Literatūra / Vertimai

2023 08 04

Karo padėtis

Šiais metais išleista antologija „Karo padėtis“, sudaryta iš penkiasdešimties žymiausių Ukrainos rašytojų, poetų, žurnalistų, visuomenės aktyvistų, karių tekstų, parašytų prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Įžangą parašė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas.

„Šiaurės Atėnuose“ publikuojami autoriai – tiesioginiai karo dalyviai.

Artemas Čapajus (tikr. Anton Vodianyj, g. 1981) – rašytojas, vertėjas, reporteris, keliautojas, aštuonių knygų autorius, ne kartą pelnęs BBC Ukrainos metų knygos premiją. Donbaso karo reporteris; su kolegomis žurnalistais Jelena Sergackova ir Vladimiru Maksakovu yra išleidę įvykius po Euromaidano, Krymo aneksiją ir Donbaso karo pradžią aprėpiančią reportažų knygą „Trijų raidžių karas“ (2015). Nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Artemas Čapajus tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

Julija Pajevska (Taira) (g. 1968) – ukrainiečių dizainerė, keramikė, aikido meistrė, Rusijos ir Ukrainos kare savanorių greitosios pagalbos korpuso „Tairos angelai“ įkūrėja. Ji tapo drąsos ir pasiaukojimo simboliu, kai 2022 m. kovo 16 d. buvo Rusijos paimta į nelaisvę, vykdama suteikti pagalbos sužeistiesiems per oro antskrydį Mariupolio teatre, o vėliau, 2022 m. birželio 17 d., išlaisvinta. Pajevska tarnavo kaip savanorė medikė per 2013 m. Euromaidano protestus, o 2014–2018 m. – kaip taktinės medicinos instruktorė fronto linijose Donbase, kur „Tairos angelai“ išgelbėjo šimtus civilių ir karių gyvybių. Už karinę tarnybą ji yra gavusi daugybę Ukrainos ir užsienio šalių apdovanojimų ir garbės ženklų. Sacharovo premijos laureatė.

Valerijus Puzikas (g. 1987) – menininkas, rašytojas, režisierius, scenaristas, keliolikos knygų ir dokumentinių filmų autorius. 2015 m. sausį savanoriškai išvyko į frontą, dalyvavo kovose Donbase kaip Ukrainos „Dešiniojo sektoriaus“ bataliono karys. Šiuo metu tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.

ARTEM ČAPAJ

Už kieno pečių

Intelektualai, hipsteriai, menininkai, „sėkmingi“ žmonės ir žurnalistai yra įdomiausi kariuomenėje tarp intelektualų, hipsterių, menininkų, „sėkmingų“ žmonių ir žurnalistų. Iš „neeilinių“ karių imami interviu, jie rašo esė, filmuoja vaizdo pranešimus, reflektuoja, aprašo savo patirtį ir perteikia karo realybę. Tačiau visi jie / mes atstovaujame tik kareivių mažumai. Didžioji dauguma karių kaip visada lieka nereprezentuoti, nebylūs ir neturintys savo balso.

Sania pirmą kartą per šešis mėnesius atvyko atostogų, į užnugarį. Šeši mėnesiai fronte. Jis kalbėjosi su manimi tik todėl, kad abu esame uniformuoti. Kol karas nesibaigė, negaliu papasakoti visko, ką jis pasakoja. Kad nepadaryčiau „žalos ginkluotųjų pajėgų įvaizdžiui“, kaip tai vadinama Viešosios komunikacijos doktrinoje. Sania yra maždaug penkiasdešimties metų, lieknas, su pleišto formos barzdele. Jis dirbo Europoje, grįžo namo iškart po Rusijos invazijos ir įstojo į teritorinę gynybą, kad „šitie py***ai iki čia neateitų“. Sania turi negalią, bet chaotiškomis vasario dienomis, žinoma, niekas to netikrino, o jis, žinoma, apie tai nepranešė. Netrukus iš savo srities atsidūrė „nulinėje zonoje“. Kiti nešioja jo neperšaunamąją liemenę, nes jam neleidžiama sunkiai kelti.

– Sunkiausia, kai tenka pirmą kartą šauti į žmogų. Iš arti. Jis priešais tave žemę bučiuoja, graužia tą žemę, verkia, kad nenorėjo kovoti, kad sutinka su viskuo, tik kad liktų gyvas…

– Ar daug teko nužudyti? – ir prikandi liežuvį.

– Kvailas klausimas…

– Atleisk.

– Kvailas klausimas. Atleisk. Atleisk. Atleisk… – jo akys pritvinksta ašarų.

– Dovanok.

– Dovanok… Niekada to neklausinėk. Niekas tau nepasakys.

Ketini jam pasakyti, kad norėtum vieną jų nužudyti, bet supranti, kad tai būtų dar kvailiau. Čia tik tavo vaizduotė. Tu nežinai. O jis žino.

– Aš nemiegojau mėnesį. Mėnesį… Viešpatie, atleisk man, nusidėjėliui… Vos užmiegu, matau jo akis. Štai dabar namie… kambarin katė įeina, aš pašoku. Tokie pat žmonės kaip mes… – jis vėl sukūkčioja. – Užsiundė juos ant mūsų kaip šunis… Jis graužė žemę, dievagojosi, žegnojosi… O jei ne aš jį? Teks kitiems vaikinams? O tada atvažiuoji, ir tavęs klausinėja. „Ar daug teko?..“

– Atleisk.

– O kiti mano, kad esu tiesiog trenktas. O dar kiti, – jis sukanda dantis, – sako, kad esu uždarbiautojas. Bl**t, uždarbiautojas, bl**t!!! Tai pasikeiskim vietom! Aš tau atiduosiu visus savo pinigus, visus, visus, visus – ir iš ten, ir Vokietijoje uždirbtus. Keiskimės.

Sėdi priešais žmogų, kuris žudė. Liežuvis neapsiverčia pasakyti „žudikas“, nes tai netiesa. Žmogus, kuriam teko žudyti. Štai jis už pusės metro nuo tavęs. Ir tu žinai, kad jis nužudė, ir myli jį, myli taip stipriai, kad jauti tuos hormonų pliūpsnius, oksitociną ar ką ten, jauti energijos srautą, kuris eina iš tavęs į jį, ir nori jį apkabinti, bet bijai, bijai jį paliesti, nes jis dėl katės naktim pašoka, bijai jį paliesti, nes jūs juk vyrai. Bijai apkabinti, nes bus dar kvailiau.

– Pasimaišiusių vaikinų jau būta. Leiskit juos bent trumpam namo! Manęs neleiskite, aš jau senas, o jaunuosius paleiskite. Turime tokį vaikiną, kultūristą. Padarėme jam skersinį, sakom, išsikrauk sportuodamas. O jis: „Aš prisitraukiu – Halia! Halia priešais mane! Nusileidžiu – nėra. Prisitraukiu – ir vėl Halia!“ Kaimyninė kuopa turėjo guminę bobą. O mes juk vandens neturime. Pusantro litro per dieną – ir atsigerti, ir nusiprausti, ir dantis išsivalyti, ir kojines išsiskalbti, ir apatinius. Žodžiu, dėl tos bobos. Duosime, sako. Pinigų nereikia. Tik po savęs išplaukit. Kad triperio nepasigautume. Ir vaikinai ėmė! O vienas sako: „Fui. Ar aš durnas? Geriau į krūmus nueisiu, porą kartų pasmaukysiu – ir tvarkelė.“

Sania – vienas iš daugybės. Visi turi savo istoriją, ir kiekviena jų unikali. Tačiau padauginta tūkstančius, dešimtis tūkstančių kartų. Šiems žmonėms nepasiūlys duoti interviu. Net jei bandys, jie nedaug tepapasakos. Arba tylės, nes civiliai jų nesupras. Arba negalės apibūdinti savo patirties ir išgyvenimų. Jie neįvilks savo jausmų į tinkamus žodžius. Neparašys esė.

Mums lengviau užjausti panašius į mus. Straipsniuose ir interviu dažnai girdime apie „hipsterius, IT specialistus, inteligentus kare“. Tuo metu dauguma karių yra žemdirbiai, statybininkai, vairuotojai, prekybos centrų apsaugininkai, padavėjai, kombainininkai, kalnakasiai, santechnikai ir turgaus prekybininkai. Priklausomai nuo regiono, bet maždaug taip.

Daugelis jų nėra pratę pasisakyti. Turiu įprotį: paprašytas rašau trijų puslapių esė – išimtinai apie motyvaciją stoti į kariuomenę. O po pusmečio vienoje kuopoje tarsi „savas“ klausinėju bendražygių apie tą patį ir užrašau pažodžiui, tačiau gaunu labai trumpus atsakymus:

– Aš tiesiog negalėjau būti ten (užsienyje). Čekai man juk pasakė, kad Ukraina bus sutriuškinta per dvi savaites. O kai pasakiau, kad laimėsime, paklausė, ko prisirūkiau.

– Kaip savo vaikams į akis žiūrėsiu? Kaip į akis žmonėms, savo vaikams žiūrėsiu? Mano šalis kariauja, ką turėjau daryti?

Arba tiesiog:

– Iš nieko neveikimo, – ir gūžteli pečiais, juokiasi. (Pastarasis iš visų jėgų stengiasi persikelti iš užnugario į priešakinę liniją.)

Kažkas primelavo žmonai, kad eina šaukimo, o pats kažin kur nusidangino. Kažkas gal rado prasmę toli nuo šeimos problemų. Jau kariuomenėje kažkas bando atsisakyti privalomo skiepijimo, nes tiki sąmokslo teorijomis. Kai kurie negali sugyventi su savo vadu. Kažkas yra buitinis homofobas (prisiminkite, kaip kariškiai dažniausiai vadina rusus). Kažkas nekenčia valstybės kaip tokios ir negali paaiškinti, kas jį skatina, bet jis veikia. Veikia. Visi šie žmonės veikia.

Taigi daugiausia už visų šių neintelektualų, nemenininkų, visiškai paprastų unikalių asmenybių, kurios viešai neišreikš savo nuomonės, – už jų pečių yra Ukraina.

Ir galbūt – pasaulio ateitis.

JULIJA PAJEVSKA (TAIRA)

Šaukinys „Fašas“

Kada nors visas šis pasaulis subyrės į atomus ir išnyks visiškoje tyloje, o tada mūsų viso gyvenimo reikalai nebeturės prasmės.

Bet kol pasaulis egzistuoja, kiekvienas mūsų veiksmas, valia ir net mintis daro įtaką įvykių eigai ir keičia ateitį.

Vadinasi, kiekvienas iš mūsų gali keisti istoriją.

Žinai, tai buvo juoda diena.

Bet prieš tai buvo ilgi tavo nepriekaištingos tarnybos metai.

Kai tada paliečiau tavo pirštus, pabalusius ir šaltus, sustingusius amžiams, vienintelis dalykas, kurio neįstengiau padaryti, – pravirkti…

Tavo pasaulis išnyko.

Visados, atsidūrusi šalia mirties – labai arti – ir užspaudusi akis, praradusias gyvybės spindesį, jaučiu, kaip už plonos uždangos, kurioje tuo metu atsidūrė žmogus, žūsta visa jo gyvenimo kurta visata.

Kas kartą pasąmonėje įtempiu raumenis, tarsi tikėčiausi, kad viskas aplink mane: Azovo krantas, blindažas, reanimobilio vidus ar tiesiog ligoninės sienos – subyrės į dulkes, oras sprogs, o pasaulis liausis egzistavęs.

Galbūt tai ir vyksta, bet savo uždangos pusėje mes to nematome. Nebent jautrūs žmonės išgirsta tos katastrofos aidą…

Iš tiesų čia niekas iš esmės nesikeičia: kas nors išpažįsta meilę, kas nors duoda įsakymą sunaikinti miestą, kas nors gimsta, o kas nors miršta – lygiai taip, kaip tu tada mirei.

Tu sakei, kad nepaliksi Paazovės.

Jokiu būdu.

Kad mirsi čia.

Ties šiuo ruožu.

Jeigu kas – tu tiesiog atsigulsi ant šios žemės ir sustiprinsi ją savo valia ir krauju.

Amžiams.

Taip ir atsitiko.

Vienintelis dalykas, dėl kurio galėčiau tau papriekaištauti: tu nesirūpinai savo sveikata.

Na, nebent dar piktu ir labai juokingu vatinių bobučių paerzinimu iš kaimų ties fronto linija, kai gabenai jas į Mariupolio ligonines, kad išgelbėtum nuo užleistos pneumonijos, arba kai pats jas gelbėjai skeveldrų nusiaubtuose jų namuose. Visados stebėjaus, koks stebuklas išsaugoja tuos trobesius ir kaip išgyvena tos senučiukės.

Namai priminė jų šeimininkes: kai kurie jų taip pat buvo kiauru stogu. Ir užsispyrę: stovėjo nepaisydami priešo apšaudymų ir šildė savo ne mažiau užsispyrusias gyventojas, nepanorusias palikti mirčiai pasmerktų kaimų.

Taip, Paazovės bobutės užsispyrusios.

Tu taip pat, broleli.

Tu taip pat.

Tavo prigimtis – tavo žemės dvasia.

Šių stepių su ašuotėmis ir aguonomis.

Sniego pusnimis ir neišbrendamu pavasario purvynu, kai riebus juodžemis kimba prie padangų ir visais būdais stengiasi užgrobti 8,1 litro talpos amerikiečių automobilių pramonės stebuklą, praryti jį, paslėpti giliau štai aname kanale, slėptuvėje, nors niekas nežino, kam Paazovės stepei reikalingas didžiulis visureigis…

Savo užsispyrimu galėjai laikyti visą frontą, ir kartais man atrodydavo, kad būtent taip ir vyksta.

Pavasaris jau žvilgčiojo pro šaltį.

Šešėliai tįso saulėje, kaitinančioje ir platinančioje spragas užsigulėjusiame sniege.

Abipus kelio išlikusių medžių viršūnėse netrikdomi ir susikaupę tupėjo plėšrūs paukščiai.

Jie atkakliai laukė grobio, ir kraujo troškulys tarsi skambėjo skaidriame šaltame ore.

Tai buvo fiziškai apčiuopiama.

Savaitę prieš tą dieną nusprendėme apvažiuoti pozicijas, kad patikrintume evakuacijos kelių pravažumą po gausaus snygio.

Į vado namus atvykome anksti.

Išvakarėse iškritęs sniegas išryškino liniją tarp dviejų priešinimosi armijų, ir vadas buvo laimingas nelyg vaikas, iškėlęs maviką* ir stebėdamas per naktį atsiradusius takelių nėrinius, šviežias provėžas ir naujus šiukšlynus priešo pozicijose.

Priešai nervingai blaškėsi užvertę galvas ir pliekė į baltą dangų kalašnikovais, neskaičiuodami šovinių.

Stebėdamas vaizdo įrašą, vadas neįstengė nuslėpti šypsenos po tvarkinga rusva barzda su gražia žile.

Kuo daugiau laksto kvaileliai, tuo aiškesnis jėgų ir išteklių dislokavimo vaizdas.

Jis jau kažką sugalvojo.

Mūsų vaikinai tvarkingai sėdi atraminiuose įtvirtinimuose, o sniegas aplink nepriekaištingai švarus. Tarsi pozicijos būtų visiškai tuščios.

Fronto linijoje tyla.

Pernelyg tylu pas mus.

Kai taip ramu, pradedu nerimauti.

Pasišildę pas vadą, išvažiavome atgal: nepalikome šviežių vėžių, kad neišduotume pozicijų.

Nuvažiavome į bazę.

Jau šildėmės prie krosnies ir mėgavomės reto gerumo internetu, stabilia elektra ir skania kava, gauta dovanų iš Romos bendruomenės, ir radijo stotelė pranešė kodą.

Iškvietimas – ir ilga kruvina darbo diena. O tada valėme kraują automobiliuose ir džiaugėmės, kad visus atgabenome gyvus.

Atbuvome ataskaitinį susirinkimą, išgėrėme dar kavos, peržiūrėjome medicininę įrangą, ir tu išvykai į savo atraminį punktą, pamiršęs naujutėlį peilį ir pirštines.

Planavau tuos daiktus tau atvežti kitą dieną pakeliui į Mariupolį.

Bet kitą dieną tavęs jau nebebuvo.

Ryte tavo telefonas nebeatsiliepė.

Puolėme į automobilius.

Karas išgėrė tave ligi dugno.

Visą tavo skausmą, meilę, atsidavimą, susikaupimą. Visus tavo gyvenimo metus, tavo patirtį, tavo užsispyrimą.

Tavo pasaulis sprogo ir subyrėjo į tūkstančius jausmų, prisiminimų ir vilčių.

Ilgai sėdėjau palei kūną, šaldama iki kaulų smegenų, laukiau evakuacijos…

Varčiau dienoraštį, kurį visus tuos metus kruopščiai pildei. Žurnalą apie išgelbėtas gyvybes, išgelbėtus likimus, išgydytas sielas.

Tik savęs tu neišsaugojai.

Peržvelgiau tau brangius daiktus.

Tavo vaistinėlę.

Šilčiausius prisiminimus.

Tavo beprotiškiausius herojiškus poelgius.

Neįstengiau pravirkti.

Tik kartojau: „Na, kaip, sakyk, galėjai palikti pozicijas?“

Kodėl nepranešei?

Mirtis man, apimtai nevilties, neatrodė pakankamas atpirkimas…

Negaliu verkti ir dabar.

Viskas, kas man po tavęs liko, – tai tavo peilis, kuriuo taip džiaugeis, kaip vadas šviežiu sniegu tąryt, ir kurį palikai mano pozicijoje, kai leidais į kelionę, tapusią tau lemtinga…

Ir pirštinės, kurios vėliau sudegė viename iš mūsų evakuacijos automobilių per Mariupolio apgultį.

Na, ir atminimas. Ir dėkingumas visam gyvenimui už pamoką eiti iki galo, nepaisant nieko laikytis savo.

Tu likai savo žemėje.

Ihoris Nadolka.

Šaukinys „Fašas“.**

*Turimas omeny dronas „DJI Mavic Pro“, skirtas filmuoti.

** Ihoris Nadolka žuvo tarnybos metu fronte. Jis priklausė 129-ajam atskirajam žvalgybos ir 18-ajam atskirajam motorizuotajam pėstininkų batalionams. Keturios kontūzijos. Pastaruosius dvejus metus jis buvo „Tairos angelų“ savanoris paramedikas. Ihoris Nadolka suteikė pirmąją pagalbą ir išgelbėjo keturis šimtus karių ir civilių.

VALERIJ PUZIK

Po okupacijos

Aplinkiniai kaimai pilki. Namai sugriauti. Nesprogusių raketų uodegos kyšo juoduose išdegusiuose laukuose. Po rusų okupacijos neliko tiltų. Pakelėse – automobilių ir šarvuotosios technikos metalas. Važiuojame per gyvenvietes. Vienas po kito kontrolės postai. Pilki laukai. Mūsų pikapas sustoja prie kraterio, kurio centre civilinis automobilis. „Nuvažiuok nuo kelio, apylanka štai ten.“ Rudis išsuka vairą. Prieš akis dar trys valandos. Ryšio nėra. Per šias vietoves juda tik kariškiai. Kuo toliau važiuoji, tuo mažiau vietinių gyventojų. Jų beveik nėra. Per pastarąją valandą matėme tik senelį prie kelio, moterį su skarele ir elektros linijų remontininkus. Vis daugiau kiškių, fazanų, pelėdų ir vanagų. Kaimai tamsūs. Namai be stogų. Langai užkalti lentomis. Nuvirtę stulpai. Jų liekanos ramsto pilką dangų. Čia buvo rusai.

●

Greičiau nusimesti neperšaunamąją liemenę ir įlįsti į miegmaišį. Bet ne, pirmiausia išgersiu arbatos ir bent šio to užkąsiu.

Iš nuovargio maudžia nugarą. Mano keliai – spyruoklės. Gelia ir kaista pirštų galiukai.

Gyvename sukrypusiame trobesyje pasišviesdami žibintais ir tranšėjinėmis žvakėmis.

Dar šiek tiek malkų į krosnį. Dar šiek tiek šilumos. Dar šiek tiek iki šios dienos pabaigos ir, tikiuosi, – iki ateinančios pradžios.

●

Norėčiau parašyti sausai ir abstrakčiai, nesileisdamas į jokias konkrečias istorijas. Bet štai jau minėtas senelis: jis Savąją, kaip pats sako, palaidojo vasaros pabaigoje. Pražudė mina. Pats ją išnešė iš pievos. Paskui nugabeno į kapines. Buriatai iš jo juokėsi ir baksnojo šautuvais. Kaimynas duobę padėjo iškasti, bet vėliau jį išsivežė, ir daugiau niekas apie jį negirdėjo.

Senelis lanko jos kapą. Kartais stoviniuoja atokiau. Kartais sėdi. Šį kartą, regis, jis vėl Ją lankė.

Jos vardas buvo Marija.

●

– Ratas vis dar ten.

Pravažiuojame vietą, kur neseniai sprogo automobilis.

– Vaikinams pasisekė, jei galima taip sakyti. Gyvi. Abu patyrė įvairaus laipsnio kontūziją. Prašoko dideliu greičiu.

Daug vietovių čia užminuota, beveik kiekviename sklype yra artilerijos amunicijos. Rusai paliko galybę atotampų. Visur išmėtyti „lapeliai“, todėl reikia vaikščioti tik patikrintais maršrutais. Bet žemė vis tiek išpurena nemalonių „siurprizų“. Net ten, kur, atrodo, viskas patikrinta.

●

Dienos slenka monotoniškai, skendi rutinoje. Mano rankos kvepia mazutu, paraku ir degalais. Drabužiai atsiduoda dūmais, lūpos sutrūkinėjusios. Kūnas nualintas, chroniškai stinga vitaminų, namų ir šeimos. Trūksta tų mažmožių, buvusių prieš plataus masto invaziją. Karas – nepaprastai sunkus darbas, ties fizinių galimybių riba. Artimųjų balsai telefone yra tarsi švyturys, šviesa ir gaudesiu pralaužiantis audrą. Artimųjų balsai – šviesa tunelio gale.

●

Koks gyvenimas po okupacijos?

Mokykla visiškai sugriauta, biblioteka virto nuodėguliais.

Saulėgrąžos nunarino juodas galvas.

Kaimuose, kuriuose gyvena žmonės, vaikai bėga į gatves ir sveikina Ukrainos karius.

Kai matai vietinius vaikus, viduje viskas susigūžia. Jie lydi akimis mūsų automobilius.

Žmonės stengiasi šypsotis. Tačiau ne visada pavyksta. Rodos, dangus užgulė jų pečius. Rodos, visas žemės sunkis spaudžia juos debesimis.

Gniuždo ir mus.

Visus.

Nesirenka.

Kažkur prijungtos prie generatorių dirba parduotuvės. Dažnai prireikia kelių valandų, kad pasiektum artimiausią.

Karas iš čia niekur neišėjo ir dar ilgai nesitrauks. Teritorijos išlaisvintos iš okupantų, bet karas tebėra visur. Jis driekiasi pilkais rūkais, tirštai užkloja gyvenvietes taip, kad nė saulės nesimato. Sniego likučius nuplauna lietus. Ši žiema nėra žiema.

Naktimis girdisi sprogimai. Jų aidas sklinda dešimtis kilometrų po neįtikėtinai gražiu žvaigždėtu dangumi. Dieną…

Bambt!

Aštuonerių berniukas vienas žaidžia kieme futbolą.

Jis muša kamuolį į kulkų suvarpytus vartus. Iškelia rankas kaip Messi. Džiaugiasi ir žvalgosi aplinkui, tarsi jį stebėtų visas stadionas.

Važiuojame pro šalį. Stebime jo žaidimą. Daigo širdį.

Rudis sustabdo automobilį:

– Maradona, eikš čionai, – ir duoda jam šokoladuką.

●

Vis dažniau išgirstu skirtingų žmonių pasakojimą apie šulinį, į kurį buvo įmesti pagrobti civiliai ir belaisviai. Šulinys, kurio niekas negali rasti. Jis yra kažkur čia, apylinkėse. Šiame rajone.

Pagaunu save galvojantį, kad maniškio seneliuko kaimynas, kurį minėjau, yra jo dugne, šaltame vandenyje, tarp kitų dingusiųjų be žinios. Jis yra toje vietoje, kurią vadina šuliniu.

●

Ant dujinės viryklės kaista virdulys. Žibintuvėlis blausiai apšviečia kampą. Virš stalo kabo rankos piešinys. Jos centre mėlynai ir geltonai nupiešta širdis. Tai mergaitės, parašiusios šiuos žodžius, ranka:

„Sveikas, kary!

Aš – Nastia.

Siunčiu tau dalelę savo širdies, lai mano dalelė saugo ir gina tave mūšyje.

Linkiu tau sveikatos, tegul priešo kulkos ir raketos tave aplenkia, o saulutė sušildo.

Tesaugo tave Dievas.

Ačiū už viską.

Tikiu mūsų Pergale.

Mes didžiuojamės jumis.

Grįžkite namo gyvi.“

●

Ir sapnai.

Noriu spalvotų sapnų, bet jų nėra.