Leonidui Donskiui negalėjo neskaudėti
Tokį įspūdį susidariau perskaitęs jau po Leonido Donskio mirties išleistą paskutinę knygą, taip ir pavadintą – „Man skauda“. Artėjant septintosioms mirties metinėms apie šią netikėtai anksti išėjusią, bet nepaprastai daug palikti spėjusią asmenybę išsamiai galėtų parašyti tik tas, kas nuosekliai sekė jo veiklą nuo laidos „Be pykčio“ laikų, perskaitė ne vieną knygą, dar geriau – jei pažinojo asmeniškai. Mano tekstas tegali būti į paskutinę jo knygą sufokusuotas kuklus in memoriam maestro, juolab kad kitaip kyla pavojus atkartoti kitų autorių jau išsakytas mintis. Knyga, kurioje išspausdinti 76 nuo 2010 m. iki paskutinio filosofo gyvenimo mėnesio publikuoti tekstai, bent iš dalies liudija šį turėjus itin plačią pasaulėžiūrą ir aprėpus daugybę domėjimosi bei kompetencijos sričių, kas net L. Donskį mažai pažinojusius verčia pripažinti, kad ji parašyta neeilinio plunksnos meistro ir proto. Tebūnie tai kuklus akmenukas vienam didžiausių XXI a. Lietuvos filosofų pagerbti.
Atsiminimai apie L. Donskį – dar švieži, ypač tarp jo bičiulių ir artimųjų. Nebuvau jo studentas, bet ir aš turiu kuklių prisiminimų iš gal trejeto atvirų paskaitų ir kalbų renginiuose, kuriuose teko laimė dalyvauti, kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Įsimintiniausias susitikimas įvyko besibaigiant L. Donskio europarlamentaro kadencijai, kai jis lankėsi VDU ir studentams pasakojo apie darbą Europos Parlamente. L. Donskio būta puikaus oratoriaus ir išmintingo kalbėtojo – kad ir kokia tema kalbėtų, jis visuomet rasdavo vietos aforizmams, metaforoms, literatūros ir kino kontekstams, kiekviena jo vieša kalba buvo verta užrašyti. Nors savo erudicija nepiktnaudžiavo, jo tekstus suprasdavo ne tik filosofai, kaip rašo knygos epilogo autorius Audrius Ožalas. L. Donskis ne tik formaliai priklausė Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitečiui, bet ir garsėjo kaip nuolatos keliantis žmogaus teisių suvaržymų Kinijoje ir ypač okupuotame Tibete klausimą. Neretai bambame, kad dar visai neseniai vokiečiai, prancūzai, japonai ir pietų europiečiai buvo naivūs ir nuolaidūs Rusijos klausimu, tačiau ir patys ne per seniausiai iš pragmatinių, o gal ir naivių paskatų buvome labai užsidegę ekonominių ryšių su Kinija plėtote, kliedinčių dėl Kinijos lietuviškame politikos ir verslo pasaulyje nemaža yra iki šiol. (Apie tai detaliau esu rašęs straipsnyje „Šis tas apie istorines santykių su Kinija žemumas, vertybes ir įsisenėjusią moralinę skolą“, Šiaurės Atėnai, 2022.II.4.)
Tuokart po L. Donskio paskaitos priėjau ir asmeniškai uždaviau porą klausimų. Pamenu, prisiartinęs nustebau, kad profesorius atrodė labai pavargęs ir sulysęs, – pagalvojau, negi taip gali nuvarginti veikla Europos Parlamente, kur įtemptas darbo pobūdis turėtų būti neatsiejamas ir nuo galimybių pasilepinti prabanga ir garbingų pareigų teikiamomis privilegijomis. Tas vaizdas darkart iškilo prieš akis, kai vieną rytą pasiekė žinia, kad filosofas sukniubo Vilniaus oro uoste, – tada ir jo kolegos pripažino, kad profesorių visur kviesdavo kalbėti ar rašyti neleisdami atsikvėpti – toks dažnai nepamainomas buvo. O minėto susitikimo metu man nedavė ramybės klausimas, kodėl į žmogaus teisių suvaržymus Kinijoje ir ypač Tibete vangiai reaguoja būtent tie politikai, kurie kovoja už svarbius lyčių lygybės, lytinių ar etninių mažumų teisių apsaugos klausimus (čia L. Donskis ir buvo viena iš išimčių – nes buvo pasisakęs abiem klausimais).
Apibendrinant mūsų trumpą pokalbį – L. Donskis tai įvardino žmogaus teisių aiškinimo selektyvumu. L. Donskio humanizmo esmė – žmogaus teisės yra universalija ir tuo klausimu negali būti dvejopų standartų. 2012 m. buvo pasirodęs jo straipsnis, kuriame jis labai nuosekliai griovė tiek mitą, kad žmogaus teisės yra Vakarų moralinė monopolija, tiek tikinimus, kad skirtingos tautos nusipelno skirtingų žmogaus teisių standartų. Ir įžvelgė žalą, kurią sukelia diskursas, kad iš žmogaus teisių „paketo“ galima išsirinkti tik patinkančiąsias, o kitas išmesti (su šia takoskyra L. Donskiui teko susidurti Europos Parlamente, ne tik Lietuvoje). Jam turėjo būti skaudi tokia žmogaus teisių ir laisvių gynėjais besiskelbiančių kolegų veidmainystė. L. Donskis, kurio gyslomis tekėjo ir lietuvių, ir litvakų kraujas, čia priešinosi abejingumo persmelktos ir totalitarizmo siaubų nepamenančios postmodernybės formoms, dažnoms dogmatiškų intelektualų „Vakarų kritikų“ teorijose. Pats kilęs iš kadaise pavergtųjų ir engtųjų, gynė autokratų pavergtų mažųjų teisę į laisvę. Taip teko garbė susipažinti su L. Donskiu kaip idealistu politiku ir aktyvistu.
L. Donskis buvo jautrus ir skaudžiai išgyveno blogio banalumą, jam ypač skaudėjo dėl Lietuvos ir Vakarų klystkelių, nesusikalbėjimo, blogio „išsikerojimo“ žmoguje. Filosofo dvasią apnuogina jo paties įžvalga: „Mūsų jautrumas reaguoja į tai, kas tampa mūsų egzistenciniais atliepiniais.“ O L. Donskis anaiptol nebuvo vien egzistenciniais klausimais susirūpinęs eruditas. Anaiptol – už egzistencinę dramą jį, rodos, labiau jaudino žmogiškoji drama kritinėse situacijose. Jau nuo pat „Be pykčio“ laikų jis ėmėsi socialinio reformatoriaus vaidmens – mokė kalbėtis neniekinant oponento, išlaikant pagarbą.
Deja, taip ir neišmokome susikalbėti, dažniausiai pagarbiai diskutuoti nemokame ne tik su visai priešingai, bet ir su vos kiek kitaip mąstančiaisiais. Ypač prasta padėtis internetinių portalų komentarų skiltyse, kas ne kartą liūdino patį profesorių. Tokius komentarus jis vadindavo „minties ir kalbos kloaka“. Jis rasdavo laiko padiskutuoti po savo paties straipsniais socialiniuose tinkluose, tačiau ne visi rašinėtojai buvo linkę diskutuoti. Ir dabar užmetus akį į komentarus po straipsniais visuomenei jautriomis temomis bent jau mane apima pasišlykštėjimo, svetimos gėdos ir nuliūdimo mišinys. Nes neapykanta ir blogis negali nejaudinti. Apie blogio banalumą ir skvarbumą žmogaus sieloje L. Donskis rašė šitaip: „Blogis ir niekšybė – banalūs, bet kartu gilūs ir baisūs dalykai. [...] Banalu, kai tuo užsikrečia kiti. Baisu, kai tai ateina į tave patį arba ką nors, kas tau artimas ir svarbus.“ Ir to blogio, būnant viešu asmeniu, tikiu, jam teko išvysti daug, būti liudininku proceso, kai žmogus, kurį pažįsti, iš lėto susižavi blogiu. O jei tai buvęs bičiulis ar bendražygis? Kartais tai gali būti „maži ir banalūs dalykai“, kurie „mus sugriauna“. Filosofui skaudėjo – ir dėl blogio pusėn nudreifavusių intelektualų, ir dėl pasislėpusių nuo mokslo šviesos piktų komentarų rašinėtojų. Tačiau net susidurdamas su priešiškais ir neapykantos kupinais komentatoriais jis išlikdavo humanistu par excellence: nesiimdavo skirstyti žmonių į „mes“ ir „jie“, tikėjo kiekvieno žmogaus vertingumu.
Skaitydamas knygą pasidaviau pagundai pasvarstyti, kaip L. Donskis būtų reagavęs į 2017–2023 m. realijas, dėl kurių šiame pasaulyje tapo nejaukiau ir kurių dalį jis spėjo apsvarstyti, – į Donaldo Trumpo prezidentavimą JAV, vis dėlto įvykusį „Brexitą“ (L. Donskis ir dažnas po „Brexito“ bendravęs su britais nenorėjo su tuo susitaikyti), gaivališką „Šeimų maršo“ judėjimą ir jų sukeltą rimties trikdymą per tragiškų Sausio 13-osios įvykių minėjimą, prezidento tylą vidaus politikos klausimais, kai kurių iškilių politikų labai neiškilią poziciją santykių su Kinija ir Taivano klausimu, daugelio pasaulio valstybių nepripažįstamo Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos užgniaužtą laisvės gurkšnį Baltarusijoje, perrinktą Rusijai prielankų jo namais tapusio miesto merą ir galų gale atvirą Rusijos agresiją prieš visą Ukrainą ir didesnės dalies rusų dažniausiai nebylų pritarimą šiai beprotybei arba visišką abejingumą, prisidėjusius prie Maskvos režimo dar didesnio subrutalėjimo ir pilietiškiausių rusų susodinimo į kalėjimus. Keista gadynė.
Kita vertus, racionaliai samprotaujant, reikėtų pasakyti, kad dabartiniais laikais beprotybės anaiptol nėra daugiau nei laikais, lemtais L. Donskiui gyventi (net jei kiekviena epocha turi savų slogių beprotybės formų). Kad ir kiek būtų tamsos, rasti analogijų tarp Lietuvos ir Rusijos visuomenių jei ne po 2014 m., tai bent po 2022 m. vargiai begalėtume. L. Donskis bent dviejuose publicistiniuose tekstuose, rašytuose iki 2013 m., dėl mūsų tuometės provincialios biurokratinės politikos mūsų visuomenę buvo taikliai pavadinęs Mažąja Rusija. Nors nūdien provincialumas ir ypač biurokratizmas dar nėra išgyvendinti, turime pripažinti – mastai smarkiai susitraukę. Daug pokyčių į gera – net pasaulio mastu, daugelio nuostabai, jaučiamės laiminga tauta. Juk jis iškeliavo nesulaukęs laikų, kai bus pradėta kovoti su anoniminiais komentarais, nors juos pakeis išaugęs internetinių trolių skaičius ir neišgyvendinta komentarų kakofonija. Kai Vilnius taps baltarusių politinių išeivių telkimosi vieta. Kai Berlynas (tiesa, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris dar prieš kelerius metus, būdamas diplomatijos vadovu, į Baltijos šalis ir Lenkiją žvelgė iš aukšto ir net diplomatiškasis L. Donskis buvo pasvertai jį pavadinęs šrioderistu), Paryžius ir Vilnius prabils unisonu Rusijos klausimu, o Lietuvos užsienio politika bus transatlantinių sąjungininkų giriama už principingumą ir drąsą. Kai lietuviai parodys mokantys susitelkti ir atjausti kaimyną, kurio „klėtis dega“, – karo Ukrainoje akivaizdoje tiek valdžia, tiek eiliniai žmonės visomis išgalėmis rems ukrainiečių kovą prieš okupantą. Kai Lietuva ekonominiais rodikliais beveik prisivys ES vidurkį. Kai Vilniuje vyks NATO viršūnių susitikimas (tiesa, nelabai sėkmingas, bet ir juo bent dalinai grąžinsime istorinę skolą Švedijai prisidėdami prie jos prisijungimo prie šio gynybinio bloko). Kai pagaliau bus pripažinta, nepaisant vis dar paplitusios Vakarų Europos senbuvių Rytų ir Vidurio Europos šalims rodomos nepagarbos (į tai dėmesį buvo atkreipęs L. Donskis), kad būtent mes, turintys geležinės uždangos patirties, buvome pastabesni ir reikėjo mūsų labiau klausyti Rusijos klausimu.
Neužakęs vakuumas
Tuoj bus septyneri metai, kai tarp mūsų nebėra L. Donskio. Ir jo labai trūksta. Tiek dėl to, kad ir jam skaudėjo dėl niekšybės triumfo, tiek dėl to, kad tokios antros asmenybės Lietuvoje nebus. Nors L. Donskis buvo visos Lietuvos ir iš dalies Europos filosofas (nes buvo nuoseklus ir nefasadinis Europos patriotas, net jei buvo labiau žinomas tik rumunams, saujelei Rusijos demokratų ir tiems, kurie jo kadencijos metais domėjosi europine politika), o kai kurie jo raštai net yra pasiekę Pietų Korėją, man jo labiausiai trūks Kaune, kuris taip organiškai buvo suaugęs su mano alma mater. Belieka pasidžiaugti, kad dažnam XXI a. lietuviui jį pavyko vienaip ar kitaip pažinti, kad profesorius spėjo daug parašyti ir pasakyti. Štai visai neseniai ginčijantis dėl iškilaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus paminklo Vilniuje buvo naujai surastas interviu su L. Donskiu, kuriame profesorius buvo logiškai išdėstęs savo požiūrį. Taip pat ir knygą skaitant kartais atrodo, kad tai tarytum parašyta šiomis dienomis – kas liudija fenomenalų autoriaus įžvalgumą.
Štai keletas punktų, kuriais socialinės kritikos bei komentarų viešojoje erdvėje pasigendu labiausiai ir kurie itin rūpėjo profesoriui L. Donskiui:
1. Atgrasių modernybės formų kritika. Noras dalintis intymiausiais dalykais internete ir troškimas vieniems apie kitus viską žinoti – vystantis informacinėms technologijoms tai kelia iššūkius duomenų privatumui ir prielaidas blogiausiems scenarijams, kaip iš britų distopinio televizijos serialo „Juodasis veidrodis“. Galbūt norėdama viso to išvengti visuomenė turėtų atsisakyti žinoti viską apie visus. Kaip rašė L. Donskis, gerbiant žmogų privalu nubrėžti ribą, už kurios turėtume nebesidomėti.
2. Kovido pandemija išryškino mūsų visuomenės nemažos dalies polinkį į sąmokslo teorijas. L. Donskis teisingai būtų pakartojęs, kad tikrovės pojūčio nebuvimas kyla ne tiek iš visuomenės įgūdžių tikrinti informaciją, kiek iš vis dar suardytų žmonių ryšių, noro konstruoti paralelines tikroves. Kiek dar laiko reikės tam, kad visuomenė išmoktų gyventi ir domėtis tikrove, pripažindama ir įsisąmonindama šiosios dvilypumą?
3. L. Donskis labai kritikavo besielę aukštųjų mokyklų reformą, universitetų krepšelizaciją ir sutankinimą, pasisakė už asmenybę ugdančią, o ne darbo jėgos fabriko funkcijas atliekančią aukštojo mokslo sistemą. Aukštojo mokslo klausimu viešojoje erdvėje lyg ir įsivyravo tyla.
4. Nuosekli ir todėl adekvati Rusijos valstybės ir visuomenės kritika. Čia mums kyla pagunda išjuokti suzombėjusius ir / arba viskam abejingus rusus. Kad ir kaip maga – vadinti visus okupantų rusų karius orkais yra primityvu, taip nužmoginama ir suprimityvinama blogio drama. Viešoji erdvė Rusijos karo metu veikiausiai atrodytų kiek kitaip, – pasak L. Donskio, „smurtui ir cinizmui“ kultūra netrukdo, – labai sunku rusus, tarp kurių būta ir yra daug itin šviesių protų, net jei dažnai jie nebuvo ir nėra panaudojami geriems tikslams, prilyginti J. R. R. Tolkieno fantastiniuose romanuose aprašytai brutaliai orkų rasei. Tai galbūt ir yra didysis rusų tautos tragizmas, kurio nei mes, norintys nutraukti visus saitus su rusų kultūra, nei juolab dauguma rusų nėra įsisąmoninę.
5. L. Donskis turėjo daug vizijų, kokia turėtų būti miestų plėtra. Viešojoje erdvėje turėtų būti daugiau kokybiškų diskusijų apie trinkelizaciją, miestų kovą prieš brandžius medžius, žalius plotus, netvarią daugelio naujų mikrorajonų plėtrą, kai kurių politinių veikėjų sėjamą baimę darnaus judumo klausimu.
Įdomus atradimas knygoje man ir turbūt ne tik man – kad L. Donskis buvo aistringas futbolo mėgėjas – grynas Albert’o Camus sielos bičiulis! Atskirų ovacijų nusipelno meistriškai aprašyti devynių politikų portretai, kuriuos buvau skaitęs anksčiau, bet buvo proga prisiminti.
Netikėti pėdsakai Klaipėdoje ir optimizmo liepsnelė
Dar vienas netikėto susitikimo epizodas – pernai Klaipėdoje važiuodamas miesto autobusu išgirdau stoteles pristatančio L. Donskio balsą. Turbūt nedažnas klaipėdietis žino, kad L. Donskio balsas išsaugotas viešajame transporte – 2008 m. viešoji įstaiga „Klaipėdos keleivinis transportas“ buvo pasirinkusi L. Donskį kaip vieną to meto žymiausių klaipėdiečių būti stotelių pranešėju. Paskui ilgą laiką L. Donskio įgarsintas įrašas nebuvo naudojamas, kol 2022 m., rodos, grąžintas į kelis maršrutus. O, kad girdimas balsas suveiktų ne tik kaip informacija apie maršrutą! Kad bent nesąmoningai primintų mums, kaip diskutuoti be pykčio.
Pabaigoje – aktuali citata apie blogį: „Optimizmas [...] yra tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi – tai neilgam).“ Tačiau kol šis optimizmas pasiteisins, negali neskaudėti aplink matant tiek daug niekšybės ar tiesiog kvailumo. Ir L. Donskiui, žmones mylėjusiam jautriam ir atviram humanistui ir istoriniam optimistui („viskas kada nors bus gerai – tik to nesulauksiu“), visa tai matant negalėjo neskaudėti. Prie istorinių optimistų deduosi ir aš, nors ir pripažįstu, kad Šekspyro 66 sonetas („Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota, – / Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą, [...] // Kaip pataikauja Gėris nebylus / Išpuikusios Niekšybės despotijai…“, vertė Aleksys Churginas) vis dar lieka aktualus (tuo Šekspyras ir unikalus, kad sukūrė visąlaik tiksiantį sonetą).
Perskaitęs šią knygą įsitikini – mums labai trūksta L. Donskio viešojoje erdvėje, jo gilių įžvalgų, papildytų taikliomis literatūros ir kino citatomis, ir jo aristokratiškos laikysenos diskutuojant su kitaminčiais („Aristokratiškai kalbėti [...] – niekada negąsdinti žmonių, nieko nekarikatūrinti ir nepašiepti, išskyrus savo ydas“). Svarbiausia – šio aristokratiškumo pažado L. Donskis visada laikėsi, dar tais laikais, kai pagarba kitaminčiams buvo apskritai neįprastas reiškinys. Ne veltui po mirties jis buvo ne vieno apibūdintas kaip dialogo žmogus. L. Donskis niekada neišjuokė, nepašiepė net idėjinių oponentų, net tų, kurių panieka kitiems ir kitokiems, valstybei ir demokratijai jį tikrai turėjo žeisti.
Vasarą dėstytojai paprastai ilsisi nuo studentų. Į dėstytojo profesiją profesorius žiūrėjo itin atsakingai, nors su menkystės formomis jam teko susidurti ir akademiniame pasaulyje – kaip byloja vienas jo tekstų knygoje. Niekada nebuvau sutikęs L. Donskio kitaip nei kaip studentas. Dabar pats dėstau, bet skaitydamas leidau sau įsivaizduoti, lyg būčiau klausęsis jo paskaitų buvusioje VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto auditorijoje Gedimino gatvėje. Daugeliui iš mūsų būtų pravartu pastudijuoti (galbūt ir iš naujo?) L. Donskio tekstus. Tikiuosi, ten, anapus būties, jis pagaliau gali palaimingai džiaugtis iškiliausių žmonijos protų draugija, įskaitant tuos, kuriuos vis cituodavo. Ir dėl kurių jam niekada nebeskaudės.
