Teisingumo paieška
Tomasz Snarski. Žiemos visada bus baltos. Eilėraščiai. Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė. K.: Kauko laiptai, 2022. 110 p.
Gdanske gimusio lenkų ir lietuvių kilmės poeto, teisininko, filosofo Tomaszo Snarskio eilėraščių rinktinė „Žiemos visada bus baltos“ – pirmoji lietuvių kalba išleista autoriaus knyga. Tai, kad poetas yra teisės specialistas, savotiškai atsispindi ir jo kūryboje. Rinktinėje esama ne vieno teksto, kuriame svarstoma, kas yra teisingumas, jo ieškoma, ilgimasi. Nevengdamas evangelinių siužetų, iliustruodamas gerai atpažįstamas scenas, poetas svarsto ryšį tarp teisingumo ir atleidimo, taisyklės ir atsakomybės: „Teisėjas primerkęs akis žiūri iš aukšto, / Jam nerūpi nukariautų gyventojų konfliktai / Ar kokie nors raštai, / Jis vertina proceso taisykles, / Teisę – jos išmintį ir amžinybę“ (p. 19–20). Taisyklių laikymasis yra neišvengiamas gyvenant su(si)kurtoje sistemoje, tačiau neretai taisyklės, kaip ir įgytas socialinis statusas, mažai ką turi bendro su anapusybe: „Tiẽsos nėra esmė, / Dievas nėra taisyklė, / [...] Dvi mintys, visiškai skirtingos: / Išvalęs šį langą, aiškiai matysiu / Tikslų skaidrių kodeksų / Ir ištikimų priesaikų geometriškumą“ (p. 13). Skausmingas suvokimas, kad tikrovė nėra tokia, kokios jos trokštama, eilėraščių subjektui sukelia ir rūpestį dėl egzistencijos. Durų įvaizdis eilėraštyje „Įeikite atidaryta!“ (p. 27), galima sakyti, ženklina tarpinę būseną, svyravimą tarp gyvenimo ir mirties, tikėjimo ir abejonės. Juk ritualai galbūt tėra tam tikri gestai, formuluotės ir taisyklės, kurios negarantuoja tikrosios prasmės atsivėrimo: „Man beliko mažas gabalėlis muilo, / apsivalymo ritualas už kelis dolerius. / Taupau, tik paliečiu kaktą / rytą ir vakarą, / tikėdamas. / Ką darysiu, kai pasibaigs? / O kaipgi mano siela?“ (p. 42). Asmeninė patirtis subjektui yra svarbi, nors ji nebūtinai gali atrodyti neįprasta stebėtojui iš šalies, o teisingumo (ne)buvimas reiškiasi dvejopai – kaip sąžiningumo stoka ir gailestingumo patyrimas („Ir niekas nesviedė akmens“, p. 51).
Lyrinis subjektas nelaiko savęs visažiniu ar privilegijuotu, veikiau priešingai – įžvelgdamas neatitikimą tarp teisingumo vizijos ir tikrovės, jis suvokia, kad pastangos ką nors pakeisti gali būti bergždžios, tad neatsitiktinai kritikuojamos vadinamojo pozityvaus mąstymo klišės: „Liaukis / Keitęs mąstymą – / Juk tai perniek“ (p. 18), nes „teisingumas / tėra idėja / vargšams žmonėms“ (p. 43). Teisingumas ir kaltės jausmas glaudžiai susiję su vadinamuoju vidiniu teisėju – sąžine, tad religinę plotmę nejučia keičia etinė („Ten teisingumas / bus sąžinės priekaištas ir / kaltinimas“, p. 89), tačiau religijos neatsisakoma, netgi išryškinama religinio dialogo (ne)įmanomybė (p. 66). Tiesa, religinis tikėjimas negarantuoja mirties baimės išnykimo, tačiau jo blyksnių tikrai esama, nors jie ne visada pasako ką nors išties naujo: „Jie tikėjo, / kad valtyje yra Mokytojas, / kuriam paklūsta visi gaivalai“ (p. 76). Panašiai susitelkimas į realybės ir virtualybės skirtį nėra netikėtas, kai virtualybė tapatinama su neautentiškumu: „Kur šviesų ekranuose / pradingo tikros knygos?“ (p. 65). Kiek keistai skambantis nustebimas, tačiau subjektui, regis, svarbu prisiminti ir paklausti savęs: „kodėl tuomet nežinojau, kad / kiekviena knyga turi savo istoriją?“ (p. 72). Subjekto rūpestis dėl žmogaus įprasmintų patirčių skleidžiasi įvairiais pavidalais. Vieni gražiausių yra vaikystės prisiminimai, kurie neatsiejami nuo savivokos: „Žvelgiu į auksaplaukį berniuką / Siameno arbatinėje, / trumpais marškinėliais, šypsodamasis / jis atranda kinų aukso skonį // Jeigu tuomet objektyvo akis / nebūtų jo įamžinus, / šis įvykis iš viso / nedrumstų mano minčių / [...] Kaipgi išliksiu savimi / anoje, amžinybės pusėje, / kai nebus seno / fotografijų albumo?“ (p. 93–94). Kalbančiojo asmeninių išgyvenimų panorama atsiveria per ryškius vaizdus, konkrečias detales, aprašymus. Kiekvienas lyg fotografijoje užfiksuotas vaizdas primena, kad viskas nuolat praeina ir kad daugelį dalykų, pavyzdžiui, kelionių įspūdžius ar vaikystės nuotykius, galime (ir privalome) įspausti savo atmintyje.
T. Snarskio poezija nėra perkrauta metaforomis, palyginimais, skaitytojai nevarginami įmantrybėmis, nors pasitaiko tekstų, primenančių užuomazgas, iš kurių dar tik turėtų išaugti eilėraštis (p. 55, 57, 74). Poetas kelia egzistencinius klausimus, netgi ieško kompromiso tarp krikščionybės ir pagonybės („Gal krikšto vanduo nesibara su lietum?“, p. 84). Rinktinėje gan sklandžiai susipina biblinės, mitologinės nuorodos, išryškinamos socialinės, istorinės temos, kurias praturtina subjekto potyriai ir prisiminimai. Bene stipriausi tie tekstai, kuriuose parodomos buitinės detalės ir tai, kas jas viršija. Pavyzdžiui, sena ir didelė it pasaulis palėpė subjektui asocijuojasi su paslaptimis, kurios išsklaidomos paprasčiausiai uždegant šviesą (p. 71).
Paskutiniame skaudžiame ir sukrečiančiame rinktinės eilėraštyje pavadinimu „Veidas“ kalbama apie mirtį ir atmintį: „Įdėjo ją į plastikinį maišą – / panašiai išmetamos šiukšlės. / Greitai išnešė, nenorėdami į ją net pažvelgti. / Vos suspėjau į rankas įsprausti / Gailestingojo atvaizdą. // Nuolatos matau jos veidą – maiše dar šiltą, / ledinį karste, / paskutinį, įsimintiną“ (p. 106). Nors religijos vaidmuo neatmetamas, parodoma, kad žemiškieji ryšiai nutrūksta, o siekis suvokti, kas yra anapusybė, kaip ir teisingumo paieška, atsimuša į ribą. Vis dėlto vos įspraustas į sustingusias rankas Gailestingojo atvaizdas atrodo kur kas paveikesnis nei abstraktūs svarstymai, apibendrinantys teiginiai ar netgi intymus gailestingumo išgyvenimas, kuris, atrodytų, vis tiek nulemtas išankstinių nuostatų: „Gailestingoji Motina, / kaip galėjau pamiršti, kad niekados / neapleidi savo vaikų“ (p. 69). Kaip atsvara tokioms šabloniškoms (nors ir nuoširdžioms) frazėms yra vaikystės stebuklas, įimantis ne vien religinę prasmę: „Nors sniegas neiškrito, / negalėjai leisti / kad liaučiausi / svajojęs // Rogutės stebuklingai / slydo / senu šaligatviu / per uosto rajoną // Nekreipėme dėmesio / į nustebusius žioplius, / lyg pašėlęs / iš meilės / anūkui / tu padarei viską, / kad jo žiemos visada būtų baltos“ (p. 103). Regis, lyriniam subjektui rūpi, kas yra tikrovė, jis bando susidaryti tikrovės vaizdą, suvokti jos struktūrą, tačiau šis fragmentas gražiai perteikia, kad tikrovė ir įsivaizdavimas, kokia ji turėtų būti, dažniausiai nesutampa. Stebuklai (jei jų esama) įvyksta anapus taisyklės.
