Radviliškis–Peterburgas (II)
Sugrįžimas į Peterburgą, tapusį Petrogradu, buvo paskatintas Pirmojo pasaulinio karo sumaišties. Šešiolikmetė Elena Buzaitė ir keturiolikmetis Antanas Buzas nusprendė grįžti į Peterburgą – prieglaudą gavo pas dėdę Jurgį Bajarauską, tarnavusį jūreiviu pas carą. Galbūt Buzo vaikai turėjo vilties atgauti pinigus iš tėvo jų vardu banke atidarytos sąskaitos. Dabar jau žinoma, kad karas ir tolesnė revoliucija tuos pinigus galutinai pražudė. Bet pasakojimas ne apie tai, kita vertus, nepriteklius ir pinigai – susijusios temos.
Paaugliai įsidarbino: Elena – tekstilės fabrike, o Antanas – kažkokioje lyg ir maisto apdirbimo įmonėje. Taigi dar labai žali jaunuoliai įstojo į darbininkų klasės gretas. Šis socialinis apibūdinimas labiausiai ir pritinka laikmečiui, kurį teko pergyventi įsigalint bolševikams. Tie jų gyvenimo faktai, kuriuos atsimenu iš močiutės Elenos pasakojimų, neturi labai aiškių datų, bet visa, kas nutiko, įvyko tarp 1914 ir 1918 m. Dramatiškiausi įvykiai – artėjant prie 1917 m.
Elena gana lengvai atgaivino vaikystėje mokėtą rusų kalbą, tačiau raštingumo atžvilgiu turėjo tik lietuvių kalbos pradmenis daraktoriaus mokyklėlėje. Peterburge ji suprato, kad negali būti neraštinga, ir pradėjo lankyti rusų kalbos raštingumo kursus. Kartu vykdė tėvo Nikodemo Buzo nebylų priesaką – lavintis net turint labai kuklias galimybes ir išgales. Vėliau, grįžusi į Šiaulaičius, rusiškai kalbanti ir rašanti Elena turbūt buvo retenybė tarp kaimo merginų ir moterų, neskaitant savo motinos. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais kaime rusiškai mokėjo dažniausiai tik vyrai – buvę caro kariuomenės kareiviai ar oficialios rusiškos pradinės mokyklos mokiniai. Kalbos ant pečių nenešiosi. Kaip Antrojo pasaulinio karo metais parodė gyvenimas, rusų kalba pravertė iš savo sodybos evakuojantis į netolimą kaimą, nes Šiaulaičiai pavirto fronto zona. Frontininkai rusai pasitaikė nežiaurūs, o susikalbėti su jais buvo galima. Vėliau rusų kalba vartota jau tardant ir mušant Eleną diržais per galvą NKVD patalpose ir Mordovijos lageriuose. Rusai viena, rusų kalba šiek tiek kita. Kaip komunikacijos įrankis. Anaiptol ne visada maloniomis aplinkybėmis.
Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijos didmiesčiuose stigo maisto. 1917 m. (?) Elenai ir Antanui teko gyventi pusbadžiu. Antanas slapčia iš fabriko po marškiniais išnešdavo kruopų košės, kad sesuo nors kiek tvirčiau pavalgytų. Tekstilės fabrike maisto trūko. Vaikystėje močiutė Elena man paaiškino, kodėl niekada nevalgo virtų bulvių. Tai badavimo Peterburge pasekmė. Merginos iš fabriko eidavo prie prekinių traukinių bulvių, bet tos bulvės, paliktos žiemą vagonuose, buvo sušalusios. Gelbstint gyvybę valgytos tokios. Salsvo šleikštulio Elena negalėjo pamiršti.
Elena Buzaitė-Niparavičienė (1898–1979) ir Marcelina Bajarauskaitė-Buzienė (1875–1948)
Į fabrikus ėmė skverbtis socialistinės idėjos. Elena su kitomis fabriko darbininkėmis ne kartą dalyvavo demonstracijose. Viena jų buvo smarkiai apšaudyta. Elenos akyse kazokas studentui nukirto galvą. Taigi caras nebuvo šventasis. Močiutės klausdavome: tai kodėl ji ėjo į tas demonstracijas, jei buvo taip pavojinga? Atsakymas: į fabriką ateidavo agitatoriai, ir ėjau kartu su visomis darbininkėmis. Taigi Elena galėtų būti pavadinta „revoliucinio judėjimo dalyve“, vartojant sovietų laikais įsigalėjusią terminiją. Juolab kad ji dukart dalyvavo sambūriuose, kuriuose prakalbą rėžė Vladimiras Leninas. Viename – geležinkelio stotyje, kai jis grįžo iš Suomijos. Elenos santykis su Lenino figūra yra vertas atskiro paaiškinimo.
Sakoma, kad socialinio teisingumo jausmas turi būti išsiugdytas jaunystėje – tai laikas, kai galima būti socialistu. Juk kairiuoju jaunystėje buvo ir toks politikos veikėjas kaip maršalas Józefas Piłsudskis ar nemaža dalis lietuvių tautinio judėjimo dalyvių. Močiutę Eleną priskirčiau turbūt neegzistuojančiam krikščionių socialistų flangui. Ji buvo nepaprastai karštai tikinti, visuose sunkumuose ir nelaimėse pasikliaujanti Dievu, o ne jam priekaištaujanti. Greičiausiai sunki ir žeminanti vaikystė grįžus su motina iš Peterburgo jai išugdė socialinio teisingumo jausmą, kuris pasireiškė visų pirma atjauta kitiems žmonėms, be jokių politinių šūkių. Tik taip galėčiau paaiškinti jos santykį su Leninu nebūnant komuniste ir nukentėjus nuo komunistų.
Leninas tuose mitinguose mokėjo kalbėti ir paliesti varguomenės vidinius skaudulius. Vaikai instinktyviai jaučia pasakojimų kontekstą. Iš to kilo mano klausimas močiutei gana ankstyvoje vaikystėje, gal jau pradėjus lankyti mokyklą ir būnant spaliukų gretose. Močiute, paklausiau, atsakyk, kas buvo geresnis – Leninas ar Dievas? Atsakymo nebuvo, bet pati klausimo formuluotė liudija, kaip Elena vertino Leniną. Ji tikėjo jo nuoširdžiu noru padėti vargingiesiems, nors iš arti matyta revoliucija jai buvo sumaišties, chaoso, griūties sinonimas. Kai mūsų vaikystėje nutikdavo kokia nors buitinė nesėkmė, močiutė sušukdavo: „Revoliucija!“ Ir mes žinodavome, kad tądien daiktai krinta iš rankų. Patyrusi žiaurius NKVD tardymus ir nieko neišdavusi, perėjusi Mordovijos lagerius, pasikliaudama tik Dievu, ji ir toliau atkakliai tikėjo Lenino gerumu. Jį laikė Stalino antipodu. Gerai atsimenu, kaip mūsų namuose viešint tėvų Sibiro laikų draugams kilo gana įnirtingas ginčas. Mano mama, Elenos dukra, ir jos draugė bandė mūsų močiutei įrodyti, kad pirmuosius lagerius politiniams kaliniams sukūrė būtent Leninas. Stalinas buvo tik gabus jo mokinys. Elena laikėsi savo.
Mano tėvas, nors labai gerbė Eleną, kartą artėjant Spalio revoliucijos šventėms neiškentė nepajuokavęs: „Močiute, man regis, reikėtų jums eiti į mokyklos minėjimą ir papasakoti apie Leniną. Juk tai jūs vienintelė šiame miestelyje jį esate mačiusi.“ Tai buvo sarkazmas, nes tiek Elena, tiek abu mano tėvai buvo perėję Sibiro lagerius, komunistinė veikla jiems buvo svetima. Elena, nors dirbo kolūkyje, negavo nė rublio pensijos – buvo sovietinės visuomenės užribyje. Kodėl pasakoju apie Elenos santykį su Leninu? Dėl to, kad galima lengviau suprasti, kaip patys rusai per daugiau nei šimtą metų yra paveikti bolševikų propagandos. Tai apsinuodijusi visuomenė, mananti, kad sovietų laikais nešė visiems šviesą ir socialinį teisingumą, o dabar dar į tą kokteilį sugebėjo įmaišyti ir carinės imperijos šlovinimo ingredientą.
Čia verta paminėti, kaip Spalio perversmas atrodė amžininkų akimis. Elenos brolis Antanas, būdamas tik septyniolikos metų, taip pat tapo „garbingo“ revoliucinio judėjimo dalyviu. Dalyvavo Žiemos rūmų „šturme“ ir grįžo namo pas dėdę, nusikabinęs kažkurioje salėje nuo sienos brauningą. Dėdės Jurgio reakcija buvo tokia: „Tai ką gi – jau įsirašei į plėšikų ir valkatų ratą?“ Antanas jautėsi smarkiai sugėdintas. 2004 m. su bendradarbiais pirmą ir, manau, paskutinį kartą lankantis Peterburge ekskursijų autobusas buvo sustabdytas prie kreiserio „Aurora“, kuris esą salvėmis davė pradžią Spalio revoliucijai. Nelipau iš autobuso. Supratau, kad dauguma ekskursantų tebemąsto sovietinio vadovėlio štampais, ir tai jiems linksma atrakcija. Iš nesupratimo apie bolševikinį siaubą. Man regis, Elena niekada neatleido caro valdžiai už demonstracijos apšaudymą, bet taip pat sielojosi ir baisėjosi, kad bolševikai sušaudė caro šeimą. Kaip ji sakė – visų pirma nekaltus jo vaikus.
Antanas Buzas (1900–1928?). Asmeninio archyvo nuotraukos
Brolis Antanas turėjo ir trečią, lemtingą, savo gyvenimo Peterburge (tuomet jau turbūt Leningrade) etapą. 1918 m. Elena ir Antanas grįžo į Lietuvą. Antanas stojo į Lietuvos nepriklausomybės kūrėjų savanorių gretas. Kovėsi su bermontininkais. Jau susikūrus Lietuvai, turėjo puskarininkio laipsnį ir liko tarnauti kariuomenėje. Saugojo pasienio užkardą. Brolio ir sesers ryšys buvo labai stiprus. Ji kartais lankė jį tarnybos vietoje. Palaipsniui sesuo ėmė pastebėti negerus ženklus – kortas, vaišes ir panašiai. Kita vertus, Antanas išliko jautrus. Elena matė, kaip jis griežtai sutramdė savo kareivius, kurie tyčiojosi iš praeinančios romės.
Ir staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, žinia, kad Antanas teisiamas už kontrabandos praleidimą per sieną. Pateko į Šiaulių kalėjimą. Elena ištikimai jį lankė, pėsčiomis iš Šiaulaičių eidavo per naktį iki Šiaulių ir įveikdavo apie 50 kilometrų. Tai buvo siaubinga gėda Antanui. Savanoris, pažeidęs garbės kodeksą. Taip, kontrabandos praleidimas buvo blogai, bet pats jaunas vyras tebeturėjo savo vidinį teisėją. Išėjęs iš kalėjimo (vaikystėje nepaklausiau močiutės, kiek metų jis ten praleido), jis nusprendė išvengti savanorio vardo praradimo gėdos ir išvyko atgal į bolševikinę Rusiją, į Peterburgą. Tai buvo Naujosios ekonominės politikos laikai (1921–1929). Atrodė, kad Rusija grįžta prie sveikų rinkos ekonomikos pamatų. Bet greitai paaiškėjo, kad tai buvo tik kaip spąstai darbščioms visuomenės bitutėms. Antanas vedė rusę merginą ir susilaukė sūnaus Aleksandro. Brolis ir sesuo, visą gyvenimą buvę labai artimi, palaikė ryšius laiškais. Paskutinis gautas laiškas (apie 1927 m.) atspindėjo, kad Antanas suprato, kur patekęs. Jis užsiminė, kad su draugu ruošiasi išvykti į Ameriką. Bolševikams tai turėjo labai nepatikti. Deja, nežinome, kur įvykdytų ir kokių represijų auka jis tapo. Vaikystės ir jaunystės miestas prarijo jį kaip juodoji kosmoso skylė.
Peterburgas tapo lemtingais spąstais ir būsimo Elenos vyro, mano senelio, sesers Antaninos Niparavičiūtės šeimai. Antanina gimė Liepojoje, tačiau Niparavičių giminės šaknys taip pat iš Radviliškio krašto. Mažai žinau apie jos santuoką. Tik tai, kad prieš 1930 m. ji buvo laimingai ištekėjusi už gydytojo ir gyveno Amerikoje (JAV?). Gydytojas buvo kairiųjų pažiūrų. Matyt, tikėjo, kad bolševikai Rusijoje kuria santvarką pagal marksizmo idealus. Gal būta ir agitacijos iš rusų pusės užsienyje. Apie 1930 m. dėl šeimos galvos įsitikinimų jie nusprendė vykti gyventi į Leningradą. Greičiausiai visiškai neišmanydami bolševikinės realybės, manydami, kad kaip šeima toliau gyvens smulkiaburžuazinį gyvenimą, o gydytojas galės balansuoti tarp sotaus šeimos aprūpinimo ir savo pasišventimo visuomenei. Profesija tai garantavo.
Plaukdami į Leningradą, jie trumpai apsilankė Klaipėdoje, kur gyveno jauna sutuoktinių pora – Antaninos jaunesnioji sesuo Zofija su vyru Povilu. Proga pasimatyti ir palikti amerikoniškų lauktuvių. Šioms nebuvo finansinės būtinybės – Povilas dirbo Lietuvos kariuomenės įgulos buhalteriu ir pinigų jaunai šeimai pakako. Betgi gražuolė Zofija labai domėjosi mada. Antanina atvežė fabrikinius trikotažinius megztinius – naujausią mados šauksmą. Teta Zofija atsidususi man pasakojo: gerai, kad kai ką iš savo užjūrio mantos paliko Klaipėdoje… Leningrade iš jų buvo beveik viskas atimta – svarbiausia, turėtas auksas ir valiuta, pasiimti naujam gyvenimui. Spąstų skląstis negrįžtamai užsitrenkė. Bolševikai geriau nei idealistas gydytojas žinojo, kaip kurti šviesų rytojų. Antanina ir jos vyras vėliau mirė iš bado Leningrado blokados metu, išsaugodami anūkėlę gyvą. Jųdviejų dukra buvo pasiųsta dirbti užfrontėje ir išgyveno karą. Teta Zofija palaikė ryšį su giminaičiais. Vėliau sovietų laikais jos dukterėčia grįžo gyventi į Lietuvą, bet Leningrade liko jos palikuonys.
Dabar vis pagalvoju, ar Antano Buzo sūnus išgyveno, ar yra jo palikuonių. Jei taip – ar jie ne putinistai, ar ne rusų nacionalistai? Nežinia. Laimingi tie, kuriems pasiseka nugyventi tiesų kaip linija „teisingą“ gyvenimą, bet dažnai jie taip ir nesupranta, kad buvo Dievo išrinktieji. O gal ir ne išrinktieji, nes Dievas dažniausiai baudžia tuos, kuriuos myli.
