Vėl knygos
Art Spiegelman. Maus: išgyvenusiojo pasakojimas. Komiksas. Iš anglų k. vertė Jūratė Juškienė.
K.: Kitos knygos, 2012. 296 p.
Tik pradėjusi skaityti nesupratau, kodėl taip keistai suredaguota – „kad“ su bendratimi ir pan. Radau paaiškinimą (ne knygoje), kad tai Lenkijos žydo, taip ir nesugebėjusio pritapti JAV, netobula anglų kalba – vertimas tokiu būdu ją atspindi. Galima taikyti sąvoką „išpažintiniai komiksai“ – intarpas apie mamos savižudybę tikrai labai intymus. Pateikiamas Holokaustą išgyvenusio žmogaus portretas (korektiškas, nes pasakoja jo paties sūnus, ne kas nors iš šalies) – į akis krenta liguistas taupumas, šykštumas, negebėjimas mėgautis gerove. Paradoksalu, pažįstu daugybę žmonių, kurie nepatyrė Holokausto, tik gana nekaltą sovietinį pokarį, bet pasižymi lygiai tokiomis pat utriruotomis savybėmis…
Witold Gombrowicz. Dienoraštis 1953–1956 I. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Vyturys, 1998. 384 p.
Kai ką nors perleidžia, būtinai turiu skaityti senąjį variantą. Dėl Gombrowicziaus dienoraščių deficito pastaruosius kelerius metus vyko kova – niekas niekur jų nerasdavo. Surasti per ibiblioteka.lt paiešką beveik neįmanoma, bet knygos ramiai sau stovi Adomo Mickevičiaus bibliotekos lentynoje. Primena Nykos dienoraščius: Miłoszas Gombrowicziui tampa centrine apmąstymų figūra. Suprantama, kodėl patinka lietuvių snobams – Gombrowiczius kilęs iš senos lietuvių giminės, be to, jo, kaip menininko, pažiūros romantinės, kiek senstelėjusios, tačiau apsiskaitymas nepranokstamas. Aptariamas religingumas: čia autoriui svarbi tampa Simone’os Weil asmenybė. Jis nuolat grumiasi su savo lenkiškumu ir narcisizmu, matuodamasis ir lygindamas savo ego su kitais, tikslindamas savąjį ars prosaica: ir visgi apgina egoizmą. Jam rūpi praraja tarp elitistų ir liaudies, bet jis tikrai ne liaudies pusėje. Skaitydama galvojau, kad literatūra yra nuolatinis konfliktas, ir jei jo nepatiri, tai gal ir negyveni su ja. Ir tai susiję su visomis sritimis: leidyba, pripažinimu, sklaida, skaitytojų rezonansu. Itin valinga savitvarda kažkaip draugauja su isterikavimu kone ligi psichozės – kai ilgą laiką kenti, nesulaukdamas paskatinimo, paskui nuoskaudos gali pratrūkti.
Witold Gombrowicz. Dienoraštis 1957–1961 II. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Vyturys, 1999. 336 p.
Tiesą sakant, Gombrowicziaus dienoraščiai įdomūs ir dėl to, kad tai intelektualaus gėjaus, kuris atkakliai tvirtina tebesąs biseksualus, dienoraščiai. Įsivaizduoju, kokį įspūdį jie darė tai menininkų kartai, kuri ir šiandien dar tarsteli: „Aš ne homofobas, bet…“ Autoriaus estetika gan tipiškai gėjiška: jis aukština išvaizdą lygiai tiek pat, kiek bjaurisi komunizmu ir proletarais. Antroje dienoraščių dalyje nemažai dėmesio skiriama klasikinei muzikai.
Virginija Kulvinskaitė. Keturi. Apsakymai. V.: Kitos knygos, 2023. 112 p.
Keturi kinematografiški apsakymai, kuriuose veikėjai žaidžia klases – peršoka iš „savojo“ į „svetimą“, todėl visi yra susiję. Rašymo stilius labai tikslus, lakoniškas – kartais atrodo net per paprastas. Bet veikėjų linijos sukomponuotos ne taip jau paprastai. Įpusėjusi „Pajūrio skaitytojų klubą“ buvau tikra, kad madingą autorių Luką Garšvą pasikvietusios „gerbėjos“ iš tikrųjų yra pedofilijos aukos, kurios tapatina jį su jo pagrindiniu veikėju ir siekia keršto. Vis dėlto baigiasi kitaip, nuaras, kaip ir kine, išlieka poetiškas.
Jurga Tumasonytė. Naujagimiai. Novelių romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 246 p.
Palyginus su prozininkais, poetai yra tinginiai. Prozos rašymas – sunkus darbas ir dauguma poetų tiesiog per silpnų kinkų, kad tuo užsiimtų. Skaičiau įsitraukusi, kaip anksčiau Lauros Sintijos Černiauskaitės romanus. Jurga Tumasonytė yra pasiekusi savo brandą; šiuo metu ji rašo geriausiai. Labiausiai nusisekę novelių romano personažai – Elžbieta ir jos maža duktė Paulė (šios dalys stebina magija, mistika, sugebėjimu panirti į praėjusios epochos sapniškumą). Dar Anicetas, Sofi ir Boleslovas. Sovietmetis, dabartis ir ateitis – įvykiai gerai supinti, skaitytojo smalsumas patenkinamas, bet meniškumu šios dalys nusileidžia prieš tai esančioms. Homoseksualų simetrija (gėjai / lesbietės) taip pat nebuvo būtina, būtų visiškai pakakę tik gėjų.
Douglas Stuart. Šugis Beinas. Romanas. Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2022. 544 p.
Devintojo dešimtmečio Glazgas, kruvina įtampa tarp katalikų ir protestantų. Vaikų patyčios, smurtas, homoseksualumas – daug aštresni negu mūsų gan tyroje kultūrinėje aplinkoje. Viskas knygoje sukasi apie vieną veikėją – trijų vaikų motiną alkoholikę. Nors vaizduojamas ir jauniausiojo sūnaus likimas, mamos (net jau ir mirusios) vaizdinys yra taip su juo sulipęs, kad neįmanoma eliminuoti. Aprašomi pasveikusieji iš AA – beje, kiek komiškai ir taikliai (mamai vienu metu pavyksta išbūti negėrus). Visa tai parašyta nuosaikiu, bet ir nebanaliu stiliumi. Perskaitai ir supranti, kad susidūrei su meno kūriniu.
Vilija Girgždė. Mes skirtingi. Negi skirtis? Knyga poroms, grįsta tyrimais ir ilgamete porų psichoterapijos praktika.
V.: Alma littera, 2023. 271 p.
Į knygą atkreipiau dėmesį, išgirdusi autorę Giedrės Čiužaitės radijo laidoje. Pratarmėje pacituotas Alfonso Andriuškevičiaus dienoraštis iškart patraukė akį: regis, tai skaitančios terapeutės knyga. Parašyta intuityviai vadovaujantis nuostata, kad terapeutas (-ė) nėra beveidis robotas. Vis dėlto skaitinys turbūt ne visai man – porų santykiuose esu pastebėjusi, kad ramybė nusistovi tada, kai kuo mažiau lendama su visokiais „pasikalbėkime“. Akivaizdu – priklausome ufonautų rasei.
