Nutikimas motelyje

 

Prancūziškai kūrusio belgų rašytojo Thomo Oweno (tikr. Gérald Bertot, 1910–2002) novelė Motel party – iš rinkinio „Kiaulė ir kitos paslaptingos istorijos“ (La truie et autres histoires secrètes, 1972).

(Daugiau novelių iš šios knygos sk. „Š. A.“, 2023.I.13, 2023.III.10, vert. J. R.)

 

 

Žinau, ir tiek. Žinau ne kažin ką, bet tai – žinau. Gal galėtume bent akimirkai pamiršti logiką?

 B. J. Friedman*

 

Vėjas nesiliovė. Tai sekino, gniuždė. Galingi šiurpuliai varstė Didžiąją lygumą, kiek akis užmato tiesdami slenkančias vagas javų laukuose – blaškomuose, apmaigytuose, traiškomuose vėjo šuorų ir, regis, pasmerktų niekada nesunokti.

Nedirbamose žemėse ir perdžiūvusiuose keliuose, retsykiais tiesiomis linijomis bėgančiuose iki horizonto, tarpais ūmai kaip sprogimas sukildavo rusvų dulkių verpetai. Veikiai jie ištįsdavo, nuguldami ant žalių beribių tolių, ir vėjo nešami ištirpdavo, dar smarkiau genami neišsenkančių gūsių.

Aš leipėjau iš karščio. Automobilio motoras kaito. Jau keturis ar penkis sykius, progai pasitaikius, buvau išsukęs iš kelio į kokią fermą atvėsinti radiatoriaus. Jos kartais pasitaikydavo – pasimetusios plynėje, visos panašios, juosiamos skurdžios geibių medžių uždangos – vėjo išklaipytų, sutaršytų, iškankintų medžių, tolydžio persodinamų dar nuo pionierių laikų ir vis tokių pat apleistų.

Riedėjau negrįstu keliu, lenkiamas arba persekiojamas dulkių debesio; išniręs į erdvę tarp pastatų, kelissyk pasignalizuodavau; kas nors pasirodydavo – arba ne; pakeldavau įkaitusį kapotą, paėmęs žalio ar raudono plastiko vamzdelį, spustelėdavau elektrinės pompos mygtuką, ir klusnus vanduo kliokė į garuojantį radiatorių, jį perpildydamas, tryško aplinkui, lydimas šnypščiančių garų. Apsišlakstydavau sau galvą ir rankas, probėgšmais nugerdavau gurkšnelį ir, visas varvantis, padėkojęs vėl leisdavausi į kelią…

Pagaliau pasiekiau skurdų motelį su išblukusiomis iškabomis, pusiau nuplėštomis vėjo šuorų, aiškiai prastai užlaikomą, matant šiukšlių dėžes, dar pilnas šią vėlyvą valandą. Šalia degalinė, kaimo garažas, kur radau mechaniką, sutikusį pasirūpinti mano automobiliu. Ta vieta vadinosi Šaronas – sankryža, pasimetusi kelyje iš Vudvordo į Elksitį. Dešimtis abejotino švarumo namelių, kiek išvaizdesnė kavinė ir krautuvėlė, prekiaujanti mašininės alyvos bidonais, virvėmis galvijams ir guminiais batais.

Paprašiau kambario nakčiai ir pasirinkau staliuką prie lango kavinėje. Ir čia, dar visas apkvaitęs nuo to ilgo kelio ir susierzinimo, klausiausi, kaip staugia nerimstantis vėjas, kartais žvilgsniu nusekdamas kokį seną laikraštį, nešamą vėjo gūsių ir panašų į didelį išnarstytą paukštį.

Be jokio apetito sukimšau kiaušinienę su kumpiu ir pernelyg alyvinį, pernelyg saldų pyragaitį. Buvau beatsukąs kėdę į televizorių… Ir tada pamačiau į stovėjimo aikštelę įvažiuojant didelį blyškiai rausvą universalą, iš jo išlipo du vyrai ir moteris ir niekinamai apsidairė aplinkui. Jie iš karto padarė man labai blogą įspūdį, ir bemat pajutau jiems priešiškumą. Vienas iš vyrų vaidino bosą. Buvo augalotas, tvirtas, pernelyg putlaus veido, šviesbruviais plaukais ir blankiomis mėlynomis akimis. Kitas, kuris greta jo atrodė mažučiukas, priminė tikrą pasalūną. Juodose lakstančiose jo akyse matei kažkokį nerimą. Jis tolydžio šluostėsi kaktą ir kaklą ir aiškiai mieliau būtų buvęs kur kitur. Moteris nuėjo kažko paimti iš automobilio; išgirdau, kaip trinktelėjo jo dureles. Ji įėjo į salę, kai abu jos bendrakeleiviai jau buvo susėdę. Pasirodė man gana augi, banalaus ir vulgaroko grožio. Linktelėjo, su visais sveikindamasi.

Nusisukau ir mažame ekrane stebėjau filmą su pretenzija į fantastinį, kur atokiame name kažkoks vilkolakis (Dieve mano, kokios iltys!) dobė pasiklydusius keliauninkus. Filmas buvo visiškai beprasmis, o reklaminės pertraukos – „nuo galvos skausmo, nuo vidurių užkietėjimo, nuo depresijos, nuo visko…“ – nėmaž nepagyvino to menko kūrinio.

Tuo metu naujieji atvykėliai baigė vakarieniauti. Išėjo visi kartu; pamačiau, kaip sueina į vieną namelį visai greta manojo. Nušvito langas. Nusileido užuolaida. Mažesnysis iš vyrų vėl išėjo paimti iš automobilio lagamino ir kruopščiai patikrino, ar užrakintos durelės. Sugrįžo pas kitus. Gan ilgai pralaukiau, per daug nesuvokdamas, ko. Niekas neišėjo į lauką. Tada nuėjau į savo kambarį ir praeidamas išgirdau, kaip įžūliai juokiasi moteris. Apsišlaksčiau veidą. Vokai degė, lūpos buvo perdžiūvusios.

 

●

 

Kiek laiko išmiegojau? Įsivaizduoju, nelabai ilgai, nes ausyse dar aidėjo lentos bilsnojimas – kažkur vėjas trankė ją į sieną, ir aš dešimtis kartų varčiausi lovoje, kol užmigau.

Į mano duris tyliai beldėsi – ir turbūt jau kuris laikas. Pasiteiravau:

– Kas ten? – ir mano balsas instinktyviai nuskambėjo slopiai ir atsargiai, tarsi jau dalinčiausi paslaptimi.

Moteris kitoje durų pusėje pasakė kažką, ko nesupratau, nes kalbėjo ji tyliai. Išlipau iš lovos, kaip reikiant neprabudęs, skaudžiai kluptelėjau, tamsoje užlipęs ant savo batų, ir apčiuopom užsitempiau kelnes, kurias visad pasidedu ant kėdės prie lovos su pinigine ir raktais – gaisro atveju.

Atsargiai pravėriau duris.

– Labas vakaras, – pasisveikino moteris, kurią menkai įžiūrėjau. – Atleiskite man.

Tik tada aš uždegiau šviesą ir išvydau mažą liūdną jos veidelį ir mielą, jaudinančią jo išraišką.

– Aš vardu Molė… Molė Jang. Keliauju su draugais. Mes pasimetėme prie Ilgojo ežero… Ar galiu užeiti?

– Man tai nelabai patinka, – ne itin maloniai atsiliepiau aš. – Moterys paprastai mums pridaro daug rūpesčių, o man jų ir taip pakanka.

– Nebūkite toks surūgęs! Man tai svarbu…

Tai atrodė rimta.

– Ar po penkių minučių nepradėsite klykti, kaltindama, kad norėjau jus išprievartauti?

– Irgi sugalvojote! Turiu kitų rūpesčių negu mano skaistybė.

Ir, raminamu gestu mane atstūmusi, ji įėjo vidun. Šypsojosi man. Mažas juokingas snukutis, veikiau papilkęs, šviesiai žydros akys.

– Man išties nepatogu jus tokiu laiku trukdyti. Aš mirštu iš nuovargio. Ilgai ėjau.

Nurodžiau jai fotelį, į šį ji ir susmuko. Bet taip lengvai, kad nė negirgžtelėjo spyruoklės. Atsisėdau ant lovos krašto. Ji avėjo plonapadžiais, labai dulkėtais bateliais. Tylomis išgėrė stiklinę ledinio vandens, kurią jai padaviau. Paskui atsilošė, atrišo kaklaskarę geltonais ir juodais dryžiais, veržusią šviesius jos plaukus, ir tie išlaisvinti, rodos, pasistojo jai ant galvos. Ji abiem rankom juos sutaršė. Paskui pažvelgė į savo apdraskytą kelį. Paseilino pirštą ir juo užspaudė mėlynę. Galop, žiūrėdama į mane taip, lyg jau žinotų atsakymą, paklausė:

– Jūs matėte mano draugus, ar ne?

– Galbūt. Kokie jie?

– Beveik iki baltumo nušviesinta blondinė, lydima dviejų vyrų. Augaloto apskritaveidžio ir nediduko juočkio.

– Iš tiesų. Jie čia. Įsikūrę gretimame namelyje.

– Viename namelyje? Visi trys?

Jinai, regis, duso.

– Manau, kad taip.

– Niekšas!..

Ji išblyško, prikando lūpas, ilgai mąstė, grauždama nagą, paskui nuolankiai, romiai paklausė:

– Ar galiu čia permiegoti?

Mano veidas ištįso. Vėl sunerimau. Bet jeigu jau ją priėmiau, tai kaip išprašydinsi?

– Nebijokite. Auštant aš jau būsiu išėjusi be jokių skandalų.

– Tiek to, – nusileidau be entuziazmo. – Jeigu norit, nusiprauskite po dušu. Atsipalaiduosite.

Ji jau nusirenginėjo, vieną po kito mesdama ant fotelio, iš kurio pakilo, gėlėtus bermudus, medvilninę palaidinukę, kelnaites ir liemenėlę. Juokdamasi praėjo pro mane, gobdamasi klubus skepeta geltonais ir juodais dryžiais, kuria buvo susirišusi plaukus, paskui sviedė ją ant stalo, apversdama savo tuščią stiklinę.

Vėl atsiguliau, pasibrukau rankas po pakaušiu. Nuoga po dušu, ji plepėjo. Kai suteikiate progą, moterys mielai pasakoja jums apie savo gyvenimą.

– Mano vyras – tas augalotas blondinas. Jo vardas Džonis. Mudviem nebesiklosto. Aš ketinu jį palikti.

Stovėdama ant vienos kojos, ji viena ranka muilinosi pėdą.

– Jis lošėjas ir maniakas. Jūs mane suprantate?

Aš supratau.

– …tie kiti – Bambergeriai. Dinas ir Merė. Tiksliai nežinau, iš ko jie gyvena. Jis, atrodo, kažkoks tarpininkas. Aš jų nemėgstu. Jie buvo labai bjaurūs man. Visą laiką garbsto mano vyrą, pasirengę viskam.

Aš leipau iš nuovargio. Jos istorija manęs nedomino.

– Tai trijulei tik ir rūpi mane palikti, manęs atsikratyti…

– O tai nelengva, ar ne?

Nežinau, ar tai ištariau, ar tik pagalvojau. Bet kai ji įsmuko į savo lovą, jau tikrai miegojau.

 

●

 

Ryte buvau vienas. Iš pradžių pagalvojau, kad mano viešnia išėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru, bet neaptikau jos ir lauke.

Lova, maniškės dvynė, kurioje ji miegojo, dar išsaugojo jos kūno formą. Pykau ant savęs, kad geriau pastarojo nepažinau, vos probėgšmais nužiūrėjęs jį po dušu. Bet iš tiesų tada buvau per daug pavargęs. Šįryt jaučiau turįs daugiau nuotaikos, pakankamai smalsumo ir drąsos užmegzti trumpalaikę intrigėlę. Bet praleistos progos nesugrąžinsi, ir Molę reikėjo įtraukti tarp tokių.

Apsitvarkiau, kiek nusivylęs, bet vis dėlto pralinksmėjęs dėl to savo nusivylimo. Pagalvojau, kad Molė, matyt, nuėjo pas vyrą ir kad sutuoktinių vaidai paprastai baigiasi susitaikymu.

Išėjau į lauką, dar kartą apsidairiau aplinkui, paskui nužingsniavau į kavinę. Du vyrai ir moteris išbalintais plaukais baigė pusryčiauti. Metalinis ąsotis su lediniu vandeniu ant stalo buvo visas aprasojęs.

Nematydamas šalia jų Molės ir vis dėlto dėl jos susirūpinęs, prisiartinau prie jų staliuko ir tariau:

– Laba diena!.. Ar matėte Molę?

Sulig mano klausimu jų veidai persimainė. Jie trumpam sumišo. Paskui augalotasis blondinas ramiai įrėmė į mane akis ir atsiliepė:

– Molė? Nepažįstu!

– Negali būti! Miela blondinukė, bermudai su žaliomis gėlėmis!.. – Aš neatlyžau. – Molė… Molė Jang…

Šįsyk nerimas buvo akivaizdus, ir stebėdamas susijaudinusius ir įtemptus jų veidus aš spėjau, kad jų sąžinę slegia kažkas rimta.

Ir čia kaip gerai sukurptuose filmuose pro duris maudamiesi pirštines įeina du motorizuoti policininkai.

Ak, prisiekiu, tą akimirką mes visi krūptelėjom – abu vyrai, moteris ir aš pats! Jie pasirodė pačiu laiku. Bet be jokių blogų užmačių. Veikiausiai kaip kas rytą ėjo ramiai sau išgerti juodos kavos.

Jie nusivožė šalmus, stipriai truktelėję dirželius pasmakrėje, kad atpalaiduotų. Užmetę odines striukes ant kėdės, išniro prieš mane visa savo vyriška puikybe. Dvelkdami prakaitu ir benzinu, chaki spalvos marškiniais trumpomis rankovėmis, vešliai apžėlusiais dilbiais, o vienas jų – su tatuiruote, vaizduojančia indėno galvą.

Sužavėtas spoksojau į juos. Motorizuotas policininkas – tai gražu. Regimas iš arti, ne kelyje. Tai stebėtinai žmogiška. Netekusi savo odinio kiauto, tai kita būtybė, netikėtai artimesnė, galbūt pažeidžiamesnė, kaip – atitinkamomis proporcijomis! – išlukštenta krevetė.

Taigi prisigretinau prie jų. Išgirdę, kad aš svetimšalis, jie iškart pasidarė malonūs, atsipalaidavo. Po kelių banalybių apie vėją, aliumininį kavos prieskonį ir – laimingas atsitiktinumas! – Ardėnų kampaniją, kurios metu žuvo vieno jų vyresnysis brolis, aš juos pakviečiau drauge išeiti į lauką, nes turiu jiems papasakoti šį tą labai svarbaus.

Lauke papasakojau jiems apie Molę, keistą naktinį jos pasirodymą, dar keistesnį dingimą čia, vidury plyno lauko, apie jos ryšius su ana trijule, apie akivaizdų šios sumišimą.

Policininkai susidomėjo. Vienas jų dėl visa ko net nuėjo perstatyti motociklo, kad užtvertų universalui išvažiavimą iš stovėjimo aikštelės. Paskui grįžo atsainiu žingsniu ir dingo kavinėje.

– Eina skambinti, – paaiškino kitas.

Kadangi nebeturėjome ką vienas kitam pasakyti, jis stovėjo nukoręs rankas. Kartkartėm pasiglostydavo smakrą. Ant mažojo piršto mūvėjo platų auksinį kažkokios slaptos organizacijos žiedą – tai man iš tiesų darė įspūdį.

Už kiek aprasojusio lango stiklo įžiūrėjau žiurkišką Bambergerio galvą – jis stengėsi įžiūrėti, kas vyksta.

Grįžo paskambinęs policininkas, švilpiniuodamas tarp dantų. Mostelėjo man.

– Kuo ji ten vardu, toji mergina?

– Molė Jang.

– Blondinė ar brunetė?

– Blondinė, blyškaus malonaus veidelio. Labai šviesios mėlynos akys.

– Pastebėjote, ji turėjo papuošalų?

– Neprisimenu. Manau, kad ne. Nors vis dėlto taip… Auksinę grandinėlę ant kulkšnies.

– Tikrai taip! – apsidžiaugė policininkas. – Ką gi, vyruti, tos merginos šiąnakt jūs negalėjote matyti!

– O! Tikrai?.. Ir kažin kodėl?

– Dėl tos rimtos priežasties, kad prieš dvylika valandų rastas jos lavonas, nusviestas į griovį netoli Dosono.

– Ką tu čia šneki? – įsiterpė kitas.

– Sakau, kad ta mergina negyva, ir jei už poros žingsnių nuo kūno nebūtų sugedęs vienas automobilis, niekas dar nieko nežinotų.

Kažkas ledinio užgulė man pečius, nors šiltas vėjas vis sklaistėsi po plynę ir nesiliovė pūtęs.

Atskleista tragedija mane sujaudino ne mažiau negu suvokimas, kad dalinausi kambariu su mirusiąja, klausiausi jos plepėjimo, abejingai stebėjau ją po dušu, o ryte apgailestavau dėl savo vakarykščio nuovargio ir – galiausiai per vėlai – jos geidžiau. Pasidalinau – kokiais burtais? – paslaptimi su šmėkla ir taip gavau iš jos žinią. Tai sužadino keistą, liguistą pojūtį, nuo kurio pyko širdis, bet drauge jis kerėjo mane savo niūriu absurdiškumu.

Mane vėl pasiekė faro balsas, besismelkiantis pro ūkus, apniaukusius man sąmonę. Jis kalbėjo veikiau sau pačiam negu man.

– Jūs negalėjote matyti tos Molės, nes tuo metu ji jau gulėjo negyva griovyje daugiau kaip už šimto mylių nuo čia!

– Suprantu jūsų nuostabą, seržante, bet vis dėlto, jeigu jos nemačiau, su ja nekalbėjau, iš kur žinočiau tai, ką žinau?

– O ką jūs žinote?

– Nagi, paprašykite tų žmonių asmens dokumentų. O aš juos pažįstu. Tuojau jums pasakysiu. Jų vardus man pasakė Molė. Blondinas ten prie baro – jos vyras, Džonis Jangas… Palaukite… Du kiti – Dinas ir Merė Bambergeriai. Visi trys susimokę prieš ją, ir ji turėjo rimtų priežasčių jų nekęsti.

– Minutėlę!

Policininkai trumpai pasitarė, paskui grįžo į kavinę, kraipydami klubus kaip jūreiviai pederastai. Turbūt leipo iš karščio su savo juodos odos galifė. Buvo tikri žaliūkai, bet kiek tuktelėję. Nužiūrėjau jų pilvus, užvirtusius ant juodo diržo su prikabintu koltu.

Pro langą mačiau, kaip įtariamieji traukia savo popierius. Vienas policininkas mostu pakvietė mane.

– Jūs teisus. Tai tikrai Džonis Jangas ir Dinas bei Merė Bambergeriai. Bet visa tai dar nieko nesako. Jie tikina, kad jūsų istorija iš piršto laužta. Kad jie keliauja trise jau keletą dienų ir kad Molė Jang vieši pas savo motiną Denveryje. Taigi ji negalėjo būti čia vakar vakare – nei Dosone, nei kur kitur…

– Jie dar sako, – pridūrė kitas faras, – kad jūs juos persekiojate, kad jie norėtų sužinoti jūsų vardą ir paduoti prieš jus skundą.

Džonis Jangas žiūrėjo į mane su neapykanta ir apstulbęs. Jo akys buvo pernelyg blyškaus mėlynumo, kaip sadisto ar povandeninio laivo vado. Bambergeris – smarkiai išblyškęs ir suprakaitavęs. Atrodė karščiuojantis ir tarsi užspeistas. Taikėsi išrėžti man kažką nemalonaus, bet žmona, nutvėrusi už rankos, jam neleido.

Iš visų trijų ji valdėsi geriausiai. Visiškai nublukinta šviesbruvė mėlynais nubalintais džinsais ir siaurais marškinukais su užrašu „Oklahoma“, išryškinančiais nedidukę jos krūtinę. Žiūrėjo į mane linksmai ir provokuojamai, lyg mano įsikišimas ją linksmintų.

Kai pakliūvu į kokią kebeknę, užsispiriu. Tai mano silpnybė.

– Tai paskambinkite į Denverį, – pasakiau farui, – kad būtų rami širdis.

Jis mąstė. Ir kuo labiau telkėsi jo mintys, tuo labiau atrodė, kad jo galva vis mažėja; bet jo nesugebėjimas suprasti augo, ir veikiai jo gera valia mano atžvilgiu virs susierzinimu. Netrukus taip ir nutiko.

– Bet jūs – svetimšalis, – šiurkščiai tarė jis man, – ko jūs kišatės?.. Galų gale jūs mane varginate!

– Nepykite, seržante… Aš papasakojau jums istoriją, kuri, maniau, jus sudomins. Jums pasirodė, kad tai verta skambučio jūsų viršininkams. Taip sužinote, kad netoli Dosono prieš dvylika valandų buvo rasta mirusi, veikiausiai nužudyta moteris. O jos vyras tvirtina, kad ji jau trys dienos vieši pas motiną Denveryje… Pagaliau tai jūsų darbas. Ir aš sakau, kad šiąnakt mačiau tą moterį, kad ji su manimi kalbėjo ir man neramu, jog ji dingo. Arba ji iš tiesų mirusi, ir aš apsisapnavau. Arba ji Denveryje, o jūsų bičiuliai iš policijos pripasakojo jums niekų. Arba ji dar čia, o mes visi – kvailiai.

Jis kasėsi galvą, žiūrėdamas į mane, paskui nukreipė žvilgsnį į Jangą ir Bambergerius. Kitas policininkas abejingai prisidegė cigaretę ir tylomis rūkė, giliai užsitraukdamas.

– Visa tai nesąmonės, – įsiterpė susitvardęs Jangas. – Nesėdėsim gi čia iki Kalėdų. Mes išvažiuojame. Šiandien dar turim sukarti gerą galą kelio.

– Minutėlę! – tariau, čiupdamas raumeningąjį policininką už rankos. – Tuojau grįšime.

Tekinom nuskuodžiau nuo kavinės prie motelio. Vėjas dar sustiprėjo, keldamas nemalonias geltonas dulkes. Buvau kupinas savikliovos, ir stambus žaliūkas, trepenantis paskui mane, pasidarė keistai klusnus.

Įžengiau į kambarį, kur nevalyva mergužėlė jau buvo nuėmusi lovos baltinius ir sumetusi nešvarius rankšluosčius į kampą. Prie mano bagažo ji sukrovė mano išmėtytus daiktus. Ir tiesiai prieš akis, ant kėdės, kabojo Molės kaklaskarė geltonais ir juodais dryžiais.

Aš įkvėpiau oro. Kai tau prieštarauja, galop imi abejoti tiesa.

– Paimkite šitą, – pasakiau farui, nesuprantančiam, ko aš taip įžūliai džiūgauju.

Įspraudžiau skarą jam į rankas, prieš tai – ir tai mane patį nustebino – švelniai įkvėpęs jos aromato.

– Ji buvo ant Molės galvos, kai ji atvyko čia vakar vakare.

Milžinas, nutaisęs apdujusio jaučio akis, paėmė šilko lopinėlį, įdėmiai jį apžiūrėjo, apvyniojo apie kumštį.

– Pakiškite tai jiems po nosim, – pareiškiau kategorišku tonu, – ir pasodinkite juos! Jus paaukštins.

– O. K.!

Jis suprato, ko iš jo tikimasi, bet tikrai ne tai, kas nutiko. Dideliais žingsniais nužirgliojo kavinės link. Stovėdamas ant savo kambario slenksčio, laukiau, kas bus toliau. Kambarinė už manęs leido vandenį tualete, paskui ėmė šveisti kriaukles.

Kai pokštelėjo šūvis, ji pripuolė prie manęs kaip pakvaišusi. Kavinės langas suskeldėjo.

Šįsyk tai jau buvo drama, nebe diskusija. Aš nustėrau. Mergina dvelkė muilu. Saulė išryškino pūkelius virš jos lūpos.

Viskas įvyko labai greitai. Nežinojau, kas šovė. Pasirodė motelio savininkas, stumdamas prieš save žmoną ir sūnų. Jie nuskubėjo slėptis į nedidelę pašiūrę prie virtuvės.

Tada pamačiau Jangą pakeltomis rankomis ir tatuiruotąjį farą, įrėmusį savo koltą jam į strėnas. Paskui kitas faras nusivedė Bambergerį, kuriam jau buvo uždėjęs antrankius. Paėmęs dešiniąją Jango ranką, prikaustė jį prie jo bendro.

Šviesbruvei visa tai, regis, atrodė juokinga. Ji stebėjo tą sceną, lyg neturėtų su tais tipais nieko bendro. Net vulgariai man pamerkė. Ir aš – kodėl ne? – atsakiau jai tuo pačiu.

Bet ūmai mane užplūdo neįvardijamas sielvartas. Dabartyje manęs nebebuvo. Manęs nedomino, kas atsitiks, nedomino tų žmonių likimas ir policininkų ketinimai. Tarytum Molės mirtis iš manęs visiems laikams atėmė kažką, ką būčiau galėjęs mylėti, ką staiga pamilau. Aš buvau įpainiotas nebe į kažkokį dienos įvykį, o į tragediją, į kurią buvo įtraukta visa mano esybė.

Vėl mačiau liūdną Molės veidelį, meilią ir jaudinančią jo išraišką, mačiau, kaip ji šypsodama raukia nosį, jos paukštišką grakštumą, kai stovėjo po dušu ant vienos kojos ir muilinosi kitą…

Man, kaip sakoma, įstrigo gumulas gerklėje, ir jau buvau bepravirkstąs. Lėtai patraukiau prie Džonio Jango, nelabai žinodamas, ką jam padarysiu. Menkai jį įžiūrėjau – lyg koks rūkas niaukė man akis.

Tačiau nujaučiau jo įtūžį ir baimę man artėjant. Tai, ką ketinau padaryti, buvo juokinga, nederama, bet man beviltiškai reikėjo ką nors išmėginti, kol jo dar neišvedė.

Buvau mandagus, nuolankus, kone maldavau:

– Ar kartais neturėtumėt kokios Molės nuotraukos? Norėčiau turėti…

Mano žodžiai nuaidėjo tyloje. Džonis dusyk niekinamai nusispjovė ant žemės, o policininkai storžieviškai nusikvatojo.

– Nuotraukos! – tarė vienas. – O kodėl ne plaukų sruogos?

Kas galėjo mane suprasti? Mąsčiau, kad teismo proceso metu žiniasklaida išspausdins daugybę nuotraukų. Be abejo, Molės. Galbūt ir mano… Galvojau apie visas Molės nuotraukas, kurios gels stalčiuose… Galvojau… Galvojau apie daugybę dalykų, susijusių su Mole ir jos nuotraukomis… Neįtikėtina, apie ką tik aš galvojau…

 

Vertė Jonė Ramunytė