Sinéad O’Connor, katalikiška vaizduotė ir transcendencijos ilgesys
Kai liepos 26 d. buvo pranešta apie garsios airių atlikėjos ir dainų kūrėjos Sinéad O’Connor mirtį, užuojautos žinutės pasipylė iš pačių įvairiausių Airijos visuomenės sluoksnių. Šalies prezidentas Michaelas Higginsas pavadino velionę „viena didžiausių ir talentingiausių pastarųjų dešimtmečių mūsų kompozitorių, dainų autorių ir atlikėjų“. Sinéad O’Connor, per visą gyvenimą išleidusi 10 savo kūrybos albumų, kovojo su psichikos sveikatos problemomis, o savo paskutiniame tviterio įraše prisipažino, kad gyveno lyg „pusiau gyvas, pusiau miręs naktinis padaras“ po to, kai praėjusį sausį nusižudė jos septyniolikmetis sūnus Shane’as.
Katalikiškuose sluoksniuose Sinéad O’Connor ilgą laiką buvo minima dėl savo poelgio tiesioginėje NBC televizijos laidoje „Saturday Night Live“ 1992 m. spalio 3 d. Tada ji jau buvo pasaulinė superžvaigždė – šį statusą jai pelnė hitu tapęs kūrinys „Nothing Compares 2 U“. (Būtent už šį kūrinį ji pelnė „Grammy“ apdovanojimą Geriausio alternatyvios muzikos atlikimo kategorijoje, tačiau boikotavo ceremoniją, protestuodama prieš muzikos industriją, kuri skatina ne meninius nuopelnus, o materializmą ir netikras vertybes.) NBC laidoje O’Connor kaip tik reklamavo savo naują albumą. Tiesioginiame eteryje atlikusi Bobo Marley dainą „War“, Sinéad O’Connor iškėlė prieš kamerą popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką, suplėšė ją ir sušuko: „Kovokite su tikruoju priešu!“ Vėliau O’Connor paaiškino, kad ši nuotrauka visą jos vaikystę kabojo motinos namuose. Kadangi motina ją labai skriaudė tiek fiziškai, tiek emociškai, nuotrauka jai asocijavosi su prievarta prieš vaikus, tad O’Connor sakė, kad tai padarė protestuodama prieš vaikų išnaudojimą ir jo dangstymą Katalikų Bažnyčioje.
Visuomenės reakcija buvo momentinė ir arši. Atlikėjai buvo uždrausta ateityje rodytis NBC eteryje. Daugybė garsenybių ją kritikavo (Frankas Sinatra pavadino ją „kvaiša“ ir pagrasino „išspardyti subinę“), kiti muzikantai ragino ją atsiprašyti katalikų ir ypač popiežiaus. Radijo stotys organizavo mitingus, kurių metu viešai buvo naikinami jos albumai. Ją smerkė įvairios, tarp jų ir katalikiškos, organizacijos, šį poelgį vadindamos „akivaizdžios neapykantos katalikų religijai apraiška“. Tačiau O’Connor sakė niekada nesigailėjusi to, ką padarė, nors šis incidentas ją labai traumavo ir faktiškai sugriovė jos karjerą JAV. 1992 m. visuomenė jau žinojo apie seksualinio išnaudojimo atvejus Katalikų Bažnyčioje, bet tik paskesniais metais išnaudojimo mastas ir jo dangstymas tapo plačiau žinomi. Piktnaudžiavimo mastas ir apimtis visame pasaulyje (o Airija šioje srityje nukentėjo labiausiai) neabejotinai aptemdė popiežiaus Jono Pauliaus II palikimą. Prieš tris dešimtmečius katalikai reikalavo, kad Sinéad O’Connor atsiprašytų už Bažnyčios šmeižimą. „Galbūt mes klydome. Galbūt turėtume atsiprašyti už tai, kaip su ja elgėmės“, – praėjus trisdešimčiai metų po šio Sinéad O’Connor protesto jėzuitų žurnale „America“ rašė leidinio redaktorius James Keane’as.
Metams bėgant, O’Connor išliko mįslinga ir donkichotiška figūra, o jos viešos kovos su psichikos ligomis ir piktnaudžiavimu narkotinėmis medžiagomis galbūt užgožė jos muzikinį genijų. Sudėtingi buvo ir jos religiniai ieškojimai: ji buvo įšventinta Vatikano nepripažįstamos bažnyčios kunige ir norėjo būti vadinama motinos Bernadetos Marijos vardu, vėliau parašė viešą laišką popiežiui Pranciškui, prašydama ją ekskomunikuoti, galiausiai atsivertė į islamą. 2021 m. O’Connor išleido memuarų knygą „Rememberings“, kurioje aprašė savo vaikystę smurtaujančioje šeimoje, sudėtingus santykius su Katalikų Bažnyčia, įskaitant trumpą paauglystės tarpsnį vadinamosiose „Magdalietės skalbyklose“ – perauklėjimo įstaigoje, į kurią buvo siunčiamos „puolusios moterys“. O’Connor ten pateko už vagiliavimą ir pamokų praleidinėjimą. Nors ji maištavo prieš griežtą institucijos režimą, tačiau būtent ten pradėjo skleistis jos muzikinis talentas. Vėliau viename interviu ji prisipažino, kad „Magdalenos skalbyklų“ vienuolė išgelbėjo ją nuo kalėjimo. „Ta vienuolė, kuri vadovavo įstaigai, parūpino man pirmąją gitarą ir gitaros mokytoją. Aš visada sakau, jei gyveni su velniu, atrasi ir dievą“, – sakė O’Connor.
Fordamo universiteto teologijos profesorė Brenna Moore 2021 m. žurnale „America“ publikuotoje recenzijoje apie Sinéad O’Connor memuarus atkreipė dėmesį į autorės religinę vaizduotę tiek muzikoje, tiek tekstuose. „Nepaisant O’Connor reputacijos, ko gero, tikroji memuarų širdis yra autorės transcendencijos pojūtis ir jos ilgesys, taip pat religinės vaizduotės gelmė nuo pat vaikystės. Ji garsėja tuo, kad labai sunku tiksliai nusakyti jos santykį su religija, – ji kritikuoja institucinę religiją ir neseniai atsivertė į islamą. Tačiau jos memuarai rodo, kad ta religinė eklektika nėra lengvesnės „dvasinės, bet ne religinės“ rūšies, kuri tokia įprasta vartotojiškam kapitalizmui, su iš anksto nuspėjamais didvyriais ir niekšais. Jos memuarai sudaryti iš rimtų, sunkių dalykų“, – rašo recenzijos autorė.
Religijos požiūriu reikšmingiausias yra 2007 m. išleistas albumas „Theology“, kurį O’Connor sakė norėjusi „sukurti nuo septynerių metų“. „Kai mane išneš karste, tai bus vienintelis albumas, kurį pasiimsiu su savimi“, – rašo ji savo knygoje. „Theology“ buvo sukurtas po to, kai visus 2000 m. O’Connor studijavo universitete teologiją. Ten ją ypač sužavėjo kunigas, dėstęs Senojo Testamento dalyką. Anot jos, jis sugebėjo „ištraukti Dievą iš puslapio“ ir paskatino O’Connor daryti tą patį su savo dainomis. Taigi ji perrašė savo mėgstamiausias eilutes iš įvairių Senojo Testamento knygų, jas perdėliojo taip, kad būtų galima rimuoti, ir sukūrė visą albumą. Vienos gražiausių šio albumo dainų yra „Kas tik gyvena“, sukurta pagal 91 psalmę, ir „33“, sukurta pagal 33 psalmę. (Nuostabių vaizdo įrašų, kuriuose ji gyvai atlieka šias dainas, galima pamatyti „YouTube“.) O’Connor įsitikinimu, būtent psalmės „leido visiems pamatyti Dievo žmogiškumą, pažeidžiamumą, nuotaikingumą, emocingumą“.
Tačiau rašydama savo gyvenimo istoriją O’Connor suprato, kad, be akivaizdžiai religinio „Theology“ albumo, ji yra parašiusi ir kitų dainų pažįstamomis temomis. „Yra labai daug dainų apie tikėjimą dvasiniu pasauliu, – rašo ji. – Yra dainų, susijusių su mintimi, kad Evangelijos iš tiesų yra tokios, o senieji Raštai – tikri. Ir kad nėra tokio dalyko kaip mirtis, ką mums sakė visi Dievo pasiuntiniai, nesvarbu, iš kokios religijos jie būtų kilę.“
Pasaulis neturėjo jokio naratyvo, jokių rėmų, į kuriuos būtų galima įsprausti teologiškai išprususią maištininkę, ypač šią jos asmenybės pusę. Vargu ar galime ją vadinti krikščioniška rokere – jos dainose nėra banalybių, niekas nėra ištrinta dėl kokio nors moralinio naratyvo. Bet ji nesimėgauja ir savo kančia. Sinéad O’Connor istorija – tai istorija apie savimi pasitikinčią transcendencijos ieškotoją, atsiliepusią į aukštesnį pašaukimą, nonkonformistę, atsisakiusią paklusti seksualios popmuzikos atlikėjos ar pamaldžios dainų autorės vaidmeniui. Kai 2007 m. pasirodė „Theology“, tokios paniekinančios, pašiepiančios recenzijos kaip ši iš žurnalo „Rolling Stone“ (kuris 1991 m. ją buvo išrinkęs metų atlikėja) buvo tipiškos: „Kaip faina būti Dievu? Tave Sinéad ne tik pašlovins himnu regio stiliumi „Jahvei šlovė“, bet dar ir gausi dovanų akustinę versiją! Po velnių, Jahve, – va čia tai bent šlovė!“ Jie paprasčiausiai nesuprato nei jos kūrybos, nei jos pačios. Žvelgiant atgal, žiūrint į senus vaizdo klipus ir nuotraukas, kuriose O’Connor dėvi kunigo apykaklę, kryžių arba hidžabą, tai buvo ne pasityčiojimas, o kalbos ir simbolių, kurie visą laiką buvo svarbiausi jos gyvenime, susigrąžinimas.
Kartais atrodo, kad katalikiška žiniasklaida labai sureikšmina katalikišką vaizduotę menininkų, kurie buvo auklėjami katalikiškai, ieškodama teologinio turinio, kurio, tiesą sakant, ten ne per daugiausia. Bet tik ne Sinéad O’Connor atveju. Jos prisiminimai tiesiog pribloškia savo teologiniu turtingumu. Tad, kaip rašo Brenna Moore, „geriausia perskaityti ir įsitikinti patiems, nes nesigailėsite“.
Pagal „America“ ir „National Catholic Reporter“ parengė Rūta Tumėnaitė
