Kalinauskaitės ir visų mūsų baltieji pasakojimai
Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. Romanas. V.: Tyto alba, 2023. 203 p.
Šiemet išleista Danutės Kalinauskaitės knyga „Baltieji prieš juoduosius“ yra jos pirmasis romanas, ir todėl kone kiekviename jai aptarti skirtame tekste ar renginyje būna diskusijų dėl žanro: kodėl romanas, ar tai tikrai romanas, gal geriau būtų buvęs ne romanas. Šią knygą aptarinėjome Kauno literatūros savaitės knygų klube, labai įdomiame nebe pirmame ir gal ne paskutiniame renginyje, kuriame, autoriams negirdint, trys žmonės apkalba tris pasirinktas knygas. Po renginio kurį laiką vis grįždavau prie atskirų knygos fragmentų, o dar labiau prie to, ką jie sako apie ne tik knygoje vykstančius procesus – apie pasakojamus atsiminimus, apie šeimas, gimines ir jų naratyvinį pagrindimą.
Dar iki šio renginio susidūriau bent su dviem nuomonėmis, kad rišlaus siužeto Kalinauskaitės romane nėra, kad jis nevientisas, kad į jį sudėtos atskiros, nelabai susijungiančios neva vienos giminės istorijos. Taigi ne. Knyga yra vientisa, jos kompozicija yra pagrįsta ir aiški, o knygos veiksmas (ar greičiau vyksmas) gali būti apibendrinamas dviem žodžiais: miršta mama. Skamba skystai, žinau. Žodis „mama“ yra sentimentalizuotas tiek, kad bemaž visada, kai jis ištariamas viešumoje, padvelkia egzaltacijos dirbtinumu. Todėl parodyti, kas vyksta sąmonėje mamos egzistencijai nykstant, besibaigiant ir tik pasibaigus, pavaizduoti būtent tokio ryšio ir visos jo steigiamos metafizikos praradimą yra bemaž neįmanoma, neįpuolant į įvairiausias klišes, nepasiduodant šabloniniam graudinimui. O štai Kalinauskaitei tai pavyksta.
Mirtis tik dienraščių antraštėse tampa įvykiu; šiaip ji yra procesas – ilgas sunkus fizinis ir dar ilgesnis, dar sunkesnis emocinis procesas. Ypač artimojo mirtis. O mirtis žmogaus, kuris kūniškai ir nepasirenkamai pririša mane prie praeities, prie to, ką patyrė ankstesnės kartos, yra procesas, vykstantis vieną ar galbūt kelis kartus gyvenime. Pati ši jungtis yra ypatinga, net nepaisant to, ar emocinis ryšys su mama arba tėvu yra (buvo) geras, ar vidutinis, ar siaubingas. Tėvas ar mama, be to, visai nebūtinai turi būti biologiniai, kad per juos rastųsi jungtis su keliais šimtais metų iki manęs. Vienintelė tam reikalinga jų savybė yra buvimas žmonėmis – galėjimas kalbėti ir kartais, visiškai nesvarbu, kokiu būdu ir kokia kokybe, ką nors pasakoti.
Ir štai ši jungtis traukiasi, eižėja, sutrūkinėja ir pasibaigia, savo paskutiniuose etapuose itin ryškiai, tarsi iš kraterio, išmesdama keistas, mumifikuotas istorijas. Praeitis, anksčiau buvusi tvarkingai ir patikimai sandėliuojama motinos ar tėvo guviuose protuose, saugiai užklota jų kasdienių rūpesčių, ima gabalais, – naratyviniais, nes jokiu kitokiu pavidalu mes praeities neturime, – atitrūkti nuo įsivaizduotos, bet iš tikrųjų niekada nesuvoktos visumos ir stoti priešais groteskiškais pavidalais.
Tai yra iš lūpų į lūpas perpasakotos, tobulintos ir nuolatos keistos istorijos, kartais – didesnėje kompanijoje, kartais pašnibždomis tik pačiam artimiausiam ir patikimiausiam žmogui. Jos paryškintos, nes sufokusuotos į kažką, apie ką klausantis gniaužia kvapą. Jos kuria emociją ir įspūdį, o ne dokumentiškai saugo detales. Jos netyčia ar tyčia skolinasi detales iš kaimynų istorijų, su jomis supanašėja, kurdamos vienas kitą suprantančiųjų bendruomenes.
Šie pasakojimai, o tiksliau – perpasakojimų perpasakojimai, tarpusavyje nesijungia, neįsirašo į tautos nei valstybės praeitį, jos nepapildo faktais ir neužpildo patirtimi. Taip, jie dažnai turi tą užstalėje (kuri kažkodėl įsivaizduojama linksma, bet dažniausiai būna baisiai sunki) „einamą“ akcentą, ir kaip tik dėl to jie nesusidėlioja į chronologines sekas ir net nepriartėja prie istorijos mokykline ar universitetine reikšme. Ši išsiveržusi šeimos praeitis visada yra fragmentiška, visada šiek tiek nelogiška ir naivi, šiek tiek tragiška, ir ji aiškiausiai pasirodo per to žmogaus, kurio asmenyje visos tos tetos, dėdės, tėvo ar mamos pusbroliai, prosenelio seserys susimazgo, ilgą, sunkų pasitraukimo procesą.
Suprantu, kad tai, ką čia rašau, yra susiję ne su romano rašymo technika, o su jo perduodama mintimi. Nemanau, kad rašytoja naudojosi vien savo šeimos istorijomis (žinau – girdėjau ją pačią pasakojant, – kad buvo ne taip), tačiau man kaip skaitytojai nė trupučio nerūpi, kur ji pirko dažus ir kur rado audinio skiautę koliažui. Šeimos pasakojimų kompozicija yra visiškai įtikinanti – taip, daugelio mūsų šeimose girdimi pasakojimai yra panašūs, girdėti, atpažįstami. Atpažįstame Kalinauskaitės mozaikiškai vaizduojamą giminę – ne tiek mozaikos piešinį, jis kitoks, bet tą pačią mozaikos techniką. Panašiai taip dėliojam ir savas „šaknų“ istorijas.
Į mozaikinį giminės paveikslą, žinoma, atrenkami ne visi ir ne viskas. Jei ne vien skausmingas, bet ir gėdingas ar, paprastai kalbant, „negražus“ yra koks nors šeimoje vykęs dalykas, tuomet jis ilgai nebus pasakojamas. Būtent dėl to atrodo, kad kitų seneliai, proseneliai, dėdės, senelių broliai ir seserys – va jie tai buvo tobulo šviesumo, skaidrios moralės, daug nuveikę. Nejučia imame dailinti ir savus pasakojimus, kol jau atrodo, kad ir savoj giminėj dauguma buvo / yra (vadinasi, ir bus) protingi, gražūs ir geri. Tą daro ne tiek mūsų noras puikuotis ir girtis, ne absurdiškas tikėjimas paveldėtais „gerais genais“, kiek panašių pasakojimų kontekstas, keliantis reikalavimus paskiram pasakojimui, galiausiai – pats pasakojimo žanras ir perpasakojimo motyvas. Pasakojimo veiksmas, o ne mūsų savimeilė, iškelia reikalavimus, nerašytos pasakojimo taisyklės senelį, dėdę, dėdės uošvį, prosenelę padaro įdomiomis asmenybėmis; faktai daugiau ar mažiau priderinami prie personažo spalvos. Jeigu giminaitis rodomas bjaurus, nes toks ir buvo, jis vis vien kuo nors patrauklus, gal juokingas, o gal keistuolis.
Vienas bjauriausių knygos veikėjų Jonas Necelis, pasakotojos Dalios senelio sesers vyras, mums pristatomas kaip komiškas, šaržuotas tarpukario Kauno turtuolis – apie tokius, žinoma, girdėjome. Lėbavimas, ištvirkavimas, žmonos ir daugybės kitų moterų žeminimas, abejingumas visų, net savo vaikų, kančioms, šykštumas ir kietaširdiškumas – visa tai, sukeistinta linksmu pasakojimu, yra dar dar pakeliama. Skaitai ir supranti, kad tikrovėje atsidūrus šalia to veikėjo prototipo niekam nebuvo linksma arba įdomu. Gyvo priartėjusio Jono Necelio nepakeltume nei vaizdo, nei kvapo, nei balso. Būtent tas visiškai kūniškas, biologinis jo vaizdavimas paverčia jį egzotiniu gyvūnu. Lengviau atsikvepiame suvokdamos, kad nykstančiu. Jis yra ribinis giminaitis – rodomas ties pasakojamumo riba. Jo rodymą ainiams legitimuoja vos kelios juokingos detalės, be kurių jis prasmegtų juodoj nepasakojamybės duobėj kartu su kitais išgamomis ir, deja, jų aukomis.
Su žiburiu nerasi giminės, kurioje cirkuliuotų istorijos apie tai, kaip girtas patėvis, tėvas ar kaimynas prievartavo paauglę, kaip spręstas jos pastojimo klausimas, kaip iš tos merginos ir panašių į ją atimtas visas būsimas gyvenimas – svajonės apie meilę, išsilavinimą, savarankiškumą. Ir kaip toms merginoms tie nepasirinkti, ne savi gyvenimai sekėsi. Nesgi dažniausiai – gerai. Paprastai. Ir kitaip nei Achmatova, kuri Penktojoje elegijoje skundžiasi, kad ne į savo kapą atguls, tos moterys galiausiai atgula į savą kapą. Savą lietuviško stiliaus, sovietinį ar posovietinį kapą. Tos tipinės pavienių moterų istorijos neperduodamos iš lūpų į lūpas, nepasakojamos nei užstalėse, nei laidotuvėse. Užspaudžiamos giliai po savimone. Nes joks giminėj perpasakojamas pasakojimas iš jų nepasidaro.
Romanas tą liūdnai rodo. Jame vaizduojamoje perpasakojimų cirkuliacijoje – visiškai teisingai – nėra ir neturi būti jokios „tiesos“ apie vaizduojamą fiktyvią giminę. Nes pasakojimas nėra apie giminę ir jos istoriją, nėra saga. Praeitis čia nėra „tikrovė“, ji yra daug kartų pergromuluota ir daug kartų artikuliuota šeimos savimonė ir savigarba. Paprastas ir dažnas būdas iš praeities pasigaminti savigarbą – išryškinti arba pridėti aiškų, istoriškai patvirtintą ir visų pripažįstamą politinės neteisybės prieskonį.
Politinė neteisybė yra baisi, tragiška, be galo skausminga, tyliai pašnibždom ar liūdnai garsiai papasakojama prie nurimusio arba taip ir neįsilinksminusio stalo. Paskui – perpasakojama. Ir dar perpasakojama, kaskart vis ryškinant tragiškiausius elementus. Buitinė neteisybė yra neįdomi, nyki, beviltiška, nematoma ir gyvenimo džiaugsmą atimanti. Galiausiai palaidojama kartu su kūnu, kuriame ilgai po širdimi, po visomis jos plėvėmis ir gyslomis buvo slepiama. Nepasakojama, dažniausiai, ir tą pirmą kartą. Tik dėl tolimesnių stebėtojų budrumo išnešama į šviesą ten, kur niekam nebeskauda. Tikrai ne tarp artimiausiųjų. Supolitinta šeimos ir giminės istorija cirkuliuoja geriau. Perpasakojama entuziastingiau – ir politizavimo lygmuo auga.
Sociopolitinė neteisybė mums yra gražesnė už buitinę, nes ji yra pirmąja prasme tragiška. Tik sociopolitinė neteisybė gamina aiškią, gryną auką. Visos kitos aukos atrodo užterštos kasdienių, „asmeninių“ santykių, iki galo nesuprantamų ir nežinia kiek internalizuotų galios pasiskirstymų. Net ir sužinojusios ką nors keisto apie senelio seserį, senelės mamą, tetą ar dar ankstesnes giminaites, nežinom, ką jos patyrė kaip neteisybę, ir todėl to nepasakojame. Todėl, kad nesuvokiame to laikmečio nematomų galios struktūrų. Vyro ir žmonos, dvaro ir biednų valstiečių, motinos ir dukters, meistro ir pameistrio, ūkininko ir samdinio (samdinės), mokytojo ir mokinio, patėvio ir posūnio (podukros), turtingo kaimyno ir vargšo jo skolininko kaimyno (taip pat ir jo dukters) ir daugybė kitokių santykių modelių ir jų smulkių variacijų yra pakitę arba išblukę. Kietoji faktų istorija mums be galo mažai to yra ištyrusi ir paaiškinusi. Ką tikrai žinome – kad iškrypėliškas politinės galios eskalavimas yra blogis, kad būti tokių procesų auka yra klaiki patirtis. Buvimas sociopolitinės tiesos pusėje auką heroizuoja, paverčia ją kovojusia prieš blogį arba be kovos (istorijai padedant) jį nugalėjusia.
Tamsiosios istorijos, kurių Kalinauskaitės piešiama giminė nepasakojo, liko giliai po mūsų įsivaizdavimo galimybėmis. Gal tai pasakotojos mamos Angelinos išhaliucinuoti vaiduokliai, slankiojantys po devynaukščio butą ir norintys viską atimti. Jie yra nuorodos į taip ir neišnirusius baisius įvykius. Nuorodos taip pat ir į tai, kad papasakota ne viskas, kad mozaika tik reprezentacinė, kad jokia čia ne tikrovė ir jokia čia ne praeitis. Romanas yra apie groteskišką, vietomis juokingą šeimos praeities reprezentaciją, kaip lavina užgriūvančią ir kankinančią, bet neišvengiamą tiek, kiek neišvengiamas yra atsisveikinimas su artimiausiaisiais.
Pabaigoje pacituosiu kelis sakinius iš pasakojimo apie vieną iš balčiausių knygos veikėjų. Tokia man pasirodė Monika, pasakotojos mamos pusseserė, apie kurią pasakoja jos dukra Teresė. O tiksliau – pasakoja ta pati pasakotoja Dalia, o dar tiksliau – Dalia, greičiausiai, žino tą pasakojimą iš savo mamos Angelinos, t. y. Monikos dukra Teresė galbūt pasakojo jai, o ne Daliai, o ir koks, galiausiai, skirtumas, kas kam kada pasakojo ir paskui perpasakojo. Visos keturios čia – nes taip pat ir pačios Monikos balsas tarp jų trijų – kalba unisonu. Perpasakojimai jau savo darbą yra padarę: Monika, be galo daug neteisybės, skausmo, ribinio vargo iškentusi, grįžo iš tremties stipri ir išmintinga. „Už lango ne audra siaučia, paskui susimąsčiusi pasakė mama, už lango 1954-ieji eina. Tik tiek. Tikrovė jai buvo per silpna priešininkė, kad ji dar kada nors teptųsi į ją rankas. //
Po Sibiro visur, kas žingsnis, ji leisdavo suprasti, kad Teresė per daug reikalauja. Žmogui tiek mažai tereikia, ir tai pravartu suprasti kuo anksčiau. Tau užtenka tik kelių pamatinių daiktų: vienos poros batų, vieno palto, vieno skyriaus drabužių spintoje, visa kita – nebūtina. Visai.“ Tai štai Monika, perėjusi kalėjimų ugnį ir lagerių speigą, tampa tuo balsu, kurį bet kuri šeima ir giminė girdi kaip savą – grynojo (neegzistuojančio ir niekada neegzistavusio „tikrojo“) žmogaus balsu. Tuo, į ką pasakojimai apie artimuosius būna nukreipti visose šeimose.
