Ukrainietiški užrašai

 

Davė strielbą karubiną – – – – – – – – – – – – – – – – –

– – – – – – – – – – – – – – – – ir šoblelę prikabino

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

– – – – – – – pats pulkaunyks pirmas jojo – – – –

– – su granatom širdį vėrė – – – – – – – – – – – –

 

Zitai Kelmickaitei atminti

 

 

Ukrainietiški užrašai 

 

1

 

Jis garsiai sako: kaip dabar pamenu, grįžinėjam iš pafrontės į Charkivą, – ir baro kompanija suklūsta, o jisai, tikėjęsis tokios reakcijos, tęsia tylesniu balsu: nepagaunu, kodėl šneka, kad pas juos keliai blogi?

Tada imasi apibūdinti kelio kategoriją: autostrada, plotį: keturios juostos, ir būklę, pasitelkdamas posakį „nulinis asfaltas“. Mašinų irgi beveik nulis, daugiau pamuštų tankų pakelėj…

– Oras? Panašiai kaip pas mus, pietų nė kvapo. Perspėjimą gavom tik pervažiavę sieną – parėjo tokia pūga, kad kelio neliko. Slystam antru bėgiu per baltą plotą kaip lygintuvas per paklodę. Tai vienam, tai kitam krašte – fūra, autovežis, vėl fūra, prilaikantys audinį, kad nesiraukšlėtų. Žiema juos užklupo netikėtai, nespėjus užsidėt sniego grandinių. Tas neįveikė kalniuko ir nuslydo į griovį, kitam nepasisekė labiau – įsirėžė į atitvarą, trečias tiesiog sustojo palaukt geresnių laikų. Ir niekur nematyti žmonių, vairuotojų, tiktai tie daugiatoniai mastodontai…

Išvis jokio judėjimo, nors jau rytas, komendanto valanda pasibaigus.

Galiausiai prieky sukruta kažkoks neaiškus objektas. Atsargiai prisiartinam – bičas mopedu važiuoja į darbą! Kas jam pūga ir sniegas, amortizatorius-kojas į šalis išskėtęs, viskam pasiruošęs… pirmasis pamatytas ukrainietis, irgi simboliška.

Už Iziumo kapinių pasikeitėm. Toliau tik po vieną juostą, bet plačią. Pasiekus septyniasdešimt, kažkas ima ūžti. Taip skambiai ūžia – ūūūūū! – net susišnekėt sunku. Padangos, galvoju, ar važiuoklė? Sakau greta sėdinčiam – vadinkim jį Jurko – gal sustojam, pažiūrim? Jurko: ne, mašina čia niekuo dėta. Garsą skleidžia asfaltas, subadytas tankų vikšrų.

Pro didelę cerkvę rauplėtomis nuo kulkosvaidžio kulkų sienomis. Informaciniai stendai, užpurkšti dažais, kad atėjūnai nesusigaudytų. Pušynas lig vienos nukapotomis viršūnėmis. Sutemo, šeštą kėlęs, apsiblausęs, spaudžiu gazą, jokių šviesų, jokių ženklų. Per vidurį kelio pakilimas, lyg ir pėsčiųjų salelė, iš kur čia pėsčiųjų salelė? – gražiai aplenkiau, varau toliau, staiga Jurko iš visos gerklės – stop stop stop!

 

2

 

Ūžimas reiškia gyvybę. Ūžia frontas – reiškia, dirba gynyba, dirba aprūpinimas ir logistika, dirba bepiločiai, atpažįstami iš specifinio zyzimo, primenančio mašalą, o dar labiau – afrikietišką vuvuzelą. Ūžia automobilio motoras – reiškia, jie nestovi vietoj, nėra lengvas taikinys. Reiškia, artėja kontaktinis taškas, postovis, kur nukraus bagažinę. Birbia generatorius – vadinasi, ten yra šiluma ir šviesa, ten karštas vanduo. Gal ir internetas, ir jie galės prisijungti prie pašto, žinių portalo, feisbuko, galės susileisti iliuzijos, kad pasaulyje viskas po senovei, kad didžiausios problemos yra neteisingas maitinimasis, neįtraukios sąvokos, stiliaus feilai ir ką kaimynas pasakys.

Kai už vairo vėl sėdasi Jurko, senasis pasaulis slepiasi po lapais. Nors ir jis stengėsi minti kiek pajėgdamas, tai buvo sekmadienio pasivaikščiojimas, palyginus su kreiseriniu 160–170 km/h greičiu, įspaudžiančiu kūną sėdynėn. Dinaminis vairavimas, nuolatinis manevravimas, fūros pamirksi, kad galima lenkti, priekyje tuščia, seni žigonai traukiasi į kelkraštį. Būtų kaip kompiuteriniam žaidime, išskyrus vieną smulkmeną: čia ne kompiuterinis žaidimas. Nuo galinės sėdynės atsklinda gailūs prašymai. Viskas kontroliuojama, atšauna Jurko, jei važiuosim lėčiau, nespėsim pas vyrus.

Salono prietemoj jis žiūri į Jurko profilį, ir ausyse suskamba senų dainų nuotrupos, ei, joti, ei, su šoblele vandravoti, ir vairuotojo vietoje išvysta kažką kitą, gal kazoką su čiubčiku? Kelionėj jam paūmėjo vaizdų priepuoliai, netikėti švystelėjimai, per kuriuos mato, kas nutiko kitur, kitu laiku, mato, kas nenutiko, bet galėjo nutikt. Tai trunka kelias akimirkas ar dar trumpiau, bet taip įsakmiai, kad neištveria nesusipurtęs.

Ir dabar už vairo jis mato karį, kuris važiuoja į komisariatą ir turavojant aparatūrai traukia dainą apie šventąją Ukrainą, mato karius su stingeriais, nukalusius sraigtą ir ant pažliugusio juodžemio trypiančius kazoką, tūkstančio memų siluetą su styrančiu vamzdžiu ir didžiuoju pirštu, siunčiančiu Maskvą laivop, mato sėdinčius teismo narvuose ir grįžtančius iš nelaisvės, mato šalmuotus barzdočius, rotušėje plevėsuojančios dvispalvės fone pranešančius, jog miestas išvaduotas iš okupantų, ir šito silueto akivaizdoje veiksmo filmų herojai, džeimsai bondai, briusai vilisai ir panašūs tyliai traukiasi į kamputį… ir ta mėlyna izoliacinė juosta, negrabiai užvyniota ant šalmų ir rankų, ji nebe atpažinimo, o didžio šaunumo ženklas.

Ukrainiečių išdidumas, kurį minėjo dar dėdė, pasakodamas apie lagerį Mordovijoje, įžūlus humoras, – „mokesčių inspekcija praneša, kad trofėjinių tankų deklaruoti nereikia“, – vyriškumas… visą kelionę, visas keliones, dar iki kelionių, nuo karo pradžios visuose kanaluose jis ieško, iš kur tai kyla, ieško šaltinio, pirmapradės to ištakos.

Variklis ūžia, visureigis lekia, taškydamas šlapdribą, judindamas kraštovaizdį su plačiais laukais ir siauromis medžių juostomis, keturšlaičiais namukų stogais ir cerkvių kupolais, mėlynom betoninėm tvorom ir apsnigtom terikonų kalvom, viršuje plevenant šviesiam, bet nesaugiam, bet šviesiam dangui, ei, valia valužė, ei, joti, su šoblele vandravoti…

 

3

 

Ukrainietiškas pikselis, ZSU uniforma iš arčiau. Kareiviai degalinėje, perkantys kurą ir kolą, nakvynės namų vestibiulyje laukiantys bendražygių ar mylimųjų, prospekte renkantys aukas.

Pirmą kartą su ja susidūrė požeminiame prekybcentryje. Nedidukas pusamžis vyras pasišiaušusia veido želmenija – „barzdukas“, kaip pasakytų jo kuopos vadas. Atšaukus oro pavojų, tasai irgi dairosi išėjimo, užkalbina, lyg ir – ir tu čia nevietinis? Jis atsako angliškai, kareivis nusišypso ir pereina į anglų; širdis daužosi, lyg būtų sutikęs didžiausią įžymybę, garbinamą poetą. Paėjėja kartu galiuką, kolei randa nuorodą į Besarabijos turgų, palipa laiptais į viršų, į abi puses varstomos durys, reikia prilaikyti, laukas pasitinka dulksna.

Kelionėje kariškius neišvengiamai sutiksi kontrolės ir praleidimo punkte, kitaip sakant, blokposte. Blokpostas – taškas erdvėje, kur įprastinė tvarka nustoja galioti ir valdžia atitenka uniformuotiesiems. Pirmą reakciją išvydus ežius ir smėlio maišus nuspėti nesunku: kur važiuoti, kada sustoti ir, apskritai, kas dabar bus? O buvo taip – blokpostas tuščias. Nepastebėti, kad jis pusiau nuardytas, galėjo tik naujokai.

Pirmosiomis karo dienomis Ukrainą apėmusio blokpostų statymo sąjūdžio rezultatai matyti nors kiek svarbesniuose keliuose, ant visų rajonų ir apskričių ribų. Tiesa, pastarieji, tai yra blokpostai tarp apskričių tebeveikia, tad jie netrunka perprasti elgesio taisykles: išjungti mašinos šviesas, uždegti šviesą salone, paruošti dokumentus, atidaryti vairuotojo langą.

Tikrintojai daugiausia vyresnio amžiaus, nors pasitaiko ir jaunesnių. Kai kur, ypač išvaduotose teritorijose, sargybą eina ir nulinio amžiaus kariai – meniškos iškamšos piratiškai užrištomis skarelėmis, rymančios prie kulkosvaidžio ar vėliavos, ant kurios parašyti linkėjimai okupantams ar batko naš Bandera.

Jurko stebisi, kad juos taip lengvai praleidžia, neprašo parodyti, kas bagažinėj. Čia dėl jūsų – nepavargę veidai ir Europos Sąjungos pasai veikia. Kelis kartus apskritai tik žvilgtelėjo ir mostelėjo ranka – geros kelionės. Bet įsibėgėti nėr kur, nes blokpostų daugėja, ir visi su įgulom. Ir naujokams aišku, kad artėja frontas, kur civilinio gyvenimo tvarka pranyks su visam.

Valgykla devyniasdešimtinių statybos prekybcentryje įrengta senu stiliumi: metaliniai bėgeliai, rudi padėklai, kotletas, kompotas ir kefyras. Tik tiek, kad joje vieni kareiviai – kokių tik antsiuvų čia nepamatysi. Galinėje salikėje jiems paskyrė pasimatymą pažįstamas, su keliais bendražygiais trumpam atsipalaidavęs nuo rutinos. Pažįstamas – duokim jam Andrijaus vardą – iki vasario 24-osios tarptautinės kompanijos vadybininkas, pasakoja apie metus apkasuose be pertraukų, per kuriuos paseno dešimtmečiu. Fiziškai dar esantis stiprus – eidamas į priekinę liniją, ant savęs susikrauna iki pusšimčio kilogramų, bet dvasiškai tą pakelti darosi vis sunkiau. Prisimena tolimus taikos laikus, darbą maskviškiame kompanijos padalinyje: po kelių savaičių išjungė teliką, nes nedaug trūko, kad kartu su šeimynykščiais būtų įtikėjęs, jog pasaulinio blogio priežastis yra chocholai. Vienintelis dalykas, kurį rusai moka gerai daryti, – tai propaganda, sako Andrijus, ir klausančiojo galvoje šitai pasikursyvina, pasijuodina ir pasibraukia, nes sutampa su tuo, ką pats nekart yra galvojęs.

Stovėjimo aikštelėje Jurko paduoda Andrijui prašmugeliuotą pro blokpostus alaus šešiapakį. Žinau, kad tai draudžiama, jau atsisveikinęs meta Andrijus, bet kaipgi be mažų gyvenimo malonumų?

 

4

 

Jie atvyko – tam kartui. Juos pasitiko moteris, kurią pavadinkim Vasilyna. Mikrorajono kraštovaizdyje išryškėjo liekna figūra margu paltu. Atsakydama į jų pyptelėjimą, Vasilyna pamojavo ranka ir apsisukusi lengvu žingsniu nuo pagrindinės gatvės patraukė į kvartalo gilumą. Jie sekė tarsi šerniukai paskui šernienę, masinami jauko – laisvos vietos parkinge ir nakvynės perspektyvos. O bute stabilumo sala, kurios neneša vieškelio srovė –

Kai kada jų vedlys yra virtualus, kitaip tariant, GPS navigatorius. Juo aklai pasitikėti negalima, ir ekipažas, jei tik nebus įsišnekėjęs arba prisnūdęs, ims dairytis, kur toks numeris ir toks posūkis, ir vienas per kitą aiškint vairuotojui, dar labiau jį trikdydami. Įspėjimą dėl GPS’o patikimumo jie irgi gavo iš anksto, pasienio punkte. Ten jis nurodė, jog ieškomas ir nerandamas muitinės tarpininkas yra visai šalia, už kelių šimtų metrų. Tas „šalia“ pasirodė esantis betoninė tvora, „valstybės siena, stop, kur einat?“

Kad ir koks trumpas būtų laikas, kurį keliaujantys praleido kartu, jie jau visiškai susibendravę. Greituoju būdu apsišniukštinėta, apsikeista istorijomis, bajeriais, sugalvotos pravardės, nusakančios būdingiausią savybę ir vaidmenį draugijoje. Tarkim, jis buvo pakrikštytas Mint Guy – dėl to, kad visą laiką turi atsargoje mėtinių pastilių, kartais ir kelių rūšių. Dabar net sunku įsivaizduoti, kad galėjo būti kitaip.

Dienai baigiantis išryškėja ir ne pačios geriausios bendrakeleivių savybės – ypač jei kas neišeina taip, kaip tikėtasi, pavyzdžiui, parkingas buvo aklinai prigrūstas ir tik sukdami kelintą ratą jie pamatė nedidelį plyšį tarp mašinų ir įvažiavo ten stumk trauk metodu, reguliuodami ir vairuodami nedraustą transporto priemonę pirmyn ir atgal po keliasdešimt centimetrų.

Todėl nenuostabu, kad vienas nori kuo greičiau prie stalo, kitas nuo visko atsijungti. Čelentano nuovargis pasireiškia aplinkinių trolinimu. Aptariant rytojaus planus, kas nors, žiūrėk, ims trizniuoti, atseit nieko neišeis, viskas bus blogai, nes tas neaišku ir tas nežinia. Dabar jis įvertina būdą tų, kurie ir kelintą dieną iš eilės nepavargsta, nesuirzta, nepraranda humoro jausmo, – pavyzdžiui, Vasilynos.

Bet jeigu juos pasitiks Černihivo bibliotekininkės, šitą etapą nuneš tartum vėjas rudenio lapą. Mat Černihivo bibliotekininkės – jos kaip Ystviko raganos, padaugintos iš gerojo samariečio. „Sveiki atvykę, mieli sveteliai! Mieli sveteliai, prašom prie stalo! Vaišinkitės, ką šiandien mums dievulis davė!“

Čia nerėžia ausies tradicinės svetingumo formulės ir gestai. Nes Černihivo bibliotekininkės iš tiesų džiaugiasi juos matydamos, joms svarbu būti išklausytoms, jos iš tikrųjų dėkingos už tai, ką jie atgabeno. Užsieniečių viešnagė pritraukia vietinę televiziją, savivaldybės atstovus. Jiems tai kas – užgrūdinti poezijos festivalių provincijoje, pakęs ir šitokį viešumą, o bibliotekai, kaip paaiškės vėliau, jis atneš naudą, po apšaudymo ilgai lauktą remontą.

Juos kviečia prie stalo, kultūrinės vitrinos, rodančios, kas suprantama kaip sava, ukrainietiška, o kas – ypatinga, šventiška. Velykinė babka, uzvaras ir foršmakas, baklažanų suktinukai ir Vinycios vynai… Galvoj švysteli kažkokie negatyvai – pokylis, kuriame troško dalyvauti, paskutinė bendra studentiškos kompanijos šventė. Aplinkui tursenant iš susirūpinimo į priekį palinkusiai šeimininkei, vėl švysteli, šįkart ryškiau – jo giminės tetos, savo jausmus papratusios reikšti tokiu pat nepaliaujamu rūpesčiu.

„Ar viskas skanu? Ar užtenka? Nenorėtumėt dar ko nors?“

Numalšinusi kirminą ir atgavusi viltį, kad ateity laukia ne vien kliurkos, užstalė klausosi pasakojimo apie apsuptį – kaip į gretimą kiemą pataikė raketa, kur stovėjo mūsiškių gradai, o kur – rusų kareiviai, kaip išgabeno vertingiausius eksponatus, kaip apsirūpindavo vandeniu… Jei tarp šeimininkų yra vyriškos lyties atstovų, jie pasiūlys taurelę. Na, tradiciškai vyriškiai už tai atsakingi, kaip ir už politines-istorines temas. Bet jis su pasitenkinimu pastebi, kad viena svetingumo tradicijos dalis – gražiuoju ir prievarta raginti svečius tuštinti stikliukus – čia neegzistuoja. Kas ką nori, kas kiek nori, kartoja buvęs šachtininkas, o dabar ūkininkas – pavadinkim, Stepanas.

Šnekos atlinguoja iki šios dienos; kaip išlaikyti „karo ir gyvenimo balansą“, kitaip sakant, dvasinę pusiausvyrą? Vasilyna sako, kad Vakarų Ukrainoje žmonės susirenka ir pina slepiamuosius tinklus; kiti depresiją nugina ruošdami barščius ir virtinius pro šalį traukiantiems daliniams; Stepanas gliaudo riešutus ir renka vidines pertvarėles. Užpiltos arielka, jos virsta itin priimtina riešutine. Atneša parodyti milžinišką spaustuką, panašų į žirkles metalui karpyti, pats jį ir sumeistravo.

Vasilyna pasakoja, kad pabėgėliai iš karo zonos tinklus iš pradžių pina tylėdami. Turi praeiti kelios savaitės ar net mėnesiai, kol jie prabyla. Tada šneka tik apie save, savo išgyvenimus, kol išsišneka.

Jis krusteli. Mato tinklus, žalius ir baltus, žieminius. Žmones, karpančius virves, veržiančius mazgus, raišiojančius audeklo skiautes. Girdi garsą, niūniavimą, dainos priedainį, gal – mes pinam tinklus, mes pinam tinklus, mes pinam –

 

5

 

– Žinai, „Kramatorsk“ būtų kietas metalo grupės pavadinimas, – sako jis bendrakeleiviams, automobiliui tarsi žaidimo automato rutuliukui ritantis viaduku. – Pagal vardą ir pagal akustiką.

Bajeris biškį medinis, bet ką dabar – šitaip jis drąsinasi akivaizdoje pasaulio, kuris laukia už Kramatorsko. Juk jam tai pirmas kartas pafrontėj, pirmas kartas kare. Gale sėdintis Čelentano išleidžia pritariamą garsą.

Prieš viaduką sustojo prisipilti degalų. Radijuje, transliavusiame neišraiškingą popsą, muzika nutrūko, ir pasigirdo vyriškas balsas: Uvaga uvaga. Povitriana tryvoga na vsich naprymkach. Niekas į tai nesureagavo – nei degalinėj, nei mašinoj. Per porą dienų apsiprasta, suprasta, kad kur kur, bet šitoj pusėj oro pavojus niekada nesibaigia.

Ant geležinkelio pervažos tupi stambūs varnai, net blizgantys nuo juodumo. Pakyla iš po ratų paskutinę akimirką ir keliskart suvasnoję sparnais nutupia netoliese. Jurko pasakojo apie „lūkuriuotojus“ ir „stebėtojus“ šičia, Donbase; kiaurą dieną jie sėdi lauke ir stebi, kas dedasi aplinkui. Gal ir paprasčiausi smalsuoliai, nuobodžiautojai, nors kažin. Išvyt jų neišeina, nes iš principo tas nedraudžiama, o konkrečių įkalčių nėra. Tada, rodos, Vasilyna pridėjo istoriją apie apylinkėse nunuodytus ZSU karius; kažkas, apsimetęs savanoriais, pavaišino juos užnuodytu maistu. Tikriausiai panaši atmosfera buvo Lietuvoje pokariu; kas partizanų rėmėjas, kas užverbuotas, visi pašaliniai įtartini, o ir savieji.

Pravažiavus Kramatorską, Jurko atsisega saugos diržą ir pasiūlo kitiems padaryti tą patį. Na taip, permanentinis oro pavojus. Supypsi mobilus, pranešdamas, kaip paaiškės vėliau, dalinio koordinates. Nieko nefotografuojam, primena Jurko – kaip tik tada, kai taip norėtųsi.

Nes reginys kelyje smarkiai pasikeitė. Čia karaliauja baltais kryžiais paženklintos transporto priemonės. Priešinga kryptimi traukia kamufliažinių džipų kolona: masyvūs priekiai, siauri kvadratiniai langai, liukai ir grotos. Ant bokštelių – skydu pridengti kulkosvaidžiai. Balti kryžiai ant kapoto, durelių, vienas po kito, vienas po kito, iki pat horizonto, tai yra fronto. Nematyti džipai, kas per žvėrys, kieno gamybos, sukyla smalsumas. Norėtų žinoti, norėtų pavadinti juos vardu kaip civilinius visureigius, kuriuos perka ir gabena čionai, – jų modelius po intensyvaus autoportalų naršymo žino mintinai. O kodėl nori, – klausia savęs, – kad galėtų papasakot kuopoje? Ar dėl to, kad, pavadinti vardu, jie taptų realesni ir dėl to ilgiau išliktų sveiki, ilgiau tarnautų?

Prie rezervinės apkasų linijos džipų vilkstinė pagaliau pasibaigia. Ją pakeičia autobusai juodais šiukšlių maišais užklijuotais langais. Operacinis saugumas, kitaip sakant – kad nesimatytų, kas važiuoja ir kiek. Tada sunkvežimiai. Tada keletas pėstininkų kovos mašinų tokiais didžiuliais, jog, rodos, žaisliniais, ratais.

Balti kryžiai priekyje ir ant šono, nepaliaujantis judėjimas, ūžimas ar veikiau urzgimas, žemas ir grėsmingas. Eina vaiskas kaip vanduo, atklysta dainos eilutė.

Kaime iš karo veiksmų suvestinių žinomu pavadinimu, kolektyvinio sodo namuko dydžio trobelėje apie dvidešimt vyrų įsirengė postovį. Reikia žiūrėti, kur statyti koją, nes grindis nukloję kilimėliai ir miegmaišiai, kampuose – ilgieji ginklai, ant ištiestų virvių džiūva skalbiniai. Kareiviai jų regimai drovisi – ar dėl to, kad jie iš toli, ar dėl netvarkos? Jei taip, tai be reikalo, nes jam prie širdies ta kariška buitis, kariška rutina – gultis, kelti, valgyti, valyti ginklus, dalintis gyvenimo istorijomis ir riebiais anekdotais…

Atvažiavo pas Jurko kontaktą, Bogdaną. Pamatęs jį, Jurko pagyvėja, apsikabina ir jausmingai sušunka – kaip smagu tave matyti! Iš jo ironiškų lūpų tai skamba netikėtai, kita vertus, suprantamai – dievai žino, kada jie susitiks kitą kartą.

Bogdanas padėkoja už atvežtus daiktus ir nuveda parodyti savo mylimosios. Jai penkiasdešimt metų, bet nemainyčiau į jokią kitą.

Bogdano mylimoji – tai salvinė raketų sistema, gradas. Tarybinis sunkvežimis su kėbule sumontuotais paleidimo vamzdžiais. Mylimoji stovi kaimo pakraštyje po tinklo ir šakų priedanga. Karo pradžioje ir nakvodavom čia pat, kabinoj; palyginus su tuo, dabar pas mus kurortas.

Lyg norėdamas patvirtinti savo žodžius, Bogdanas pakviečia juos arbatos. Tik dabar jis pastebi, kokia marga kareivių apranga, nerasi dviejų vienodų. Ne garbės sargyba, ne pėstininkai – artileristams tenka tenkintis tuo, kas atlieka.

Juodbruvas virėjas iš garuojančio katilo įpila tamsaus skysčio. Gurkšnoja sustoję puslankiu tarp vynuogienojų, persimesdami trumpom frazėm. Gyvenvietė įsikūrusi ant šlaito, kuris leidžiasi į žalią slėnį. Faktas – pirmą kartą kelionėje jis mato žalumą, šviežią pavasarinę žalumą.

Ir ko ne kurortas, ko ne scenelė iš Gogolio dvarininkų gyvenimo?

Nelyginant cerkvės varpas, tolumoje retu, bet pastoviu ritmu dunksi patranka.

 

6

 

Įsibėgėjęs jų ševrolė nuskynė plastikines užtvaras, sustatytas skersai kelio, pračiuožė paskutiniais asfalto metrais, likusiais iki prarajos, iki susprogdinto tilto krašto, ir jis suprato, kad sustoti jie nebespės, kad tuoj kelionė žeme baigsis ir prasidės skrydis, iš pradžių skrydis, o paskui, labai greitai – leidimasis žemyn, kritimas, kaip žemai, velniai žino, ir dar spėjo pasakyti, nieko sau, kaip filme, visai kaip filme, kai – –

Kai nutilo erzelis, keiksmai ir nervingas juokas, jis įjungė atbulinę pavarą.

Ačiūdie, kad ABS’as neapvylė. Dėjo ant stabdžių dar prieš riktelint Jurko. Sustojo per pusmetrį nuo užtvarų raudonais kraštais – na, gerai, per metrą.

Po Kramatorsko jį vėl ėmė atakuoti įsivaizduoti vaizdai. Tikriausiai šitą dalyką anglai vadina daydreaming. Dažnai jie įgauna pavidalą smaigalio, raketos ar bepiločio priekio, skriejančio į jį iš viršaus, lendančio pro langą ar per sieną taip, kad norisi mostelėti ranka, kitą akimirką sumojant, kad čia juk ne uodas. Smaigalys, aštrus dūris –vaizdinys, matyt, iš pasąmonės, iš paauglystės, kai baisiai bijodavo adatos ir švirkšto. Keista, bet rizikingesnėse zonose, pavyzdžiui, sostinėje, kur nakvojo šalia saugumo, SBU būstinės, jis ne toks įkyrus.

Bet šį vakarą raketos jau smogė ir sprogo – kažkur kitur, kitoje krašto vietoje. Mėgindamos išvengti pakartotinės atakos, ukrainiečių tarnybos išjungė GPS’ą. Navigatoriaus piktograma, žyminti jų ševrolė, nuo lauko peršoka prie tvenkinio, paskui atsiduria miško viduryje. Dar neatsitokėję nuo tilto pokštų, jie stebeilijasi į apsą ir šiurpsta. Jurko, kuris turėtų geriausiai gaudytis vietovėje, pabrauko pirštu telefoną ir netvirtai sako, kad, išsukus iš greitkelio, kelias nuves iki geležinkelio pervažos, o už jos grįšim į magistralę, kuri nuves tiesiai į svajonių Charkivą.

Atsargiai rieda duobėtu asfaltu, privažiuoja kaimą. Už milžiniško žemės ūkio technikos sąvartyno – seni kombainai, traktoriai, priekabos, padangos – prasideda miško keliukas. Plonoje sniego dangoje matyti protektoriaus pėdsakai – vadinasi, kelias jau naudojamas. Pėdsakas siaurėja, siaurėja, kol lieka tik dvi vėžės, vienos vienintelės mašinos. Nutaria apsisukti, bet kaip tyčia prispiria į gerą vietą – visus vienu metu. Žibintai nušvietė lenteles su užrašu „Stop miny“, tad Vasilynai nereikia aušinti burnos, jog lengvinamasi ant kelio, vyrai į priekį, moterys atgal. Kaži, ar dėl to akyje išaugs miežis, kaip kadaise jam aiškino teta…

Atlikta. Vėl sukinėjimasis stumk trauk. Manipuliuodamas vairavimo įtaisais, jis bando galvoti apie Andrijų fronte, apie eilinę, rutinišką jo dieną. Kaip jis sėdi blindaže, eina pamiške, glėbyje tarsi kūdikį nešdamasis ilgąjį ginklą. Kaip stengiasi nesuklysti, neužsimiršti, laiku pastebėti bepilotį, kaip kovoja su klastingiausiais priešais, anot kuopos vado, –
miegu, šalčiu ir drėgme. Galvoja, kaip kažkas jį pataiso, pastūmėja, liepia išeiti anksčiau ar palaukti, susigūžti ir parkristi, kaip nuo nelaimės – užminuoto lauko, susprogdinto tilto krašto, nuo sviedinio, kartą sprogusio šalia Andrijaus, bet pataikiusio tik į kojos gurnelę, skiria tik pusmetris, tik plonytė skepeta, Marytės plaukas.

 

7

 

Subombarduotas daugiabutis nesukelia jam stiprių jausmų. Matyt, todėl, kad jie jau mušė, kai matė ekrane šitą ir kitus pastatus, dar smilkstančius, apsuptus gelbėtojų, skausmo ir suspaudimo. O dabar rymo sau saulėlydy, aprūkusių griuvėsių ir stačiakampių gardelių suma. Nemiela architektūra, nors ir tiek gyvenimo joje praleista. Iš toli susirodo, kad čia milžinai žaidė vaikišką žaidimą, o šiam įgrisus atbula ranka trinktelėjo per statinį, knibždantį kažkokių skruzdėlyčių (milžinai tikriausiai niekada nesuauga, ir kam, kai turi tiek jėgos).

Nesmagu tą pripažinti. Nepatogu, kad stovi sveikas, pleškina nuotraukas, atvažiavęs patogia mašina, į kurią vėl sės, kai sušals. Kaip čia pranykus iš vaizdo, nusinulinus… O gal jis tiesiog nenori pasiduoti grauduliui, nenori paskęsti empatijoj, kuri atima jėgas, protavimą, palieka tik gedulą?

Prieina arčiau. Žaidimų aikštelėje – pundais sudėti drabužiai, batai, pagalvės. Šalia gėlių puokštės. Ugniavietės maistui šildyti ir vandens kanistrai. Langai, užkalti medžio drožlių plokštėmis. Atrodo, kai kuriose laiptinėse jau yra elektra.

Lyg riešutai perskelti kambariai su pažįstamomis interjero detalėmis – žaliai dažytos sienos, juostelės per vidurį. Pažirę pakabinamų lubų kvadratėliai, suknežinti kondicionieriai. Kai kur dar stovi šaldytuvai, staliukai ir taburetės. Kiek čia buvo greitų pusryčių, pasisėdėjimų su kaimynais, miegamųjų intymumo… tik batų dėžės ant spintelės, viena ant kitos, pasidėtos atsargai.

Piligrimystė po krašto žaizdas. Kramatorsko geležinkelio stotis, kur pavasarį raketa smogė į evakuacijos laukiančių moterų ir vaikų minią. Nebepasakysi, kur pataikė, viskas sutvarkyta, jokių pėdsakų, išskyrus perone besisukiojančią beglobių šunų gaują. Dnipro daugiabutis, savaitė po pataikymo. Kramatorsko muzikos mokykla, diena po pataikymo. Aukštoji mokykla Charkive, dvi valandos po pataikymo.

Čelentano buvo teisus: jausmai jausmais, bet apsilankęs tose vietose karą patiri kitaip, visu kūnu. Jis virsta batų dėžutėmis, lagaminais, stalčiukais. Virsta ūkine parduotuve, kurios iškaba kviečia užsukti visus, statančius namus ar remontuojančius butą. Išvirtusiomis durimis ir langais.

 

8

 

Jie atvyko. Depe netoli upės pridavė mašiną rūsčiam meistrui ir nutarė, kad reikia kažkaip atgauti žmogišką pavidalą. Keistas skambutis prie vartų – angliškas numeris, kalbantis vėjus rusiškai – pasimiršo vos išėjus į miestą.

Sunku patikėti, kad galima svaigti nuo paprasčiausių dalykų – mašinų spūsčių, pasipuošusių praeivių gatvėse, veikiančio metro. Nuo baltų menininkų klubo sienų. Nuo tokios mizanscenos: prie blokposto prieina jaunas vyras nepriekaištingais apdarais – pilkas dizaineriškas paltukas, siauros kelnės, pilki batai smailiomis nosimis. Už pavadžio vedasi laibakojį šunį – savaime suprantama, priderintą, pilko kailio. Ištraukęs iš paltuko kišenės, parodo pažymėjimą kaklamautėmis veidus prisidengusiai sargybai, tie linkteli galva, ir vyras dingsta už smėlio maišų.

Vakare jis sėdi restorane su senu draugu, pavadinkim jį Volodymyru. Prieš du dešimtmečius drauge apkeliavo Europą, traukiniais sukorė keliolika tūkstančių kilometrų. Mes kaip jūreiviai, kaip ginklo broliai, sako jis, tai lieka amžiams, nesvarbu, kad nuo to laiko nesimatėm, sako labiau sau, nes draugas šiuo metu nepasiekiamas, nusileidęs į žemesnį sąmonės aukštą. Tarpuvartėje Volodymyras išsitraukė metalinę pypkutę, paskutinį kartą matytą Frankfurto stoties rajone, pasiteiravo ir jo, ar nerūkantis; išsisuko sakydamas, jog taip, rūkantis – tytunį, tabaką.

Restoranas artipilnis. Įeina kompanija. Vyras žemiau kelio amputuota koja atsisako draugų pagalbos ir atsargiai dėliodamas ramentus užlipa ant pakylos, kuri veda į kitą salę. Dingsta šviesa. Bet, visiems tik spėjus iš netikėtumo atsidusti, ji vėl atsiranda, ir iš garsiakalbių vėl pasklinda profesionaliai aistringas soulo dainininkės balsas.

Atsigauna ir draugas; iš lėto rinkdamas angliškus žodžius, sako, kad, prasidėjus karui, jį ištiko nemigos priepuolis. Kuo toliau, tuo blogiau; negali nieko daryti, negali vairuoti mašinos, išvežt šeimos iš apsupto miesto. Tik po poros savaičių pavyko rasti žmogų, kuris miškų keliukais nuvairavo juos į vakarus.

Volodymyras irgi plikai nusiskutęs pakaušį, su trumpa barzdele. Tipinė vidurinio amžiaus literatų išvaizda. Supranti, aš palūžau, negalėjau įsisąmonint, kad tai tikra, maniau, kad sapnuoju, tuoj pabusiu. Nestojau į kariuomenę. Nesavanoriauju – nes, atvirai šnekant, kad ir ką darytum, tai neprilygs ginklo paėmimui.

Volodymyras panarina galvą ir nutyla. O jo ausyse pasigirsta riksmas už sienos. Vakare, jau ruošiantis gulti konspiracinėje nakvynėje greta SBU. Vyriškas balsas gretimam bute kriokia nesivaldydamas, iš visų plaučių: nebegaliu! Nebegaliu! –

Liaujasi. Tyla. Nė balso, nė krustelėjimo. Po penkių ar dešimties minučių vėl: nebegaliu – nebegaliu – padaryk ką nors!! –

Ir vėl tylu, tą vakarą, kitą, visus vakarus.

Padavėja paima lėkštę, ir draugas ima žerti komplimentus patiekalui ir virtuvės šefui.

Išėjus laukan mosteli ranka – tu pažiūrėk, koks rūkas, koks tirštas rūkas! Kyjive dar nesu tokio matęs.

Rūkas pasklido po gatvę, tartum maskuojamasis tinklas pridengdamas daugiabučių rikiuotes, bet jis nutuokia, kad čia, kaip ir kitur, vienoje tarpeklio pusėje namai šviečia, o kitoje – stovi tamsūs, išskyrus kelis blankius atšvaitus languose, liudijančius, jog šie laimingieji turi elektros stoteles.

Prie metro įėjimo draugas priduria: šiaip tai aš verčiu. Varau kaip pasiutęs. Nuo karo pradžios išverčiau keturias knygas.

Jis nebeatrodo apsinešęs, priešingai, žvalus ir akylas. Eskalatoriumi jie ima leistis į metro stotį, kur tarp keleivių padidins vyrų procentą.

 

9

 

Slėptuvėje ligoninės cokoliniame aukšte irgi vyrauja moterys. Keliasdešimt žilų galvų įsitaisė ant ratukinių lovų, sustatytų tarp palatų durų. Daugiausia tyli, o jei kalbasi, tai pašnibždomis, lyg būtų teatre ar koncertų salėje. Telegramo kanalai nepraneša nieko kito kaip povitriana tryvoga, todėl jis įkiša mobilų kišenėn ir įsiklauso. Močiutė tyliai skundžiasi: jeigu oro pavojus truks dar porą valandų, jos sunkiai gautas numerėlis nuplauks, nes gydytoja – jinai mėgsta išeiti anksčiau… Iš tikrųjų, jis ir pamiršo, kad vasarą ar rudenį savo poliklinikoj irgi užsiregistravo vizito. Ir gali būti, kad tasai ypatingas rytų europiečių gyvenimo įvykis – apsilankymas pas mediką jau netrukus.

Kišenėje užčiuopia žvakę, ploną rudą ortodoksišką žvakę. Parsinešė ją iš cerkvės. Ten užsukęs pakliuvo į kareivio laidotuves. Budynėse dalyvavo šitos pačios močiutės, tik su pūkuotomis beretėmis, laikė žvakes ir nuolatos žegnojosi. Buvo ir garbės sargyba, susiraukšlėjusių, vienas už kitą senesnių kareivių eilutė. Prie karsto – trys moterys. Jauna mergina juoda bolonine striuke – žmona ar draugė, kita – tikriausiai senelė, trečia – motina. Galvūgalyje stovėjo popas: aukšta juoda kepurė ir nuo jos krentantis apsiaustas. Kažkas baltavo tik karste – skepeta, dengianti kareivio kaktą.

Į smilkinį vėl cinkt – kuopos vadas, iš jo posakių arsenalo: mirti teks visiems, tik skirtumas kaip – veidu į priešą ar kaip daržovei.

Diakonas nukėlė kepurę nuo popo galvos ir padėjo ant peties. Galingu bosu užvedus giesmę, atsiliepė choras. Jam pasigirdo, kad gieda tą seną maldą, prašančią saugot nuo karo, bado ir maro, ir keturbalsiai sąskambiai užėmė žadą.

Kai jį atgavo, popas jau buvo beišeinąs, paskui save užtraukdamas ikonostaso užuolaidą. Uždėję karsto dangtį, kareiviai apgaubė jį vėliava ir pasiruošė nešti. Naudodamasis sujudimu, iš laikiklio jis ištraukė apvarvėjusį žvakigalį.

Prieš išvažiuodamas sužinojo, kad Peterburge mirė bendraamžis rašytojas M., kurį minėjo keliuose savo tekstuose. Buvo pažįstami gal dvidešimt metų, susitikdavo įvairiuose miestuose, dažniausia Berlyne, vertė vienas kitą. Paskutinį kartą susisiekė praėjusių metų vasarį ar kovą: M. teiravosi apie emigracijos galimybes, finansinę paramą, jis savo ruožtu ragino M. eiti protestuoti.

Apie mirtį pranešusioje mesendžerio žinutėje buvo keletas detalių: „atsisakė inkstai ir kepenys“, „per daug alkoholio“. Užėjo į velionio paskyrą. Paskutinius metus ji stovėjo tuščia, o dabar pasipylė draugų, pažįstamų, kritikų postai – prisiminimai, kūrybos vertinimai, bendros nuotraukos iš subuvimų ir balių.

Slėptuvėje po truputį apsiprasta su situacija, ir triukšmo lygis ima kilti. Raudonai apsitaisiusi moteriškė įrodinėja, kad ryškią spalvą pasirinko neatsitiktinai: pradeda visų iš eilės klausinėti, ar veikia ta metro stotelė, ar priima ta gydytoja ir taip toliau ir panašiai, kol kažkas neapsikentęs atšauna – iš kur aš žinau, klausk informacijos biuro. Moteris sukikena: taip, tokia jau aš, smalsuolė.

Šnekos gerai, jos prablaško niūrias mintis. Būna tokių dienų, kai viskas susideda į krūvą. Tėvynė tyli. Karo pabaigos nematyti, bombardavimai ir žudynės tęsiasi. Kaip prie to priprasti? Nors priprasti būtų dar blogiau…

Kas jų pagalba, atvežti daiktai kariams ir civiliams? Ji leidžia jiems pasijusti geresniems ir reikšmingesniems, pasidžiaugti padėkomis ir apkabinimais, bet iš tikrųjų tai tik kruopelė, lašas jūroj.

Ar apskritai kas gali paveikti tą pasiutusį Rusijos kolosą? Tūkstančiai rusų mirs, milijonai kankinsis ir skurs, bet neatsisakys agresijos, imperinių svaičiojimų ir begėdiškų melų. Baimė ir televizinė hipnozė veikia, Kremliaus fleitininkas juos veda link bedugnės, kurion nusitemps ir kitus.

Jei čia būtų Volodymyras, dievaži, neatsisakytų jo pypkutės.

 

Senimas kitoje pusėje kalbasi apie slėptuves – ne visos atidarytos, o atidarytose neveikia ventiliacija, pavyzdžiui, tenai, gimdymo skyriuje, kur motinos su kūdikiais…

„Tai reikia skambinti ir skųstis!“ – „Nieko nebus, išklausys, gražiai pašnekės ir tiek.“

„Mes dabar beteisiai…“ – „Ne, tokia jau mūsų liaudis.“

„O pas mus name kai kas nors nutinka, visi tuoj pradeda skambinti, ir ateina tarnybos ir pataiso. Pas mus vieni pensininkai, bet energingi.“

Žvilgsniu jis perbėga plačiu koridoriumi, kuris išsišakoja į abi puses. Iš tikrųjų, ten galėtų būti ir gimdymo skyrius, labai panašu į ligoninę, kur gimė jo vaikai. Priverčia save įsivaizduoti, kad už tų arba už anų durų – gimdymo palata. Kad už jų gultas, stovai, lašelinės, pulsą matuojantys gydytojai ir akušerės. Kad ten sopuliuose guli gimdyvė – sena, nebegalinti turėti vaikų moteris; negana to, mirštanti, agonijos apimta moteris. Kad jos sąrėmiuose gimsta taika ir ramybė, ketvirtasis kūdikis, per nauja pradėsiantis seną tautą.

 

Kas čia dabar – naujagimio riksmas ar sirena?

 

10

 

Pabunda vidury nakties stovėjimo aikštelėje, užsikvempęs ant vairo. Šalia sukniubęs lyg pašautas miega bendrakeleivis, galinėj sėdynėj atkraginęs galvą knarkia kitas. Burnoje šlykščiai alsus skonis, koks būna ne laiku užmigus ir pabudus.

Gatviniai žibintai nušviečia bekraštes fūrų eiles. Tylu ir ramu, vairuotojai sapnuoja savo paprastus sapnus.

Kiek gėrybių jų konteineriuose, po tentais. Kiek pažymėjimų, leidimų, „Export-import“ dokumentų, sąskaitų faktūrų ant priekinio stiklo panelės. Prekių apyvarta ir medžiagų apykaita, jos niekada nesustoja.

Ir, be abejo, tarp kitų, nerodomi, užmaskuoti – maistas, technika, amunicija frontui.

Bet koks čia miestas? Kokia apskritis? Kuri sienos pusė?

O gal vidurys – muitinė? Staiga lyg sniegas nuo šakos nudrimba aliarmas – kur lapelis? Tas labai svarbus, pats svarbiausias lapelis su antspaudu ir parašu, kurį gavo įvažiuodami? Be kurio neišvažiuos iš pasienio zonos, be kurio apskritai nieko nebus?!

Ir tuojau pat – atšaukta. Lapą jie turi. Tai yra turėjo ir atidavė. Pravažiavo ir pasienį, ir muitinę, pervažiavo per visą šalį kaip užtrauktukas per striukę.

Ir atsisveikino su visais. Su raudonai apsitaisiusia močiute, kuri atšaukus pavojų užkalbino laiptų aikštelėje ir palinkėjo geriausios kloties. Su draugais Donbase, pasiselfinę tamsoje ir sakydami trymaites, laikykitės, ir su draugais Charkive, rodydami pergalės ženklą, atsisveikino Lvive, šalta, nesifotografavo, tik apsikabino, trymaites, iki pasimatymo.

Iki pasimatymo kitais metais Bachčisarajuje, kaip pamėgot sakyti, iki susitikimo miestuose ir miesteliuose žalios Ukrainos, kai į bibliotekas bus grįžusios knygos, o smėlio maišai nebeslėps statulų, kai juodžemis nedrebės nuo sprogimų, dangumi nelakios raketos ir dronai, o tiktai Černihivo raganaitės, kai žaizdos užsitrauks ir virs tvirtais randais, tada susitiksim, gerai pažįstami ir matyti, matyti tik internete ir tik girdėti, visi, kurie mezgė tinklus, kurie buvo tinklo gijos ir mazgeliai, susėsim už stalo ir srėbsim gaspadoriškus barščius, ir papilstysim arielką ir riešutinę, ir dar neminėtą, bet labai minėtiną chrenivką, ir ragausim lašinius, senu lageriniu papročiu ginčydamiesi, kurie geresni, rūkyti ar sūdyti, ir kikensim iš barabulios, Juodosios jūros žuvies vardo, pasakosim karo meto nutikimus ir trauksim vienas kitą per dantį, o paskui gal eisim pasivaikščioti, pasidairyti po apylinkes, o gal skaitysim poeto Adomo eiles apie Bachčisarajų, o paskui klausysimės Jurko kazokiškų dainų su gitara, sėdėsim ilgai, neapsnūsdami ir nenusigerdami, iki patekės mėnulis, stambus pietietiškas mėnulis, ir tada pamatysim, kad jūsų ir mūsų yra daugiau, daug daugiau, kad už vienų skobnių sėdi visi, gyvieji ir žuvusieji.