte, jos viena siena stiklinė, pro ją matau lyg Sereikiškių parko medžius (maždaug kaip iš Petro R. dirbtuvės). Paskui atsiduriu apačioje, lauke, jau vaikštau, kalbuosi su kai kuriais asmenimis, vis juos raminu, vis laukiu transporto, kad būčiau išvežtas sudeginti.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Natiurmortas su saulėgrąžomis. 2008 (MO muziejaus kolekcija)
Birželio 24, šeštadienis. Baigiau skaityti Mishimos Onnagata. Pačioje apsakymo pabaigoje du personažai, išeidami į sningantį orą, išskleidžia virš savo galvų vieną didelį juodą skėtį. Tuomet apie trečiąjį, pagrindinį, sakoma: Masuyama watched them go. He felt as though a big, black, wet umbrella were being noisily opened inside his heart. Tai pasakyta apie jį užplūdusį pavydą. Pritrenkianti metafora! Ir ji į mane įkrito per patį čionykštį Joninių žalumą! Tenka pripažinti, kad pavydo jausmas jau seniai iš manęs yra išsioperavęs. Niekam nepavydžiu nieko. Bet metafora vis vien apstulbino, sujaudino, sužavėjo. Aišku, ne tik todėl, kad ji tokia įspūdinga, bet ir dėl to – kad universali, tinkanti ne tik pavydui…
Kartais ateina į galvą, kad rašytojas yra kaip voras, įpainiojantis savo tinkluosna skaitytojus, apie kurių egzistavimą net neįtaria (neįtarė). Bet… Baisus skirtumas yra tas, kad voras iščiulpia savo auką, o rašytojo atveju – pati „auka“ čiulpia autorių. Štai ir aš šiandien, per Jonines, taip toli nuo Japonijos, nuo sniego, nuo kabukio teatro reikalų, pačiulpiau juodojo Mishimos skėčio metaforą…
Birželio 30, penktadienis. 7.55. Pirmosios nakties pusės neprisimenu. O antroji… Du pagrindiniai jos (antrosios pusės) sandai: nerimas ir jį dekoruojantys įprastiniai fiziniai skausmai. Nerimas, nerimas… Nežinau, kuriuo metu ėmiau deklamuotis Juškaitį: „Kas jūs, naktys, kaip vanduo geltonos?“ Paskui iš kito jo eilėraščio: „Proza, / Kažkur skaityta, švietė pilnatis. / Suvartė vėjas medžių tylią pozą. / Ir buvo keista visa, kas naktis.“ Bet jutau, kad čia pernelyg švelnu. Visaip stengiausi prisiminti, iš kur žodžiai „Naktis buvo pilna nerimo“. Neįstengiau. Ir tik darydamas mankštą pagalvojau, kad čia, ko gero, beldžiasi Charleso Wrighto eilutės: Must be the full moon / That floods the sky, and makes the night wakeful and full of remorse. Ko gero… Nors pilnaties netoliese tikrai nebuvo… O galutinai mane pribaigė vijoklio šešėlis. Pamačiau jį ant sienos greta seno juodojo telefono. Paskui staiga jis prasmego sienos pilkume. Saulė tikrai negalėjo taip greitai jo pradanginti, ji tebešvietė skaisčiai, be to – ne reikiamoje vietoje. Tuomet supratau, kad už lango augančio vijoklio šešėlį pagamino ne pati saulė tiesiogiai, bet jis pasigamino nuo jos atspindžio tolėliau stovinčio namo lange…
Kas gi yra tasai „šisai“ pasaulis? Kas esu aš? Kodėl manyje susidaro tai vienokios, tai kitokios kombinacijos? Kodėl iškyla nugrimzdę sluoksniai ir nugrimzta plūduriavusieji paviršiuje? Kokios iš begalinių įmanomų kombinacijų laukia šito pasaulio ir manęs, jei jose (tose kombinacijose) dar jausiuosi esąs koks nors „aš“? Tik vakar absoliučiai pasitikėjau Visata ir žiūrėjau į tai ramut ramiai. O šiandien viskas atrodo siaubinga, siaubinga, siaubinga…
Liepos 2, sekmadienis. Vėl paėmiau į rankas Kinnellio tomelį. Rūstus poetas. Ir geras. Štai jo The Fly. Pirmoje strofoje naratorius nubraukia musę nuo savo veido. Trečioje palygina ją (blogą) su bite (gera). O paskutinėje, ketvirtoje, sako, kad mūsų pabaiga – vis dėlto su musėmis: And yet we say our last goodbye / to the fly last, / the flesh-fly last, / the absolute last, / the naked dirty reality of him last. Tuomet prisiminiau japono Issos haiku, kurį verčiau iš anglų kalbos: „paskutinį kartą, sakau, / nubrauksiu muses / nuo tėvo veido.“ O jau tuomet prisiminiau, kaip karštą 1997 metų vidurvasarį Raudondvario laidojimo namuose gulėjo pašarvotas mano tėvas. Buvo pats vidudienis, patalpoje, be mudviejų, nebuvo nė vieno žmogaus. Tėvas gulėjo truputį prasižiojęs. Iš kažkur atsiradusi musė vis bandė įlįsti jam į burną. Aš ją vis nubraukdavau…
Liepos 4, antradienis. 10.30. Saulėta, šilta, nors vėjas stiprokas. Išėjęs į balkoną, pažvelgiau žemyn. Pamačiau didžiulį hortenzijų krūmą, jau apsidrabsčiusį milžiniškais baltais žiedais. Į tą krūmą jau žiūriu kelinta diena, bet nuo žemės. O iš šiandieninės pozicijos jo matęs nebuvau. Tad būtent šiandien, būtent žiūrint iš viršaus jis man pasirodė panašus į žalią planetą, kurią gaubsto baltų debesų tumulai… Atradimas! Prisiminiau, kaip buvau apstulbęs prieš keliasdešimt metų, kai Klaipėdos skulptūrų parke, apžiūrinėdamas Vlado U. kūrinį ir užėjęs iš kitos pusės, išvydau tokį jo vaizdą, kokio absoliučiai nesitikėjau. O toliau – prisiminiau Arūno S. teiginį jo knygoje „Steigtis ir sauga“, kad Dievas matąs visus daiktus iškart iš visų įmanomų žiūros taškų. Pasidarė truputį liūdna dėl Dievo: juk Jam nėra jokių paslapčių! Juk net visų mūsų gyvenimus Jis regi susyk iš visų įmanomų pusių! Jo niekuo neįmanoma nustebinti, o apstulbinti – juo labiau…
Liepos 7, penktadienis. 10.30. Lauke – saulėta. Ant palangės guli Algio K. dovanotas rausvas su mėlynais grūdeliais akmenukas. Nuo jo krinta du šešėliai: iš tos pusės, kur šviesa stipresnė, – ryškesnis, iš tos, kur silpnesnė, – blankesnis. Šešėlis ir pusšešėlis. Subtilybės, niuansai. Esu jų fanas. Kai skaitau Hemingway’ų, dažnai negaliu atsigėrėti personažų pokalbiu dėl to, kad jie, tvyrant įtemptai atmosferai, ilgai kalba apie svarbų dalyką pusiau užuominomis, neiškloja reikalo tiesiogiai. Daug puikių subtilybių randu, pavyzdžiui, Aido M. eilėse, kurias šiomis dienomis vėl pasiėmiau iš lentynos: „raudonuojančią / sniegeną tik prisimink / ir tuoj palengvės.“ O iš dienos „dalių“, kaip ne kartą sakiau, man mieliausia, nes subtiliausia, yra prieblanda. Tik kad liepą ji ateina vėlai… O kaip ašai pats? Ar esu dar šešėlis, ar jau tik pusšešėlis? Kartkarčiais dar lyg ir šioks toks šešėlis. Bet kur kas, kur kas dažniau – jau pusšešėlis… Krypstu kraštutinio subtilumo link…
Liepos 11, antradienis. Prasidėjo vijoklių žydėjimo metas. Dabar rytais skaičiuoju jų trapius violetinius persišviečiančius žiedus ir gėriuosi dar gaiviai žaliais (nors jau pašiurkštėjusiais) širdutės formos lapais su reljefine nėrinių faktūra. Šiandien žiedų buvo septyniolika. Dienojant jie susiskliaučia, tampa „nuorūkomis“, belieka lapų grožis. O link vidudienio, kai plieskia saulė ir užuolaidos nuleistos, iš vidaus žiūriu į krintančius ant jų (užuolaidų, užuolaidų) tų vijoklių lapų šešėlius. Reginį vadinu „širma“, galvoje turėdamas, be abejo, japonus. Prisimenu puikų Bashō trieilį, kurį verčiau iš anglų kalbos (iš įstabaus Blytho keturtomio Haiku): „Žiemos nuošalystė; / Auksinėje širmoj / Sensta pušis.“
Praėjusią savaitę mirė mano bičiulio mama. Šiais metais jau septintas pažįstamas asmuo. Tiršta, kai pagalvoji, kad dar tik liepa.
Liepos 16, sekmadienis. Labai skaistus rytas. Tad – daug atspindžių. Pirmiausia suspindo variu netoli buvusio pašto stovinčių namų langai. Neilgtrukus – jau sidabravosi metalinis rytinės pusės kaimynų kaminas. O dar vėliau – iš už Lorenos stogo kraigo, išskėtęs sparnus gerai žinomu ikoniniu mostu, mano pusėn atstatęs krūtinę, į dangaus mėlynę šovė balandis. Apšviestas saulės, jis atrodė kaip aliumininis. Krūptelėjau, žinoma. O kambaryje… Čia tų atspindžių irgi netrūko. Bet paslaptingiausiai spindėjo (nors jis visuomet taip spindi) metalinis gelsvas iš Ričardo V. gauto dovanų stiklainio dangtelis. Tame stiklainyje „užvekuoti“ dažų gurvuoliai, nugremžti nuo drobės, nutapius (arba dar tebetapant) nepavykusį paveikslą. Ant dangtelio įrėžtas Ričardo parašas ir data. Vadinasi, pats stiklainis su savo turiniu – jau konceptualaus meno kūrinys. Vis spėlioju, koks tai galėjo būti paveikslas. O paskui imu galvoti, kad „nebetoli jau ta diena“, kai ir mes pagaliau būsime nugremžti… Bet… Gal tapsime medžiaga kokiems naujiems visai kito tipo kūriniams?
