Neapriboti visko patologijomis, traumomis, kompleksais

 

GIEDRĖS KAZLAUSKAITĖS ir VIRGINIJOS KULVINSKAITĖS pokalbis apie apsakymų knygą „Keturi“, vykęs Vilniaus literatų namų knygų klube

 

– Tavo apsakymų knyga „Keturi“ pasižymi labai tiksliu, lakonišku stiliumi – nėra nieko nereikalingo. Veikėjai tarpusavyje susiję, kai kurie „pabėga“ iš savo apsakymo ir šmėkšteli kitame. Ar tai sąmoningas apsisprendimas – link kinematografiško pasakojimo?

– Taip, rašydama „Keturių“ apsakymus siekiau vizualios, bet tuo pat metu lakoniškos kalbos. Ir aiškios, matematiškos struktūros, kuri nekristų į akis. Tarkime, kiekvieno apsakymo veiksmas trunka apie parą, visi keturi pasakojimai vyksta skirtingu metų laiku. Metų laikas simbolizuoja personažų vidinę būseną arba su ja kontrastuoja: Lukas yra vasara, Inga – ruduo, Marius – žiema, o Nora – siautėjantis pavasaris. „Kai aš buvau malalietka“ stilistiškai buvo visiškai kitokia – kalba takesnė, daug tariamo plepėjimo, svarstymų. O šįkart su knygos redaktore Aira Niauronyte daug dirbome gludindamos sakinius. Tikslas buvo atsisakyti visko, kas nebūtina. Aišku, šis tikslas – utopija, bet juk galima bandyti.

Kinas man kaip rašytojai visada darė didelę įtaką. Galvodama apie rinkinio struktūrą įsivaizdavau kažką panašaus į „Pulp Fiction“ – atskiros, bet tarpusavyje susipynusios istorijos, kurias vienija atmosfera, stilius. Aišku, ir personažai.

– „Pajūrio skaitytojų klubas. Lukas“ – labai rašytojiškas apsakymas, turint galvoje, kad jis apie autofikciją ir autoriaus mirtį. Čia tarsi ironizuoji skaitytojų pomėgį tapatinti autorių su jo pagrindiniu veikėju, bet ir pati žinai, kad tokia pagunda nėra visiškai nepagrįsta. Ko tikiesi iš „teisingo (-os)“ skaitytojo (-os)?

– Tikriausiai neįmanoma netapatinti rašytojo ar rašytojos ir personažų. Ir tai visai pagrįsta, nes kurdama personažus sudedi į juos, kas rūpi pačiai. Tiesa, šįkart tiesioginio tapatinimo nesiekiau. Bet tikrai tenka išgirsti klausimą, kuris iš „Keturių“ personažų man artimiausias, kuris yra mano alter ego.

Iš „teisingo“ skaitytojo tikiuosi labai daug, žinoma. Dėmesingumo detalėms, kad pagautų emocinius registrus, iššifruotų intertekstus. Kita vertus, labiausiai santykyje su skaitytojais žavi, intriguoja tai, kad kartais jos ar jie „įskaito“ reikšmių, kurių aš savo tekstuose iki tol nemačiau, bet tos reikšmės man atrodo absoliučiai motyvuotos.

– Ar Luką Garšvą galėtume pavadinti šiek tiek tavo alter ego? Kaip pati jautiesi panašiuose renginiuose – bibliotekose, regionuose, neformaliuose skaitytojų rateliuose prie taurės vyno? Ar egzistuoja tas pažeminimo momentas? Pvz., po „Malalietkos“ pasirodymo kas nors yra kvotęs, ar iš tikrųjų dareisi abortą?

– Lukas tikrai turi nemažai mano savybių (paslėptas, bet gilus narcisizmas, polinkis į depresiją, afektines būsenas). Kita vertus, Lukas visų pirma yra tiesiog tipiškas rašytojas vyras. Tai simbolizuoja ir jo pavardė – Garšva. Aliuzija į Antaną Garšvą, kurio prototipas – Antanas Škėma, – iš pažiūros lyg ir romantiškas, bet šlykštukas. Labai gražiai kenčia, beprotiškai jautrus! Lukas lyg ir apsimeta (o gal ir pats nežino, kaip iš tiesų yra), kad pripažinimas, dėmesys jam nerūpi, kad jis „aukščiau“ nei visa tai, bet sugniūžta kaskart, kai netampa dėmesio centru. Kiek pažįstu rašytojų – o pažįstu tikrai nemažai, – beveik visiems tai būdinga (įskaitant mane pačią).

Nesijaučiu labai jaukiai gyvai bendraudama su skaitytojais ir nejaučiu labai didelio poreikio tai daryti, bet, aišku, iki Luko paranojų man dar toloka.

– Kaip ir Lukas, nevengi komunikacijos su skaitytojais per socialinius tinklus ir populiarias platformas. Įsivaizduoju, kad nėra itin lengva, bet ar tai pasiteisina? Esi patenkinta tuo, kaip tave pateikia populiarioji žiniasklaida, leidyklos reklama ar kt.? Visiškai sutampi su tuo vaidmeniu, jis netrukdo?

– Reklamuodama „Malalietką“ dalyvavau pačiuose įvairiausiuose, pačiuose keisčiausiuose pristatymuose, renginiuose. Pavyzdžiui, kartą knygą pristatinėjau prekybos centre. Kai prasidėjo renginys, prekybcentryje grojusią muziką pritildė. Vienas pasipiktinęs pirkėjas ėmė šaukti: „Užsičiaupkit, užknisot, duokit muzikos.“ Teko, kaip ir Lukui, už gerą honorarą dalyvauti pristatyme prabangioje kaimo turizmo sodyboje. Aplankiau labai daug mokyklų. Vienoje mokykloje po renginio mane kalbinusios mokytojos prasitarė bijojusios, kad vos atvykusi paklausiu, kur čia galima parūkyti, nes romano veikėja Virga rūko. O mokykloje rūkyti draudžiama. Jos net surado kažkokią kertelę kieme, kur planavo mane vesti rūkyti. Labai nustebo sužinojusios, kad nerūkau. Ir kad esu ne tokia, kokią jos įsivaizdavo.

Kai tokios skirtingos auditorijos, tai ir klausimų tenka išgirsti visokių – ir apie abortus, ir apie bendrus pažįstamus, ir kas įkvepia mano stilių (drabužių), ir ką daryti, kai įsimyli be atsako. Tiesa, dabar tokiam reklaminiam turui jau nesiryžčiau, bet visai džiaugiuosi, kad leidykla dar prieš pasirodant „Malalietkai „paspaudė“ neapsiriboti siauru skaitytojų ratu, „savais“, literatais. Juk logiška, kad jei rašai ir leidi knygas, tai nori, kad jos būtų skaitomos. Galų gale pristatymai atsipirko tuo požiūriu, kad „Keturių“ tiek reklamuoti, pristatinėti jau nebereikia, nors knyga – net ne romanas, o daug prasčiau perkamas apsakymų rinkinys. Bet, pasirodo, turiu gana nemažai skaitytojų, besidominčiųjų. Pasirodžius „Keturiems“ instagrame pakomentavo: „Įdomu, apie ką bus „Keturi“, nes „Malalietka“ labai nepatiko.“ Paradoksas: nepatiko, bet vis tiek domisi!

Man patinka socialiniai tinklai, nes čia gaunu dėmesio, patenkinu savo narcizišką ekshibicionizmą ir be „gyvo“ kontakto. Tiesa, viešinu daugiausia su profesine bei kūrybine veikla susijusią informaciją. Instagrame nuotraukos savotiškai papildo, pratęsia mano knygų estetiką, kuria įtikinamumo efektą, sufleruoja, kad gyvenu taip, kaip rašau, – iliuzija, žinoma, bet graži iliuzija. Man visa tai labiau ne vaidmuo, o viena mano asmenybės, gyvenimo pusė, gal tiksliau – rakursas, kurį noriu ir renkuosi parodyti kitiems.

– Kitos veikėjos, Ingos, asketizmas itin originalus: jai nereikia net nuotraukų albumų, bet ji susirenka senus vaikystės drabužius. Ir ta maža mergaitė – ar teisingai supratau, kad apsakymas – apie susitikimą su savimi?

– Taip, maža mergaitė aštriais dantimis tikrai gali simbolizuoti vidinį Ingos vaiką – mano sumanyme Inga kenčia nuo Elektros komplekso. Metaforiškai ji taip ir neišauga tų savo vaikystės rūbų ir infantilios meilės tėvui, jaučia kaltę, kad troško motinos mirties.

Kita vertus, visuose apsakymuose norėjau palikti pabaigas atviras, neapriboti visko patologijomis, traumomis, kompleksais ir pan. Man įdomiau palikti atvirus klausimus tarsi kokias duobes, į kurias galima įkristi, o ne pateikti atsakymus, paaiškinimus.

– Apsakymo „Paskutinis sniegas. Marius“ pradžioje sužinome, kad Marius nužudė uostamiesčio „Komersantų“ grupuotės vadeivą Kaluginą, ir nuo tada jo paveiksle nevalingai imi ieškoti patologijų. Bet nėra jokių tiesioginių simptomų, pvz., agresijos. Tai gan užspeistas paauglys, kurį labiau apibūdinčiau kaip nelinkusį nusikalsti, nors ir sutrikdo jo kruvina sniego gniūžtė. Ar esi domėjusis tokiu psichologiniu tipu?

– Norėjau kontrasto: juk įprasta įsivaizduoti, kad žudikų, recidyvistų vaikystė bus kažkokia monstriška, „žudikiška“. Bet gali būti, kad jie auga visai kaip mes, niekuo pernelyg neišsiskiria – ir tokių atvejų realybėje tikrai nemažai. Tiesa, Marius turi keletą psichopatams būdingų bruožų – jis tylus, labai kantrus, nerodo ir nesako, ką jaučia, itin pastabus, analitiškas. Aplinką jis ne „jaučia“, o tarsi skenuoja. Iš pradžių agresija pasirodo vien Mariaus fantazijose. Kita vertus, kam nepasitaiko?

Svarbus ir Mariaus gyvenamasis erdvėlaikis – XX a. pabaiga posovietinėje šalyje. Jo aplinka pritvinkusi tiek pasyvios, tiek atviros agresijos, patyčių, kančios, skurdo, todėl ir negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar patologija glūdi Mariuje, ar jį supančioje erdvėje, jo gyvenamajame laike. Ar aplinka formuoja žmogų, ar žmogus – aplinką? Tikriausiai ir taip, ir taip.

– Tavo naujausiame interviu Vrublevskių bibliotekai perskaičiau, kad kilo mintis sujungti du veikėjus – Luką ir Marių, – padaryti taip, kad jie susitiktų. Įdomu, nes jie tikrai kažkuo panašūs. Sakyčiau, Lukas vaikystėje galėjo būti Mariumi.

– Atrodo, tai puiki proga sujungti literatūros ir kriminalinį pasaulius. Lukas dirba kultūrinio leidinio redakcijoje, yra viskuo nusivylęs ir, kaip pats mano, savęs taip ir nerealizavęs rašytojas, o Marius žudo žmones už pinigus (kurių Lukui nuolat trūksta). Abu labai vieniši. Manau, susitikimas abiem bus į naudą. Ir žanriškai toks kūrinys intriguoja – na, bent jau mane. O gal paaiškės, kad Lukas viduje yra baisesnis žmogus nei Marius-samdomas žudikas?

– Kirpėja Nora globoja narkomaną Denį – dešimtmečiu už save jaunesnį vyrą. Veikėja sukuria gan komišką efektą (ypač lyginant su Jule), nes yra infantiloka ir kenčia nuo kopriklausomybės. Narkomanija aprašyta itin tiksliai, bet visgi dešimtojo dešimtmečio narkomanai juk skyrėsi nuo dabartinių. Kur rinkai medžiagą?

– Kopriklausomybės sąvoką išgirdau visai neseniai ir ji man padėjo geriau suprasti tam tikrus savo pačios pasirinkimus, elgseną. Labai įdomi ir skaudi ta vaidmenimis nuolat besikeičiančių „budelio“ ir „aukos“ dinamika, nes abu šiame ryšyje yra priklausomi – priklausomi vienas nuo kito ir nuo svaigulio (narkotikų, alkoholio ar jausmų, iliuzijų, afektinių būsenų, kurios irgi svaigina).

Ir sociokultūriškai Noros ir Denio pora man yra makabriškai smagi: kiek vystelėjusi gražuolė kirpėja ir gerokai jaunesnis heroiną vartojantis narkomanas. Kai kas stebėjosi, kad Norai jau virš keturiasdešimties, o mąsto, elgiasi kaip paauglė – tarsi amžius būtinai ir visuomet reiškia brandą. Bet savo artimoje aplinkoje pažįstu moterų ir vyrų, kurie net į aštuntą dešimtį įžengę sugeba įsivelti į juokingiausias istorijas, kvailiausiai įsimylėti, tarkim, feisbuko sukčius, prisidengusius jaunų gražuolių ar chirurgų iš Majamio paskyromis.

Nora man yra tarsi XXI a. pradžios Ema Bovari: vidutinybė, bet įsivaizduoja esanti ypatinga, išskirtinė. Ji užsispyrėliškai atsisako suvokti, kas iš tiesų vyksta, renkasi gyventi svaiginančioje „pasakoje suaugusiesiems“. Ir tai savaip žavu, baugu ir kartu juokinga.

O priklausomybės tikriausiai visais laikais panašios, ir priklausomi žmonės panašūs. Gyvena tarsi anapus laiko – savo vidiniuose cikluose. Bet apsakymo veiksmas vyksta uostamiestyje XXI a. pradžioje, todėl buvo savaime suprantama, kad Denis vartos heroiną ir pigius jo pakaitalus.

– Turbūt ne aš viena pastebiu skirtį – Kulvinskaitė ir Cibarauskė (grožiniai ir kritikos tekstai). Šiaip įdomu – ar toji skirtis veikia? Esi palaikoma dviem skirtingomis asmenybėmis, supainiojama?..

– Gal iš pradžių veikė: Kulvinskaitė buvo poetė, o Cibarauskė – kritikė. Bet mūsų literatūros laukas mažas, visi visus pažįsta, taigi kuo toliau, tuo labiau ta skirtis nyksta. Kartais net pasirašinėju Kulvinskaite-Cibarauske.

– Esi baigusi humanitarinių mokslų doktorantūrą, bet nutraukusi ryšius su akademiniu gyvenimu. Ar nesiilgi universiteto, studentų, dėstymo?

– Universiteto nesiilgiu, bet doktorantūra man davė labai daug: išmokė skaityti, mąstyti, sistemingai dirbti.