Konspektai po NATO viešnagės
Prieš pat įpusėjant vasarai antraštes apsėdo NATO viršūnių susitikimas. Žiniasklaidoj dominavo pasiruošimo detalės, apribojimų planai (vėliau – reakcijos juos įgyvendinant), spėlionės dėl galimų sprendimų, socialiniuose tinkluose – viltys dėl Ukrainos narystės proceso pradžios ar Švedijos – pabaigos. Prasiyrus pro triukšmingesnius lyderių pranešimus socialiniuose tinkluose, emocingas NATO narių ir oponentų komentatorių reakcijas, nuotraukose sustingusių pozų nagrinėjimus ir kitas stipriai aptaškančias, bet greit išdžiūstančias komunikacinės industrijos sroveles galima susidėlioti ir šiokius tokius konkretesnius susitikimo rezultatus.
Susitikimo išvakarėse, jau „Litexpo“ patalpose, buvo pasiektas Turkijos ir Švedijos susitarimas – pirmosios prezidentas sutiko nebeblokuoti antrosios priėmimo į NATO. Šie planai, tapę apetitą sukėlusia renginio įžanga, vis dar turi išsipildyti realybėje – dėl konkretaus termino sutarta nebuvo (nors Erdoğanas paminėjo, kad tai galėtų įvykti Turkijos parlamentui susirinkus spalį), o tai gali kelti nerimą, prisiminus, kad tam tikri susitarimai buvo pasiekti ir pernai, Madrido susitikime, bet liko nerealizuoti. Ilgai reikalavusi, kad Švedija griežčiau kontroliuotų joje gyvenančius kurdų aktyvistus ir kai kuriuos išduotų jai pačiai, Turkija, atrodo, sutiko su kompromisu ir nuo praėjusio susitikimo Švedijos atliktais žingsniais ta kryptimi – atitinkamais šalies Konstitucijos pakeitimais, kurdo, įtariamo terorizmo finansavimu, įkalinimu prieš pat susitikimą bei sutarimu dėl antiteroristinių veiksmų koordinavimo plėtros (ir dvišalės, ir visoje NATO); Švedija taip pat pažadėjo remti Turkiją siekiant narystės ES, o JAV – padėti modernizuoti naikintuvus. Atkreipus dėmesį, kad Turkija neseniai, nepaisydama susitarimo su Rusija, leido į Ukrainą grįžti „Azovo“ vadams, galima matyti jos vėstantį santykį su Rusija – tai įdomu nebepratęsto grūdų tranzito susitarimo ir planuojamo Putino vizito Turkijoje rugpjūtį kontekste.
Prieš susitikimą taip pat priimti ir plačiau detalizuoti regioniniai gynybos planai – kadaise irgi vilkinti Turkijos. Gal tai ir nėra skambu, tačiau pakankamai svarbu – būtent jie yra Baltijos šalių saugumo karkasas. Šįsyk į juos įtraukti greitesnis atsakas į potencialią agresiją ir galimybė staigiau priimti sprendimus prireikus, numatomas didesnis aukštos parengties karių skaičius, teritorinės atsakomybės sutvirtinimas ir aiškesnis valstybių narių pasidalijimas atsakomybės zonomis. Vis dėlto, Vokietijai kol kas tik žodžiu, o ne raštu įsipareigojus Lietuvoje nuolat dislokuoti brigadą (dėl Latvijos atitinkamą įsipareigojimą išsakė Kanados premjeras), o daugeliui NATO narių gana lėtai didinant išlaidas gynybai, jų poveikio pasiekimas gali užsitęsti. Vokietijos gynybos ministras užsiminė apie brigados dislokavimo plano parengimą šiemet; kiek užtruks logistinis Lietuvos pasiruošimas ją priimti, pamatysime.
Labiausiai laukta susitikimo dalis buvo Ukrainos klausimai. Nuosekliau besidomintiems geopolitika iš esmės ji težadėjo mįslę – kokios šįsyk lanksčios, aptakios ir išradingos formuluotės bus pavartotos parodant palankumą Ukrainai, jos narystei, kartu išvengiant konkretaus įsipareigojimo, kokio turinio ar vertės paramos suteikimas bus akcentuotas vietoj to. Raudonos, tačiau be nuodugnesnio išmanymo ar nežvelgiant iš kitų rakursų dažnai neįžiūrimos linijos yra likusios savo vietoje: kaip ir karo pradžioje (bergždžios idėjos dėl neskraidymo zonos), taip ir iki šiol Vakarai vengia sukurti situacijas ar net teisinį įsipareigojimą jų pajėgoms tiesiogiai stoti prieš Rusiją. Iš šios pusės likę pavojingiausi eskalacijos būdai – branduolinio ginklo panaudojimas arba platus Kinijos įsitraukimas teikiant pagalbą. Nors internete netrūksta spėlionių, kad netikėtai menki Rusijos kariuomenės pasiekimai kare, išryškėjusios jos aprūpinimo, įrangos būklės bėdos galbūt atspindi ir branduolinio arsenalo, jo paleidimo įrenginių padėtį, esama NATO pozicija leistų manyti, kad jos narių žvalgybų, turinčių kur kas geresnę prieigą prie informacijos apie Rusijos ir Kinijos pajėgumus nei mes, plačioji visuomenė, duomenys neduoda pagrindo šių šalių sprendimų priėmėjams įsitraukti į karą tiesiogiai ir rizikuoti tokia eskalacija. Įtakos turi ir tai, kad Vakaruose mažiau jaučiamas ir įsivaizduojamas Rusijos pavojus nei Baltijos šalyse ar Lenkijoje – dėl geografinių priežasčių, istorinės atminties niuansų tai visiškai natūralu, lygiai kaip ir per 2015-ųjų migrantų krizę vilniečiams neskaudėjo tiek pat, kiek Lampedūzai ar Lesbo salai. Pagrindiniai NATO ištekliai yra giliau Vakaruose, o ir atitinkamų valstybių politikai už sprendimus atsiskaito ne mums, o savo visuomenėms. Vis dėlto, jei ne poreikis vengti minėtų rizikų, tikėtina, kad NATO būtų savo įsitraukimu sustabdžiusi karo veiksmus – užsitęsęs ir nežinia kiek dar truksiantis neapibrėžtumas kelia turbūt didesnius kaštus nei trumpa mažai rizikinga karinė operacija.
Taigi, ką šįkart išsivežė Ukraina? Naują NATO ir Ukrainos tarybos formatą, atleidimą nuo narystės veiksmų plano, mažai ką naujo pasakantį pažadą dėl būsimo priėmimo, kai visi pritars (to atskirai nė rašyti nereikia), atskirų šalių pažadus dėl paramos (Prancūzija – ilgojo nuotolio raketų, Britanija, Vokietija, Norvegija, Kanada – tankų, mašinų, amunicijos, raketų sistemų, pilotų mokymų ir kt.) ir entuziastingą prezidento sutikimą Lukiškių aikštėje. Šiame gan atsitiktinai atsidūriau ir pats. Žmonės, rankose laikantys vėliavas ar jomis apsigobę pečius, atrodė itin įsielektrinę ir laukdami tiesiog žaibavo energijos išlydžiais – kelios vyresnės moteriškės supyko ant kitų, ko šios lipančios ant suolų: „Mes čia sėdime!“ Sėdėti nesėdėjo niekas – taip nieko pamatyti nebuvo įmanoma, o visiems pakėlus vėliavėles teko ir man pasistiebti norint įžiūrėti Zelenskio veidą. Atlydėtas ir pristatytas Nausėdos, Zelenskis pasisakė besijaučiantis kaip namie. Kokių jausmų apimtas jis grįžo į Ukrainą po NATO susitikimo, sunku pasakyti, tačiau neabejotina, kad lietuvių priėmimas turėjo būti vienas iš šviesių prisiminimų.
Panašus didžiausiu Lietuvos istorijoje vadinto renginio vertinimas gali likti ir mūsų atmintyje. Galbūt nenutiko nieko itin revoliucingo ar netikėto, tačiau pasiekta viskas, kas realistiškai galėjo būti pasiekta, o Lietuva, kaip organizatorė, padarė viską, kad tai įvyktų. Sunkoka išmatuoti nepatogumus, patirtus vilniečių dėl ruošimosi ir apribojimų, tačiau pats renginys praėjo stebėtinai sklandžiai, be esminių saugumo incidentų, jei neskaitysime paaštrėjusių kibernetinių atakų. Lietuvos parama Ukrainai irgi buvo aiškiai pademonstruota: lyderiai ją matė pro limuzinų langus, pasaulis – televizorių ekranuose; to efektą ateities sprendimams ar turizmui irgi sunku patikrinti (nebent manysime, kad netrukus po renginio pasirodęs pranešimas apie kontroversiško kanadiečių profesoriaus Petersono planus atvykti į Lietuvą yra neatsitiktinis), tačiau pastangomis ir jų įgyvendinimu suabejoti nėra pagrindo.
Paskutinė ateičiai svarbi renginio detalė – susitikimo dalyvių sudėtis. Be NATO narių, Švedijos ir Ukrainos vadovų, Moldovos, Sakartvelo ir Bosnijos ir Hercegovinos atstovų, kaip ir ankstesniais metais, dalyvavo Japonijos, Australijos ir Naujosios Zelandijos premjerai, Pietų Korėjos prezidentas, o baigiamajame komunikate dusyk paminėtos Kinijos ambicijos ir prievartos politika (coercive policies). JAV užsienio politika Azijoje, ypač užkardant šios šalies stiprėjimą, vis aktyviau ieško atgarsio tarp sąjungininkų Europoje („Huawei“, 5G, „TikTok“ saugumo spragų klausimai), tačiau, sprendžiant iš Vilniaus universiteto kieme pasakytos JAV prezidento kalbos, yra ir daugiau priežasčių burtis draugėn (kaip kompanijos dalis minimi ir Indija bei Filipinai) – pasaulis sumažėjo, o iššūkiai savo pobūdžiu tapo per sunkūs dorotis pavieniui: klimato kaita, globali ekonomika, mažinanti skurdą, naujų technologijų panaudojimas laisvės pažangai, o ne nykimui. Matant liberalia demokratija besiremiančių ir kitų šalių geopolitinį dreifavimą tolyn vienų nuo kitų, girdint Jungtinių Tautų, o ypač jų Saugumo Tarybos, sunkius girgždesius, kyla klausimas, ar pajėgsime toms globalioms problemoms rasti bendrus sprendimus. Kurios viršūnės imsis iniciatyvos, nežinia, tačiau sėkmę bus sunku pasiekti, jei visi kiti bus laikomi tiesiog pasyviomis apačiomis.
