Laikinasis įdarbinimas
Juanas José Millásas (g. 1946) – ispanų prozininkas, žurnalistas. Jo proza ir publicistika įvertinta prestižiniais „Nadal“, „Planeta“ ir kitais apdovanojimais, 2008 m. įteikta nacionalinė prozos premija. Grožiniai Milláso tekstai publicistiški, pasižymi dėmesiu kasdienybei, visuomenės aktualijoms.
Publikacijoje pateikiami studentų vertimai, atlikti per vertimo seminarus Vilniaus universiteto Filologijos fakultete (vad. Aistė Kučinskienė).
Poetai ir buhalteriai
Vienas mano skaitytojas kartą pasipiktino, kad kai buhalteris nebenori skaičiuoti, mes jį baram, bet kai poetas nebenori eiliuoti, mes juo tik labiau žavimės. Tai tiesa. Kūrėjų krizės vilioja skaitytojus tarsi paslaptingi kerai. Ir tai dar ne viskas. Poeto atveju įtarimą kelia kruopšti, dešimtmečius be trikdžių besitęsianti kūryba, o vos kartą skalpelį dezinfekuoti pamiršęs chirurgas iškart keliauja cypėn. Panašiai ir su šventaisiais. Pavyzdžiui, Motina Terese visi kur kas labiau susidomėjo tik neseniai paaiškėjus, kad į Dievą ji net netikėjo, o ne tada, kai visi manėm, kad ji su juo kalbasi kasdien. De Unamunas apie tai rašė savo puikiajame romane „Šventasis kankinys Manuelis Gerasis“. Buhalterį, kuriam neberūpi buhalterija, laikytume ne tik neįdomiu, bet ir visišku kvailiu.
Tas pats skaitytojas manęs klausė, ar ir man yra tekę išgyventi kūrybos krizę. Mano atsakymas toks: „Jeigu tingumas yra krizė, tada taip.“ Buvau tapęs tinginiu, tiksliau, kaltės graužiamu tinginiu, nes kol drybsojau ant sofos, vidinis balsas manyje vis klausinėjo, kodėl, užuot toliau kūręs savo šedevrą, įnirtingai maigau nuotolinį.
Nežinau, ar šia mano gyvenimo stadija verta žavėtis, nes iš tiesų aš tingėjau net indus susiplauti. Keliskart mano virtuvėj prisikaupė tiek nešvarių lėkščių ir keptuvių, jog ankstesnėje pastraipoje minėtas balsas vis kartojo, kad gyvenu kaip paršas. Plauti indus aš tingėjau lygiai taip pat, kaip rašyti. Nenoras atlikti šias užduotis iš esmės tebuvo tinginio gyvenimo apraiška. Na ir vargas. Nueik apsipirkti, nuvairuok mašiną pas meistrą, užpildyk mokesčių deklaraciją… Nežinau, kaip buhalteris supranta, kad serga depresija, tačiau rašytojui tai į galvą ateina tada, kai jis spokso į tuščią lapą ar monitorių ir jaučiasi bejėgis. Net tada, kai rašymas man neberūpi, štai ir vėl turiu kažkaip vieną po kito dėlioti žodžius.
Tokiais atvejais pravartu prisišaukti kitą balsą, kuris kartoja, kad rašyti tau sekasi geriau tada, kai rašymas tau nerūpi, negu tada, kai jauti, kad sukurti šedevrą tau nesutrukdys net pasaulio pabaiga. Rašymas tuo primena tikėjimą. Pats geriausias šventasis yra bedievis. Štai jums Motina Teresė – pirmoji bedievė, pripažinta šventąja. Perskaitęs viską, kas neseniai apie ją parašyta, esu tikras, kad ir ji buvo linkusi tinginiauti. Todėl ir nesiliovė triūsusi. Tingumas kartais veikia kaip variklis. Visai kaip geriausi aktoriai tikrovėje neretai yra didžiausi drovuoliai, darbščiausi žmonės dažnai yra tik talentingi tinginiai. Sąžinės graužiamas tinginys niekada nepaliaus stengtis.
Aš katalikiškai išauklėtas tinginys. Kai manyje susiremia kaltė ir tingumas, kaltė visada laimi, todėl – nebent esu kaip reikiant prislėgtas – šoku nuo sofos ir griebiu kempinę arba rašiklį. Dažnai plaudamas indus galvoju, ką rašyti. Visai kaip Motina Teresė, aš irgi netikiu į Dievą, todėl – kaip ir ji – ilgai norėjau keliauti į Indiją ir paskirti gyvenimą tarnystei vargšams. Dauguma žmonių mano, kad jeigu Dievo nėra, vadinasi, viskas galima. Tačiau jie klysta. Jeigu Dievo nėra, vadinasi, už viską, kas dedasi šiam sumautam pasauly, esam atsakingi mes. Būtent atsakomybė verčia mane rašyti net neturint įkvėpimo ir plauti indus net nenorint tvarkos.
Nežinau, ar atsakiau į to skaitytojo klausimą, kodėl žmonėms negaila palūžusių buhalterių. Asmeniškai aš labai gerbiu buhalterius. Per daug metų sukaupiau didžiulę įvairių dydžių sąskaitų knygų kolekciją. Kartą Ovjede įsigijau plačią sulig laikraščiu. Kartkartėmis atsiverčiu, norėdamas joje parašyti du eilėraščius. Vieną apie išlaidas, kitą apie pajamas. Juose paslėptą mintį turėtum suprasti tik perskaitęs abu, visai kaip pelnas atsiskleidžia tik susumavus išlaidas ir pajamas. Juk visas gyvenimas susideda iš skolinimosi ir grąžinimo. Buhalteriją turbūt išrado tingus poetas. Užuot parašęs puikų eilėraštį, sukūrė kaip tik jam skirtą šabloną. Šioje didžiojoje apskaitos lentelėje, kai ji tuščia, išlaidų ir pajamų stulpeliai yra tarsi vienas kitą atspindintys veidrodžiai. Todėl ir nesinori jos pildyti. Palūžęs buhalteris iš esmės ir yra poetas.
Paskola
Keista ta ekonomika. Dabar, kai viskas klostėsi visai neblogai; dabar, kai, žlugus komunizmui ir tvirtai įsigaliojus principui „kiekvienas už save“, manei, kad gali nesigėdydamas turėti ką nors savo; dabar, kai prisijaukinai mintį, kad gali turėti namus, nuosavą skylę pastate, kuriame yra dar dvidešimt ar trisdešimt tokių pat skylių; dabar, kai įsisvajojai pamatyti savo vaikus, bėgiojančius nuosavu koridoriumi, tokiu nuosavu kaip tavo paties medžiagų apykaita; dabar, kai jau pradėjai rinktis užuolaidas ir virtuvės baldus; dabar, kai teliko įveikti baimę ir išdrįsti turėti tai, ko galbūt nepavyko turėti tavo tėvams ar seneliams; dabar, kaip tik dabar ateina kažkoks ministras, tiksliau – Tas ministras, ir sako, kad ne, kad dabar netinkamas metas, kad atlyginimai auga pernelyg sparčiai, o besaikis vartojimas reikalauja priemonių infliacijai suvaldyti. Esą makroekonominiai rodikliai kelia nerimą. Reikia mažinti valstybės biudžeto deficitą, griežčiau valdyti išlaidas ir griežtinti paskolų teikimo sąlygas, kad pasiektume panašų ekonomikos augimą kaip kitose Bendrijos šalyse. O tu net nenutuoki, kas tie makroekonominiai rodikliai, manai, kad žodis „defliacija“ yra ypatinga liūdesio forma, o valstybės deficitą laikai išnykusiu kartu su Sovietų Sąjunga. Nujausdamas šių žodžių grėsmę, nuėjai į banką, nes norėjai sužinoti būsto paskolos, už kurią ketinai pirkti namą, sąlygas, bet sužinojus, kiek palūkanų reiktų mokėti, tavo namas sugriuvo.
Dabar prisimeni skaitęs, kad Kafka iškeliavo anapus taip ir nesupratęs, kas ta infliacija, ir iš dalies būtent tai jį nuvarė myriop. O tu šį pasaulį paliksi be namų ir net negalėsi skųstis, nes ministras sako, kad nesi ekspertas, nieko nesupranti, tad tiesiog užsičiaupk. Štai tau ir pasaulis!
Skaičiai
SIM kortelės PIN ir modemo PUK kodų, „iTunes“ slaptažodžio, laidinio mamos telefono, Astūrijos kodo, banko kortelės kodo, valstybinio automobilio numerio, paso, BVP, metinio infliacijos lygio ir rizikos priemokos, kelnių ir apatinių dydžių, baudos taškų, sausio ir vasario dienų, tavo gimimo, mūsų jubiliejaus ir tėčio mirties metinių datų, minučių, per kurias kietai išverda kiaušinis, dienos, kurią baigia galioti jogurtas, rekomenduojamų sirupo šaukštų ir druskos šaukštelių, karbamido kiekio kraujyje, širdies dūžių per minutę, laipsnių mikrobangų krosnelėje, bemiegių valandų, penktosios metro linijos stotelių, Kryžiaus kelio stočių, būsto paskolos įmokų, PVM ir GPM koeficientų, EURIBOR, nuolaidų kortelėje sukauptų centų, atvykimo valandos, reikšmių kinų numerologijoje, sumos už odontologo paslaugas, vienos rankos pirštų, plaukų ant galvos (kiek dar liko), kojinių porų, pinigų, išleistų už kasdienes prekes, kilometražo ir apsukų, sudegintų dujų kubų ir kilovatvalandžių, „Anos Kareninos“ puslapių, visuotinės ispanų enciklopedijos „Espasa“ tomų, leistino greičio ribos, laisvų ir apstatytų kvadratų name, vonios kambarių ir šviestuvų, uždirbtų ir apmokestintų eurų, išdirbtų metų, prasirgtų dienų, serijų trečiajame „Reklamos vilkų“, ketvirtajame „Baltųjų rūmų: valdžios troškulio“ ir penktajame „Sopranų“ sezone, numestų kilogramų, nueitų žingsnių, metronomo dūžių, išgertų vandens litrų, sekmadienį įmuštų įvarčių, streiko dalyvių – anot profsąjungos, anot policijos, vyriausybės, darbdavio ir Dievo, – kalėdinės loterijos bilieto (jis baigiasi septynetu), išeitinės išmokos eurų ir – turbūt – kokios nors laidojimo salės.
Laikinasis įdarbinimas
Įsteigiau laikinojo įdarbinimo įmonę, nes norėjau išbandyti save kaip tarpininką pono–vergo dialektikoje (man visada patiko filosofija), tačiau man pasirodė neetiška tiesiai rinktis savo darbuotojus, tad šiam tikslui pasamdžiau kitą laikinojo įdarbinimo bendrovę.
– Kokių žmonių ieškote? – paklausė.
– Nežinau, gal sekretorės ir poros arba trijų žmonių, kurie atsilieptų į telefono skambučius.
– Tokiems darbams turime žmonių, turinčių po aštuonis diplomus, kalbančių septyniomis kalbomis.
– Man labai patinka rusų kalba. Būtų gerai, jei kalbėtų rusiškai.
– Ir, žinoma, angliškai.
– Angliškai? Kokia prasmė angliškai kalbantiems žmonėms dirbti darbą be perspektyvų? Leiskite man patikslinti – rusų kalbos mokėjimas yra mano asmeninė užgaida.
Šiaip jie man atsiuntė puikių žmonių, bet sekretorė, nelaimei, gebėjo kalbėti angliškai. Tai tarsi darboviečių užkratas – atrodo, nebeįmanoma rasti anglų kalbos nemokančių darbuotojų. Uždraudžiau jai sakyti good morning, nes niekas jos nesupranta. Atvirai sakant, būna dienų, kai jos anglų kalba neišlenda. Ji išmoko ją slėpti. Tačiau beviltiška bandyti ištrinti anglų kalbą iš jos CV – jau viską išbandėme.
Dirbti sekasi visai neblogai, rodome neblogus finansinius rezultatus, tačiau kol kas dirbame tik tokioms laikinojo įdarbinimo bendrovėms kaip mūsų. Jos prašo mūsų atrinkti žmones, kurie galėtų atrinkinėti žmones. Skamba absurdiškai. Bandome pasiūlyti ir žmonių, nemokančių anglų kalbos, nors tai vis dar nepakankamai vertinama. Milijonieriumi tampu remdamasis ta pačia pono–vergo dialektika, iš kurios Nyčė, kaip teoretikas, nesugebėjo išpešti nė skatiko. Juokingiausia, kad kuo daugiau nedarbo, tuo sėkmingesni tampame Europos mastu. Čia dėl to, kad mes neparduodame darbo – parduodame dialektiką. Žmonėms trūksta dialektikos ir jie ją perka bet kokia kaina. Tie, kurie nedirba, tiesiog nenori dirbti.
Iš: Juan José Millás. Articuentos completos. Barcelona: Seix Barral, 2011
Vertė Gaudentas Čiurlys ir Inga Luiza Ostrowska
