Užverstas šūdais

 

Pedro Juanas Gutiérrezas (g. 1950) – žymus Kubos rašytojas, poetas, tapytojas, skulptorius. Dirbo ledų ir laikraščių pardavėju, suvirintoju, plaukimo baidarėmis instruktoriumi, cukranendrių kirtėju, statybų aikštelės techniku, žurnalistu, radijo ir televizijos laidų vedėju.

Dėl niūrių kūrinių temų, aštraus stiliaus ir ironijos kritikai jį vadina Karibų Bukowskiu. Gutiérrezas – purvinojo realizmo (realismo sucio) meistras, atvirai vaizduojantis tamsiąją Havanos gyvenimo pusę. Čia spausdinamas apsakymas Aplastado por la mierda – iš jam pripažinimą pelniusios garsiausios knygos „Purvinoji Havanos trilogija“ (Trilogía sucia de La Habana, 1998).

Tais laikais mane persekiojo nostalgija. Visada taip buvo ir nežinojau, kaip jos atsikratyti, kad galėčiau ramiai gyventi.

Iki šiol nežinau. Ir įtariu, kad niekada nesužinosiu. Bet bent jau supratau kai ką vertingo: neįmanoma atsikratyti nostalgijos, nes neįmanoma atsikratyti atminties. Neįmanoma atsikratyti to, ką mylėjai.

Visa tai nuolat lydi. Žmogus visada trokšta pakartoti tai, kas gyvenime gera, ir pamiršti bei sunaikinti tai, kas bloga. Pašalinti padarytas skriaudas, prisiminimus apie žmones, kurie įskaudino, užmiršti liūdesio ir nevilties metus.

Taigi būti nostalgiškam yra visiškai žmogiška, o vienintelė išeitis – išmokti su tuo susigyventi. Mūsų laimei, galbūt nostalgiją iš kai ko slegiančio ir liūdno galima paversti maža kibirkštimi, skatinančia mus siekti kažko naujo, atsiduoti kitai meilei, kitam miestui, kitam laikui, geresniam arba blogesniam, nesvarbu, svarbu, kad kitokiam. Ir to mes visi kasdien siekiame: nešvaistyti gyvenimo vienatvėje, ką nors susirasti, šiek tiek laiko skirti sau, išvengti rutinos, pasimėgauti šventės akimirka.

Aš vis dar toks tebebuvau. Prieidavau prie tų pačių išvadų. Beprotybė tykojo, o aš bandžiau jos išvengti. Vienam žmogui per trumpą laiką to buvo per daug, ir aš porai mėnesių išvykau iš Havanos. Gyvenau kitame mieste, užsiėmiau šiokiu tokiu verslu, pardavinėjau naudotus šaldytuvus ir kitus daiktus, o gyvenau su pamišusia mergina, grynų gryniausia beprote – ji daug kartų sėdėjo už grotų ir jos visas kūnas buvo ištatuiruotas. Man labiausiai patiko tatuiruotė, kurią ji turėjo ant kairės kirkšnies. Rodyklė, nurodanti jos lytį, ir trumpas užrašas: LEISKIS IR MĖGAUKIS. Ant vieno sėdmens: FELIPĖS, ant kito: NENSI MYLIU TAVE. Ant kairės rankos didelėmis raidėmis išraižyta: JĖZUS. O ant krumplių ji buvo išsitatuiravusi širdeles su savo mylimųjų inicialais.

Olgai buvo vos dvidešimt treji, bet gyveno ji pašėlusiai: daug marihuanos, alkoholio ir įvairaus sekso. Kartą ji sirgo sifiliu, bet jį suvaldė. Išbuvau su ja mėnesį, nes buvo smagu. Gyvenimas Olgos kambaryje prilygo pornografiniam filmui. Aš daug išmokau. Per tą laiką išmokau tiek daug, kad galbūt vieną dieną parašysiu „Iškrypimų vadovą“.

Grįžau į Havaną turėdamas pakankamai pinigų, kad kurį laiką galėčiau nedirbti, ir radau Mirjam persigandusią: „Šalin! Jis jau sužinojo apie mus ir ieško tavęs, o suradęs nužudys!“ Ji buvo nusėta kraujosruvomis ir su žaizda virš kairiojo antakio. Po trejų metų jos vaikiną paleido į laisvę. Jis neišsėdėjo visos dešimties metų bausmės. Vos ištrūkęs į laisvę iš draugų išgirdo apie Mirjam ir mane. Beveik mirtinai ją sumušė. Tada čiupo mėsininko peilį ir prisiekė nenurimsiąs, kol neišdraskys man kepenų.

Tas juodaodis buvo pavojingas, todėl nusprendžiau pasislėpti Kolono rajone, kol jo įniršis atslūgs. Bet aš neturėjau kur apsistoti. Nuėjau į Anos Marijos namus. Papasakojau jai savo istoriją ir ji leido man kelias naktis apsistoti pas save, ant grindų, bet iš tiesų aš trukdžiau jos romanui su Beatriče. Tamsoje klausiausi, kaip jos mylisi ir apsimeta, kad Beatričė yra vyriškis, ir visa tai mane labai jaudino ir aš smaukiausi, kol vieną naktį neištvėręs priėjau prie jų lovos su pasistojusia labai standžia varpa, įjungiau šviesą ir tariau:

– Kelkitės, dabar mes trise pasimėgausim!

Beatričė numatė tokį akibrokštą. Ji palindo po lova, ištraukė labai storą elektros laidą, vieną iš tų su švino lydmetaliu, ir puolė mane kaip laukinis žvėris:

– Ji mano merga, pydare, krušk savo motinos pizę!

Nemaniau, kad moteris gali turėti tiek jėgos. Ji žiauriai mane sumušė. Suskaldė man lūpas ir dantis, sulaužė nosį ir paliko tįsoti ant grindų, apsvaigusį nuo smūgių į galvą. Veik praradęs sąmonę girdėjau, kaip Ana Marija rėkia, kad ji liautųsi. Tada užpylė man ant veido šalto vandens ir išvilko į koridorių. Ten paliko gulėti ir užtrenkė duris. Beatričė vis kartojo:

– Nedėkingas kalės vaikas. Nereikia niekam būti gerai, Ana Marija, niekam.

Ilgai gulėjau. Neturėjau jėgų atsikelti, be to, skaudėjo šonkaulius ir nugarą. Galiausiai susiėmiau ir sugebėjau atsistoti. Jei Beatričė vėl būtų pasirodžiusi prie durų ir pamačiusi, kad aš vis dar čia, ji vėl be gailesčio mane būtų sumušusi. Ji buvo tvirtesnė ir šiurkštesnė už vilkiko vairuotoją. Perėjau Pramonės gatvę ir atsiguliau ant suoliuko Brolybės parke. Žmonės manė, kad esu girtas, ir naršė mano kišenes, norėdami apvogti. Kas pusvalandį kas nors mane apieškodavo, bet savo pinigus buvau paslėpęs Anos Marijos namų knygose.

Išaušus nusivilkau į greitosios pagalbos ligoninę. Mane šiek tiek aptvarkė. Neturėjau nė cento, o bandyti pasiimti savo pinigus iš Anos Marijos namų dar per anksti. Nusprendžiau palaukti kelias dienas.

Buvau sumuštas, purvinas, apšepęs ir beviltiškas, tad galėjau prašyti išmaldos. Nuėjau į Gailestingumo Motinos bažnyčią, Sveikatos ir Varpinės gatvių sandūroje, atsisėdau ant laiptų prie durų, atgręžiau išsekusį, bejėgį veidą ir ištiesiau ranką. Iš to jokios naudos. Visa išmalda teko vienai smulkutei senutei, kuri jau sėdėjo ten, kai atėjau. Ji turėjo šventojo Lozoriaus paveikslą ir mažą kartoninę dėžutę su užrašu, kad tai daro davusi įžadą. Kai naktį uždarė bažnyčią, turėjau vos kelias monetas ir jaučiau siaubingą alkį. Daugiau nei parą nieko nevalgiau.

Keliuose namuose bandžiau prašyti valgio, bet tada buvo bado metai. 1994 metais Havanoje visi badavo. Viena juodaodė senutė davė man kelis manioko gabalėlius ir pažvelgusi man į akis tarė:

– Kodėl tu toks? Esi Čango sūnus.

– Ir Očun sūnus.

– Taip, bet Čangas yra tavo tėvas, o Očun – tavo motina. Melskis jiems, sūnau, ir prašyk jų užtarimo. Jie tavęs neapleis.

– Ačiū, močiute.

Taip išbuvau kelias dienas, kol skausmas numalšo. Gatvėje susiradau gelžgalį, paslėpiau jį kelnėse po marškiniais ir nuėjau į Anos Marijos namus. Spėjau, kad vidudienį Beatričė bus darbe.

Pasibeldžiau, atidarė Ana Marija. Ji ketino man prieš nosį užtrenkti duris, bet aš ją sustabdžiau gelžgaliu. Sukliudžiau ir įėjau. Stumtelėjau ją į šalį, ji pradėjo klykti ir nubėgo iš kriauklės pasiimti peilio.

– Ei, Ana Marija, apsiramink. Nieko nesiruošiu daryti. Pasiimsiu, ką palikau, ir išeinu.

– Tu nieko čia nepalikai. Dink, dink! Visi vyrai vienodi, prievartautojai! Jei čia būtų Beatričė, ji sulaužytų tau sprandą, pydare. Dink!

Jau laikiau knygą rankose, atsiverčiau, o ten sublizgo mano pinigai. Įsikišau juos į kišenę ir išėjau. Ji staiga nutilo, o aš pasistengiau kuo greičiau dingti. Jei būtų šaukusi, kad mane sugautų, nes ją apiplėšiau, man būtų buvusios šakės.

Pirmiausia nusipirkau romo. Jau senokai nebuvau gėręs. Tad nuėjau pas pažįstamą ir nusipirkau butelį. Kontrabandinis, brangus, bet geras. Atkimšau butelį, išlenkėme keletą stikliukų. Jis paklausė manęs, kodėl aš toks piktas, ir aš jam papasakojau. Ne viską.

– Kodėl tau neapsiėmus prižiūrėt kokį senį, drauguži? Kaip tik pažįstu invalidą, kuris gyvena vienas. Jam apie aštuoniasdešimt metų, jis sunkaus charakterio ir kandus, bet turėdamas kantrybės gali juo pasirūpinti. Prieš porą mėnesių mirė jo žmona, ir jis apsikiautęs mirs iš bado. Pagyvenk su juo, prižiūrėk jį, aptvarkyk ir parūpink jam maisto, o kai numirs, galėsi pasilikti jo namą sau. Ten tau bus geriau negu gatvėje.

Pabaigėme butelį. Nupirkau iš jo dar vieną ir nuėjau pas senį. Storžievis. Labai senas juodis. Sukriošęs, bet nepalūžęs. Jis gyveno Šventojo Lozoriaus gatvėje 558. Dieną ramiai prakiurksodavo neįgaliojo vežimėlyje, išsikišęs pro duris, stebėdamas eismą, kvėpuodamas suodžiais ir kiek pigiau nei krautuvėse pardavinėdamas cigaretes. Vieną pakelį iš jo nupirkau. Atsiplėšiau ir pasiūliau jam, bet jis neėmė. Pasiūliau romo, bet irgi atsisakė. Mano nuotaika pasitaisė. Su trupučiu pinigų kišenėje, buteliu romo ir cigarečių pakeliu pasaulis atrodė šviesesnis. Taip ir pasakiau seniui, ir mes ilgai šnekučiavomės. Išlenkiau pusę butelio romo, todėl buvau šnekus ir guvus. Po valandos ir kelių tostų (galiausiai jis sutiko gerti kartu su manimi) senukas prasitarė, kad dirbo teatre.

– Kuriame? „Martí“?

– Ne. „Šanchajuje“.

– O, ir ką ten veikėte? Sako, tai buvęs teatras su nuogom bobom ir panašiai. Ar tiesa, kad jį uždarė iškart, Revoliucijos pradžioje?

– Taip, bet tada jau seniai ten nebedirbau. Aš buvau Supermenas. Tik man vienam visada buvo skirta afiša: „Supermenas, vienintelis pasaulyje, tik šiame teatre!“ Ar žinai, kokio ilgio buvo mano penis, kai man pasistodavo? Trisdešimt centimetrų. Aš buvau fenomenas. Štai kaip apie mane skelbė: „Gamtos fenomenas… Supermenas… Trisdešimt centimetrų, dvylika colių, pėdos dydžio Superpenis… Su jumis… Supermenas!“

– Pasirodydavote vienas?

– Taip, vienas. Išeidavau apsigaubęs raudonu ir mėlynu šilkiniu apsiaustu. Scenos viduryje atsistodavau priešais žiūrovus ir praskleisdavau apsiaustą – nuogut nuogutėlis su nepasistojusiu pimpiu. Atsisėsdavau ant kėdės ir atseit žiūrėdavau į publiką. O iš tikrųjų stebėdavau baltąją blondinę, kurią pasodindavo užkulisiuose, ant lovos. Ta moteris mane vedė iš proto. Ji masturbuodavosi, o kai sudrėkdavo, prie jos prisijungdavo toks baltasis vyras ir pradėdavo su ja viską daryti. Viską. Neįtikėtina. Bet niekas kitas jų nematydavo. Tai būdavo skirta tik man. Žiūrint į tai mano pimpalas pasistodavo ir jo nė nepalietęs aš nuleisdavau. Man buvo dvidešimt ir aš šaudavau tokias galingas spermos čiurkšles, kad aptaškydavau pirmos eilės žiūrovus ir apšlakstydavau visus pydarus.

– Ir tai darydavote kiekvieną vakarą?

– Kiekvieną vakarą. Nepraleidau nė sykio. Gerai uždirbdavau, o kai švirkšdamas tas ilgėliausias čiurkšles pravėręs burną imdavau dejuoti užvertęs akis ir pakildavau nuo kėdės lyg stabo ištiktas, pydarai grumdavosi tarpusavyje, norėdami išsimaudyti mano sėkloj lyg karnavale, o paskui mėtydavo pinigus ant scenos ir trypdami šaukdavo man: „Bravo, bravo, Supermenai!“ Tokia buvo mano publika, o aš – juos džiuginantis artistas. Šeštadieniais ir sekmadieniais uždirbdavau daugiau, nes teatras būdavo pilnutėlis. Taip išgarsėjau, kad į mane pasižiūrėti vykdavo turistai iš viso pasaulio.

– O kodėl išėjote?

– Todėl, kad toks gyvenimas. Kartais pasieki viršūnę, o kartais – dugną. Kai man buvo maždaug trisdešimt dveji, sėklos čiurkšlės sumenko, o vėliau atėjo metas, kai praradau koncentraciją ir kartais mano varpa tai nusileisdavo, tai vėl pasistodavo. Daugelį naktų negalėjau užbaigti. Beveik išprotėjau nuo tiek metų patiriamos įtampos. Vartojau vėžlio kiauto miltelius, ženšenį, kinų vaistinėje Kanalo gatvėje man pagamino veiksmingo sirupo, bet nuo jo man pakrikdavo nervai. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip man buvo sunku. Turėjau savo moterį. Kartu praleidome visą gyvenimą, taip sakant, nuo to laiko, kai atvykau į Havaną, iki jos mirties prieš kelis mėnesius. Na, tuo metu aš niekada negalėjau su ja užbaigti. Mes nesusilaukėme vaikų. Mano žmona dvylika metų nematė mano sėklos. Ji buvo šventoji. Ji suprato, kad jei aš atliksiu vyro pareigą, kaip Dievas įsakė, negalėsiu vakare pasirodyti „Šanchajuje“. Visą parą turėjau kaupti sėklą Supermeno numeriui.

– Siaubinga disciplina.

– Arba tokia disciplina, arba mirk iš bado. Tais laikais nebuvo lengva pragyventi.

– Kaip ir dabar.

– Taip, jei gimei skurde, šūdas krenta iš dangaus.

– O kas nutiko paskui?

– Nieko. Kurį laiką dar dirbau teatre, dariau intarpus, vaidinau trumpame spektakliuke su tąja blondine ir publikai patiko. Mus reklamavo kaip „Superpenį ir Auksinę Blondinę, geriausius linksmintojus pasaulyje“, bet tai nebebuvo tas pats. Iš to uždirbau labai mažai. Tada nuėjau į cirką. Dirbau klounu, prižiūrėjau liūtus, talkinau vaikščiotojams lynu. Visur po truputį. Mano žmona dirbo siuvėja ir virėja. Tuo užsiėmėme daugelį metų. Šiaip ar taip, gyvenimas yra bybys. Tai kyla, tai leidžiasi.

Išgėrėme butelį. Tą naktį jis leido man pasilikti pas jį, o kitą dieną parūpinau jam pornografinių žurnalų. Supermenas buvo profesionalus vujaristas. Vienintelis pasaulyje pragyvenęs iš stebėjimo, kaip kitiems stojasi. Mes susibičiuliavome, todėl pamaniau, kad tais žurnalais jį pamaloninsiu. Jis juos vartė.

– Jie uždrausti jau trisdešimt penkerius metus. Šioje šalyje tuoj draus juoktis. Man jie patiko. Mano žmonai taip pat. Mums patiko masturbuotis žiūrint į šias baltaodes blondines.

– Ji buvo juodukė?

– Taip, bet puiki juodukė. Mokėjo siūti ir siuvinėti, dirbo virėja turtingų žmonių namuose. Ji ne bet kokia juodukė. Bet ji sekė man iš paskos. Lovoje buvo tokia pat pakvaišus kaip ir aš.

– Supermenai, tau nebepatinka šie žurnalai? Pasilik juos, aš tau juos dovanoju.

– Ne, vaike, ne. Kas man iš jų? Žiūrėk.

Jis pakėlė nedidelį apklotą, kuris dengė jo apačią. Jis nebeturėjo nei varpos, nei kiaušų. Viską amputavo kartu su apatinėmis galūnėmis. Viskas nupjauta iki pat dubens kaulų. Nelikę nieko. Ten, kur anksčiau buvo varpa, kyšojo guminė žarna ir į plastikinį maišelį, pririštą jam ant juosmens, ištisai varvėjo šlapimas.

– Kas nutiko?

– Padidėjęs cukraus kiekis. Į abi kojas įsimetė gangrena. Po truputį jas amputavo. O po to net kiaušus. Dabar aš tikras bekiaušis! Cha cha cha. Kažkada turėjau trečią koją. „Šanchajaus“ Supermenas! Dabar man šakės, bet nieks iš manęs neatims praeities.

Ir jis iš širdies nusikvatojo. Be jokios ironijos. Gerai sutariau su tuo storžieviu senu juodžiu, kuris mokėjo pasijuokti iš savęs. To ir trokštu: išmokti garsiai iš savęs pasijuokti. Visada, net jei man nupjautų kiaušus.

 

Vertė Simonas Bernotas