Tadas išvaduotojas

 

Romano „Jautrumo gravitacija“ ištrauka

 

Pirmas Amerikos filmas Lietuvoje. „Gineverė“. Rodos, taip. O aš praganiau kardą. Įlipau į autobusą kartu su masuote, nors mes juk ne masuotė, mes aktoriai, nors ir antro plano, bet aktoriai. Jokios pagarbos elitui, koks pažeminimas! Sumauti amerikosai, nieko neišmano.

Viskas vyko Trakų pusiasalio pilyje. Naktinis filmavimas, dvigubas mokestis, o už antrą planą – patys suprantate. Nuo pradžių įtariau, kad nerimta visa tai. Aprengė kaip Don Kichotą, o kardas lyg iš kazoko rankų išplėštas – šaškė.

Ir, kaip jau sakiau, praganiau tą šaškę autobuse. Kol važiavome iš Vilniaus į Trakus, susiverčiau merzavčiką. Trakuose načnyko tai nebuvo. Prisnūdau, teatro kolegos mane pamiršo, pabudau, graibausi aplink, nėra. O čia tas berniukas iš masuotės, kaip sakėte, Andrius? Plika galva ir su kažkokiais plastmasiniais šarvais. Sako, imkite mano kardą – kiša man dažytą pagalį. Net susigraudinau. Stveriu pagalį, ką darysi. Rimtam aktoriui ir tokiu įrankiu ne bėda mojuoti. Svarbiausia – sugalvoti tinkamas aplinkybes. Vos pradėjo temti, toks vištakumas užėjo, nieko nebemačiau. Staiga kad suriks kažkuris asistentas: kiaulės, tiek repetuota, o šitas klounas su lėkšte ant galvos? Supratau, kad apie mane kalba. Jokios pagarbos teatro liūtui. Nepažįsta iš veido.

Fone – autobuse sutiktas berniukas, kaip ten jis… Andrius, ir minia kailiais apsigobusių laukinių, rankose laikančių skardinius dviašmenius kirvius.

– Septintas dublis, – pranešė operatoriaus asistentas.

Nuvedė mane prie vieno iš laužų. Sceną kartojo iš naujo. Filmavimo aikštelėje chaosas, niekam nerūpėjo, kur antras planas – Artūro stovykloje ir laužai, ir mediniai bokalai, ir skardiniai kardai, ir palapinės. Nuo ežero slinko drėgmė – sėdėjau šildydamas sąnarius. Galvojau, ką pasirinkti: būti su masuote ir pasakoti senus anekdotus, kuriais žavėsis kaip naujais, ar eiti pas senius ir kalbėti nusibodusiomis temomis, būti tuo, kuo jie nori mane matyti. Pasilikau prie laužo. Pradėjau blaivytis. Negerai. Besifilmuojant išgerti specialioje palapinėje davė tik pagrindiniams aktoriams.

Pasirodo, teisus buvau tik iš dalies. Vaikinas, prisistatęs Drėlės vardu, išsitraukė buteliuką iš kuprinės. Noras eiti pas teatralus dingo visai.

– Jei kada nors gyvenime pavyks rimčiau pasimalti kino virtuvėje, prarasite bet kokį tikėjimą kino magija, – gurkštelėjęs ėmiau mokyti jaunimėlį. – Filmavimas yra klaikiai nuobodus procesas. Didžiąją laiko dalį lauki, kada pakvies į aikštelę. Kol, va, taip sėdim, aptariami pletkai, papasakojami visi galimi anekdotai ir gyvenimo istorijos. Naktinės pamainos iš viso… Trainiojiesi iš kampo į kampą, vis bandai nusnūsti.

– Čia marširuoji tarp kavos aparato ir filmavimo aikštelės krašto, – pritarė Andrius. – Tiems, kurie su kailiais, gerai, nešalta. O tie, kur su fiktyviais šarvais iš plastmasės ir dažytos odos… Vėjelis pūsteli, maža nepasirodo. Skaisčio ežeras – vien drėgmė ir rūkas.

– Pirma rimta chaltūra per ketverius metus, – gurkštelėjau dar iš buteliuko. – Amerikiečių TV filmas su pačia Šeril* pagrindiniame vaidmenyje. Lietuvos kino studija rinko ilgaplaukius per visą Lietuvą…

– Ir tai didžiausia klaida, – pertraukė mane Drėle prisistatęs vaikinas, – surinkti į krūvą padugnes ir tikėtis, kad viskas baigsis gerai, daugiau nei naivu. Iš pradžių, kol nė vienas neturėjo pinigų, dar nieko, sausi ir ramūs, o dabar cirkai. Nenustebsiu, jei filmavimas baigsis nuovadoje.

Nesibaigiančią pilnatį imituojantys jupiteriai** švietė taip, kad matėsi kiekviena pigi detalė: akrilu padažyti butaforiniai vartai ir sienos, mediniai kardai, prastos šarvų imitacijos ir iš skardos iškirpti dviašmeniai kirviai.

– Amerikonai neturi nuovokos apie istoriją, – mėginau grįžti prie temos, – filmas lyg ir apie karaliaus Artūro laikus, o kariai… Vieni su šarviniais marškiniais, kiti su kailiais, treti kaip ispanų konkistadorai, – parodžiau, kuo pats apsivilkęs, – va, prašom, plokštiniai XVI amžiaus šarvai. Televizijos projektas. Gerai, kad be lazerių ar revolverių. Jokios pagarbos istorijai, detalių autentikai. Kičas…

Magiškoji Šeril vis klydo: teksto nemokėjo, liežuvis pynėsi. Dar ir ant žirgo sėsti bijojo, tai teko kaskadininkę iš nugaros filmuoti.

– Duokit, parodysiu, kaip joti tai ožkai, – ėmiau kelti balsą.

Pirmas dublis, penktas dublis, penkioliktas dublis… Tas pats per tą patį. Šviesa ne vietoje, garso neįrašė, masuotė į kadrą per greitai įlindo, žirgas neklausė, operatoriaus asistentas ne tą lęšį įdėjo, galiausiai kameros akumas apskritai nusprogo. Smaukalynė.

O tas Drėlė savo – ilgaplaukiams nuobodu. Pribūrė jiems kinošnikai, tipo, intriguojantis filmas, Holivudas, „Tvin Pykso“ žvaigždė Lora, bus batalinių scenų. Kadangi jų taip ir nesulaukė, susikūrė patys. Metalistai cirkinosi vis smarkiau, sulaužytų kardų skaičius augo aritmetine progresija. Trakų miestelio baruose atsirado lentelių: žmonės su šarvais ir Lietuvos kino studijos rekvizitu neaptarnaujami.

Merzavčikas ėjo į pabaigą. Staiga Drėlė prisiminė neseniai pabudęs kažkokiame plote su visa kario apranga ir mediniu kardu prie šono! Vilniuje!

– Kaip sugebėjai su šarvais parvažiuoti? – jau ir Andrius išpūtė akis.

– Turbūt autobusu ar traukiniu, – numojo ranka Drėlė. – Žodžiu, atsikėliau Naujininkuose, fotelyje, su visais pribumbasais. Štai tau ir kino magija.

Tie vaikino žodžiai, o gal pasibaigęs buteliukas, įkvėpė žygdarbiui. Vis tiek filmavimas nerimtas, režisierius cirkininkas, dar ir pagrindinė aktorė – manekenė, nepasižyminti meistriškumu. Atsipalaidavau. Jau ir šalmas ant šono, ir apsiaustas apie kojas veliasi. Einu, sakau, parodysiu damai, kaip joti. Norėjau pasipuikuoti buvusia šlove.

Cerberių akys apvalios: masuotė nesąmones daro, dar ir antraplaniai profai pradėjo išsikalinėti. Bandė mane stabdyti, kai režisieriui dalinau patarimus.

– Ką šita vos tekstą pralemenanti jauniklė pirmame plane… – mojavau mediniu kardu. – Jai už nugaros Mindaugas, ne, Gediminas, o gal net Vytautas. Mes čia galime atskirą dokumentinį filmą su pradžia, vystymu ir finalu sukurti.

– Gėda ir nešlovė, – choru atsakė metaliūgų ansamblis.

– Kam visi laurai? – griaudėjau lyg perkūnas. – Vištai, bijančiai arklio?

Griebė mane cerberiai ir nuvilko per aikštelę. Toliau nelabai atsimenu, bet turbūt įgrūdo į autobusą išsimiegoti ir išsiblaivyti. Kelionė į Lietuvos kino studiją – jau ne cerberių, o logistų reikalas.

– Maestro per šiltas, – dar nugirdau.

Taip norėjosi drėbti į snukį, kad maestro niekada nebūna per šiltas geram vaidmeniui, o tokį amerikietišką šūdą gali vaidinti patys, bet akys apsitraukė tamsa. Pabudau kino studijos kieme.

Masuotė lipo iš autobuso, skubėjo persirengti ir atsiimti honorarų. Aš nejudėjau. Nenorėjau pasiduoti. Nesuprasite mano skausmo, galvojau, neapverksite teatro kolapso.

– Tegu lekia meliuzga, taip, taip, palikit tikrą meną šiukšliadėžėje. Bėkit paskui vienadienį dolerį.

Vairuotojas pritarė, mėgindamas gražiuoju išstumti iš autobuso.

– Supranti, Tadai, reikia į garažą. Apie meną kalbėk hole ar persirengimo kambaryje…

Supratau. Išlipau. Gerai, kad greta Lietuvos kino studijos įėjimo buvo suolas. Ką daryti buvusiam? Pripažintam? Žvaigždei ir liaudies numylėtiniui? O dabar su visais „ant panelės“? Skaudu, pikta ir liūdna.

– Sutikau gatvėje Rūtą, – burbėjau pilkam Lietuvos kino studijos fasadui, – suvargusi, neatpažįstama. Visą gyvenimą paaukojo scenai, dabar neturi komunalkių už ką susimokėti.

Delnais mostelėjau taip, kad nukrito butaforinis Don Kichoto šalmas.

– Jokių apdovanojimų neprašė. Išdidi. Negali rankos ištiesti. Karalienė Barbora rankos netiesia.

Dramkės administracija irgi į mus kaip į prostitutes žiūrėjo – kontraktų sistema, prekyba kūnais. Taip, teatras kilęs iš valkatų, visuomenės atstumtųjų ir nepatogių žmonių, kuriuos už tvoros su savižudžiais laidojo.

– Naujieji viduramžiai! – surikau bundančiam miestui.

Grabaliojausi atsistojęs ir radau pamestą šaškę. Pasirodo, visą laiką kabojo prie šono. Kažkaip sugebėjau nepamatyti. Dabar kaip samurajus su katana ar vakizašiu.

Pripratau šiltai ir jaukiai merdėti. Širdžiai miela buvo vietelė, iš kurios niekas nejudino, laiku pensiją sumokėdavo, už praeities nuopelnus gražiu žodžiu paminėdavo.

– O dabar eik į gatvę prekiauti kūnu, – grūmojau kumščiu administracijai. – Po 40 metų profesionalaus darbo, gėlių ir aplodismentų belieka pardavinėti dešrą ir vaidinti Senį Šaltį vakarėliuose.

Iš Lietuvos kino studijos pastato išlindo kostiumininkė.

– Štai kur jis…

– Sėdau prie dramkės durų, – staugiau administracijos malūnams, mojuodamas mediniu kardu, – praeiviams batų valyti.

Ką jau ką, o dramatizuoju meistriškai. Sutriko funkcionieriai, sustingo biurokratai. Gėda baisi, kai toks žmogus viešai išmaldos prašo – ką žmonės pagalvos? Kad čia kažkoks lietuviškasis Jukio*** perversmą bando daryti? Palikime. Tegu pastovi. Parūgsta.

Sukniubau, užkliuvęs už suolelio. Iš kišenės išbiro cukraus pakeliai.

– Nepatogiai išėjo, – pažvelgiau sutrikęs į kostiumininkę, – nuo ponų stalo nešiau masuotei, panele Kristina.

– Taip, tau visos panelės Kristinos, – už rankos ėmė tempti į kino studijos vidų.

– Panele, pavargau…

Kostiumininkė trypčiojo aplink, aš per daug stambus, kad galėtų nešti, o kojos nebeklausė. Jai reikalingi mano šarvai, norėjo baigti pamainą ir eiti namo.

– Viskas tavo maištui, Tadai, – pukšėjo kostiumininkė. – Sunkus velnias. Ar kas padės? Masuotė jau eilėje prie pinigų.

Laimei, akyse pasipainiojo masuotės asistentas. Abu su kostiumininke už pažastų ir nutempė mane į rūbinę.

Ignoruoti – geriausia kultūros politika. Teatras, tas aukštosios kultūros švyturys, nenori leisti dominuoti telikui. Bėdelė, kad naujai sistemai jo nebereikia. Kur reklamą įterpsi? O jei niekas nieko neperka, kam jis?

– Nebenori žmonės tiesos, – pašokau ant kojų.

– Ne į tą pusę, – sušuko kostiumininkė, vydamasi su kardu rankoje.

– Pavargau, Kristina, kaip aš pavargau…

Kaip galviją ginė mane butaforiniu kardu į rūbinę. Pasidaviau, nuleidau galvą, nuolankiai nusliūkinau kostiumininkės nurodyta kryptimi.