Zuikio gaudymas: kokius įsitikinimus ugdo Vilniaus viešojo transporto edukacinis filmukas

Vilniaus viešuoju transportu kasdien naudojasi įvairaus amžiaus, lyties, tautybės, rasės keleiviai. Vilniaus miesto savivaldybė, norėdama užtikrinti viešojo transporto keleivių kultūrą, o kai kada, pavyzdžiui, pasveikinti su šventėmis, yra inicijavusi seriją šiai margai auditorijai skirtų edukacinių filmukų, kurie transliuojami kone kiekvieno Vilniaus gatvėmis riedančio autobuso ar troleibuso ekranėlyje. Filmukai begarsiai (muzikinis garso takelis girdimas tik filmukus žiūrint socialinėse medijose), trumpi ir paveikūs savo naratyvumu. Šiame straipsnyje analizuosiu filmuką „Edukacinis video 2: Zuikiai viešajame transporte“¹ apie be bilieto važiuojančius keleivius.

1 pav.

2 pav.

3 pav.

4 pav.

Filmuko herojumi tampa zuikis, kurį remdamiesi savo enciklopediniu žinojimu apie pasaulį laikytume tiesiog vienu iš gyvūnų, pasižyminčiu tam tikromis savybėmis, tokiomis kaip bailumas ir gebėjimas greitai sprukti. Kita „zuikio“ reikšmė – bilieto neturintis keleivis. Filmuke pasakojama, kaip toks keleivis iš pradžių dreba neturėdamas bilieto ir tikėdamasis prasmukti nepastebėtas, paskui, kai kontrolierius jį pamato, sprunka, bet galiausiai vis tiek yra sugaunamas ir teisiamas kitų keleivių akivaizdoje. Ne vienas šaltinis nurodo, kad „zuikio“, kaip be bilieto važiuojančio keleivio, reikšmė gali būti kildinama iš XIX a., kai „zuikiais“ buvo vadinami tie, kurie neįsigydavo bilieto kasose, bet simboliškai sumokėdavo tiesiogiai konduktoriui, kuriam būdavo sunku rasti reikiamą grąžą, dėl to tokie keleiviai mokėdavo mažiau, bet turėdavo saugotis ir greitai sprukti nuo kontrolierių. Kita kilmės versija – „zuikiai“ teatre, prasmukdavę pro bilietų patikrą. Šio atvejo pavyzdys iš Juozo Grušo „Raštų“ pateiktas ir „Lietuvių kalbos žodyne“ iliustruojant žodį „zuikis“: „Vaikiūkštis zuikiu įsmukdavau į teatrą tavęs pažiūrėti.“²

Nors tiesioginės sąsajos čia galbūt ir nėra, šiame viešojo transporto nenaudėlį zuikį vaizduojančiame filmuke tam tikrais rakursais užfiksuotos autobuso sėdynės galėtų priminti ir teatro salę, kurioje stebimas prasikaltusio zuikio baudimo reginys (1 pav.). Toks viešas baudimas ir gėdinimas, susijęs su socialine optika, veda prie istorinio konteksto, kai visuomenei prasikaltęs asmuo būdavo kariamas ar plakamas minios akivaizdoje. Štai, pavyzdžiui, kai filmuke zuikis nubaudžiamas, iš viršaus į apačią nusileidžia balta uždanga – šis judesys reiškia ne tik pasibaigusią istoriją, bet ir įvykdytą teisingumą, mat uždangos nusileidimo kryptis – iš viršaus į apačią – galėtų priminti staigų giljotinos ar teisėjo plaktuko mostą. Beje, judesį iš viršaus į apačią atlieka ir grūmojančių žvėrių smiliai.

Filmuke vaizduojamo gėdinimo panašumą į spektaklį galima sieti su paties filmuko demonstravimu viešajame transporte. Pasak semiotikų Guntherio Kresso ir Theo van Leeuweno, vizualinėje raiškoje esti dvejopi dalyviai: tie, kurie vaizduojami (reprezentuoti), ir tie, kurie sąveikauja atvaizdais (interaktyvūs)³. Šiame edukaciniame filmuke reprezentuoti dalyviai yra viešojo transporto keleiviai, vairuotojas, bilietų kontrolierius, o interaktyvūs dalyviai – filmuko kūrėjai, filmukais besidalinanti suinteresuota šalis Vilniaus miesto savivaldybė ir – turbūt svarbiausia – realūs viešuoju transportu važiuojantys asmenys. Pasiremdama Kressu ir Leeuwenu, mėginčiau formuluoti, kad šiuo atveju reprezentuoti ir interaktyvūs dalyviai iš dalies atitinka vieni kitus. Grįždama prie viešojo transporto kasdienybės vaizdavimo ir teatriškumo, norėčiau išskirti reprezentuotus ir interaktyvius dalyvius siejantį stebėjimo veiksmą: reprezentuoti dalyviai zuikio istoriją stebi čia ir dabar, kaip savo pačių dalyvaujamą istoriją, interaktyvūs dalyviai ją stebi per ekraną. Bet pastariesiems kartais taip pat tenka stebėti zuikio istoriją joje dalyvaujant; taip nutinka, kai kontrolieriai „pagauna“ ką nors važiuojant be bilieto. Vadinasi, filmuke vaizduojamas zuikio gėdinimo teatras yra pirmavaizdis, pagal kurį siūloma suprasti viešojo transporto kasdienybės situacijas su zuikiais.

Verta šiek tiek išsamiau aptarti, kaip filmuke vaizduojamas zuikis. Galima pastebėti, kad lėti, mažos amplitudės zuikį stebinčių žvėrelių judesiai ypač kontrastuoja su greitais, plačios amplitudės zuikio judesiais: į skirtingas puses juda zuikio dantys, maskatuojasi kojos; kai jis sprukdamas dumia, ore lieka balti „dulkių kamuoliai“, viso filmuko metu kaip laikrodžio rodyklės juda jo ausys. Filmukas sukurtas taip, kad vaizduojami veikėjai tarpusavyje nesikalba, užtat tam tikri pranešimai ar socialiniai turiniai užkoduojami jų kūnuose. Pavyzdžiui, zuikio baimė būti pagautam išreiškiama riedančiais prakaito lašeliais, žemyn nuleistomis ausimis. Zuikis fiksuojamas frontaliai, bet dairymasis į šonus rodo jį vengiant tiesioginio akių kontakto su filmuko žiūrovais. Zuikiui apskritai būdinga vengti kontakto – ne tik su žiūrovais, bet ir su kitais pasakojimo veikėjais, ypač kai jis, laikomas už ausų, rausta iš gėdos nudelbęs akis žemyn (2 pav.). Žvilgsnio paskirstymas yra dar vienas socialinės optikos – tiek filmuke vaizduojamos, tiek realios – dėmuo. Reprezentuotų keleivių kolektyvinis pyktis ant zuikio lakoniškai sutelktas vos primerktų akių vokuose (1 pav.) ir grūmojimo geste (2 pav.). Realiame pokalbyje toks grūmojimas galėtų atitikti piktas auklėjamojo pobūdžio žodines replikas, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus keleivių adresuojamas jaunuoliams. Tad mažiukas zuikis galėtų būti konotuojamas ir kaip vaikas, kurį vyresniesiems tenka auklėti.

Nors filmuke vaizduojami veikėjai ir filmuko žiūrovai viešajame transporte atitinka vienas kitą, skiriasi jų buvimo būdas: užuot nufilmavus realius viešuoju transportu važiuojančius žmones ar pasamdžius aktorius, buvo nuspręsta žmones – viešojo transporto naudotojus vaizduoti kaip gyvūnus. Žmonių kaip gyvūnų vaizdavimas, ypač siejant su moraliniais pamokymais, galėtų vesti iki Ezopo pasakėčių. Kressas ir Leeuwenas svarsto, kad dar Cezario laikais pats Cezaris ir kiti valdovai buvo vaizduojami kaip drambliai, kurie buvo laikomi karališkos išminties ir galios simboliais, o, tarkim, šiuolaikinėse socialinėse medijose egzistuoja tam tikri filtrai, kai fotografuojant save ar kitą žmogų ant atvaizdo galima uždėti tam tikrų gyvūno dalių – ausų, nosies, akių – filtrą, tokiu būdu taip pat sukuriant skirtumą tarp pavaizduoto žmogaus ir atvaizdų naudotojo⁴. Autoriai pateikia pavyzdį, kaip šį skirtumą išnaudoja socialinės institucijos; pavyzdžiui, matematikos pamokose mokiniai sąveikauja per savo atvaizdus – avatarus: kuo sėkmingiau sprendžiami uždaviniai, tuo daugiau išvaizdos detalių galima įsigyti savo avatarui patobulinti⁵. Tokiu būdu socialinės institucijos per atvaizdų naudojimą steigia tam tikras vertes, šiuo atveju – konkurenciją. Prisiminkime realią situaciją viešajame transporte: juo važiuoja įvairios socialinės, rasinės, etninės kilmės, ekonominės padėties keleiviai. Mėginčiau svarstyti, kad šiuo atveju žmonių vaizdavimas žvėrių figūromis implikuoja žmonių lygybę. Žmonių skirtumai vaizduojami per gyvūnų rūšių įvairovę, bet jų buvimo sociume galimybė vienoda, nepriklausanti nuo lyties, rasės, amžiaus, tautybės, ekonominės padėties. Savo ruožtu zuikio vaizdavimas vienu iš gyvūnų – zuikiu naikina realioms situacijoms būdingas aplinkybes (nuo skurdo iki užmaršumo), kuriomis važiuojama be bilieto. Atrodo, galėtų kilti etinių keblumų, jeigu tokiai margai viešojo transporto naudotojų publikai demonstruojamame pamokančiame pasakojime veiktų ne abstrakčios gyvūnų, bet detalios žmonių figūros „nepridengiant“ lyties, rasės, tautybės, amžiaus, ekonominės padėties požymių.

Tiesa, filmuke yra vienintelis kadras, kuriame žiūrovams leidžiama užmiršti, kad vaizduojami veikėjai yra gyvūnai, o ne žmonės. Tai jau minėtas grūmojančių pirštų kadras, kuriame tesimato skirtingų spalvų rankos, turbūt labiau panašios į žmonių nei į gyvūnų galūnes (2 pav.). Skirtingų odos spalvų žmogiški pirštai, rodantys tą patį nepritarimo zuikio veiksmams gestą ir dar sinchroniškai, be kita ko, galėtų konotuoti rasinę įvairovę.

Lygybės idėją mėginama įsteigti ir nustatant santykį tarp vaizduojamų veikėjų ir žiūrovų, nes iš esmės viso filmuko metu išlaikomas akių lygio kadravimas, kuris, pasak Kresso ir Leeuweno, išreiškia lygybę, lygiateisiškumą⁶. Taip netiesiogiai parodoma, kad visi didaktinės komunikacijos ir vaizduojamos istorijos dalyviai – kontrolierius, keleiviai, vairuotojas – vienodomis teisėmis dalyvauja viešojo transporto gyvenime kaip socialinėje institucijoje. Šiokia tokia išimtis būtų tuščiame autobuse esančio zuikio kadras iš apačios, kuriuo vaizduojama zuikio subjektyvi patirtis (3 pav.). Šitaip žiūrovai įleidžiami į gana intymią veikėjo zuikio erdvę, nes jis fokusuojamas iš labai arti, kaip joks kitas filmuko veikėjas. Dėmesys sutelkiamas į zuikio nervingą būseną, kuri pasireiškia, kaip minėjau, į šonus lakstančiomis akimis ir dantimis, tekančiais prakaito lašeliais ir nuleistomis ausimis. Zuikio, kaip išskirtinio veikėjo, kadravimas iš apačios, filmuke apskritai vyraujant akių lygio kadravimui, reiškia, kad zuikis savo nepaklusnumu taisyklėms iškrenta iš socialinės bendrystės arba, kitaip tariant, toje socialinėje institucijoje yra deviantas. Deviantui sukontroliuoti naudojamas simbolinis smurtas – kolektyvinis gėdinimas pakėlus už ausų. Simbolinio smurto, taikomo „blogiems“ keleiviams, vaizdavimas akių lygyje galėtų reikšti ne tik keleivio pareigą nebūti zuikiu, bet ir ugdymą bei reprodukavimą įpročio bausti zuikį – kituose ar savyje – simboliniu smurtu.

Zuikis šiame subjektyviame kadre (3 pav.) taip pat vaizduojamas ir kaip individualybė – atstumo tarp veikėjų raiška zuikio kadre ypač kontrastuoja su atstumu „bausmės“ kadre, kuriame vaizduojamas vieningas kūnais beveik susiglaudusių keleivių kolektyvas (1 pav.). Tai, kad zuikio subjektyvios patirties kadro (3 pav.) fone zuikiui už nugaros nėra keleivių, viena vertus, rodo jo „zuikišką“ kompetenciją slėptis, kita vertus, zuikiui už nugaros nėra ne tik keleivių, bet ir pro autobuso langus nematyti monolitiškų miesto kontūrų, vadinasi, zuikis intensyviausiu subjektyvios patirties momentu yra atsietas nuo kitų keleivių ir nuo miesto kaip abstraktesnio socialinio darinio. Taigi, šitaip atskiriant zuikį nuo keleivių ir miesto, „zuikiavimas“ susiejamas su asocialumu.

Baigdama norėčiau aptarti paskutinį kadrą (4 pav.). Filmuke šis kadras išsiskiria iš kitų, panašiai kaip rašytiniame tekste išvados neretai skiriasi nuo dėstymo dalies. Šis kadras pirmiausia galėtų būti suprastas kaip vizualiai „taikus“ būdas apibendrinti priekaištus zuikiams. Zuikiai tampa tariamais matematiniais vienetais ir yra gretinami su autobusais, kurių už jų pavogtus pinigus būtų galima įsigyti. Zuikius sustatant ant autobusų ir taip savotiškai juos paleidžiant į laisvę, tarsi mėginama sumažinti susikaupusią draminę įtampą, patirtą zuikio jo bausmės metu autobuso viduje. Taigi, zuikis, gavęs ko nusipelno, laikinai gali atsikvėpti. Bent jau iki tol, kol rutiniškoje viešojo transporto kasdienybėje zuikio istorija vėl pasikartos keleivių akivaizdoje.