Svogūno lopšinė

 

Miguelis Hernándezas Gilabertas (1910–1942) – ispanų poetas, dažniausiai priskiriamas vad. 1936-ųjų kartai (Generación del 36), bet poetine programa artimas ir 1927-ųjų kartai (Generación del 27). Ispanijos pilietiniame kare (1936–1939) kovėsi respublikonų pusėje, šiems pralaimėjus pateko į kalėjimą. Jame būdamas 31 metų mirė. Nemažai Hernándezo eilėraščių rašyti fronte arba kalėjime, todėl juose pasitaiko pasikartojimų, struktūrinių nelygumų, bet jis vis tiek laikomas vienu svarbiausių XX a. pirmos pusės ispanų poetų.

„Svogūno lopšinė“ (Nanas de la cebolla) yra turbūt žinomiausias jo eilėraštis, po mirties publikuotas rinkinyje „Nebūties dainos ir romansai“ (Cancionero y romancero de ausencias, 1958). 1939 m. Hernándezui į kalėjimą žmona parašė laišką, kuriame paminėjo, kad su aštuonių mėnesių kūdikiu valgyti teturi duonos ir svogūnų. Eilėraštis – atsakas. Jis rašytas segidiljos (isp. seguidilla) metru; vertime šis lietuvių poezijai nebūdingas poezijos metras atspindimas tik iš dalies.

Vertėja

 

Svogūno lopšinė

 

Svogūnas tartum šalna,

niūri, vargana:

šalta manoji naktis

ir tavo diena.

Svogūnas, badas:

apvalus ir kandus

tamsaus šerkšno ledas.

 

Tame bado lopšely

mano vaikas gulėjo.

Krauju iš svogūno

mama jį penėjo.

O tavo kraujas –

apšarmojęs, cukringas.

Svogūnas, badas.

 

Juodbruvė moteris

mėnulio srovelėm

savas gyslas lieja

bado lopšelin.

Juokis, vaikeli,

tu prarysi mėnulį,

kai jau bus metas.

 

Vytury mūs namų,

tu juokis gausiai.

Nes mums tavo juokas –

šviesa pasaulio.

Taip stipriai juokis,

kad tave išgirdus

širdis dainuotų.

 

Tavo juokas – man laisvė,

sparnus suteikia.

Jis išvaiko vienatves,

tolsta kalėjimas.

Lūpos net skraido,

šypsnis tavo burnytėj

laksto it žaibas.

 

Tavo juokas – tai kardas

labai galingas.

Ir gėles, ir vyturius

nukauna sėkmingai.

Varžovas saulei.

Ateitis mano meilės

ir mano kaulų.

 

Tavo virpanti oda,

staigus akių mirksnis,

dienos, kaip niekad,

spalvingai tiksi.

Gimsta žvirbleliai

ir plazdena sparnais

tavo kūnely.

 

Pabudau iš vaikystės.

Tu nepabuski.

Visada tiktai juokis.

Mano lūpos liūdi.

Visad lopšely

tu išsaugoki juoką

savo plunksnelėm.

 

Tu skrendi taip aukštai,

kūnas atrodo

it pakilęs danguj

plačiam ir spalvotam.

Ak, jei valiočiau

sugrįžti į pradžią

tavo kelionės!

 

Aštuntas mėnuo juokies

apelsino žiedais.

Penkiais mažutėliais

baltais ir nuožmiais.

Dantukais penkiais

tartum penkiais jazminais

kol kas nebrandžiais.

 

Rytoj jie bus lyg siena

po bučinių gūsio,

nes tada tu dantyse

ginklą pajusi.

Pajusi ugnį

žemyn nuo dantų,

ieškančią dugno.

 

Skrieja vaikas per krūtis,

dar mėnulingas.

Jos iš liūdno svogūno.

Tu jau laimingas.

Nenusiminki.

Nežinok, kas čia vyksta

ar gali nutikti.

 

Vertė Aistė Kučinskienė